Po paskutinių įvykių – įdomu aptarti mūsų politikos veikėjų elgesį ir jų reakciją į aktualijas.
Piotras Porošenko pasižymėjo pareiškęs apie liūdnai pagarsėjusio Budapešto memorandumo alternatyvos kūrimą. Pasak jo, jau yra paruoštas ir šalių garančių aptarimui pateiktas naujas susitarimas, kuris efektyviai užtikrins Ukrainos saugumą. (Porošenko pabrėžė, kad šiuo klausimu dabar deramasi ne tik su JAV, Didžiąja Britanija ir Prancūzija, bet su Vokietija, Lenkija bei kitomis ES šalimis).
Naujo susitarimo būtinybė neginčytina – jo aktualumas akivaizdus. Iš Budapešto memorandumo juokėsi visi, kas netingėjo. Tačiau norėtųsi suprasti naujame susitarime numatomus garantų veikimo mechanizmus ir atsakomybę.
Ir, ko gero, svarbiausia žiūrėti ne į teisinę bazę, bet į pagrindinį tarptautinio saugumo įrankį – JTO, klausiant: ką iki šiol JTO Saugumo Taryboje veikia agresorius vardu Rusija? Juk Jungtinės tautos net teoriškai negali aptarti, pavyzdžiui, taikdariškos pagalbos Ukrainai arba RF pasmerkimo – blokuoja Maskva. Kam reikia tokio įrankio?
Julija Timošenko šiandieninį Donbaso pseudoreferendumą pavadino Kremliaus ir teroristų, kurie palaiko Kremliaus specoperacijas Ukrainos teritorijoje, afera. Šventa teisybė, be to, visiems žinoma.
Partijos „Batkivščina“ lyderės nuomone, šiuo referendumu Rusija siekia sutrukdyti prezidento rinkimams. „Šito jokiu būdu negalima leisti. Aš noriu tvirtai pareikšti, kad prezidento rinkimai bet kuriuo atveju įvyks gegužės 25 dieną“, – įsitikinusi Timošenko.
Viena vertus, tai, reikia manyti, atsakymas tiems, kas seniai užsimena pačią Timošenko nenorint rinkimų dėl jos reitingų. Iš kitos pusės norėtųsi įvertinti asmeninį Julijos Vladimirovnos dalyvavimą Donbaso įvykiuose – aš turiu galvoje jos sukurtą taip vadinamą „Tautinį pasipriešinimą“. Kur tas pasipriešinimas ir kuo jis užsiima? Aš nepriekaištauju – man tik įdomu.
Anatolijus Grycenko pareikalavo užblokuoti rytinę šalies sieną. Jis įsitikinęs, kad Ukraina tam galimybių turi. „Be to, panaudojant visas Ukrainos saugumo tarnybos ir žvalgybos priemones, reikia susikoncentruoti į veikimą prieš tuos Ukrainos atstovus, kurie remia terorizmą ir separatizmą Donbase – vietinius karaliukus, milijardierius, vietos partijos bosus ar jėgos struktūrų atstovus“, – pasakė Grycenko.
Irgi neįmanoma prieštarauti. Bet kaip tik resursų ribotumas ir yra esminė jėgos struktūrų problema. Tačiau nesiginčysime.
Olegas Liaško paneigė, jog gegužės 11-ąją, sekmadienį, jis buvo paimtas į nelaisvę Mariupolyje.
„Teroristai pareiškė, jog mane paėmė į nelaisvę. Luhanske dėl to net iššovė saliutą. Riestainio skylę jiems, o ne Liaško. Aš gyvas, tęsiu kovą Rytuose“, – parašė liaudies deputatas savo paskyroje Facebook‘e.
Savo ruožtu taip vadinamos Mariupolio „savigynos“ štabo atstovas pareiškė, jog Donbaso savigynos kovotojai lydi sulaikytąjį Liaško į Slovjanską.
Mano supratimu, vienas iš dviejų. Arba Mariupolio separatistai įdarbino Liaško viešųjų ryšių akcijai. Arba jie turi regėjimo problemų.
Pastebime, kad Donbasas yra ir jau buvusių kandidatų į Prezidentus dėmesio centre. Ten gyvenančių žmonių problemomis ėmė rūpintis politikai, nesivaikantys prezidento kėdės.
Netikėtai pasitraukusi iš prezidentinės kampanijos Korolevskaja užsiima tiesioginės pagalbos teikimu žmonėms, gyvenantiems „karštuosiuose taškuose“. Šią savaitę ji išvežė invalidus iš Slovjansko. Į Kramatorsko ir Slovjansko ligonines ji perdavė medikamentų.
Gavusiųjų pagalbą skaičius neaiškus, tačiau signalas pozityvus: žmonių iš karštųjų taškų gelbėjimas gali tapti tendencija šalies politikoje. Tikiuosi, kad po pirmojo turo kampanijos kandidatų skaičius sumažės iki dviejų, likusieji galės toliau nebebijoti kaltinimų viešaisiais ryšiais. Ir, galų gale, užsiimti tuo, apie ką šaukė per visą kampaniją – pagalba žmonėms.
