Informacinio karo vaiduokliai. 4 dalis

Borodai. Rusų nacionalinis Trockis. Kovas – gegužė

Tęsinys. Pradžia: Informacinio karo vaiduokliai

Kad suprastume Donecko liaudies respublikos lyderių ir jų dvasinių brolių Maskvoje mąstymo būdą, naudinga žinoti kai kuriuos faktus.

Pažyma:

Aleksandras Borodajus

Aleksandras Borodai

Aleksandras Jurjevičius Borodai (Александр Юрьевич Бородай) gimė 1975 m. liepos 25 d. Maskvoje, garsaus filosofo ir publicisto Jurijaus Borodai šeimoje. Baigė Maskvos valstybinį universitetą. Nuolatinis laikraščio „Zavtra“ („Rytojus“) autorius. Įpusėjus praėjusio amžiaus devintajam dešimtmečiui užsiėmė verslu, įsteigė ribotos atsakomybės bendriją „TUR“, kuriančią programinę įrangą, ir ribotos atsakomybės prekybos įmonę „Tilgan“. 2003 10 06 Maskvos policijos suvestinėje buvo užregistruotas pasikėsinimas į Borodai:

„2003 m. spalio 6 d. 18.45 val. į policijos skyrių kreipėsi privatus vairuotojas A.V. Bagirovas, gim. 1966 m., niekur nedirbantis, gyvenantis adresu: Riazanės prospektas ** **, ir pareiškė, kad 16.05 val. Novočeremuškino g. ** namo 1 korp. prieigose du nepažįstami asmenys pasitiko A. J. Borodai, gim. 1972 m., „Tilgan“ įmonės generalinį direktorių, ir, tris kartus durdami ar pjaudami kaklo bei du kartus krūtinės srityje, sudavę pistoletu į galvą, atėmė portfelį su jame buvusiais įmonės dokumentais bei pasislėpė (įrašo registracijos Nr. КУС-2038). Bagirovas savo nuosavu automobiliu pristatė Borodai į valstybinę klinikinę ligoninę Nr. 64, kurioje jis buvo operuotas. Apklausti nukentėjusįjį nėra galimybės. Vykdomas tyrimas.“

Pagal vieną iš versijų pasikėsinimas įvykdytas dėl Borodai turimų skolinių įsipareigojimų kreditoriams. Vėliau Borodai tapo vienu iš ribotos atsakomybės įmonių „Leidybos ir konsultavimo įmonė Praksis“ ir „Sociomaster“ (teikia PR paslaugas) steigėjų. Dalyvavo keliose rinkiminėse kampanijose.

Teisės mokslų kandidato disertacija Nr. 12.00.03. Gynimo vieta: RF teisingumo ministerijos Rusijos teisės akademija.

Aleksandras Jurevičius glaudžiai susijęs su „oligarchu“ Konstantinu Malofejevu (Константин Малофеев), investicinio fondo MarshallCapitalPartners steigėju, „Rostelekomo“ akcininku (valdo apie 10 % akcijų), nekomercinės bendrijos „Liga bezopasnovo Interneta“ (liet. – „Saugaus interneto lyga“) patikėtinių tarybos nariu ir prelato Vasilijaus Didžiojo labdaros fondo valdybos pirmininku.

2012 m. lapkričio 20 d., tiriant baudžiamąją bylą dėl sukčiavimo stambiu mastu, Malofejevo biure ir namuose buvo atliktos kratos. Malofejevas taip pat buvo įtariamas byloje dėl 225 mln. dolerių paskolos, kurią užsienio prekybos bankas VTB suteikė Malofejevo įmonei „Rusagroprom“. Malofejevas sustabdė paskolos grąžinimą. VTB iškėlė bylą, bet 2014 m. vasario mėnesį, potencialiai galėdamas laimėti bylą, pasirašė taikos sutartį su Malofejevu. Todėl galima įtarti, kad šiai sutarčiai tam tikrą įtaką turėjo Ukrainos įvykiai: sakykim, gal Malofejevas savo PR menedžeriams ir buvusiam saugumo tarnybos vadovui Strelkovui Donbase padeda ne visiškai iš savo sąskaitos…

Kratų dėl rinkėjų papirkimo išvakarėse Malofejevas buvo pašalintas iš Smolensko srities Znamensko kaimo tarybos deputatų rinkimų.

Krymo įvykių metu Aleksandras Borodai buvo pastebėtas Krymo respublikos ministro pirmininko Sergejaus Aksionovo aplinkoje. Jo balsas buvo atpažintas Ukrainos saugumo tarnybos SBU paskelbtame pašnekesių mobiliuoju telefonu prie Slovjansko pasiklausymo įraše. Pokalbyje kažkoks „Aleksandras iš Maskvos“ ir jo pašnekovas slapyvardžiu „Strelok“ (liet. – šaulys) aptarinėja Ukrainos jėgos struktūrų darbuotojų grupės sunaikinimą.

Borodai paties pašnekesių fakto neneigė. Taip pat jis neslėpė, kad Igoris Strelkovas („Strelok“) – jo ilgametis draugas. 1999 metais jiedu, kaip laikraščio „Zavtra“ korespondentai, buvojo Dagestane, rengdami reportažą apie vahabitų kaimus. Strelkovas aktyviai dalyvavo Krymo įvykiuose. Jis pats tai ne kartą patvirtino. Buvo karinių grupuočių, skirtų užgrobti karinius dalinius, vadas ir kartu su Borodai koordinavo filmavimus „Life News“ ir „Rossija“ televizijoms.

Borodai ilgametis patarėjas ir dalykinis partneris maskvietis Аleksandras Rudakovas (Александр Рудаков), gim. 1972 m., prisistatantis specialiųjų tarnybų veteranu ir informacinių bei psichologinių operacijų, reikalingų nacionalinio saugumo sistemos operatyviosioms užduotims, vykdymo specialistu. 2002 metais Rudakovas aktyviai bendradarbiavo su partija „Vieningoji Rusija“ ir laikraščiu „Zavtra“. Yra keleto knygų apie nacistinės Vokietijos vadovybę autorius.

Rudakovas apie save:

– Daug metų dirbdamas sovietinėse, o vėliau Rusijos specialiosiose tarnybose, dėl savo veiklos bendravau su įvairiais unikaliais žmonėmis, tarp jų – buvusiais trečiojo Reicho vadovais, sugebėjusiais išsisukti nuo Niurnbergo tribunolo. Tokiu būdu, po kruopelytę rinkdamas operatyvinės veiklos informaciją, kurios šaltinių dėl suprantamų priežasčių negaliu čia paminėti, aš surinkau pilną vaizdą to, kas 1945 metų pavasarį įvyko su didžiausiu ХХ amžiaus piktadariu.

Tuo tarpu duomenų apie tai, kad Rudakovas būtų tarnavęs KGB arba FSB nebuvo rasta (1991 m. Rudakovui sukako 19 metų).

Mes pacituosime išsamią Rudakovo darbų ištrauką, kad būtų galima suprasti, kokiame intelektualiniame sultinyje, tarp kokių konspiraloginių koncepcijų sukosi mūsų personažas… Iš Rudakovo interviu:

– Таi visgi, suspėjo Hitleris 1945 metų pavasarį pabėgti, ar ne?

– Taip! 1945 metų balandžio mėnesį Adolfas Hitleris išplaukė į jūrą naujausios konstrukcijos povandeniniu laivu. Jį lydėjo submarinai su Valterio varikliais, panašių į kuriuos nėra iki šiol nei Anglijoje, nei JAV, nei Rusijoje. <…> Argentinoje esančioje bazėje Hitleris užtruko neilgai ir per ganėtinai trumpą laiko tarpą jis persikėlė į tarpinę bazę Haityje. O 70-aisiais (nenoriu įvardinti tikslios datos, kadangi dar yra gyvų tos operacijos dalyvių) Hitleris vėl perplaukė okeaną ir iš bazės Vakarų Afrikoje buvo persiųstas į Maldyvų salas, kur buvo pagrindinė požeminė povandeninė bazė. 1981 metais ten, Maldyvų salose, jis ir numirė sava mirtimi.

– O kaip gi Eva Braun?

– Tuo metu ji jau buvo seniai mirusi. Specialiai Hitleriui iš Ispanijos buvo atgabenta kažkokia baronienė, tapusi antrąja fiurerio žmona. Tarp kitko, į Maldyvus ją maždaug 1974 – 1975 m. pristatė įžymusis Otto Skorzeny, savo laiku iš sąjungininkų išvogęs patį Benito Mussolinį. Beje, baronienė ir Hitleris turėjo vaikų.

– Bet tuo metu jis jau buvo visiškas senis!

– Vokiečių medicinos laimėjimų dėka jis buvo visiškai pajėgus turėti vaikų natūraliu būdu. Aš visiškai tiksliai žinau, kad jauninančios vokiečių technologijos padarė tai visiškai įmanomu.

Greta istorijos su Hitleriu Rudakovas tvirtino, kad ugnikalnio išsiveržimas Islandijoje – saloje turinčių slaptų saugyklų nacistų pasekėjų darbas.

– Ar jūs matėte, kaip Islandijoje įvyko ugnikalnio išsiveržimas? Kas vyko prieš tai? Ekonominė griūtis. Jie nesuprato, ir jiems paleido žibalą. Mano prognozė tokia: juos vienaip ar kitaip tol purtys, kol jie visi iš ten neišvažiuos. Tai priėjimo prie saugyklų klausimas. Islandija buvo viena iš svarbiausių Trečiojo reicho strateginių bazių, kurioje buvo laikomas povandeninis laivynas ir skraidantys diskai. Nepasakosiu dabar, kodėl būtent Islandija, dėl kokių strateginių komponentų, dėl kokių naudingųjų iškasenų. Dabar padėtis Islandijoje šiek tiek nurims, bet paskui jiems pasiųs žemės drebėjimą. Ir taip tol, kol jie nesusikraus lagaminų ir neišvyks į žemyną, kas į Daniją, kas į Norvegiją, kas į Šveicariją. Kitas pavyzdys – Graikija. Kodėl ją purto ir kodėl Merkel sako: imam ir nuperkam iš jūsų salą? Aš žinau, kokią salą nori nupirkti. Graikai kol kas atsisako. O kai tik sutiks ir vokiečiai nupirks tą salą, viskas užsibaigs. Kitaip sakant, yra strateginių vietų, į kurias buvo gabenamas Trečiojo reicho palikimas – auksas, paveikslai ir t.t. Iš Pietų Afrikos vežė deimantus – iš Kongo, iš Angolos.

Laikraščio „Novaja gazeta“ šaltinio žodžiais, Rudakovas separatistinėje Donbaso respublikoje imsis valstybinės ideologijos. Duok, Dieve, jam sėkmės, gal Rinato Achmetovo kasyklose bus atrastos slaptosios nacių saugyklos.

Baigiamuoju istorinių rekonstruktorių ir nacionalinio saugumo ideologų portreto potėpiu galima laikyti fantastinio žanro knygą, kurią Igoris Strelkovas parašė vaikams, o Borodajaus agentūra „Sociomaster“ štai jau penktas mėnuo ją reklamuoja, taip pat ir laikraštyje „Novaja gazeta“. Įdomu tai, kad 2003 metais propagandinių mūšių Ukrainoje organizatorius Jevgenijus Prigožinas paskelbė kartu su jo vaikais parašytą pasakų knygą „Indraguzik“. Jei prisiminsime pasakas suaugusiems, kurias Rusijos PR pavedimu rašo menamas Donbaso ideologas Rudakovas, gausime šią žmonių grupę vienijantį tipologinį požymį.

Bus daugiau…

Šaltinis: http://www.novayagazeta.ru

Vertė: Laima Žilaitytė-Mayer

2 thoughts on Informacinio karo vaiduokliai. 4 dalis

  1. Dafuq did I just read?? o negalima buvo Comic Sans šriftu parašyti tos teksto dalies, kur rašoma apie trečiąjį reichą, stebuklingas technologijas, Graikijos salas ir t.t.? Primena maskolių pasakėles „neverayatnoe no pravda“.

    • Mes tik verčiame. Ar galite patikslinti, kuri dalis Jums neaiški ir reikalaujanti kito šrifto? Kliedesių kitoks šriftas nepakeis, juo labiau, kad straipsnyje aprašomas asmuo, panašu, šiais „istoriniais“ fufeliais nuoširdžiai tiki.

Leave a Reply