2014.05.14 – 11:32
Apie antiteroristinę operaciją (ATO), jėgos struktūrų pasiruošimą ir vykdymo problemas pasakoja Karinių ir politinių tyrimų centro vadovas, „Informacinio pasipriešinimo“ grupės koordinatorius Dmitrijus Tymčiukas.
– Visiems – nuo garsių ekspertų iki namų šeimininkių – kyla klausimų dėl ATO vangumo ir neefektyvumo. Kokios, Jūsų nuomone, yra pagrindinės žlugimo priežastys?
Žlugusia aš vis tik operacijos nepavadinčiau. Tomis aplinkybėmis, kuriomis ji vyksta, pasiekta rezultatų, ir tai jau yra labai gerai. Reikia įvertinti, kiek daug faktorių lemia ATO sėkmę, kad suprastume, per kokius problemų kalnus tenka perkopti jėgos struktūrų kariams.
Neefektyvumo priežastys yra kelios. Ir politinės, ir karinės, ir psichologinės, ir ekonominės (jei kalbėtume apie materialinį ir techninį aprūpinimą).
– Siūlau pradėti nuo kertinio akmens – politikos.
Dar nuo Krymo įvykių pas mus tapo įprasta dėl visų nesėkmių kaltinti asmeniškai A. Turčinovą arba A. Jaceniuką, kad pirmasis vienas neliūdėtų kaltinamųjų sąraše. Ir kartu aukščiausią jėgos struktūrų vadovybę. Mūsų „IP“ grupė taip pat ne išimtis – mes numetėm ne vieną akmenį į valdžios daržą.
Iš vienos pusės, tai logiška: žuvis pūva nuo galvos. Iš kitos pusės, po Krymo mes turėjome daug galimybių bendru požiūriu įvertinti situaciją. Ir kuo daugiau sužinodavome, tuo daugiau klausimų atsirasdavo visiems vadovybės lygmenims, nusileidžiant iki paties žemiausiojo. Be to, paaiškėjo, kad pagrindinius klausimus, kurie užduodami Turčinovui, reikia uždavinėti kaip tik visai ne jam.
Apie politinę situaciją. Taip, Krymo įvykių metu mes nematėme aiškios ir tvirtos aukščiausios vadovybės pozicijos. Bet per du mėnesius viskas labai pasikeitė. Mūsų duomenimis, Donbaso reikaluose Ukrainos valdžia vis tik turi ir politinės valios, ir ryžto išspręsti situaciją.
Tačiau čia prasideda kitokios problemos. Visų pirma, tarptautinis spaudimas. Vakarai mus palaiko – sankcijomis ir moraliai. Bet jie turi aiškią nuostatą – jokio kraujo praliejimo, tik derybos.
Tai kliedesys. Derėtis galima su tais, kurie siekia problemas spręsti ne ginklų, o diplomatijos kalba. Tuos, kurie į kvietimą sėsti prie „nacionalinio derybų stalo“ atsako teroristiniais aktais – reikia naikinti.
Antra problema – Rusija. Apie nenorą ją provokuoti buvo pasakyta tiek daug, kad nesikartosiu.
– O garsusis „Tymošenko pėdsakas“? Vis dažniau girdime užuominas, kad prezidento rinkimai, kuriuose Julija Vladimirovna aiškiai neturi šansų, jai nereikalingi, todėl jos kontroliuojami Turčinovas ir Jaceniukas „prapylinėja“ ATO – kad galiausiai sutrukdytų rinkimams.
Turiu prisipažinti, kad mes taip pat turėjome tokių įtarimų. Tačiau šiuo metu galiu tvirtai pareikšti: taip, dabartinė šalies valdžia negali rasti ir paskirti į ATO vadovybę tikrai tinkamų žmonių. Tai valdžios problema ir atsakomybė. Taip, ATO stabdo krūva vidinių problemų. Bet „Tymošenko rankos“ mes ten nepastebime. Galite tikėti ar netikėti, tačiau taip yra.
Asmeniškai aš esu įsitikinęs, kad šiandieninė šalies valdžia turi pakankamai realių trūkumų – nereikia jai priskirti išgalvotų. Geriau iš tikrųjų susivokti situacijoje ir taisyti tas klaidas, kurios šiuo metu yra „šešėlyje“.
– Atsakomybę už vakarykštę tragediją, kai žuvo 95-osios desantinės brigados vaikinai, socialiniuose tinkluose priskyrė Turčinovui ir Avakovui…
Tai jau iš viso kažkokia fantasmagorija. Dėl Avakovo trūksta žodžių. Kas jį sieja su 95-ąja desantine brigada, arba su kariuomenės veiksmais ATO metu? Tie klausimai greičiau turėtų būti skirti Kovaliui (gynybos ministrui) ir Kucinui (Generalinio štabo viršininkui), apie kuriuos dėl visiškai nesuprantamų priežasčių nei vienas iš kritikų net neužsimena.
Dėl Turčinovo – tas pats. Nejaugi Turčinovas skirsto kovines užduotis kiekvienam būriui, leidžia kovinius įsakymus, organizuoja kovinį aprūpinimą? Nejaugi jis asmeniškai atlieka veiksmus, kuriuos pagal „abėcėlę“ – Karinį statutą – turi atlikti būrio, kuopos, bataliono vadas? Jei vadai, pradedant leitenantu, nežino statuto, kuo čia dėtas Prezidentas?
Reikia mest įprotį dėl visų nuodėmių kaltinti valdžią. Tai visiems labai patogu, bet taip mes niekuomet neištaisysime pagrindinių klaidų ir nepasieksime laimėjimų.
Nors aš neteisus – Prezidentas vis tik su tuo susijęs. Turčinovo, kaip Vyriausiojo vado, problema yra ta, kad ATO sėdi krūvelė aukštas pareigas užimančių ir laipsnius turinčių žmonių, kurių profesionalumas ir adekvatumas kelia didžiulį klausimą. Pradedant ATO vadovu. O toliau, iki pat grandinio Vankos, rikiuojasi visos kitos problemos.
Tarp kitko, ATO štabe daugiausiai neaiškumų kelia būtent kariuomenės generolai. Tie ponai įkūnija visą padėties mūsų kariuomenėje varganumą. Patologinis polinkis meluoti ir apsimetinėti, paniška bet kokios atsakomybės baimė, negebėjimas priimti paprasčiausius sprendimus, visiškas profesinis netinkamumas. Tai bjaurus vaizdas, ir būtent šiandienos situacijoje juolab nepriimtinas.
– Apie ATO vadovą V. Krutovą kalbėta daug – iš pradžių gerai, vėliau nelabai…
Iki ATO aš su juo bendravau vieną kartą, todėl negaliu pasakyti gerai pažįstantis šį žmogų. Galiu tik patvirtinti tų, kurie seniai jį pažįsta ir šiuo metu su juo dirba, nuomonę. Per darbo ne UST gretose metus pilietį tarsi kas pakeitė. Ir į labai blogą pusę.
– Kodėl gi jo nepakeičia adekvatesniu?
Kuo? Pasakykite pavardę. Mes pasikonsultuosime, ir jei jūsų kandidatas bus vertas, užsiimsime lobizmu. Aš pats tokių
žmonių nepažįstu – bet aš ir nesu antiteroro specialistas.
– Pakeisti vadovybę – tada viskas susitvarkys?
Mūsų, tai yra, „IP“ grupės manymu, tai – esminė problema. Jos sprendimas padės išspręsti likusias.
Pirmiausia, karių elgesys visada priklauso nuo vado elgesio. Man tai žinoma iš manosios leitenanto jaunystės laikų, kai buvau būrio vado pavaduotoju.
Nuo ATO pradžios didžiulė problema buvo ir yra tai, kad mūsų pajėgos – pirmiausiai kariuomenė, tiksliau, visų grandžių kariuomenės vadai – psichologiškai nepasiruošusios koviniams veiksmams. Paradoksalu, bet tai – faktas. Pradedant Krymu, aibė pavyzdžių, kai ir vidurinės, ir jaunesniosios grandies vadai, o iš paskos ir eiliniai tiesiog atsisakydavo vykdyti įsakymus ar visiškai juos sabotuodavo.
Mūsų kariuomenė niekada rimtai nesikovė. Taikdariškų operacijų patyrimas labai ribotas, – šiuo atveju, ko gero, paminėtina vien tik Irako patirtis. Kitose misijose mūsų vaikinai iš esmės atliko sargybos padalinių vaidmenį. Prie to pridėkime du dešimtmečius trunkančią katastrofišką karinės parengties būklę ir visišką karinio išsilavinimo sistemos degradaciją.
Vidaus reikalų ministerijoje – ta pati problema. Mūsų teisėsaugininkai gana bravūriškai pasirodė prieš beginklius mitinguotojus Maidane, bet, kai prireikė stoti prieš gerai ginkluotas ir parengtas banditų grupes, prasidėjo problemos.
Nors dabar mes matome, kad specialiosios paskirties teisėsaugininkai ir Nacionalinė gvardija sėkmingai vykdo užduotis. Apskritai, patirties kaina didelė, bet ji įgyjama, o tai – svarbiausia. Tačiau aš esu įsitikinęs, kad jei viskam vadovautų adekvatūs generolai, mums tektų gerokai mažiau kraujo ir daugiau pergalių.
-Apie ATO aprūpinimą, tiksliau, jo nebuvimą, sklando legendos.
Jau prasidėjus įvykiams pasirodė, kad kariuomenė neturi jokių atsargų. Kariuomenės sandėliai tušti – viskas bukai išvogta. Tarp kitko, didžioji dauguma apsivogusių vyrukų sėdi tuose pačiuose Gynybos ministerijos ir Generalinio štabo krėsluose ir „dirba“ toliau. Dabar aš apsieisiu be pavardžių, bet pažadu, mes jas paskelbsim.
Išteklių perkėlimo sistema (kuri, tarp kitko, buvo įdiegta dar gerokai prieš Janukovyčių ir jo „strategus“) pasirodė labai naudinga biudžetinių lėšų grobstymui, bet itin silpnai pritaikyta aprūpinti ne nuolatinės dislokacijos vietose esančios kariuomenės kovinius veiksmus.
VRM – ta pati problema. Netikėtai aptikta, kad nėra paprasčiausių priemonių, būtinų policinių operacijų vykdymui – pavyzdžiui, šviesos ir triukšmo granatų. Prie Janukovyčiaus viską paleido į Maidaną.
Visos šios problemos sprendžiamos dabar. Bet, sprendžiant avariniu režimu, problemų neišvengiama. Gynybos ministerijos konkursinė viešųjų pirkimų sistema (tarp kitko, pavadinta „skaidria“, o iš tikro giliai korumpuota) sudaro galimybę, net turint lėšų, gauti pirkinį, praėjus 120 dienų nuo konkurso pradžios. Šiuo metu priimtas skubus įstatymas, specialiai skirtas ATO, bet kol kas mes nematome, kad jis veiktų labai jau sėkmingai.
Ir dar viena problema. Ne viską, kas mums būtina, mes galime nupirkti iš vietos gamintojų. Nors Vakarai žada daug pagalbos, kol kas jos duoda mažai. Tiesiai iš Europos mes pirkti negalime – mus „palaikydama“ Europa įvedė draudimą tiekti Ukrainai karinės paskirties produkciją. Viena vertus, tiek ES, tiek JTO ginkluotės eksportuotojų elgesio kodeksai iš tiesų draudžia tiekti ginklus į konfliktų zonas. Kita vertus, kam, po velnių, reikalingas toks Vakarų „palaikymas“? Veidmainystė, ir viskas. Kol kas galima pasikliauti tik savo jėgomis, gal dar amerikiečių.
Bet mes privalome atminti, kad kiekviena materialinio ir techninio kariuomenės aprūpinimo problema susijusi su mūsų vaikinų sveikata ir net gyvybe. O kiekvieną kariuomenės valdininką, atsakingą už šios problemos sprendimą, reikia įvardinti ir pareikalauti asmeninės atsakomybės. Antraip ATO taip ir liks vangia mėsmale be ypatingų rezultatų.
Kalbėjosi Ana Šumakova
šaltinis: http://sprotyv.info/ru/news/324-tymchuk-nash-generalitet-v-ato-eto-zhalkoe-zrelishche
vertė G. Dambrauskienė ir Lightning Rod
