Penkios neišvengiamo karo priežastys, arba ką praėjusį vakarą veikė Porošenko

Praėjusį vakarą (06.30 – red. past.) buvo sprendžiamas vienas sunkiausių klausimų Ukrainos prezidento gyvenime – tęsti paliaubas ar atnaujinti ATO. Porošenko pasirinko, atsisakė niekur nevedančių diplomatinių žaidimų, kuriems sugaištas laikas galėjo nutraukti jo legislatūrą. Karo anksčiau ar vėliau neišvengti: esama Ukrainos pietryčių krizė negalėjo baigtis taikiai.

Visą praėjusį vakarą iš Kijevo sklido prieštaringa informacija. Iš pradžių Ukrainos žiniasklaida, remdamasi savo šaltiniais, pranešė, kad Ukrainos prezidentas Piotras Porošenko susitikime su frakcijose nedalyvaujančiais deputatais pareiškė pradėsiąs vykdyti planą B. Jis esą konstatavo, kad paliaubos ir derybos buvusios bevaisės, todėl Ukrainos valdžia, siekdama įvesti tvarką rytuose, Donecko ir Luhansko srityse skelbsianti karinę padėtį ir pradėsianti aktyvius atiteroristinius veiksmus. Šitą informaciją savo FB paskyroje patvirtino Olehas Liaško: „Išėjau iš Porošenkos. Jis pasakė viską, ko norėjau. Prezidento sprendimas dėl ATO bus toks, kokio laukia visa Ukraina. Mes susitarėme, kad jis pats apie tai praneš šiandien, pasibaigus UNSG posėdžiui „.

Po to vyko ilgas keturšalis Porošenkos, Putino, Merkel ir Hollande pokalbis telefonu. Tikėtina, kad būtent jo metu Rusija kartu su Vokietija pabandė Porošenko įtikinti pratęsti paliaubas.Tuo momentu informacija apie Ukrainos lyderio susitikimą su frakcijose nedalyvaujančiais deputatais ir „karštus planus“ pasiekė aukščiausią politinį lygmenį. Iš visko sprendžiant, Merkel ir Putinas pasiekė savo, tačiau tik trumpam, tą liudija Prancūzijos ir Rusijos prezidentų spaudos atstovų pranešimai. Pagal Paryžiaus versiją, dialogas baigėsi sprendimu paruošti susitarimą dėl ugnies nutraukimo tarp Kijevo ir separatistų, Ukrainos – Rusijos sienos kontrolės Ukrainos ir ESBO pajėgomis nustatymo, įkaitų išlaisvinimo ir dalykinių derybų pradžios (tikėtina, omenyje turėtas rytinių regionų statusas). Kremliaus pranešimas nebuvo toks detalus, tačiau pasižymėjo tuo pačiu taikiu tonu. Tik Kijevas viską traktavo savaip. Porošenkos spaudos atstovai nutylėjo apie paliaubų pratęsimą ir tepasakė, kad „pokalbio dalyviai sutarė dėl būtinybės artimiausiu metu organizuoti kontaktinės grupės, kurioje dalyvauja Leonidas Kučma, Rusijos pasiuntinys Michailas Zurabovas ir specialioji ESBO atstovė Heidi Tagliavini, konsultacijas“ Hollande pranešime išvardytiems susitarimams pasiekti.

Kitais žodžiais tariant, Porošenko nedavė Putinui, Merkel ir Hollande jokių pažadų pratęsti paliaubas. Tačiau negalima atmesti minties, kad Putinui, pavyzdžiui, galėjo kilti tokia iliuzija. Kitaip būtų sunku paaiškinti faktą, kodėl Rusija ėmė aktyviai veikti būtent pagal Hollande spaudos atstovų pranešime aprašytą planą. Pirmasis DLR vicepremjeras Andrejus Purginas pareiškė, kad separatistai jau liepos 1-ąją pasiruošę pradėti derybas. O Vladimiras Putinas Ukrainos prezidentui Piotrui Porošenko pasiūlė pasienio punktų „Dolžanskoje“, „Izvarino“ ir „Krasnopartizansk“ Rusijos pusėje įkurdinti ESBO ir Ukrainos valstybinės sienos apsaugos stebėtojus (beje, tai daugelis „Novorosijos“ šalininkų priėmė kaip išdavystę). O ir pats Prancūzijos lyderis vargu ar būtų skelbęs taikaus plano detales, jei būtų žinojęs, kad Porošenko ketina tęsti ATO.

Pirmoji priežastis: Putinas apsiskaičiavo patikėjęs, kad jam su Vokietijos pagalba pavyks įtraukti Kijevą į ilgą, iš anksto pralaimėjimui (Ukrainos – red. past.) pasmerktą klampų „dialogą“, nežadantį jam pačiam jokių neigiamų pasekmių. Nepastebimai nusiplauti – štai toks buvo „gudrusis Kremliaus planas“. Putinas manė taip apsaugosiąs šalį nuo sankcijų ir išsaugosiąs „rytų projektą“, kuris iš „Novorossijos“ būtų virtęs „Antikijevo Rusia“ Ukrainos sudėtyje. Tačiau Putinas neįvertino Merkel faktoriaus, kuri keturšaliuose Porošenko-Vašingtonas-Merkel-Putinas santykiuose prisiėmė aiškią atsakomybę už Rusijos lyderio veiklą deeskaluojant situaciją rytuose. Iš Rusijos buvo laukiama jos „savanorių“ išvedimo, aiškaus ir neatšaukiamo „Novorossijos“ projekto atsisakymo. Ar Putinas galėjo sau tai leisti? Žinoma, ne. Todėl, pasibaigus paliaubų terminui ir Putinui neįvykdžius savo įsipareigojimų, Merkel pasitraukė iš žaidimo. Kaip vakar vakare pareiškė Psaki, prorusiškieji separatistai nesiliauja atakavę Ukrainos vyriausybės pajėgas, o Rusija galutinai nepatraukė savo kariuomenės nuo sienos. Dmitrijaus Peskovo raginimais neperdėti Rusijos įtakos savanoriams Vakaruose niekas netiki, kaip ir Putino patikinimais, kad Rusija nesanti konflikto dalyve. Kaip savo interviu pareiškė Glebas Pavlovskis, kažkas turi sumokėti už karo pabaigą. Buvo manoma, kad mokės Putinas, bet jis atsisakė.

Iš to kyla antra priežastis: žlugo tarptautinis Vokietijos tarpininkavimas. Vokietija ir JAV Ukrainos krizėje turi skirtingus interesus ir vaidina skirtingus vaidmenis. Patinka tai JAV vyriausybei ar ne, JAV, kaip ir Rusija, yra konflikto dalyvė ir aktyviai remia Kijevą. Vokietija bandė būti tarpininke ir jos misija žlugo. Šioje situacijoje Merkel praranda iniciatyvą ir į pirmą planą išeina JAV, visiškai aiškiai nusiteikusi iki galo užbaigti ATO. Sisteminė Ukrainos krizės problema – joje nėra numatyta efektyvaus tarptautinio ir iš viso jokio arbitražo. Stambiausios pasaulio valstybės – Rusija ir JAV – be kompromisų yra suinteresuotos geopolitine pergale ir daug už ją stato.

Trečioji problema: Maidanas. Viktorą Janukovyčių nuvertinėjo ne Arsenijus Jaceniukas su Aleksandru Turčinovu ir juolab ne Piotras Porošenko su Vitalijumi Kličko. Ir visa ši kompanija neišgelbės naujosios Ukrainos valdžios nuo eilinės revoliucijos, jei bus prasilenkta su Maidano prioritetais. Porošenko patiria galingą gatvės ir radikalių lyderių, po 2014 vasario dalijantis postus nustumtų į šalį ir stuburu jaučiančių, kad jų laikas dar ateis, spaudimą. Maidanas reikalauja įvesti karinę padėtį. Prie protestuojančiųjų Kijevo centre prisijungė ir kariškiai: savanorių bataliono „Donbasas“, „Dniepras“ ir „Aidaras“ atstovai. Maidanas lieka svarbiausiu Ukrainos vidaus politikos faktoriumi, kol kas nepaklūstančiu jokiai kontrolei. O dabar įsivaizduokite: iš vienos pusės po langais revoliucinės pajėgos, neseniai nušlavusios Janukovyčių ir diktuojančios, kaip kariauti bei ATO palaikyti pasiruošusios JAV, o iš kitos – aiškiai savo pozicijų neišlaikantis Putinas, kurį į kampą įvijo jo paties atmesta galimybė tiesiogiai įvesti kariuomenę.

Ketvirtoji problema: šalių negebėjimas susitarti. Kijevas privalo susigrąžinti pietryčių kontrolę, separatistai – išsaugoti ją sau. Nėra scenarijaus, galinčio šias dvi šalis atvesti prie susitarimo ir sukuriančio rytiniuose regionuose valdymo modelį, garantuosiantį taiką. Tai didesne ar mažesne dalimi reikštų separatistų veiksmų legitimaciją, o pusė Ukrainos juos laiko teroristais. Ir pats separatizmas Ukrainoje jau gyvena savo gyvenimą, kaip maištauti pasiruošęs paauglys.Todėl teisus ir Putinas, kai sako Rusiją negalint nurodinėti separatistams: daugiausiai, ką gali padaryti Kremlius, – liautis tiekęs bet kokią pagalbą, o tai neišvengiamai reikštų separatistų karą su Putinu, be kita ko, asmeninį. Tai jau nebe „Novorossijos“ atsisakymas. Tai būtų visos Ukrainos atsisakymas ir pats didžiausias Rusijos pralaimėjimas po SSRS iširimo.

Penktoji problema: šalių negebėjimas vykdyti įsipareigojimus. Paliaubos vyko, o taikos nebuvo. Ir iš Ukrainos, ir iš separatistų pusės buvo susišaudymų (čia žurnalistė akivaizdžiai ignoruoja faktus: separatistai paliaubų metu ne tik vykdė susišaudymus, bet ir toliau puolė ir užgrobė Ukrainos dalinius – red. past.). Separatistų ir Kijevo dialogas turi tik vieną tikslą – laimėti laiko. Porošenko, sprendžiant iš visko, daugiau laukti nebegali: arba jis atsuks vamzdį į rytų pusę, arba kitas vamzdis atsisuks į jį.

Visa tai reiškia, kad karas bus. Ir Rusija, ir Putinas atsidūrė, švelniai sakant, labai nepatogioje padėtyje. Per daug buvo investuota į taikos procesą (net pareigos padalintos), ir net ik jėgų. Ant dialogo altoriaus buvo padėtas „Novorossijos“ projektas. Kremlius moraliai ruošėsi gyventi naujoje sustiprėjusios dešiniosios imperiškai mąstančios ir kovinės patirties įgijusios opozicijos tikrovėje. Putinas buvo pasirengęs išduoti dalį Rusijos visuomenės. Ir visa tai tik dėl vieno: minimalios galimybės įšaldyti situaciją, į ilgalaikės krizės padėtį įvesti status-quo, išsaugantį Rusijai separatistinį kabliuką, ant kurio Putinas taip norėjo pakabinti Ukrainą. O ji nutrūko. Dabar Rusijos prezidentas turi dar mažiau galimybių. Situacija grįžo prie padėties gegužės pradžioje, kai Rusija, pagrasinus jai sankcijų plėtra, sutiko laikytis veiksmų sureguliavimo plano ir jau tada atsisakė daugelio idėjų – prezidento rinkimų teisėtumo nepripažinimo ir federalizacijos. Bet kur traukti toliau? „Duginai ir Glazjevai“ gavo revanšo už susirėmime su „šešta kolona“ patirtą pralaimėjimą galimybę ir jie būtinai pasinaudos stipriausiu per paskutinį dešimtmetį Putino nusivylimu, ragindami priimti skubius sprendimus. Bet ir tie, kurie paskutinėmis savaitėmis aktyviai derėjosi su Porošenko (žiniasklaida mini Viačeslavą Surkovą), nepasiruošę pasiduoti: o juk jie turi ir argumentų – Porošenko ATO sėkmės atveju iš dalies atleidžia Putiną nuo atsakomybės, priimant moraliai ir politiškai sunkų sprendimą atsisakyti „Novorossijos“ su visais potencialiais jos Kvačkovais. Visada lengviau tai padaryti priešo rankomis.

Autorius Tatjana Stanovaja

Vertė G. Dambrauskienė

šaltinis: http://slon.ru/russia/pyat_prichin_neizbezhnosti_voyny_ili_chto_poroshenko_delal_proshlym_vecherom-1121407.xhtml

O.Basilašvilis „Šis karas – ne už teisingą reikalą!“

Nuo Didžiojo Tėvynės karo* pradžios praėjo 73 metai. Ir štai dabar Ukrainoje, taip pat, kaip keturiasdešimt pirmaisiais, bombarduojami miestai, nuo antskrydžių ir apšaudymų žūsta taikūs gyventojai, vyksta mūšiai, dalyvaujant tankams ir artilerijai.

(* – taip Sovietų Sąjungoje buvo vadinama Antro pasaulinio karo dalis, vykusi nuo 1941 birželio iki 1945 gegužės. Red. past.)

Apie tai, kodėl šis karas yra nepateisinamas, kalba teatro ir kino aktorius, SSRS liaudies artistas Olegas Basilašvilis.

O. Basilašvilis

– Olegai Valerianovičiau, tas karas, kurio liudininku jūs buvote, seniai pasibaigė, o naujas, matyt, tik prasideda. Ką jūs apie tai manote?

– 1941 metų birželio 22. Tą dieną aš atsimenu labai aiškiai. Aš buvau Maskvoje, gimtojoje Pokrovkoje, 22 name, 15 bute. Rytas buvo aiškus, saulėtas. Mes su mama ėjome per Čistyje prudy į „Koliziejų“ žiūrėti filmo (ten dabar „Sovremenniko“ teatras). Ant kinoteatro laiptelių stovėjo nedidelė minia. Kažkodėl visi buvo apsirengę juodai – aš taip įsiminiau. Tarp tų žmonių, su raudona berete, stovėjo moteris, kuri kinoteatre tikrina bilietus, ir susijaudinus jiems apie kažką pasakojo. Mes priėjome, mama kažką nugirdo. O paskui paėmė mane už rankos ir mėšlungiškai nuvedė namo. Aš buvau beprotiškai nusiminęs, todėl, kad mes turėjome pažiūrėti filmą „Mūsų kiemas“, kuriame dalyvavo klounas Karandašas, o po to važiuoti į Visasąjunginę žemės ūkio parodą. Paaiškėjo, kad moteris raudona berete perpasakojo radijo pranešimą – kalbėjo Molotovas*, prasidėjo karas.

(Viačeslavas Molotovas – SSRS užsienio reikalų komisaras. Red. past.)

Su tuo karu man daug kas susiję. Mano netikras brolis, artilerijos mokyklos kursantas, pabaigęs ją jaunesniuoju leitenantu, buvo išsiųstas į frontą. Jis buvo vardu Žora. Jis kariavo pėstininkų būrio vyriausiuoju, prie Viazmos pateko į apsuptį, pats iš ten ištrūko, praėjo filtracinę stovyklą, buvo išsiųstas į Charkivo frontą – ir ten pateko į apsuptį. Vėlgi pats išsiveržė, pateko į pėstininkų padalinį ir pasitiko savo mirtį tankų mūšyje Kursko lanke netoli Prochorovkos stoties artilerijos būrio vado pareigose – atskiro 76-mm patrankų artilerijos divizijono 125-os pėstininkų brigados būstinės vado…

Mano tėvas praėjo visą karą, grįžo namo majoru jau 1945-ųjų liepą. Kuo vyresnis jis darėsi, tuo dažniau pasakodavo apie karą. Ir dabar man atrodo, kad jis ir tokie kaip jis žmonės buvo laimingi visus tuos keturis karo metus. Todėl, kad jie vykdė teisingą reikalą – gynė savo tėvynę nuo fašistų, savo šeimas, namus, savo mylimus miškus ir laukus. Neveltui mūsų šūkis buvo: „Mūsų reikalas teisingas, priešas bus sumuštas, pergalė bus mūsų“. Bet apie dabartinį karą Ukrainoje – jei sąžiningai, tai aš nelabai suprantu, kas ir kodėl ten vyksta. Kas nuo ko ką gina? Manau, mums visos tiesos apie tai nepraneša. O jei nepraneša, reiškia, kažką mes darome ne visai teisingo.

– Jūs manote, ne už visai teisingą reikalą kovoja Pietų-Rytų savanoriai?

– Aš nesuprantu, už ką būtent jie kovoja. Siaubinga tik tai: žūsta taikūs gyventojai, pirmiausia, žinoma, karo prievolininkai, o tada vaikai, moterys, seni žmonės. Ar jie kuo nors kalti?.. Tie niekšai, kas jie bebūtų, kurie išprovokavo karinius veiksmus, anksčiau ar vėliau bus teisiami visų tautų teismo.

– Ką jūs turite omenyje?

– Aš nežinau. Juk kažkas tuo suinteresuotas! Kažkam reikia, kad žūtų civiliai žmonės, ir Ukrainos Pietuose ir Rytuose būtų kraujuojanti žaizda.

Kam reikalingas svetimas kraujas? O svarbiausia – vardan ko? Aš nesuprantu, kokių tikslų siekia taip vadinami sukilėliai. Atsiskirti nuo Ukrainos? Ne. Tam, kad būtų su Rusija? Irgi ne – jie nekelia šito reikalavimo. O jei ir keltų – maža kas ko reikalauja. Federalizacijos? Taigi, ji jiems pažadėta. Kokių nors konstitucijos pakeitimų? Kijeve su tuo irgi sutinka. Tai ko gi tie žmonės toliau priešinasi?! Gal gana šaudytis, vyručiai – už ką jūs kariaujat? Ne, ir vėl šaudo…

Nieko negali suprasti. Žiniasklaida nepateikia pilno vaizdo apie tai, kas vyksta. Kodėl ten vyksta kažkokie savanoriai iš Rusijos? Kokiu būdu jie ten patenka? Juk yra siena!.. Ji turi būti „po spyna“. O tai dešimtys, šimtai savanorių su ginklais per ją praeina – ir nors tu ką. Kaip taip gali būti? Kokie tai žmonės? O jų naujausi ginklai? O jūs ką – šaunamuoju ginklu galite numušti sraigtasparnį? Ne, negalite, koks jis bebūtų puikus ir tikslus. Bet NZRK (Nešiojamu zenitiniu raketiniu kompleksu) – gali. Tai iš kur tie NZRK? Ar ten Donbase ar Luhansko krašte didžiuliai ginklų sandėliai?

– Ar jums atrodo, jog tiems žmonėms dabar reiktų pasiduoti?

– Reikia baigti tas žudynes. Sukilėlių vietoje aš užlipčiau ant aukštos kalvos, paimčiau į rankas ginklą, padėčiau jį ant žemės ir sušukčiau: „Brolyčiai, viskas! Mes baigiame šaudyti. Baikite ir jūs. Nagi, susėskim ir pakalbėkim…“. O sugebėti nuspausti gaiduką ir patirti seksualinį pasitenkinimą nuo to, kad tu užmuši žmogų, tai – supraskit, ne heroizmas, o nusikaltimas. Aš pats buvau pabėgėliu ir atsimenu, kaip mes bėgome iš Maskvos 1941-ųjų gruodyje. Pamenu, kaip tai sunku ir baisu. Tai kodėl dabar žmones kankinti? Tada, bent jau, mūsų žmonės kovėsi prieš fašizmą, prieš tai, kad vokiečiai gali pavergti mus, rusus ir tarybinius žmones. O dabar tai prieš ką jie kovoja? Ir kas jiems padeda?

– Bet jei savanoriai sudės ginklus – juos užmuš. O taikius gyventojus sudegins kaip Odesoje.

– Palaukit! Tai, jūs manote, Kijevo vadovybės uždavinys – sudeginti Ukrainos Pietryčius?

– Kodėl gi ne? Ten dabar Ukrainos kariškiai bombarduoja ir apšaudo iš patrankų miestus, taikius gyventojus.

– Jie bombarduoja ne taikius gyventojus, o tik tuos, kurie prieš juos kaunasi, kažkokią tų Donecko ir Luhansko respublikų vidaus kariuomenę. Taikūs žmonės tiesiog patenka į ugnį, didelei nelaimei… Visa tai man sukelia negeras mintis. Kam mums šito reikia? Mes, Krymo prijungimo dėka, vietoj brolio ir draugo, esančio šalia mūsų, jau įgijome piktą priešą – visiems laikams.

– Kaip jūs manote, kodėl nugalėjusių fašizmą rusų taip nemėgsta Vakaruose – nei pačioje Vokietijoje, nei kitose Europos šalyse, tame tarpe ir Rytų Europoje?

– Mūsų kareiviams karas buvo pačiu švenčiausiu reikalu. Ir šlovė visiems, tada kariavusiems. Bet štai po to nuo fašizmo išvaduotose taip vadinamose Rytų demokratijos šalyse – Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Jugoslavijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje – mūsų armija įtvirtino naują socialistinę tvarką. Šios šalys pasijuto okupuotos Sovietų Sąjungos. Mes ten diegėme savo taisykles, suiminėdavome režimo priešininkus. Todėl mūsų nemėgsta, mes tapome tarsi antraisiais okupantais. Mes norėjome gero, duoti toms šalims naują gyvenimą, tokį, apie kurį patys svajojome. Bet tai atnešė aukas ir kančias… Aš manau, čia ir visas reikalas. Okupantų niekur nemėgsta, nepaisant geriausių ketinimų, su kuriais jie užima svetimas žemes.

– Šiais metais Kijevo vadovybė atšaukė visas Pergalės dienai skirtas iškilmes. Vakarų Ukrainoje Didžiojo Tėvynės karo veteranams iš viso uždraudė švęsti Pergalės dieną, o visuomeninėms organizacijoms ir partijoms – vykdyti masines akcijas prie karių kapaviečių. Kaip jums tai?

– Jei sąžiningai, tai netikiu. Tai netiesa. To negali būti. Aš buvau Kijeve praeitą vasarą. Ten ant aukšto Dnepro kranto, monumento Tėvynei-motinai papėdėje stovi pabūklai, dalyvavę mūšiuose. Tai – veikiantis kovinės šlovės muziejus. Aš buvau ir kitose Ukrainos vietovėse, kuriose tarybinė armija atrėmė fašizmą. Ir netikiu, kad ten kažkodėl draudžia švęsti gegužės 9. Kam reikalingas šis melas? Nagi, aš jūsų paklausiu: kas jie tokie, kurie priešinasi Ukrainos Pietuose ir Rytuose? Kodėl jie nenori gyventi taikoje, vienoje valstybėje kartu su visais ukrainiečiais ir naująja Kijevo vadovybe, kurią iškėlė Maidanas?

– Jie sako, kad nenori gyventi vienoje valstybėje su banderininkais – fašistų padėjėjo Stepano Banderos ir tų policajų, kurie siautėjo Ukrainoje kartu su vokiečiais, palikuonimis.

– Tai, taip išeina, mes su jumis, ko gero, norime gyventi kartu su fašistais? Rusijoje taip pat jų yra, savų banderininkų. Tai imkime dabar ir taip pat visi sukilkime. Ko gi mes tylime, kodėl nemušam fašistų savo namuose?

– Tai jie mūsuose kol kas neatėjo į valdžią…

– O Kijeve, jūs manote, atėjo? O kodėl? Ar žinote, kiek ten nacionalistai gavo rinkimuose į Radą? Kažkokius menkus procentus. Tai ko mums meluojama apie tai, kad banderininkai paėmė Ukrainoje valdžią?.. Šis melas man ir kelia įtarimą, todėl, kad meluojantis žmogus, pasirodo, meluoja vardan kažkokių negerų tikslų. Kokių – nežinau.

– Egzistuoja nuomonė, kad, atseit, dėl Krymo dabar prasidės Ukrainos karas su Rusija, o vėliau ir su visu pasauliu. Ir vėl mūsų motinoms siųs pranešimus apie mirtį. Ir tam, kad karas neateitų į mūsų namus, reikia atiduoti Krymą atgal. Ir tada mūsų, galbūt nepalies, paliks ramybėje…

– Krymas – ne žaisliukas: atėmei, grąžink atgal. Krymo žmonės – taip pat ne žaisliukas. Reikia skaitytis su tais, kas ten gyvena. Buvo vykdytas referendumas, ir iš tikro, aš tuo tikiu, didžioji krymiečių dalis pasisakė už prisijungimą prie RF. Bet įsivaizduokite, kad Kubanė balsuoja už prisijungimą prie JAV. Tai Valstijos gali ten įžengti ir užvaldyti Kubanę? Tai kaip mes šį aktą pavadintume? Turbūt, okupacija… Ir suomiai galėtų pasakyti: Karelijos sąsmauka – buvusi suomių žemė. Nagi, mes ją atsirėšim! Ir viens po kito. Ir prasideda pasaulinis karas… Jeigu mes norime padėti rusams, kurie nuo Luhansko iki Odesos Ukrainoje kenčia – tai, ką gi, mes šalies rytuose turime daug žemių, ir ne tik ten. Mieliausiai prašome, atvažiuokite, o mes jums padėsime, būsite Rusijos piliečiais. Ko tik pageidaujate, kad tik Rusija neįsitrauktų į jokius karinius konfliktus…

– O jei tų rusų atžvilgiu, kurie negalės išvažiuoti, bus vykdomas genocidas, etniniai valymai? Kaip buvo Jugoslavijoje su serbais? Kas tada?

– Aš netikiu tuo. Ukrainoje genocido būti negali.

– O jei įsivaizduotumėm, kad tai galėtų atsitikti? Ar Rusija turėtų įsikišti?

– Turėtų, be abejo – jei ten naikintų rusus, žydus, totorius, vokiečius, bet kurias tautas. Mes privalome įsikišti, bet kokiu būdu? Tik per Jungtines Tautas. Iškelti ten esminį klausimą – baigti genocidą, įvesti „žydruosius šalmus“. Bet kodėl iki šiol niekas su tokiu reikalavimu nesikreipia į Jungtines Tautas? Kodėl? Kažkas suinteresuotas tuo, kad šis parakas visą laiką rusentų. Tačiau, jeigu nebus sustabdytas, tai šis rusenimas prišliauš iki pasaulinės parako statinės.

– Štirlicas „Septyniolikoje pavasario akimirkų“ sakė: „Iš visų žemėje gyvenančių žmonių aš labiausiai myliu senukus ir vaikus“. Apie ką jūs galvojate, žiūrėdamas į vaikus ir į mūsų veteranus?

– Apie tai, kad reikia užsiimti ne naujų žemių užgrobimu, o vidiniu šalies tvarkymu. Pavyzdžiui, atiduoti dalį butų naujuose elitiniuose gyvenamuosiuose namuose, kuriuose šiandien beveik niekas negyvena (nes ten beprotiškos kvadratinių metrų kainos), dar gyviems karo veteranams. Tegu jie bent likusius gyvenimo metus pagyvena žmoniškose sąlygose. Duokite jiems ne kelių tūkstančių pensiją, o kiekvienam po šimtą tūkstančių. Juk jų beliko tiek nedaug… Neatiduosite? Tai kodėl gi jums taip gaila? Tai kas jūs per skūpailos? Kaip jums negėda žiūrėti į žmones, kurie jus išgelbėjo? Štai kuo mums reikia užsiimti savojoje žemėje.

Andrejus Volodinas

Šaltinis: http://gospravo.mirtesen.ru

Vertė Lightining Rod.

Kochas: Porošenko perkels kariuomenę į pasienį ir uždarys sieną, o pasibaigus paliauboms sunaikins visus separatistus

Rusijos rašytojas ir verslininkas Alfredas Kochas yra įsitikinęs, kad smogikai Donbase be reikalo pasitikėjo Rusijos prezidento Vladimiru Putinu, kuris birželio 27 d. juos „pames, kaip tą yra padaręs Grozne ir Afganistane“.

Alfredas Kochas (asmeninės fb paskyros nuotrauka)

Birželio 27 d., pasibaigus paliauboms, Ukrainos prezidentas Piotras Porošenko įsakys uždaryti sieną ir sunaikinti visus separatistus. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neparems prorusiškųjų smogikų ir paliks juos vienus akis į akį prieš Ukrainos jėgos struktūras, mano rašytojas ir verslininkas Alfredas Kochas. Tokią nuomonę jis išsakė savo facebook paskyroje.

„Porošenko nukreips kariuomenę į pasienį. Uždarys sieną ir visus separatistus, pasibaigus paliauboms (iš karto po savaitgalio), sunaikins. Aidint pritariamiems vietinių gyventojų šūksniams. Tie patys gyventojai savo neapykantą nukreips jau į separatistus, kaltindami juos dėl suirutės ir pralaimėjimo, o Porocha (P. Porošenko) priešingai, atsidurs malonėje: šaunuolis, kietas bičas, tvarką įvedė, nugalėjo!” – parašė Kochas.

„Bus taip: niekas Donbase, savaime suprantama, ginklų nesudės. Bent jau didžioji dauguma smogikų. Todėl, kad jie puikiai suvokia: ir kad jų rankos suteptos krauju, ir kad yra krūva liudininkų, ir video, ir nuotraukų. Kai siautėdavo, buvo arba girti, arba apsinešę, arba buvo tikri (ar kieno nors įtikinti?), kad Rusija jų skriausti neleis, kad jau tuoj įves kariuomenę, reikia tik pradėti reikalą ir netrukus pasirodys tankų kolonos iš Rytų“ – mano jis.

Kochas įsitikinęs, kad smogikai be reikalo tikisi Putino paramos.

„O Putinas nekaltai vartys akis ir reikš apgailestavimą dėl žmonių aukų ir kitų nuostolių vidinio Ukrainos konflikto metu… Iš tiesų: prie ko čia Putinas? Ir kokiu gi idiotu reikia būti, kad juo patikėti?“ – sakė jis.

Rašytojas pateikė pavyzdžius, kai Rusija išdavė savo „savanorius“, paminėdamas Grozno šturmą 1994 metais ir Afganistaną.

„Tada čečėnai sudegino ir sušaudė daug tokių savanorių… O dar anksčiau Afganistane buvo palikti likimo valiai visi, kurie buvo SSRS pusėje. Juos visus pakorė talibai“ – rašė Kochas.

Birželio 20 d. Ukrainos prezidentas Piotras Porošenko pareiškė, kad antiteroristinė operacija sustabdoma iki birželio 27 d., kad teroristai galėtų sudėti ginklus. „Tie, kas to nepadarys, bus sunaikinti“ – pabrėžė jis.

Kas pradėjo?

Arkadij Babčenko*

Kažkokį eilinį savižudiškos viktimologijos blyksnį stebiu tarp Rusijos inteligentų. Šiandien pusę dienos vairavau. Pusę dienos klausiau opozicijos radiją. Pasikeitė keletas laidų. Kiekvienoje kalbėjo apie Ukrainą. Ir kiekvienoje laidoje raudona linija ėjo mintis – jau nesvarbu, kas pradėjo, svarbu, kaip tai sustabdyti.

Parvažiavau namo, pasileidau FB. Kas trečiame įraše – jau nesvarbu, kas pradėjo. Imkim ir visa tai sustabdykim.
Ar ne?

O man svarbu, kas visą tai pradėjo. Būtent dėl to, kad norėtųsi sustabdyti. Ir kad daugiau taip ateityje nebūtų.
Kaip ir sumautai svarbu, kas visa tai pradėjo toje pačioje Gruzijoje. Ir toliau – pagal sąrašą.

Kad sustabdytum, matyt, reikia nuspręsti – kas pradėjo? Nuspręsti, kas nusikaltėlis? Na, gi Niurnbergas, Haga, visi tarptautiniai tribunolai – jie juk lyg ir apie tai buvo, ar ne? Ar aš kažką ne taip suprantu?

Daktarė Liza (Doktor Liza) rašo: – Ei, sustabdykime ugnį.

Sustabdykime. Kaip? Kas ją turi stabdyti? Matyt, tas, kas pradėjo. Borisas Nemcovas rašo: “reikia priversti Putiną ir Porošenko sėsti prie derybų stalo”.

Droviuosi paklausti – o dėl ko Porošenko turi derėtis? Grąžinti trečdalį aneksuotos kitos valstybės teritorijos? Nesiųsti diversinių grupių į kitą šalį? Nesiųsti “Kamazų”, tankų ir “Gradų” į svetimą šalį? Atšaukti FST bendradarbį iš Slovjansko? Nustoti pjauti Gorlovkos deputatų pilvus?

Man tiesiog įdomu – dėl ko dabar turi “derėtis” Ukraina?

Jūs apie ką, vaikinai? Čia jums visuotinis užtemimas? Ar kas? Jūsų šalis – mūsų šalis – dabar agresorė. Agresorė, okupavusi kitos valstybės teritorijos dalį, įsibrovusi į kitą diversinėmis grupėmis, ginkluote ir technika, užpuolusi isterija ir propaganda, pradėjusi konfliktą ir karą, ir daranti viską, kad karas nesibaigtų nei minutei.

Kad tai sustabdytume – privalome tai aiškiai suprasti.

Dėl ko Ukraina čia turi “derėtis”?

Kaip Ukraina turi tai “sustabdyti”?

Kai į jūsų butą ateina septynetas su armatūra – jums irgi nesvarbu, kas pradėjo?

“Planavimas, rengimasis, pradėjimas arba agresyvaus karo vykdymas” – nieko nesako? Atsakius į klausimą “kas pradėjo” ir atsakoma “kaip sustabdyti”.

Rusijai užtektų nebesiųsti ginklų, būrių ir nutraukti informacinę isteriją – ir per savaitę viskas baigtųsi.
Jūs tikrai to nesuprantate?

Atleiskite.

* Arkadij Babčenko – rusų karo žurnalistas, publicistas, Čečėnijos karų veteranas.

Šaltinis: https://www.facebook.com/

Laimė – kai į tave nešaudo

Eugenijus Šibalovas gegužės 30, 21:00

Mes greitai pripratome gyventi karo vidury. Bauginančiai greitai.

Mūsų vaikai daugiau neprabunda naktį, jei girdisi šūviai. Net nekrūpteli. Priprato.

Užtat mes prabundame. Ir iškart dairomės: ar visi savi namie? Visi. Galima miegoti toliau.

Ir prasmengam į sunkią drumzliną užmarštį be sapnų. Mūsų miegas – poilsis prieš naują sunkią dieną. Gal ir paskutinę mūsų gyvenimo dieną.

Vaikai… Vaikai tapo visiškai kitokiais. Tai – maži suaugusieji. Jie daugiau neberodo kaprizų. Jie tapo tyliais ir paklusniais.

Kai danguje pasigirsta sunkus lėktuvo motoro gaudimas, jie patys lipa iš smėlio dėžių, nuo sūpuoklių, susirenka žaisliukus ir bėga namo.

Kai kažkur-tai, toli ar arčiau, pasigirsta stiprūs sprogimai, jie ima mus už rankos ir žiūri iš apačios į viršų su keista ramybe. Laukia, kol mes pasakysime, ką daryti. Jie jau suprato, kad kare reikia vykdyti įsakymus.

Mokiniai nebebėga iš pamokų „pasitūsinti“ su draugais. Nesavivaliauja. Po skambučio sėdi, kol mes neateisime jų pasiimti. Mes ateiname. Kartais net atbėgame – jei pasiekia gandai, kad prie mokyklos pasirodė ginkluoti žmonės.

Vaikams atrodo – mes žinome, ką daryti. Kad viskas bus gerai.

Mes, aišku, nežinome. Mes tik mokomės. Mokomės gyventi kare.

– Autobusas važiuoja tik iki Panfilovo prospekto. Toliau vyksta kariniai veiksmai., – praneša per garsiakalbį vairuotojas. Jau neužsikerta. Išmoko.

Visi tyli. Išskyrus vieną jaunutę merginą, kuri ištaria, nežinia į ką kreipdamasi:

– Bet juk tai – iš tikrųjų baisu… Turbūt…

Balse – nuostaba. Jai tai keista: turėtų būti baisu, o nebaisu.

Mes mokomės.

Pirma pamoka – niekur neiti ir nevažiuoti, jei nėra būtinybės.

Mes išmokome apsieiti be pasivaikščiojimų, kino teatrų, kavinių. Nepaklusti akimirkos kaprizams. Neužsibūti ilgiau, nei derėtų, vietose, kur daugiau žmonių.

Mūsų judėjimas dabar – griežtai funkcionalus. Darbas, namai, bankomatas, parduotuvė.

Dykinėjantis „šopingas“ ir kiti vartotojiškos visuomenės džiaugsmai – tai jau ne apie mus. Mes perkame ne pramogai. Tik išgyvenimui. Tai, kas reikalingiausia, pagal išankstinį sąrašą.

Svarbiausia – kuo greičiau.

Reikia spėti grįžt namo iki sutemstant. Nes, ar yra komendanto valanda, ar jos nėra – neaišku.

Todėl naktį tiesiog geriau nevaikščioti. Neabejotinas sprendimas. Naktis – karo laikas. Ir – akmeninių džiunglių plėšrūnų naktinės medžioklės.

Mes užmiršome, kas yra piko valandos kamščiai. Mūsų gatvės tuščios. Bet kuriuo dienos metu viešojo transporto neperpildo keleiviai.

Bedarbystė daugiau neatrodo kaip tragedija. Anaiptol, bet kokia galimybė likti namie – kaip laimė. Mes, laimei, kol kas nebadaujame. Poreikis neveja mūsų į gatvę ieškoti vakarienės.

Vadinasi, geriau pasėdėti namie. Gerai, kad vanduo, elektra ir dujos tiekiami be pertrūkių. Ta prasme – ne blogiau, nei visada. Net stebėtina.

Gyvenimas persikėlė į kiemus. Tačiau kiekvienas išėjimas už blokiniais daugiaaukščiais apibrėžto kvadrato – loterija. Ilgas ir sunkus žygis. Be garantijos sugrįžti.

Vakarop kažkada pilnos žmonių alėjos ir skverai pavirsta Silent Hill. Bežadė tyla. Beveik nepagaunamas, vos juntamas pavojaus prieskonis.

Antra pamoka – laikytis kuo toliau nuo ginkluotų žmonių.

Ginkluoti žmonės – mirties pranašai. Savosios ir svetimos.

Jie pritraukia mirtį.

Šią pamoką mes mokėmės nelengvai.

Mes – buvę taikūs gyventojai. Mes užaugome ant kovinių filmų, patosinio heroizmo knygų ir video žaidimų, kur mirtis nebaisi, o graži ir su specialiais efektais.

Barikados, šarvuočiai keliuose, žmonės su automatais gatvėse, sraigtasparniai danguje. Tai buvo nauja, tai buvo įdomu.

Pasakojo, kad moteris iš Slovjansko buvo atsitiktinai sužeista per savo smalsumą. Ji vakare išėjo į balkoną per žiūronus pažiūrėti karo. Iškart buvo šauta į optikos blykstelėjimą, ar tai iš granatsvaidžio, ar tai iš minosvaidžio. Kas šovė – neaišku.

Kiek vėliau mes supratome – ten, kur sėjama mirtis, nėra jokio tikslumo. Atsitiktinė kulka ar skeveldra gali kliūti kiekvienam.

Trys taikūs gyventojai žuvo Donecke ir dešimt sužeistų Slovjanske. Tai – tik per vieną dieną – gegužės 28-osios pirmadienį. O per praeitą – trys užmušti Slavjanske ir vienas Mariupolyje.

O dar nuo karo veiksmų pradžios buvo sužeisti septyni vaikai. Nuo keturių iki septyniolikos metų. Laimei, nei vienas nežuvo.

Mes išmokome šią pamoką. Gatvės akimirksniu tuštėja, jei jomis eina kolona. Ar vaikštinėja „respublikos“ patrulis. Ar kur nors lekia visureigiai be numerių, prikimšti barzdylų kamufliaže.

Ginkluoti žmonės turi savo gyvenimą., sudėtingą ir įvairų. Jie skirstosi į grupuotes. Sudarinėja keistas sąjungas, nepatvarias ir nepastovias.

Iš pradžių stovi blokpostuose po viena vėliava. Vėliau apšaukia vieni kitus „marodieriais“ ir „išdavikais“

Ir kariauja.

Kartais su Ukrainos armija. Kartais tarpusavyje.

Atrodo, jie patys neatsimena, nuo ko viskas prasidėjo. Bet jau nebegali sustoti.

Juos vaikosi mirtis. Bet nebūtinai pasivys. Galbūt, tai, kas paruošta kažkuriam iš jų, atiteks kažkuriam iš mūsų.

Todėl geriau juos apeiti.

Trečia pamoka – nepasitikėti. Niekuo. Niekada.

Mes išmokome pasilaikyti savo nuomonę sau. Kažkada mes mėgome ginčytis ir garsiai įrodinėti savo teisumą. Pliurpti, juokauti ir stoti mūru už beprotiškas teorijas.

Dabar mes sveriame kiekvieną žodį. Ypač su mažai pažįstamais žmonėmis.

Kas žino, į ką ir kaip sureaguos tavo pašnekovas? Šaukdamas puls prie artimiausio patrulio: „Laikykite jį, tai banderininkas“? Duos į snukį, tardamas: „Še tau, separatistų kale“?

Geriau netikrinti. Geriau patylėti.

Mums šiurpu per televizorių išgirsti žodžius „derybos“ ir „visuomeninis dialogas“. Su kuo dialogas? Su mumis?

Bet mes nekalbėsime. Mes jau supratome, kad tylėjimas – saugumo garantas.

Paskutinius pasitikėjimo likučius griauna patys artimiausi žmonės. Gerai tiems, kurių draugai ir artimieji turi vienodus požiūrius. Kurie neturi abejonių, kas šiame kare – saviškiai.

Bet taip būna retai. Neatsargiai tartas žodis kaip degtukas įžiebia bjauriausių barnių laužą. Trūkinėja šeimyniniai ryšiai, sena draugystė pažyra šukėmis.

O vaikai iš kampo tyliai ir liūdnai žiūri į rėkiančius, šlykščiai besiplūstančius, taškančius seiles suaugusius.

Bet neverkia. Jau išmoko. Ar nebemoka?

Mes daugiau nepasitikime viešomis kalbomis ir oficialiomis suvestinėmis. Ypač tomis kalbomis ir suvestinėmis, kurios apie taiką ir saugumą.

Mes jau supratome, kad saugumas būna tik laikinas. O taika kažkada buvo. Daugiau jos nebėra.

Mes skambiname draugams, bičiuliams, pažįstamiems:

– Klausyk, aš tavo krašte turiu reikalą. Ar ten pas jus nešaudo?

– Ryte pašaudė nedaug, dabar lyg tylu.

– Keliai neužblokuoti?

– Blokpostas – senoje vietoje, naujų neatsirado.

Su tais, kuriais mes nepasitikime kiek mažiau, nei likusiais, dalinamės pačiu brangiausiu – pačia svarbiausia ir reikalingiausia informacija. Apie dar veikiančias parduotuves ir bankomatus. Apie blokpostus.

Apie komendanto valandą:

– Tai ji vis tik yra ar jos nėra?

– O velniai ją žino!

Labiausiai mes nepasitikime milicija. Anksčiau mes jų prisibijojome, bet vis tiek laikėme valdžios atstovais. O kas jie dabar?

Mano draugas namie vakarieniauja. Skambutis į duris. Nusiverkusi kaimynė:

– Mano vyrą paėmė! Tie – su automatais – kabinėjosi prie kažkokio žmogaus, o jisai užsistojo. Ir jį nusivedė į UST (Ukrainos saugumo tarnybos) pastatą. Ką man daryti? Juk neskambinsiu į miliciją?

– Žinoma, į kokią miliciją! Klausyk, juk „respublika“ publikavo telefonus, kur reikia pranešti apie pagrobtus žmones…

Skambinti teroristams, kad jie prašytų savo draugų paleisti įkaitą. Čia ir dabar ši mintis neatrodo beprotiška.

Galbūt, tai vienintelis šansas išsigelbėti. O milicija – tai iš viso be šansų.

Dabar mes tiesiog nesuprantame – kas tie keisti žmonės su absurdiška mėlyna uniforma? Kalbama, kad jiems moka atlyginimą. Sklinda gandai, kad jie už tuos pinigus turėtų palaikyti viešąją tvarką ir užtikrinti taikių gyventojų saugumą. Juokinga…

Tarp kitko, ir iš jų yra nauda. Tokia, kaip iš baltų pelių povandeniniame laive – kai pritrūksta oro, pirma ima dusti pelė.

O kai Donecke nusimato susišaudymas ar eiliniai pogromai „respublikos vardu“, pirmieji iš gatvių dingsta milicininkai.

Vadinasi, ir mums laikas išsilakstyti.

…Mes su didelėmis pastangomis išsaugome žmoniškumo likučius. Kol kas mes nesiveržiame miniomis į marodierių atplėštas parduotuves. Mums tai atrodo gėdinga. Bet tai – tik todėl, kad kol kas mūsų šeimos dar nėra ant skurdo ir bado ribos.

Patys sąžiningiausi keikia save už tai, kad pratylėjo, kai dar žodis galėjo kažką pakeisti.

Patys doriausi pripažįsta, jog buvo kvaili, kai manė, jog jų įsivaizdavimas, kokia turi būti laimė, buvo pakankamas pretekstas griebtis ginklo.

Mes vis dar laikomės, kad nenusiristume į visišką chaosą.

O dar mes pagaliau radome, kas mus visus vienija. Nepriklausomai nuo pažiūrų ir simpatijų.

Mes visi, slėpdami vienas nuo kito, žiūrime vakarais pro uždengtus langus į žvaigždėtą dangų ir meldžiame: „Dieve, tegu visa tai greičiau pasibaigia“.

Šaltinis: http://gazeta.zn.ua

Vertė: Lightning Rod

Kodėl „Donecko liaudies respublika“ nenunyks į nebūtį net po antiteroristinės operacijos

Sergej Kostež (žurnalistas, istorikas)

Istorija – tam tikra gyvenimo forma. Kiekviena jos apraiška, sukurta kokių nors tautų ar kultūrų, iš žmogaus organizmo jau neišnyksta, lieka jame kokiu nors pavidalu. Kartais – svarbaus organo, kartais – varginančo šlako, o būna – kaip slapta liga. Norime to ar ne, tačiau bet kuris istorijos gaminys, ypatingai geopolitinis – yra bent jau ilgaamžis, o kartais ir amžinas.

Tarkim, Romos imperijos istorija nėra tiesiog Senovės Roma nuo miesto įkūrimo ir iki jos žlugimo 5-tame mūsų eros amžiuje. O, jei viskas būtų tuomet pasibaigę! Tačiau į Romos imperijos palikimą lygiai 1000 metų pretenduoja daugiau nei dvi dešimtys mažų ir didelių valstybių. Tai ir Bizantija, ir Popiežiaus valstybė, Prancūzija, Ispanija, Austrija, Abiejų Tautų Respublika, pirmasis, antrasis ir trečiasis Vokietijos Reichai, Rusija – trečioji Roma… Visų, ko gero, neišvardinsim! Net šiuolaikinių JAV administracinių ir valstybės statinių architektūroje atpažįstami tie bruožai. Jau nekalbant apie tai, kad visi tie pastatai, kaip ir Romoje, įsikūrę ant Kapitolijaus kalvos…Ten ir Senatas.

Nepaisant istoriniu požiūriu trumpo gyvavimo (trumpiau nei 70 metų, kurie, lyginant su virš tūkstančio metų siekiančiomis Romos ir Bizantijos imperijų istorijomis), Sovietų Sąjunga tapo neoimperine konstrukcija, kuri lengvai nepaleidžia ne tik politinių, bet ir humanitarinių protų, ir ne tik Rusijoje. O dabartinės Rusijos atsigręžimas prie politinių ir socialinių SSRS praktikų liudija sovietinės konstrukcijos įsitvirtinimą masių sąmonėje, nors šią konstrukciją išreiškusios valstybės ir nebėra.

Ukrainoje šis dalykas taip pat yra gana sudėtingas. Pačios Ukrainos gyvybingumas (nežiūrint visų išorinių ir vidinių problemų bei nuolatinių grėsmių) aiškintinas pirmiausiai, žinoma, solidžia istorine proceso trukme – juk Ukrainos ideologinis-politinis konstruktas yra tokio pat amžiaus, kaip Lenkija (nuo Piastų dinastijos centralizuotos valstybės) arba pati Rusija (nuo daugiau nei prieš 500 metų ten sukurtos imperinės trečiosios Romos koncepcijos). Tačiau reikia pasakyti, kad ir jos teritorijoje konkuruojantys istoriniai konstruktai turi rimtą pamatą. Taigi, DLR, kaip koncepcija, remiasi užmarštin nugrimzdusia 1918 m. Donecko-Krivorožsko respublikos patirtim.

Ta respublika, kaip ir dabartinė DLR, buvo kuriama iš Maskvos ir siekė to paties tikslo – svarbių pramonės regionų kontrolės tuo atveju, jei visos Ukrainos užkariauti nepavyktų. Paradoksalu, tačiau 1918-1919 metais Ukrainą užkariavę bolševikai išsaugojo jos teritorinį vientisumą – Donecko-Krivorožsko respublika Leninui ir Trockiui tapo nebereikalinga, ir jie išsviedė ją kartu su jos vadovu Artiomu (jis labai keistomis aplinkybėmis mirė prieš pasirašant stojimo į SSRS sutartį, o visi jo žmonės buvo išstumti iš USSR vadovybės) į sąvartyną. Nieko keisto, kad kritišku 2014 metų momentu istorijos podėlyje saugotas projektas buvo atgaivintas.

Tačiau neverta apsigauti, nurašant viską Maskvai. Reikalas tas, kad iki 1917 metų Ukrainos pietryčiuose egzistavo galingas nesveikai išpūstos Katerinoslavo (senasis Dniepropetrovsko pavadinimas) gubernijos darinys, apimantis dabartinės Zaporožės, Dniepropetrovsko, Donecko, Luhansko sričių teritorijas ir siekiantis iki pat Azovo bei Taganrogo. Nieko keisto, kad šis pusantro šimto metų Rusijos imperijos žemėlapiuose egzistavęs projektas anksčiau ar vėliau atgims kokiu nors pavidalu. Beje, Kolomoiskio Dono referendumo iniciatyva dėl keleto Donbaso teritorijų prijungimo prie Dniepropetrovsko krašto yra bandymas atgaivinti tą patį konstruktą. Tik iš kitos, proukrainietiškosios, pusės…

Būtent todėl tokie dalykai, kaip DLR, „pietryčiai“ ir pan. iš mūsų gyvenimo nedings net sėkmingai užbaigus ATO. Jų šimtametės istorinės inercijos užteks ir toliau greta Ukrainos riedėti į …ateitį. Ukrainai jų nesustabdyti. Bet ji gali imtis jiems vadovauti, pasukdama juos savo naudai. „Kolomoiskio referendumas“ – puikus pavyzdys. Derybos prie apvalių stalų ir decentralizacija – dar viena galimybė.

Ir, galiausiai, yra trečiasis kelias – vienus konstruktus iš masinės regiono gyventojų sąmonės išstumti kitais. Kodėl niekam nekilo klausimas, dėl kokių priežasčių Dniepropetrovskas taip skiriasi nuo Donecko? Kodėl Zaporožėje kelias dešimtis teroristų išvijo visas miestas, tūkstančiais išėjęs tautinių siuvinėtų marškinių maršan, o Donecke pavojinga su tokiais marškiniais pasirodyti gatvėje? Viskas labai paprasta – Donecke, be DLR, nėra nieko, o Zaporožėje yra Chortica su visu jos istorinių simbolizmu ir paveldu.

Pietryčių istoriją galima rašyti kaip kazokų, didvyrių, ukrainiečių istoriją, O galima ir kaip pramoninio šalies pakraščio, kuriame dygsta apsišaukusios respublikos. Viskas priklauso nuo mūsų. Galima pasirinkti ir į piliečių sąmonę įskiepyti bet kokią istorinę idėją – jiems būtinas koks nors praeities įprasminimas…

Tačiau reikia skubėti – vakuumas galvose liks neilgai, ir jei jo neužpildysime mes, tai už mus padarys kiti. Ir vargu ar mums patiks jų variantas.

Šaltinis: http://hvylya.org

Vertė: Gitana Dambrauskienė

Doneckas: kare kaip kare

Sergij Suchobok

Štai ir įsikūnijo realybėje Donecko gyventojams tai, kas taip aršiai, beprotiškai, lėkštai kasmet buvo brukama per visus televizijos kanalus ir žemos prabos filmus – karas, kurį paprastai stengdavosi parodyti gegužės 9 arba birželio 22 proga. Gegužės 26 karas atėjo į Donecko gatves.

Daugumai miesto gyventojų visi naujienų pranešimai apie antiteroristinę operaciją ties Slovjansku ar Kramatorsku siejosi su kažkuo tolimu. Beveik už realybės ribų. Juk ir žiūrėdavo dauguma vien Rusijos televizijos kanalus, su jų melo ir neapykantos srautais viskam, kas ukrainietiška, įskaitant valstybę. Ir dėl to tikėjo (ir tebetiki), kad Kijevo „chunta“ kovoja su „taikiais savanoriais“.

Tam tikri Donecko miesčionių suvokimo pokyčiai ėmė rastis po gegužės 25-osios sekmadienio, kuomet iki dantų ginkluoti čečėnų teroristai pačiame miesto centre surengė „paradą“ su šaudymais į dangų ištisomis serijomis. O po to pamatė juos ir kitose gatvėse – įžūlius, patenkintus savimi chamus.

Todėl, kai kitądien antiteroristinė operacija prasidėjo pačiame Donecke, miestelėnai, nors ir apimti panikos, Kijevo „chuntos“ akcijai jau buvo kur kas palankesni.

Bent jau šiandien nuo pat ryto kalbos gatvėse ar viešajame transporte sukosi tik apie vakarykščius šaudymus, bet be ukrainiečių jėgos struktūrų karių smerkimo. Emocionaliausią įvertinimą nugirdau besišnekant pagyvenusiems vyriškiams:

– Taigi anie gi norėjo, kad čečėnai čia valdytų. Štai ir gausit, ko geidėt. Teisingai daro, kad juos čia lupa.

Aišku, Donecko gyventojų nuotaikas lėmė ir dar du faktoriai. Pirmasis – tas, kad praėjusį sekmadienį taip vadinamos Donecko Nepriklausomos Respublikos teroristai sužlugdė regione prezidento rinkimus. Šis faktas užkabino daugelio žmonių savigarbą ir ambicijas. Kaip gi čia yra, kad kažkokie ginkluoti perėjūnai sprendžia, kam balsuoti, o kam – ne?

Antrasis faktorius – vakarykštis Donecko mero Aleksandro Lukjančenko skubus kreipimasis į gyventojus, siūlant gegužės 26 d. be būtino reikalo nesirodyti gatvėse. Tai vėlgi apribojo daugelio doneckiečių teises ir laisves. Ir kalti dėl to irgi tik Donecko Nepriklausomos Respublikos teroristai.

Taip, šiandien, gegužės 27-ąją, Donecke nedirba daugelis mokyklų ir vaikų darželių, nebeveikia komercinės ir pasilinksminimų įstaigos. Ne visos, bet visgi. Aišku, ne visi doneckiečiai sureagavo į mero kreipimąsi.

Gatvėse nepasakytum, kad visiškai tuščia, bet žmonių jose kur kas mažiau, nei įprasta. Ypač tai buvo akivaizdu tarp 8 – 9 val. ryto, kuomet žmonių srautai paprastai skuba į darbus. O štai mašinų miesto gatvėse nesumažėjo. Bet visuomeninis transportas piko valandomis važinėdavo pustuštis arba išvis be keleivių. Kas taip pat neįprasta.

Šalia teroristų štabo Donecko srities administracijos pastate taip pat tuštoka. Žmonių apie dvi dešimtis. Bet labai krenta į akis – praktiškai nėra žmonių maskuojančia uniforma ir su veidus dengiančiomis kaukėmis.

Ir kas labiausiai nustebino – nė vienas iš mano matytų žmonių jau nebuvo įsisegęs į atlapus „kolorado“ kaspinėlio.

Netgi įėjimą į barikadomis apribotos teritorijos vidų saugo ne „kovotojai“ maskuojančia uniforma, o civiliai apsirengę žmonės atvirais veidais. Ir kas labiausiai nustebino – nė vienas iš mano matytų žmonių nebuvo įsisegęs į atlapus „kolorado“ kaspinėlių. Bijo, ar ką?

Kol kas Donecke tyla. Bet nerami tyla. Niekas nežino, kada vėl prasidės antiteroristinė operacija. Tačiau kad ji bus – žino visi. Ir laukia su nerimu.

Vertė: Giedrė Bulgakovienė

Šaltinis: http://www.theinsider.ua

Ar gali Kremlius nepralošti?

Jurijus Fiodorovas – karo ir politikos ekspertas (Praha)
Vertė: Dobilas-Šamanas Jankauskas

Pasaulio žiniasklaida, politikai ir analitikai, ginčijasi, kiek veiksmingos galėtų būti sankcijos prieš Rusiją.

Klausimas lieka atviras: sankcijų veiksmingumas priklauso nuo jų įvedimo nuoseklumo. Bet kuriuo atveju tai priminimas rusiškajam establišmentui apie tai, kad jie asmeniškai atsakys už kurstymą ir talkinimą vykdant agresiją, nukreiptą prieš suverenią valstybę. Norėtųsi tikėtis, kad Kremliaus panoptikumo sąrašas, pakliuvęs į sankcijų galiojimo zoną, su laiku, taptų tarptautinio STO tribunolo Hagoje teisiamųjų sąrašu. Tačiau tai tik ateityje. O dabar JAV ir NATO privalo sustabdyti rusišką agresiją prieš Ukrainą, bei neutralizuoti rusišką grėsmę Europai.

Kremlius išprovokavo krizę Europos šalyje, gresiančią pilietiniu karu, galimu chaosu, humanitarinėmis ir technogeninėmis katastrofomis. Šios krizės pasekmės gali būti visa pakopa sunkesnės, nei dešimtojo dešimtmečio karų Balkanuose pasekmės. Toje didelėje erdvėje esančioje „tarp Rusijos ir ES“ sugriauta tarptautinė tvarka, grįsta teisiniu pagrindu. Rusiškos diversinės grupės bei samdinių būriai bando įžiebti pilietinį karą pietiniuose ir rytiniuose Ukrainos rajonuose. Tad ir Moldovai bei Pabaltijui egzistuoja visiškai reali grėsmė, kad pas juos pasikartos „Ukrainos scenarijus“.

Nuo 1999 metų Rusija periodiškai vykdo strateginius karinius mokymus Pabaltijo regione. Mokymuose „Sąjunginis saugumas 2004“, „Sąjungos skydas 2006“, „Vakarai 2009“ ir „Vakarai 2013“ buvo repetuojami kariuomenės veiksmai esant taktinio branduolinio ginklo panaudojimui. Rusijos karinė vadovybė nė karto net nebandė neigti šios informacijos žiniasklaidoje. Tuo tarpu, kariniai mokymai visada parodo, kokiems karams ir kokiose vietovėse yra ruošiama kariuomenė. Kitais atvejais mokymai beprasmiai.

Maskva kategoriškai atsisako svarstyti taktinės branduolinės ginkluotės kontrolės Europoje klausimą. Tačiau taktinių raketų „Iskander“ šalia vakarinių sienų dislokavimas, ir permetimas Kryman strateginių bombonešių Tu-22M3, apie ką buvo pranešta iškart po pusiasalio aneksijos, išduoda Rusijos pasiruošimą branduoliniam konfliktui su NATO. Ir šios raketos, ir bombonešiai idealiai tinka branduoliniam karui Europoje.

С-300 ПМУ2 Фаворит

Rusija stato ant taktinės branduolinės ginkluotės kortos ne veltui. Agresija prieš Latviją, Lietuvą ar Estiją pastatytų NATO prieš dilemą: eiti į karinį konfliktą su Rusija, kuris gali peraugti į branduolinį konfliktą, arba, kad to išvengtų, nevykdyti Varšuvos sutarties penktojo straipsnio įsipareigojimų. Pastaruoju atveju NATO būtų diskredituota visiškai. Ir kaip karinė, ir politinė jėga, o tvarka tarp tautų, susiklosčiusi po šaltojo karo, būtų sugriauta galutinai ir negrįžtamai, ko, atvirai tariant, ir siekia Rusijos valdžia.

Tokios grėsmės Vakarai ignoruot negali. Ir dabar formuojama ilgalaikė strategija ją neutralizuoti. Tai ilgalaikis procesas: būtina išgvildenti ir suderinti efektyvius poveikio Rusijai būdus. Būdus, kurie įmanomai mažiau pakenktų Vakarų šalims. Jau žinoma, kad tie poveikio būdai įtrauks ir draudimą įvežt Rusijon karinio arba pusiau-karinio tipo technologijų produkciją, progresyvų angliavandenių importo Europon mažinimą, rusiškų bankų ir įmonių kreditavimo minimizavimą arba visišką nutraukimą. Tačiau mažai kalbama apie būtent karybos reikalus. Galima tik spėlioti, kokius veiksmus NATO darys, kad užtikrintų Pabaltijo ir Rumunijos saugumą. Svarbiau kitkas: ar sugebės Rusija nepralošt gresiančios dvikovos su Vakarų pasauliu, tame tarpe ir naujųjų ginklavimosi varžybų, panašių į jau kartą TSRS pralaimėtą šaltąjį karą?

Artėjant link devintojo dešimtmečio pabaigos, suminis NATO šalių Bendrasis Vidaus Produktas (BVP) viršijo analogišką Varšuvos šalių rodiklį, apytiksliai, keturis kartus. Bendrai, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos išlaidos karybai buvo 2-2,5 kartų didesnis, nei šalių, Varšuvos sutarties organizacijos (VSO) narių. TSRS, prieš pat jam išyrant, savo karo reikalams, skirdavo, skirtingais duomenimis, nuo 12 iki 15 procentų šalies BVP, nors yra ir drąsesnias sumas įvardijančių. Kitaip sakant, NATO ir VSO išlaidų karybai paritetas buvo palaikomas 2-2,5:1 santykiu NATO naudai. Tos išlaidos, sudariusios 12-15% nuo TSRS vidaus produkto tapo viena iš pagrindinių jos žlugimo priežasčių.

2013-ais bendrasis NATO šalių BVP sudarė apie 35 trilijonus JAV dolerių, o jų suminės išlaidos karybai viršijo trilijoną. Tai atitinka 2,9 procentus jų bendrojo BVP. Tuo tarpu Rusijos BVP 2013-ais, perskaičiavus pagal perkamumo galią, lygus apytiksliai 2,6 trilijonams dolerių. 2014-ais Rusijos išlaidos nacionalinei gynybai buvo įvertintos 2,49 trilijonais rublių arba apytiksliai 100 milijardais dolerių. Gaidaro instituto vertinimais, Rusijos ekonomikos tolerancija kariniams apmokestinimams galėtų viršyti 5% BVP. Kitaip sakant, Rusijos ekonominis potencialas šiai dienai 13,5 kartų mažesnis nei NATO, o šių išlaidų dalis jos bendrame vidaus produkte maždaug pusantro karto mažesnis nei NATO šalių.

Norėdama išlaikyti paritetą su NATO šaltojo karo laikų lygmenyje, karines išlaidas išlaikant santykio 2-2,5 su 1 ribose, šios išlaidos Rusijoje turėtų pasiekti 400-500 milijardų dolerių, taigi padidėti keturis-penkis kartus ir pasiekti 15-17 procentų nuo BVP. Tačiau netgi esant mažiausiam įmanomam karinių biudžetų santykiui, tarkim 5 su 1 NATO naudai, rusų karinis biudžetas turėtų padidėt bent dvigubai ir pasiekti nuo 8% iki 10% BVP.

Rusijos gynybos ministerijos ginkluotės departamento direktoriaus Anatolijaus Guliajevo nuomone, didžioji dalis šalies karinę techniką gaminančių įmonių naudoja pasenusias, 9-10-to dešimtmečio technologijas. Naujesnė nei dešimties metų įranga sudaro mažiau nei 20%, o bendras nusidėvėjimas viršija 70%. Gauti naujas technologijas, reikalingas rusų karinio gamybinio komplekso modernizacijai, galima tik techniškai išsivysčiusiose šalyse – JAV, kai kuriose ES šalyse ir Japonijoje. Tačiau karinių ir dvigubos paskirties technologijų tiekimo Rusijai embargas jau praktiškai įvestas.

Ir galiausiai, kritinę įtaką gebėjimui kurti šiuolaikinę ginkluotę turi moksliniai tyrimai ir inžinerinė veikla. Šių lygį apsprendžia jiems skiriamų lėšų kiekis. Šiuo rodikliu Rusija beviltiškai atsilieka nuo JAV ir ES. 2011-ais Rusija minėtiems tikslams išleido 35 milijardus dolerių, JAV – 430, ES – 320, o Japonija 146 milijardus.

Taigi, aneksuodamas Krymą ir imdamasis agresijos prieš Ukrainą, Kremlius įvarė savo šalį į spąstus. Tęsti dabartinę politiką ir nereaguoti į beprasidedančias ginklų varžybas neįmanoma. Kadangi Putino žodžiais jau niekas nebetiki, kad sustabdytų šias ginklų varžybas, jis turi veiksmais įrodyti kad buvo atsisakyta nuo agresyvių siekių. Tokiu įrodymu galėtų tapti Europai grasinančios taktinės branduolinės ginkluotės sunaikinimas. Tačiau tai yra nepriimtina Rusijos generolams bei karinės pramonės elitui, kuris kartu su specialiųjų tarnybų darbuotojais sudaro režimo jėgos ir politinę bazę. Įsitraukdama į naujas ginklavimosi varžybas, Rusija turės konsoliduoti turimus gamybinio gynybos komplekso ir ginkluotųjų pajėgų resursus, ir neišvengiamai pereiti prie sovietinio tipo mobilizacinės ekonomikos. Tačiau įveikti vis didėjantį atsilikimą nuo vakarų karinėje srityje Rusija vis vien nesugebės. Tuo tarpu mobilizacinės ekonomikos įvedimas reikš ir vartojimo šalies viduje sumažėjimą iki minimumo. To pasekoje, vidutinės klasės tarpe kilsiantį nepasitenkinimą, bus bandoma raminti represijomis. O apie tai, kas bus toliau, galima pasiskaityti Vladimiro Sorokino knygose.

Šaltinis: http://www.svoboda.org
Foto: Andrey Korchagin

Jekaterina Putina su savo „stebuklu“

Apie Rusijos valdžios atstovų atžalas užsieniuose

Šaltinis: http://biboroda.livejournal.com
Vertė: Milda Petrokaitė
2014 m. gegužės 14 d.

Rusijos valdžios atstovai uoliai „važiuoja“ ant Jungtinių Amerikos Valstijų ir apskritai Vakarų pasaulio greičiausiai tam, kad apsaugotų savo pačių atžalas nuo bendrapiliečių antplūdžio. Saviems vaikams viskas, kas geriausia, jie gi ne idiotai, kad jiems blogo linkėtų.

Taigi, draugai, einate teisingu keliu!

Kas galima jų pačių vaikams, neleidžiama kitiems. Ir jūs vis dar tikite šitais plepiais iš televizijos ekranų?

Katerina Putina ir Yonnas Joonas-Wonas

Pradžiai priminsiu, kad 2013 metais įvyko Katerinos Putinos (jaunesnioji V.Putino dukra – vert. past.) ir Yonno Joono-Wono (buvęs Pietų Korėjos karo atašė Rusijoje – vert. past.) vestuvės.

Ir šiek tiek informacijos apie kitas valdžios atstovų atžalas:

Ministro pirmininko D.Medvedevo šeima

D.Medvedevas yra vedęs Svetlaną Linnik, kuri yra E.Vasiljevos, figūruojančios „Oboronservis“ byloje (2012 m. spalio 25 dieną pradėtas baudžiamasis tyrimas dėl įtariamo sukčiavimo valstybinėje įmonėje „Oboronservis“, pavaldžioje Gynybos ministerijai, dėl kurio šalies iždas patyrė daugiau nei 3 mlrd. rublių (apie 255,8 mln. litų) žalą), pusseserė.

Pati E.Vasiljeva – Sankt-Peterburgo nusikalstamo pasaulio autoriteto Vasiljevo dukra. Prezidentas Dmitrijus Medvedevas 2012 m. sausio mėn. apdovanojo ją Garbės ordinu.

Medvedevas turi sūnų – Ilją Medvedevą. Šiuo metu jis mokosi Rusijoje, tačiau viename iš viešų interviu yra sakęs, kad studijas tęs Masačiusetso universitete JAV.

Užsienio reikalų ministro S.Lavrovo šeima

Vienintelė užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo dukra gyvena ir mokosi JAV.

Dabar ji kaip tik baigia studijas Kolumbijos universitete Niujorke ir planuoja likti nuolat gyventi Jungtinėse Valstijose.

Valstybės Dūmos vicepirmininko S.Železniako šeima

Trys vicepirmininko S.Železniako dukros mokosi užsienyje.

Jekaterina – elitinėje Šveicarijos mokykloje (mokestis už mokslą – 2,4 mln rublių per metus, nuo 6 iki 12 klasės), Anastasija – Londone, universitete (mokestis už mokslą – apie 630 tūkst. per metus).

Jauniausioji – Liza, šiuo metu taip pat gyvena Londone.

Įdomu tai, kad „jūreivis-patriotas“ Železniakas deklaravo 3,5 mln. rublių metines pajamas, o už savo vaikų mokslus Vakarų universitetuose moka 11 mln. per metus…

Valstybės Dūmos vicepirmininko A.Žukovo šeima

Sūnus Piotras Žukovas mokėsi Londone ir netgi sugebėjo į kalėjimą ten papulti. Žukovas jaunesnysis sudalyvavo neblaivių asmenų muštynėse ir „užsidirbo“ 14 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Valstybės Dūmos vicepirmininko S.Andenko šeima

Dukra gyvena ir mokosi Vokietijoje.

Vicepremjero D.Kozako šeima

Vyresnysis vicepremjero D.Kozako sūnus Aleksejus jau mažiausiai šešis metus gyvena užsienyje ir užsiima statybų verslu. Yra kelių užsienio valstybių įmonių – „Red“, „Makbrait“ ir „Juna“ bendrasavininkas. Taip pat dirba ir valstybinėje bankinėje – finansinėje grupėje VTB.

Jaunesnysis Aleksejaus Kozako brolis Aleksandras dirba „Credit Suisse“.

Šiais metais Vokietija ir JAV apkaltino šį Šveicarijos banką, kad jis ypatingai svarbiems klientams padeda išvengti mokesčių. Vyksta tyrimas.

Valstybės Dūmos deputato, „Vieningosios Rusijos“ frakcijos nario A.Remezkovo šeima

Vyresnysis Remezkovo sūnus Stepanas, neseniai pabaigė mokslus kariniame Valley Forge koledže Pensilvanijoje (mokestis už mokslą – apie 1,3 mln. rublių per metus). Deputato sūnus studijavo pagal programą, skirtą JAV kariuomenės karininkų rengimui (!!!).

Vėliau Stiopa įstojo mokytis į privatų Hofstra universitetą Hempstede, Niujorko valstijoje.

Vidurinysis deputato sūnus, Nikolajus, nuo 2008 metų mokosi Didžiojoje Britanijoje privačiame Malverno koledže.

O jauniausioji dukra gyvena Vienoje, kur užsiima gimnastika. Maša Remezkova atstovavo Austrijos rinktinei vaikų varžybose Liublijanoje.

Deputato V.Fetisovo šeima

Dukra išaugo ir išsilavinimą įgijo JAV. Rašyti ir skaityti rusiškai Nastia taip ir neišmoko.

„Rusijos geležinkelių“ vadovo V.Jakunino šeima

Pagrindinio Rusijos patrioto, “Rusijos geležinkelių“ vadovo Vladimiro Jakunino vaikai ir anūkai gyvenimą kuria užsienyje – Didžiojoje Britanijoje ir Šveicarijoje.

Sūnus A.Jakuninas mokėsi ir ilgus metus gyveno Londone, šiuo metu dirba Rusijoje kaip britų įmonės investuotojas. Nuo 2009 metų Jakuninas jaunesnysis vadovauja Didžiojoje Britanijoje įregistruotai investicinės kompanijai „Venture Investment & Yield Management (VIYM)“, kuri užsiima įvairiais plėtros projektais Sankt-Peterburge. Taip pat yra jos bendraturtis. Andrejus Jakuninas yra ir viešbučio Maskvoje „Marriott Courtyard“, esančio netoli Paveletsko stoties (viena iš pagrindinių Maskvos stočių), savininkas. Nuolatinė gyvenamoji vieta – nuosavas namas Londone, įsigytas 2007 metais už 4,5 mln. svarų (225 mln. rublių) ir užregistruotas ofšoro Panamoje vardu.

Kitas Jakunino sūnus Viktoras gyvena Šveicarijoje, kur valdo „elitinį“ nekilnojamąjį turtą.

„Rusijos geležinkelių“ vadovo anūkai mokosi šių šalių prestižinėse mokslo įstaigose.

Valstybės Dūmos deputatės, „Vieningos Rusijos“ frakcijos narės S.Nesterovos šeima

Dukra gyvena Didžiojoje Britanijoje.

P.Astachovo šeima

Vyresnysis įgaliotinio vaiko teisių klausimais Pavelo Astachovo sūnus Antonas mokėsi Oksforde ir Niujorko ekonomikos mokykloje.

Jaunesnioji atžala apskritai gimė Kanuose, nuomojamoje viloje.

Valstybės Dūmos deputatės, frakcijos „Teisingoji Rusija“ narės E. Muzilinos šeima

Atkakli kovotoja už tradicines krikščioniškąsias vertybes turi sūnų Nikolajų.

Nikolajus mokėsi Oksforde, gavo diplomą ir persikėlė nuolatiniam gyvenimui į Belgiją, kur leidžiamos vienos lyties asmenų santuokos. Šiuo metu dirba Belgijoje, stambioje tarptautinėje juridinėje kompanijoj „Mayer Brown“. Nesuprantama, kaip Jelena Muzilina, Valstybės Dūmos komiteto šeimos, moterų ir vaikų teisių klausimams pirmininkė, paliko savo sūnų gyventi tokioje gėjų keliamų grėsmių pilnoje aplinkoje?!

Deputato – komunisto A.Voroncovo šeima

Komunisto Voroncovo dukra Ana gyvena Italijoje. Anksčiau gyveno Vokietijoje, ten ir mokėsi. Dabar studijuoja Milano universitete. Pats Voroncovas apsiputojęs keikia Vakarus, ir tuo pačiu metu moka šimtus tūkstančių už dukters mokslus Milane.

„Vieningos Rusijos“ narės J.Rachovos šeima

„Vieningosios Rusijos“ atstovės Jelenos Rachovos, išgarsėjusios tuo, kad leningradiečius, kurie kentėjo blokadą mažiau nei 120 dienų, išvadino „nedoblokadnikais“ (ji taip pat teigė, kad tokie žmonės, vadinamieji „nedoblokadnikai“ neįgyja teisės gauti išgyvenusiems blokadą priklausančias įvairias kompensacijas ir lengvatas), dukra gyvena JAV.

Polina Rachova, pabaigusi studijas Sankt-Peterburgo valstybiniame universitete, išvažiavo gyventi į Niujorką.

B. Gryzlovo, Saugumo tarybos nario, šeima

Buvusio Valstybės Dūmos pirmininko, vieno iš partijos „Vieningoji Rusija“ įkūrėjo, kuris šiuo metu yra Saugumo tarybos narys, dukra Jevgenija gyvena Taline. Neseniai ji netgi gavo Estijos pilietybę.

A.Fursenko šeima

Buvęs švietimo ministras Andrejus Fursenko, kuris prastūmė „vieningo valstybinio egzamino“ sistemą, ilgą laiką slėpė, kad jo vaikai mokslus baigė užsienyje. Šiuo metu jo sūnus Aleksandras nuolat gyvena JAV.

Fondo „Politika“ prezidento V. Nikonovo (Molotovo anūko) šeima

Sūnus Aleksejus – JAV pilietis. Ir iš kur gi mes apie jį sužinojome? Teisingai, kampanijoje, nukreiptoje prie JAV patvirtintą Magnitskio aktą, jis pasisakinėjo gindamas Rusijos priimtą įstatymą, draudžiantį JAV piliečiams įsivaikinti vaikus iš Rusijos.

Žodžiu, visi reiškia nuoširdų rūpestį dėl Rusijos, vargšeliai…

Originalas publikuotas : ketiiiiiiii – Екатерина Путина со своим чудом

P.S. O štai ir pats Kiseliovas Amsterdame su vaikais, „pramogaujantis“ toje gėjų Europoje.

Toks iš tiesų yra gyvenimas, tokia realybė, o Jūs galite ir toliau jais tikėti….

Temos papildymas (Ukraina)

Regionų partijos atstovo Carevo šeima siekia gauti ilgalaikes Šengeno vizas

Deputato, buvusio kandidato į Ukrainos prezidentus Olego Carevo žmona Larisa stengiasi gauti ilgalaikę Šengeno vizą įvairių valstybių – Šengeno narių – konsulinėse įstaigose.

Kaip praneša cenzor.net, su nuoroda į Newsportal, šia informaciją pateikė šaltinis iš artimos Carevų šeimos aplinkos.

Žinoma tai, kad Larisa Careva kreipėsi į Slovakijos konsulatą Kijeve prašydama suteikti jai ilgalaikę Šengeno vizą.

Anksčiau, 2013 metais, dvejų metų trukmės Šengeno vizas jau gavo pats Olegas Carevas, keturi jo vaikai ir motina Nina Vasiljevna Careva. Jos buvo išduotos Slovakijos konsulate.

Kaip žinia, Olego Carevo, eurointegracijos priešininko ir gerų santykių su Rusija šalininko, vaikai mokosi Europoje. 18-metis Maksimas ir 14-metė Olga Carevai mokosi Didžiosios Britanijos mokymo įstaigose.

Pats Olegas Carevas yra išsakęs neigiamus protestuotojų Euromaidane veiksmų vertinimus ir politinės krizės 2014 metų vasarį paaštrėjimo laikotarpiu kvietė protestuotojus išvaikyti jėga.

2014 m. gegužės 6 d. Olegas Carevas pasisakė apie gegužės 11 d. referendumų dėl Donecko ir Luhansko respublikų nepriklausomybės būtinybę, o taip pat apie planus dėl Novorusijos federacijos sukūrimo Ukrainos pietryčių teritorijose.

Kaip jau pranešta anksčiau, 2014 m. gegužės 12 d. ES taryba nusprendė įvesti sankcijas Olegui Carevui ir dar 12 Ukrainos ir Rusijos piliečių.

Šaltinis: http://censor.net.ua

Respublikinės reikšmės bomžai

2014.05.14 16:21

„Kiekviena virėja gali valdyti valstybę“. Šiandien ši Leninui priskiriama sparnuota frazė aktuali kaip niekad.

Ukrainos rytuose prisiveisė daugybė visokių rūšių „liaudies gubernatorių“, „apsiskelbusių merų“, „kariuomenės vadų“ ir kitokių „napoleonų“. O juk dar visai neseniai jie kartu su mumis važinėjo maršrutiniais autobusais, kaimyniniame gastronome pirko alų ir užsiiminėjo ne „respublikinių prožektų“ vadyba, o paprastais mirtingųjų reikalais.

Bet jei virėja gali valdyti valstybę, tai kodėl to nepabandžius animatoriui ar muilaviriui?!

„Apžvalgininkas“ jums papasakos apie pačius įspūdingiausius personažus iš naujųjų Ukrainos rytų lyderių būrio.

SENIS ŠALTIS IR JO MINISTRAI

Pavelas Gubariovas (nuotrauka viršuje) – 31 metų, „Donecko respublikos liaudies gubernatorius“. Didžiulio regiono vadovu „išrinktas“ 5-tūkstantiniame mitinge Donecke. Neseniai paskelbė kuriąs „Naujarusijos“ partiją.

Gimė 1983 metų kovo 10 dieną Severodonecke (Luhansko sritis). Baigė Donecko universiteto istorijos fakultetą. Įsteigė reklaminę įmonę „Morozko“(švenčių vaikams organizavimas) ir „Patison“(lauko reklama). Vedęs, turi 3 vaikus.

Aktyviai veržėsi politikon ir nesivaržė keisti pažiūrų. Priklausė Rusijos tautinės vienybės organizacijai ir vadovavo visuomeninei organizacijai „Europietiškas pasirinkimas“(štai koks staigus orientacijos pasikeitimas). Buvo Donecko miesto Kuibyševo rajono deputatu nuo Natalijos Vitrenko bloko, o vėliau partijos „Stipri Ukraina“ kandidato į deputatus patikėtiniu.

Beje, anksčiau doneckiečiai Gubariovą pažinojo ne kaip partijas keičiantį politiką, o kaip juokingą animatorių, kuriam ypač pavykdavo Senio Šalčio vaidmuo.

Šiuo metu internete galima pamatyti vaizdo įrašą, kuriame dabartinis „gubernatorius“ skundžiasi kainų augimu ir prašo tėvų kuo greičiau „užsakyti“ jį savo vaikučiams. Vėliau tiesiai prieš kamerą, padedant Snieguolei, Gubariovas persirengia Seniu Šalčiu – ir naujame pavidale atrodo labai įtikinamai. Bet kuriuo atveju, natūraliau, nei gubernatoriaus krėsle.

Internetiniame „Pirmo reklaminio portalo“ puslapyje yra smagus 2012 metų lapkričio 28 dienos Gubariovo interviu. Ten mūsų Paša prisistato maloniu jaunuoliu, „helenistinių tradicijų sekėju, postuluojančiu harmoningą dvasios, proto ir kūno vystymąsi“.
Pridursime, kad dabar, vadovaujama „liaudies gubernatoriaus“ Gubariovo, dirba jo žmona ( „Donecko liaudies respublikos užsienio reikalų ministras“), o taip pat ir dar vienas įmonės „Morozko“ animatorius Miroslavas Rudenko („DLR Vyriausybės narys“). Žodžiu, „cirkas“ tiesiog pakeitė registracijos adresą…

DONECKO LIAUDIES RESPUBLIKOS „МММ“

Denisui Pušilinui – 33 metai, jis „laikinosios Donecko Liaudies Respublikos Vyriausybės pirmininkas“.

Gimė 1981 metų gegužės 9 dieną Makejevkoje (Donecko sritis. Mokėsi Makejevkos miesto licėjuje ir Donbaso statybos bei architektūros akademijoje (įmonių ekonomikos fakultete). Nuo 1999 iki 2000 metų tarnavo Ukrainos Nacionalinėje gvardijoje.

Nuo 2002 metų dirbo prekybinėje „Saldaus gyvenimo“ įmonėje. Ir kartu saldų gyvenimą žadėjo paprastiems žmonėms, agituodamas juos investuoti pinigus į „MMM“ piramidę (nuotraukoje su įmonės marškinėliais). Buvo, beje, ne paprastas savanoris, o svarbus „MMM“ partijos narys – „Ми маємо мету“(„Mes turime tikslą“, ruošėsi net eiti į rinkimus) ir vienas iš jos vadovų (rengė spaudos konferencijas ir vedė seminarus). Internete iki šiol yra keletas filmukų, kuriuose Pušilinas postringauja apie „MMM“ perspektyvas. Bet mes žinome, kaip ta afera užsibaigė…

Įdomu, kad laikraščio „Šiandien“ duomenimis, „DLR Vyriausybės“ galva kurį laiką dirbo kazino krupje. Pušiliną bendrai traukia visokie azartiniai ir nešvarūs reikaliukai…

MUILAVIRYS MERAS

Viačeslavai Ponomariovui – 49 metai, vienas iš „Donecko Liaudies Respublikos“ lyderių, Slovjansko „liaudies meras“. Pats save pasiskyręs.

Gimė 1965 metų gegužės 2 Slovjanske. Pasak jo, tarnavo kariuomenėje ir laivyne (keistas derinys). 1990 metais ėmėsi verslo, paskui vadovavo siuvimo įmonei, vėliau – muilo virimo fabrikui (ir dabar tebėra jo savininkas). Nuo 2005 iki 2011 metų gyveno Kijeve, dirbo statybose, vėliau grįžo į Slovjanską. Perpardavimui iš Rusijos į Ukrainą varydavo mašinas. Išsiskyręs. Gyvena su mama.

Ponomariovo biografijoje yra nurodomas dalyvavimas kažkokiose „specoperacijose“, kuriomis gali būti paaiškintas dviejų vienos rankos pirštų trūkumas – pagal vieną iš versijų, juos nukirto kulka ar sprogimas.

Nepatvirtintais duomenimis „liaudies meras“ – Rusijos pilietis ir nuo 2009 metų jam Rusijoje paskelbta paieška. Jis esą stipriai prisidirbo Kalmukijos sostinėje Elistoje.

Kadaise Ponomariovas buvo kandidato į Aukščiausiosios Rados deputatus Sviatoslavo Cypino, kuris balotiravosi 47-oje apylinkėje nuo Žaliųjų partijos, patikėtiniu. Vėliau paaiškėjo, kad Cypinas domisi net tik politika ir ekologija. 2012 metų gruodžio 19 dieną, pareiškę įtarimus dėl žmogaus pagrobimo ir 500 tūkst. grivinų prievartavimo, jį sulaikė Kovos su organizuotu nusikalstamumu skyriaus darbuotojai. Kalbama, kad Ponomariovą taip pat įtarinėjo, bet įkalčiai prieš jį nebuvo rasti.

BOMŽAI IŠ PLIAŽO

Gegužės 12 dieną interviu „Rusų laikraščiui“ „liaudies gubernatorius“ Gubariovas pareiškė, kad „du trečdaliai prorusiškųjų aktyvistų buvo išlaikomi oligarcho Rinato Achmetovo“.

Pats turtingiausias žmogus Ukrainoje į kaltinimus neatsakė – suprask, milijardieriui nepridera aiškintis dėl neaiškaus tipo kliedesių. Bet Achmetovą užstojo gimtoji Regionų partija.

„Savo interviu „Rusų laikraščiui“ vadinamasis liaudies gubernatorius Pavelas Gubariovas padarė keletą netaktiškų pareiškimų Regionų partijos ir vieno jos narių – Rinato Achmetovo – adresu, kurie, akivaizdu, reikalauja paaiškinimo“, – sakoma oficialiame RP pareiškime. „Visų pirma mes norėtume pabrėžti, kad Rinato Achmetovo, programos „Našlaitystei – NE “ autoriaus, vaikų sporto mokyklų sistemos kūrėjo ir organizatoriaus, žmogaus, kuris labai daug nuveikė šaliai kovojant su tuberkulioze ir onkologinėmis ligomis, kuris nuo pagrindų rekonstravo ir sukūrė šimtus tūkstančių darbo vietų, pastatė įžymiąją „Donbaso areną“, įnešė didžiulį indėlį į Donbaso ir visos Ukrainos vystymąsi, veiklą įvertins visuomenė, o ne kažkoks apsišaukėlis ir aferistas“.

Toliau eina pats stipriausias smūgis: „Beje, Rusijos piliečiai, ko gero, sunkiai gali įsivaizduoti, kas toks Ukrainos sąlygomis iš tikro yra „liaudies gubernatorius“. Jei aiškinti suprantamai, vaizdelis maždaug toks – grupė bomžų iš Tuapsė pliažo atsiveda savo vadeivą į Krasnodaro Dūmą ir pareiškia: „Štai jūsų naujasis liaudies gubernatorius“. Ši kompanija, kartu su visu savo „lyderiu“, geriausiu atveju atsidurtų beprotnamyje“.

Ir reziume: „Regionų partija visuose rinkimuose gaudavo ne mažiau nei 30% rinkėjų balsų. Ir net sunkiausiu partijai metu liaudies pasitikėjimo ja reitingas yra aukštesnis, nei drauge sudėtų gubariovų, cariovų, šarikovų ir kitų“.

Sergėjus Koliada

šaltinis: http://obozrevatel.com/politics/73526-bomzhi-respublikanskogo-masshtaba.htm

vertė G. Dambrauskienė

Laisvoji Ukraina

Žinios iš Ukrainos

Category: Temos aplink