Baimė ir neapykanta Donecke

Ši apybraiža neturi nieko bendro su Hunter’iu Thompson’u (romanas „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ (2007)), tiesiog šie du jausmai dabar apėmę šio miesto gyventojus. Vėliau aš papasakosiu kas iš tiesų vyksta Donecke ir kaip praėjo rinkimai. Jokių prasimanymų iš TV ekranų, jokių verksmingų nuomonių, tik tai, kokį miestą mačiau aš.

“Doneckas – miestas nepaprastas” – toks šūkis puikavosi ant marškinėlių kuriuos aš dalinau 2004 metais užsienio žurnalistams atvykusiems stebėti trečiųjų prezidento rinkimų. 2004 metais dirbau politikos apžvalgininku Donecko srities laikraštyje “Gyvenimas” («Жизнь»). Mūsų redakcija buvo įsikūrusi aštuntame Donecko srities administracijos pastato aukšte. Dabar ten DLR (Donecko Liaudies Respublika; rus. ДНР) vadavietė ir visko gali būti, kad mano buvusiame kabinete kankino žurnalistą Sergėjų Šapolovą (Сергей Шаповал). Puikiai pamenu, kaip mūsų redakcijoje lankydavosi žurnalistai iš Lenkijos, Maskvos, JAV ir net kolegos iš Al-Džaziros. Pasakodavome jiems mūsų regiono istoriją, apie tai kas toks Achmetovas (Ахметов) ir Kolesnikovas (Колесников), kaip gimė projektas “Janukovičius”. Mes jiems aiškinome ką Donbase reiškia posakis: “Geriau jau valdžioje savas vagis, nei svetimas”.

Pirmus du 2004 metų prezidento rinkimų turus aš dirbau Kijeve, o štai trečiam turui grįžau į Donecką. Tuo metu žurnalisto profesija nebuvo pavojinga. Žinoma, galėjai gauti į marmūzę, bandydamas brautis į rinkiminę apylinkę kur buvo padirbinėjami rinkimų rezultatai, bet tai nebuvo pavojinga gyvybei. Tuomet žurnalistai nedingdavo iš miesto bijodami susidorojimo. Jų neimdavo įkaitais, vien už tai, kad dirba Ukrainos žiniasklaidoje, tada jų nežudydavo vien už tai, kad atlieką savo pareigą.

“Now I fear nothing, I’ve been to Donetsk” (Dabar aš jau nieko nebijau, aš pabuvojau Donecke) – su tokiu šūkiu ant marškinėlių mane pasitiko senas draugas ir aktyvus DLR šalininkas.

Dar prieš savaitę jis su draugeliais “bombino” mieste trafaretus su tekstu: “REFERENDUMAS”, o dabar šaiposi iš mano pasisakymo, kad atvykau į Donecką dėl prezidento rinkimų.

Jis kaip ir visi Donecko gyventojai pasipiktinęs ta netvarka kuri vyksta srity. Bet priežasčių jis ieško ne tame, kad banditai užėmė srities administracijos pastatus, kad milicija, dar paskirta Janukovičiaus – neįgali ir net ne tame, kad pats Janukovičius išdavikiškai pabėgo iš šalies. Jo nuomone, priežastis paprasta ir ji MAIDANE. Kai visa likusi Ukraina mano, kad atskaitos tašku tapo 2010 metų rinkimai, kada į sostą užsiropštė Janukovičius.

Čia pagrindiniai įvykių, šiandien skaldančių Ukrainą, vertinimo skirtumai.

Iš esmės, Janukovičiaus valdymo laikotarpiu Doneckas gyveno sąlyginai gerai ir net geriau už likusią Ukrainą. Dėl paprastos priežasties – stambus Donecke registruotas verslas gaudavo valstybines dotacijas, tuo būdu didino maržas, kas, savo ruožtu, mažino priklausomybę nuo pasaulinės konjuktūros bei didino atlyginimus. Kasmetinės valstybinės dotacijos, siekusios daugiau nei 1mlrd. $, konvertuodavosi į geriausius Ukrainoje kelius, švarias gatves, išklotas plytelėmis, įvairiaspalves iliuminacijas, naujus namų fasadus, nuolat veikiančius fontanus.

Anekdotas apie tai, kad paprastiems Donecko gyventojams pavojinga tamsiu paros metu išeiti į gatves, nes juos gaudo ir veža į Kijevą tam, kad jie ten užimtų valdančius postus yra pokštas tik iš dalies. Daugelis, taip vadinamų naujų Doneckinių, “uždarbį” iš Kijevo parveždavo tėviškėn. Čia statė verslo centrus, prabangias sodybas, pirko butus, automobilius, linksminosi restoranuose. Dalis iš Ukrainos pavogtų lėšų nusėdo Donbaso ekonomikoje. Vien dėl to paprasti Donecko gyventojai negalėjo suvokti kodėl atsirado MAIDANAS, juk jie turėjo stabilumą, kurį atėmė “bukagalviai ir zombuoti maidaunai”.

Be to, vietinė valdžia visus gudriai maustė, kad Donbasas perveda į šalies biudžetą daugiau nei gauna, taip kurstydama separatizmą. Pridėkite prie viso to vietinį patriotizmą ir gausite sprogstamą mišinį pavadinimu ANTIMAIDANAS.

Šachtioras – Čempionas!

Šimtuose Donecko reklaminių skydų – plakatai su užrašu „Šachtioras Čempionas“.

Doneckas turi savąjį, lokalų ir kažkuo unikalų patriotizmą. Suprasti vietinį patriotizmą nėra taip lengva, nes jis neturi stiprių atributų ir simbolių. Donecke didžiavosi futbolo komanda-čempionu, aukštu gyvenimo lygiu, gražiais pastatais ir švariomis gatvėmis, naujais restoranais ir gražiomis merginomis, gerais keliais, oligarchais, tuo, kad jų prezidentas valdo šalį, ir netgi tuo, kad jų pažįstami šiuo metu Kijeve sprendžia klausimus.

Juk po 90-ųjų čia gerbiami ne intelektas ir smegenys, o gudrumas ir jėga. Gerbiami tie, kurie palenkia kitus, tie, kurie apgauna sistemą, tie, kurie gali „spręsti klausimus“.

Tuo metu Maidanas atėmė iš Donecko praktiškai visus pasididžiavimo atributus. Taip, čia vis dar liko geri keliai, bet akivaizdu, jog, nesant buvusio dotacijų lygio, jau sekančiais metais jie taps tokiais, kokie yra ir likusioje Ukrainoje. Taip, komanda-čempionas vis dar čia, bet Achmetovas staiga pasirodė išdaviku ir oligarchu, kurį būtinai reikia išbuožinti. Taip, gražios merginos vis dar čia, bet dabar stinga pinigų, kad jas nusivestum į restoraną.

Akivaizdu, DLR ir Naujosios Rusios idėja užpildė šį patriotinį vakuumą, atsiradusį po to, kai Maidanas sunaikino buvusius Donbaso didvyrius.

Baimės miestas

Atrodo, kad čionykštis populiarus moto – „Donbaso niekas nepaklupdė“ – nebeveikia. Donbasas paklupdytas teroristų, nors, būdamas išdidus, kol kas to nenori pripažinti.

Šiandieninis Donbasas labai panašus į Kijevą aštrių priešpriešų Gruševskio gatvėje metu.

Panašus tuo, kad nepaisant įvykių, miestas toliau gyvena savo gyvenimą. Dieną žmonės eina į darbą, o vakare restoranuose visi staliukai užimti. Teoriškai, nesekant naujienų ir apvažiuojant centrinį miesto kvartalą, galima visai ir nejausti krizės, revoliucijos ir t.t. Pamenat, kokia baimė sklandė vasario 18-ąją Kijeve, kai uždarė metro, o žmones išleido iš darbo? Atsimenat, kaip baisu buvo vasario 19-ąją, dangiškosios šimtinės sušaudymo dieną? O pamenat, kaip vasario 22-osios baimė dingo kartu su Janukovičium?

Dauguma bankomatų tušti, nes bankai vengia rizikuoti inkasatorių gyvybėmis.

Dauguma bankomatų tušti, nes bankai vengia rizikuoti inkasatorių gyvybėmis.

O štai Donecke – baimė kitokia ir ji stipresnė. Įsiklausius, tai visi, absoliučiai visi, kalba apie įvykius mieste. O čionykščiai įvykiai – aštrūs, ir, kas blogiausia, jie tiesiogiai veikia tuos, kuriuos tu pažįsti. Pavyzdžiui, žinau mažiausiai tris pažįstamų pažįstamus, iš kurių pastarosiomis dienomis atėmė automobilius, o vienas iš jų guli reanimacijoje su šautine žaizda, nes nenorėjo sustoti banditams reikalaujant. Mano pažįstamos mamą apiplėšė maršrutiniame autobuse Donecko centre! Stotelėje įlipo du ginkluoti žmonės ir pasakė: „sudėkit visą auksą ir pinigus į šį paketą“. Kitoje stotelėje jie išlipo su visu grobiu. Iš visų autosalonų mieste išvežti automobiliai, nes, po pirmos automobilių konfiskacijos DLR naudai, norinčių rizikuoti autodilerių nebeliko. Daugelyje bankomatų nėra grynųjų, nes inkasatorių automobiliai stabdomi ir apiplėšiami pirmiausiai, tad bankai tiesiog nenori tokiu būdu rizikuoti. Gatvėse nėra milicijos, tik „keliukai“, kaip anksčiau, surinkinėja duoklę kur nors toliau nuo miesto centro. Mieste sklando gandai, kad čečėnų smogikai jau prisijungė prie savanorių ir stovi patikros postuose prie įvažiavimo į miestą. O dabar prie viso to pridėkite uždarytas parduotuves ir bendrą savivalę gatvėse. Pavyzdžiui, šiomis dienomis ant mūsų vos neužlėkė per raudoną važiuojanti teroristų mašina, buvusi, žinoma, be numerių. Tarp kitko, vietiniai gyventojai žino, jog nuo mašinų be numerių ir inkasatorių mašinų reikia laikytis kuo atokiau, nes jos – susišaudymo pranašai.

Policijos nematyti, tik "keliukai" saugo neaiškius kortežus ir pelnosi atokesniuose rajonuose.

Policijos nematyti, tik „keliukai“ saugo neaiškius kortežus ir pelnosi atokesniuose rajonuose.

Baimės jausmą sustiprina žmonių trūkumas gatvėse. Ne tai, kad žmonių jau visiškai nėra, bet vizualiai jų mažiau, nei pačią karščiausią pačių derlingiausių metų vasarą. Vietiniai turčiai, laukdami kol stabilizuosis situacija, seniai išvyko iš šalies, o mažiau pasiturintys išvažiavo pas gimines į kitus miestus. Į Kijevą išvažiavo ir regiono „šeimininkas“ Rinatas Achmetovas. Neturintieji galimybės išvažiuoti tiesiog sėdi namuose ir stengiasi neiti į gatvę.

Bet paradoksaliausia tai, kad Doneckas bijo… Ukrainos armijos. Čia kiekvieną dieną laukiama miesto valymo. Nežinia kodėl Donecko gyventojai mano, kad Ukrainos armija mėtys ant miesto bombas ir šaudys į gyvenamuosius namus tam, kad nugalėtų DLR grupuotes. Baimė ne tik sklando ore, ji visokiais būdais stengiasi atakuoti gyventojus. Dėl jos ketvirtadienį, po skerdynių Volnovahos patikros poste, 12.00 visus Donecko metalurgijos gamyklos darbuotojus išleido namo. Vadovybė pasakė, kad bus miesto valymas ir, atsieit, iš Mariupolio pusės jau atvyksta kariuomenė. Tūkstančiai paleistų darbuotojų kaip mat išplatino baimę tarp savo giminaičių ir pažįstamų. Tas pats sekančią dieną įvyko ir kažkuriame technikume.
Visa tai man primena, kaip Maidanas nuo pirmos savo egzistavimo dienos laukė valymo.

Donbasas „stumia dūrą“

Rinkimų diena Donbase buvo ypatinga, juk DLR paskelbė rinkimus už įstatymo ribų. Išvakarėse teroristai ėmė įkaitais rinkiminių komisijų atstovus, grobė rinkiminių komisijų pastatus, grasino gyventojams. Apie tai, jog Donecke rinkimų nebus man sakė kiekvienas Donecko gyventojas jau savaitę iki jų. Gi aš maniau, jog teroristų pernelyg mažai, jog galėtų sukliudyti balsavimui visose apylinkėse. Bet nugalėjo baimė. Žmonės ne tik neatvyko į darbą vietinėse balsavimo apylinkėse, dauguma neatėjo ir balsuoti. Deja, nebuvo pasipiktinusių minių prie apylinkių, kaip pranešė Ukrainos žiniasklaida, nes nebuvo ir pačių apylinkių.

Autoriui priskirta rinkimų apylinkė

Autoriui priskirta rinkimų apylinkė, kurios nėra

Pasivažinėjęs mieste pastebėjau, jog gatvėse žmonių dar mažiau, nei buvo vakar. Aš neradau nei vienos veikiančios apylinkės, nors savo pilietinę pareigą stengiausi įvykdyti net Oro uoste, kuriame valdžia žadėjo įrengti laikiną rinkiminę komisiją. Žmonių, pasiruošusių rizikuoti savo gyvybe Donbase organizuojant rinkimus neatsirado.

Taip fejeriškai baigėsi epocha, kai Donbasas apspręsdavo politinę šalies ateitį. Ir aš manau, kad šios teisės Donbasas jau niekada nebegaus. Laikas Donbasui pripažinti, kad jis ne tik išdidus ir stiprus, bet ir kvailas. Na gerai, gal ir ne kvailas, o pernelyg patiklus. Jį 90-aisiais apgavo kriminalas, 2000-aisiais – Kučma, o 2004-aisiais – Juščenka, dantimis išplėšęs pergalę. Jį apgavo Janukovičius, pabėgęs iš šalies, jį apgavo DLR, įtraukdama į žiaurią avantiūrą, po kurios Donbasas liks išsekęs, nuskurdęs, įžeistas ir piktas.

Viltis

Per artimiausias dvi savaites įvyks prezidento Porošenkos inauguracija ir Ukraina turės savo penktąjį prezidentą. Pergalė pirmajame ture – tai ne gyventojų pasitikėjimo kreditas, o troškimas kuo greičiau stabilizuoti šalies politinę ir ekonominę situaciją. Žmonės nebenori gyventi baimėje. Aš tikiuosi, kad Porošenka tesės savo pažadą ir savo pirmojo prezidentinio vizito atvyks į Donecką.

Aš tikiuosi, jog naujas prezidentas nebus tokiu šlapuku kaip Turčinovas, kuris leidžia banditams valdyti Donbasą. Savo pirmą buvimo Donbase dieną aš aplankiau „karinės šlovės“ vietas: UST (Ukrainos saugumo tarnybą), UGP (Ukrainos generalinę prokuratūrą), RVA (Regiono valstybinę administraciją), Mano didelei nuostabai, UST patikros poste nepamačiau nei vieno žmogaus, prie užgrobtos prokuratūros – nei vieno, ir tik prie RVA – apie dešimt karių. Esu visiškai įsitikinęs, kad tvarką Donecke galima įvesti per vieną dieną, o per savaitę – visuose regiono miestuose ir kaimuose. Suprantama, nepavyks išvengti taikių gyventojų aukų. Bet tai kaina, kurią teks sumokėti už likusiųjų gerbūvį. Galų gale, dešimt bepročių, pasiruošusių gultis po tankais, nebūtų sociumui atnešę naudos, taigi sociumas jų netektį išgyvens.

Žinoma, Doneckas prezidento Porošenkos nepripažįsta, taip pat, kaip nepripažino Juščenkos, surinkusio regione vos kelis procentus. Tačiau pakartosiu – Donbasas pripažįsta jėgos kalbą. Ir jei Porošenka nesielgs kaip mėmė Juščenka, jei pasirodys pakankamai kietas, kad įvestų regione tvarką, tai Donbaso balsas gerokai pritils. Juk nuolankumas – mano žemiečių skiriamasis bruožas. Jiems nuolankumas – išdidumo atmaina, tai jų silpnybė, bet tai – ir jėga.

Teksto ir foto šaltinis: Ярослав Корец

Vertė: Lightning Rod

Balandžio 25 dienos įvykiai

Broliai ir seserys, balandžio 25 dienos įvykių suvestinė

Blogosios naujienos:

1. Šalia patikros posto netoli Odesos rytą nežinomi degeneratai metė granatą, sužeisdami septynis žmones. Dieną atėjo žinia: toje pačioje Odesoje sulaikyti ekstremistai, kurie rengėsi gegužės 9-ją sumušti veteranus „pagal Rusijos televizijos kanalo užsakymą“ (kaip pranešė Ukrainos saugumo tarnyboje).

Asmeniškai man labai nepatinka ši gaišatis pietuose. Mūsų duomenimis, nepaisant įvykių rytuose, jėgos struktūrų atstovai neišleidžia iš akių Odesos, Nikolajevo ir Chersono. Ir tai labai teisinga.

Ar gegužės 1-ai, ar gegužės 9-ai mes laukiame galingo panašių ekstremistinių veiksmų pliūpsnio. Tikėsimės, kad patys šlykščiausi prorusiškųjų klapčiukų planai bus sužlugdyti.

2. Teroristams apšaudžius Kramatorsko aerodromą, jame sudegė Ukrainos jėgos struktūrų sraigtasparnis Mi-8 ir lėktuvas An-2.

Nelaužiu iš savęs didžio stratego, bet nenoromis kyla klausimai. Tiek jau to, kad separatistai iš Slovjansko varinėja sau po sritį kaip namie (nors normaliu to pavadinti niekaip negalima). Tačiau, velniai griebtų, juk galima buvo užtikrinti bent jau tų objektų apsaugą, kuriuos jėgos struktūros naudoja antiteroristinei operacijai (ATO)? Keista visa tai.

3. Slovjanske teroristai pagrobė autobusą su ESBO atstovais. Tai jau chamiškumo ir cinizmo viršūnė.

Bet juk su ekstremistais viskas aišku – tai girtų kriminalinių nusikaltėlių ir kazokėlių gauja, vadovaujama profesionalių rusiškųjų diversantų. Čia kyla klausimas Ukrainos valdžiai. Ar ji supranta, kad šis įžūlus atvejis – spjūvis jai į veidą? Regione kelinta diena vyksta ATO, ir še tau. Labai liūdna, ir nematau kuo čia būtų galima pasiteisinti.

Gerosios naujienos:

1. RF Federacijos Taryba – prieš kariuomenės įvedimą į Ukrainą.

RF Federacijos Tarybos pirmininkė V. Matvijenko primygtinai siekia, kad derybos dėl krizės Ukrainoje išsprendimo būtų tęsiamos.

Ar tai reiškia, kad Putinas atsisakė planų įsiveržti į Ukrainą? Nemanau. Greičiau, žaisdamas demokratiją, rengia pasiteisinimą tam atvejui, jei pats pripažins, kad įsiveržimas yra netikslingas. Tačiau šis pareiškimas kiek nuima įtampą.

2. Toliau džiugina Ukrainos URM darbas.

Šiandieninis šios struktūros pareiškimas gana nemažos apimties, tačiau viskas sudėliota į lentynėles. Ir apie tai, kad Ukrainai nereikia Rusijos „taikdarių“, ir apie skirtumus tarp separatistų ir rusakalbių (Maskvoje įsitikinę, kad tai vienas ir tas pats), ir apie Ukrainos teisę gintis nuo terorizmo panaudojant jėgą.

Viskas labai tiksliai ir įtikinamai. Būtent šie vaikinai formuoja pasaulio bendruomenės požiūrį į įvykius mūsų šalyje. Ir daro tai iš tiesų šauniai.

3. Slovjansko išlaisvinimo operacijos nevainikavo visiška sėkmė, tačiau bent miestas pagaliau tapo užblokuotas. Nors kažkas pasiekta.

4. Ne tai, kad „geroji naujiena“, greičiau keletas žodžių apie. Įdomiai pasirodo „Ukrainos rytų krizėje“ kandidatai į Prezidento postą.

M. Dobkinas sėdi Charkive, iš kur kariauja savo įtemptą ir nematomą karą už vieningą Ukrainą. Balandžio viduryje Luhanske patyręs separatistų kiaušinių ataką, šiandien į priešakinę liniją stengiasi nepatekti.

S. Tigipko prieš savaitę taip pat Luhanske irgi atliko tylų žygdarbį. Jis vyriškai įėjo į separatistų užgrobtą SBU pastatą „deryboms“. Visi užgniaužė kvapą. Po pusvalandžio Tigipko išėjo, paspaudė separatistams rankas ir daugiareikšmiškai tarė (jei tikėti žiniasklaida): „Na, viskas, laikykitės čia“. Po viso šito liko kažkas neišsakyta.

P. Porošenka vakar „išsilaipino“ Luhanske. Čia jį iškart aerouoste blokavo prorusiška minia. Nors ne visiškai aišku, ko jie norėjo iš Porošenkos – kas jau kas, atrodo, o jisai dialoge su taip separatistų mylima Rusija visada demonstravo gebėjimą išlaikyti šaltakraujiškumą. Tuo labiau, versle problemų su Maskva jis visada turėjo per akis.

J. Timošenko pareiškė, jog susitarė su separatistais. Nors Luhansko separatistai iškart pareiškė, jog nieko panašaus nebuvo. Tikėsimės, jog Julija Vladimirovna iškvies separatistus į teledebatus ir visos liaudies akivaizdoje įtikins juos, kad susitarimai su jais vis tik egzistuoja.

N. Korolevskaja po vizito į Krymą aplankė „karštus taškus“ – Kramatorską, Slovjanską, Donecko RVA. Po to sekęs pranešimas netikėtai prieštaravo bendrai retorikai. Lygtai, rytuose, apart lakstančių su automatais vaikiščių, gyvena milijonai ukrainiečių, kuriuos įžeidžia žodis „separatistas“. Tai – paprasti pensininkai, biudžetininkai, šeimos su vaikais, visi tapę atkirstais nuo pasaulio.

Kyla įkyri mintis, jog per visą šį „karą“ (ir Rusijos inicijuotos savivalės, ir politinių batalijų eigoje) paprasti žmonės atsitraukia į antrą planą. Ir tai – labai blogai.

Tikėsimės, jog ateityje būsima valdžia atsimins šios dienos pamokas bei suvoks, kad bet kurio regiono stabilumo pamatas yra rūpinimasis žmonėmis.

Foto: Владимир Кухар

Balandžio 24 dienos įvykiai

Broliai ir seserys, balandžio 24-osios įvykių suvestinė.

Blogosios naujienos:

1. Rusija pradėjo didelius karinius mokymus pasienyje su Ukraina. Kaip pareiškė RF gynybos ministras S. Šoigu – tai atsakymas į Ukrainos jėgos struktūrų antiteroristinę operaciją (ATO) Donbase.

Pirma, tvirtinimas, jog tai „Rusijos atsakymas“ – melas. Jei mokymai prasidėjo tik šiandien, tai ką pusantro mėnesio prie mūsų sienų veikė 50 tūkstančių Rusijos kariškių?

Iš tiesų Rusija karštligiškai ieško pateisinimų jos legionų buvimui prie mūsų sienos. ATO puikiai tam tinka. Juo labiau, kad ji gali tapti ir Rusijos visaverčio įsiveržimo pretekstu.

Antra, savo „susirūpinimu“ ATO ir pasirengimu ginti teroristus Ukrainoje Rusija iš esmės tiesiogiai patvirtina, kad ji – teroristinė valstybė. Beje, mes tai ir taip žinojome, čia tik dar vienas patvirtinimas.

Tačiau bet kuriuo atveju Putinas turi suprasti: Ukrainos rytinės sienos 2014 balandį – tai ne Krymo sienos 2014 vasarį. Čia Ukrainos kariuomenė varganai, tačiau sutiktuvėms pasirengusi.

2. Donecko srities taryba dirba visiškai sinchroniškai su Rusija.

Jos deputatai pareikalavo, kad Kijevas atsisakytų jėgos panaudojimo prieš teroristus ir sugrąžintų jėgos struktūras į nuolatinės dislokacijos vietas. Lyg pagal Kremliaus komandą jie kuria reikalingą pagrindą Putino tvirtinimui: prieš ATO veikia net ne Rusija, o atstovaujamieji vietos valdžios organai!

Tai – tiesioginė pagalba priešui.

3. Generalinė prokuratūra pranešė: Luhansko srityje demaskuota 1200 provokatorių. Rusijos kuratoriai organizavo diversijų, skirtų sužlugdyti prezidento rinkimų organizavimą, vykdymą.

O juk tai tik ledkalnio viršūnė. Kiek iš viso tokių Maskvos valdomų niekšų šlaistosi po Ukrainą – niekas nepasakys.

Gerosios naujienos:

1. Antiteroristinė operacija tęsiasi. Mūsų jėgos struktūros dirba nepaisydamos Kremliaus kauksmo ir jo šuniūkščių kiauksėjimo Ukrainoje.

Antiteroristinė operacija

Taip, jų veiksmus griežtai riboja valdžios nurodymai, jų rankos ir kojos sukaustytos, jie negali panaudoti net dešimtosios savo potencialo dalies. Bet tai vis tiek yra veiksmas, o ne ankstesnis romus suirutės stebėjimas ir visiškas bejėgiškumas.

Turčinovas aiškiai pareiškė: mes nepabūgsime terorizmo grėsmės. Po ankstesnės jo nuomonių kaitos toks pozicijos griežtumas net stebina. Laimė, kad nuostaba maloni.

Palanki yra ir ES pozicija (beje, netikėta), už kurią europiečiams dėkoju atskirai. Ashton atstovas spaudai Michael Mann pareiškė, kad antiteroristinė operacija nepažeidžia Ženevos susitarimų. Europos Sąjunga pripažįsta Ukrainos valdžios teisę naudoti jėgą ginant valstybės suverenitetą.

2. Ukrainos Centrinės rinkimų komisijos vadovas M.Ochendovskis pareiškė: prezidento rinkimai gegužės 25-ąją vyks bet kokiu „politiniu oru“.

Išties, gegužės 25-oji – svarbiausias mūsų orientyras. Bus rinkimai, bus pasaulio pripažintas prezidentas – bus ir stabilumo viltis.

Rusija, žinoma, mūsų nepaliks ramybėje. Bet jei išsilaikysim iki gegužės 25-osios – priešintis taps lengviau. O ir jai taps sunkiau veikti prieš Ukrainą, mojuojant savo klounu Janukovyčiumi kaip „teisėtu Ukrainos lyderiu“.

3. Rusijos kanalas NTV pranešė, kad Ukrainoje dingo jų darbuotojas. Tiesiog prie Stalingrado prapuolė Gebelso propagandininkas. Lyg ir norisi varguolio pagailėt, bet neišeina.

Foto: obozrevatel.ua

Menamai legitimus Viktoras Janukovyčius

Daugelis jau spėjo primiršti, dėl ko protestavo žmonės Maidane. Dabar gi Rusijos valdžia – Vladimiras Putinas ir jo veikėjai slepia pas save Viktorą Janukovyčių bei kitus buvusius veikėjus, atsakingus už žmonių žudynes Maidane, visiškai neadekvačius susidorojimus su protestuotojais, žmonių grobimus, tikslingai organizuotas žmogžudystes ir taip toliau.

Tiačivo regionalų ofise atrasti rinkimų komisijų antspaudai

Tiačivo regionalų ofise atrasti rinkimų komisijų antspaudai

Esminė priežastis protestams buvo akivaizdus neteisingumo jausmas – visi suprato, kad ir rinkimai buvo falsifikuojami, ir korupcija valdžios įstaigose buvo neįtikėtinai didelė. Ir Janukovyčiaus auksinis batonas, ir jo vila, prigrūsta prisigrobto turto visiems viską parodė. Tačiau daugiausiai parodė kai kurie kiti faktai – kaip kad šie visų rinkimų komisijų antspaudai, vasario pabaigoje surasti vienoje iš Regionų partijos būstinių.

Rinkimų falsifikacijoms naudoto antspaudo pavyzdys

Rinkimų falsifikacijoms naudoto antspaudo pavyzdys

Dabar tie Regionų partijos veikėjai bando kelti galvas Donecke, palaikydami Rusijos diversantų ir kolaborantų veiklą. Tuo tarpu Vladimiras Putinas aiškina, esą Viktoras Janukovyčius esąs teisėtas Ukrainos prezidentas.

Išties jis niekada nebuvo teisėtai išrinktas prezidentas. Jis buvo nelegaliai į valdžią atėjęs sukčius, surengęs rinkimų falsifikaciją. Sukčius, kuris parsidavė Rusijai, dabar užpuolusiai Ukrainą. Vagis ir žmogžudys, dabar norintis sukelti Ukrainoje pilietinį karą.