Monthly Archives: rugsėjo 2014

Kremlius pradėjo naują informacinę ataką

Jau ilgiau nei keturis mėnesius Ukrainos rytuose tęsiasi ginkluotas konfliktas. Išleidžiamos didžiulės lėšos, žūsta žmonės. Politinė konflikto įtampa kiekvieną dieną auga. Stiprėja kariniai veiksmai.

Prasidėjus naujam Rusijos karinės agresijos proveržiui, informacinis Kremliaus karas įgavo naujas formas. Tai nulėmė karinės ir politinės būklės vystymosi paskutinę savaitę ypatumai.

Iš esmės dabartinės informacinės Ukrainos situacijos formavimas prasidėjo po malaizietiškojo Boing’o tragedijos. Tuo metu Ukrainos žiniasklaida sugebėjo sukurti gana tvirtą informacinę užkardą nuo Rusijos propagandinių nuomonių. Kremlius bandė sukurti informacinį triukšmą, pateikdamas daugybę orlaivio sudužimo versijų, atitraukiančių auditorijos dėmesį nuo tikrųjų tragedijos priežasčių ir ieškančių labiausiai Rusijai tinkančių į tiesą panašių variantų. Šioje informacinėje dvikovoje Ukraina nepralaimėjo.

Beje, tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai Ukrainos informacinė politika buvo preventyvi. Ir net dar daugiau. Ukrainos informaciniame lauke dirbo vakarietiška žiniasklaida, diplomatija ir politinis elitas. Tačiau to taip pat negalima pavadinti laimėjimu, nes numušto Boing’o tema Ukrainoje išsilaikė maždaug pusantros savaitės. Deja, „informacinis Boing’as“ liovėsi būti aktualus. Chaotiška Ukrainos informacinė politika ir šį kartą nesibaigė pergale. Ukrainos informaciniai resursai (masinė žiniasklaida, Ukrainos politikumas, diplomatinis korpusas, nevyriausybinės visuomeninės organizacijos) sutelkė savo dėmesį į kitas aktualias temas, beveik visai užmiršdamos apie tarptautinę tragediją.

Paskutines tris-keturias savaites Ukrainos kovinių veiksmų rytuose tematika užliejo Ukrainos žiniasklaidą. Buvo pasiekimų – pirmiausiai ATO pajėgų išvaduotos gyvenvietės. Šiai temai buvo skirta daugiau nei pusė informacinių pranešimų. Tačiau buvo ir pralaimėjimų (provokacijos dėl trečiojo mobilizacijos etapo, karo aukos, mūsų karių paėmimas į nelaisvę, silpna karinė logistika), kurie buvo tik paminimi, paliekant po savęs spėliojimų pėdsaką. Negatyvioji Ukrainos informacijos dalis buvo tiek televizijos ir radijo žiniose, tiek ir socialiniuose tinkluose. Kiekvienas žiniasklaidos nutylėjimas apaugdavo daugybe versijų. Iš to rasdavosi informacinių pranešimų faktų nesutapimai, o tai griovė pasitikėjimą Ukrainos žiniasklaida. Valstybinio informacinio branduolio nebuvimas leido išplisti informaciniam negatyvui.

Rugpjūčio pradžioje susiklostė situacija, kuomet žiniasklaidoje buvo daugiau kritikos, nei Ukrainos patriotizmo ir valstybingumo propagandos. Pavieniai Ukrainos politikų, politologų, kariškių ir diplomatų pareiškimai likdavo be žurnalistinio komentaro ir tiesiog nugrimzdavo naujo negatyvo liūne. Tai irgi liudija apie nesistemišką mūsų žiniasklaidos darbą. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Rusijos pusė tuo pat metu ieškojo naujų informacinių pretekstų, sijodama tą patį ukrainietiškąjį negatyvą.

Po Rusijos kariuomenės įvedimo į Ukrainos teritoriją prasidėjo galingiausia informacinė Kremliaus ataka. Didžiulis Rusijos agresijos palaikymas buvo vykdomas visuose politiniuose lygmenyse (RF prezidentas, URM, politinės RF jėgos, Rusijos atstovai ES ir JTO) ir Rusijos masinės dezinformacijos priemonėse. Naujoji informacinė Rusijos operacija prasidėjo be įsibėgėjimo (išankstinio pasiruošimo) ir susitelkė šiomis kryptimis:

  • nuomonės apie dabartinės politinės Ukrainos vadovybės negebėjimą vadovauti šaliai ir priimti racionalius sprendimus piršimas;
  • įspūdžio, kad Ukrainos elitui šiuo metu labiau rūpi ateinantys rinkimai į Aukščiausiąją Radą, o ne įvykiai Ukrainos rytuose, kūrimas;
  • negatyvių samprotavimų apie Ukrainos karinę-politinę valdžią skleidimas, esą chaotiški kariniai veiksmai lemia nepateisinamas ATO pajėgų žūtis;
  • nuomonių apie tai, kad Ukrainos kariuomenė Ukrainos rytuose demoralizuota ir negali dalyvauti karo veiksmuose, o kariai nepasitiki vadais, platinimas;
  • idėjos, kad Ukraina be Rusijos dujų neperžiemos, ir kad šalys turi grįžti prie dujų sutarties peržiūrėjimo, diegimas;malaizietiškojo Boingo temos palaikymas, kaltinant Ukrainos pusę nutylint tai, kad lėktuvo kritimo teritoriją apšaudė ATO. Be to, buvo formuojami spėjimai, kad dėl Ukrainos kaltės nebus įmanoma nustatyti tikrųjų kaltininkų.

Reikia pabrėžti, kad tiksline informacinio Kremliaus auditorija dabar tapo:

  • Rusijos gyventojai ir rusakalbės diasporos užsienyje;
  • Ukrainos gyventojai, taip pat ir okupuotųjų Donbaso rajonų auditorija;
  • vakarų šalių auditorija;
  • Rusijai pagal politines pažiūras artimų valstybių auditorija (Muitų sąjungos ir BRICS šalys)

Šioje grandinėje būtina atkreipti dėmesį į Rusijos informacinėje operacijoje pasirodžiusį „dujų“ pretekstą. Ankstesniuose informacinio spaudimo Ukrainai etapuose rusiškų dujų tiekimo klausimas Rusijos buvo laikomas „tūzu rankovėje“ ir ištrauktas būtent dabar, pačiu aštriausiu momentu.

Paskutinėmis rugsėjo (greičiausiai turima minty rugpjūčio – vert. past.) dienomis RF energetikos ministras A. Novakas pareiškė apie šią žiemą Ukrainai gresiančias „dujų problemas“. Rusijos ministro pareiškimas buvo skirtas įtikinti auditoriją, kad Ukrainos vadovybė privalo priimti Kremliaus keliamas dujų tiekimo sąlygas. Siekdamas labiau įtikinti, Novakas savo pareiškimą parėmė skaičiavimais ir apibendrino, kad Rusija yra pasiruošusi grįžti prie derybų dėl dujų tiekimo Ukrainai.

Pastebėtina, kad „dujų pretekstas“ buvo atnaujintas kaip tik prieš eilinį Minsko konsultacijų dėl Donbaso krizės sprendimo raundą. Akivaizdu, kad būtent tuo būdu Rusijos pusė bandė pademonstruoti dominuojantį vaidmenį svarbiausių Ukrainai klausimų sprendime.

Taigi, Rusija pradėjo naują informacinę operaciją eskalacijai Ukrainos rytuose palaikyti.

Pagrindiniai naujos informacinės Kremliaus operacijos uždaviniai naujausių įvykių kontekste yra:

  • informacinė parama Rusijos karinei agresijai;
  • nuomonės apie „taikias stipraus Kremliaus galimybes“ formavimas;
  • spaudimas Ukrainos vadovybei, siekiant priversti jį priimti maskvietišką konflikto sureguliavimą.

Todėl Ukrainos informacinė erdvė turi būti pasiruošusi Rusijos pusės iššūkiams ir adekvatiems atsakymams.

Kadangi sprendžiant Donbaso krizę svarbiausios yra derybos ir diplomatinės konsultacijos, pagrindinę informacinių priemonių dalį, besąlygiškai palaikant žiniasklaidai, turi prisiimti Ukrainos vadovybė ir diplomatinis korpusas.

Viačeslavas Gusarovas, ekspertas, „IP“ grupė

Šaltinis: http://sprotyv.info

Rugsėjo 3 įvykių suvestinė

Dmitry Tymchuk

Broliai ir seserys, rugsėjo 3-osios dienos įvykių suvestinė.

Blogosios naujienos:

1. Ukrainos kariuomenei iškyla užduotis, prie kurios per ATO laiką ji nebuvo pratusi – pozicinė gynyba.

Visą tą laiką mes kariavome tokį pusiau partizaninį karą, kai viskas buvo paremta manevrais ir reidais. Kol mūsų pajėgoms daugiausiai priešinosi vietiniai kovotojai ir rusų samdiniai, tai veikė. Bet dabar, kai Donbasas per akies mirksnį buvo kimšte prikimštas reguliarios Rusijos kariuomenės, pagrindine mūsų vadovybės užduotimi tapo savo dalinių gelbėjimas iš susidariusių katilų, persigrupavimas ir perėjimas gynybon. Tam, kad vėliau jau ruoštis puolimui.

Blogai tai, kad šią operatyvinę pauzę jungtinės rusų ir teroristų pajėgos taip pat išnaudos pozicijų stiprinimui – juolab, kad rezervų rusai už sienos turi daugiau nei reikia. Galima, žinoma, tikėtis „taikių susitarimų“ – ko, panašu, labai viliasi Ukrainos vadovybė. Tačiau labai abejotina, kad teroristų keliamos sąlygos bus priimtinos.

Tokiomis sąlygomis dabartinio mobilizuotųjų ir savanorių kiekio aiškiai nepakanka tolimesniems veiksmams. O rikiuoti su ginklais naujus tūkstančius mobilizuotųjų – ne pats geriausias priešrinkiminis žingsnis. Lieka tik spėlioti kaip šiomis aplinkybėmis veiks Ukrainos vadovybė.

2, Atsiveria keistas paveikslas. Putinas laikas nuo laiko išmeta stebėtinus pareiškimus, o jam iš paskos bėgioja Peskovas ir aiškina, kad Putinas ne taip buvo suprastas. Taip buvo su „Kijevo paėmimu per dvi savaites“, taip šiandien buvo su pareiškimais apie „susitarimus dėl pastovaus ugnies nutraukimo Donbase“.

Aš suprantu, kad iš džiaugsmo dėl okupuoto Krymo Putino psichika patyrė negrįžtamus pokyčius – toks afazijos porūšis. Jo smegenų kalbinės veiklos reguliavimas akivaizdžiai sutrikęs – jis aiškiai ir suprantamai sako vieną, bet tuo pat metu galvoja kažką visiškai priešingo.

Kremliaus vaikinai, skubiai raskite išmanantį neurolingvistą savo bosui. Kažkaip gaila dėdulės. Ir lieka visiška mįslė, kaip Peskovas supranta, ką norėjo pasakyti Putinas. Matyt išsimiklino, gyvačiukas, skaityti šeimininko mintis.

Vėliau Putinas papasakojo apie savo „taikos planą“: atitraukti Ukrainos kariuomenę, nutraukti ugnį, jokiais būdais netrukdyti teroristams, dengiamiems Rusijos kariuomenės, įsikurti užgrobtose teritorijose. Trumpiau, Putino planas – aiškiai išreikštas Donbaso atėmimo iš Ukrainos ir pavertimo nauja Padniestre planas. Apie ką mes kalbėjome ne kartą.

3. Paskutines tris paras mes, „IP“ grupė, bandėme rasti bent užuominą informacinių-psichologinių veiksmų (akcijų, operacijų – nesvarbu), kuriomis mūsų profilinės struktūros informuotų Rusijos kareivius Ukrainoje ir Rusijos visuomenę apie jų kaip okupanto statusą. Deja, veltui. Akivaizdu, kad jei tokie veiksmai ir atliekami (o mūsų Gynybos ministerijoje nuo kovo pradžios dirba gana didelė struktūra, skirta informacijai skleisti), tai jau labai slaptai. Aš pasakyčiau, pernelyg slaptai.

Tuo tarpu nereikėtų neįvertinti veiksmų, skirtų priešo ir šalies priešininkės visuomenės demoralizavimui. Tai būtina visų šiuolaikinių karinių operacijų dalis.

Reikalas tas, kad Rusijos kariai, įsibrovę į Ukrainą, yra nusikaltėliai ne tik tarptautinės teisės, bet ir nuosavos rusiškos teisės požiūriu. Juk, kaip žinoma, po Krymo aneksijos buvo atšauktas RF Federacijos Tarybos sprendimas įvesti kariuomenę į Ukrainą. Tai reiškia, nėra jokio teisėto pagrindo dabartiniam RF karių buvimui Donbase. Aš esu įsitikinęs, kad ir raštiškų įsakymų apie karių įvedimą niekas niekada nesuras – jau tuo Rusijos kėgėbistinė vadovybė tikrai pasirūpino.

Praktiškai tai reiškia, kad jokio karinių veiksmų dalyvio statuso Rusijos kareivos nesulauks, jokių socialinių bonusų taip pat, o jei Rusijos okupantas bus sužeistas ar žus, jo giminaičiai gali ir nesvajoti apie kokias nors valstybės išmokas.

Ponai Rusijos agresoriai, jūsų Vyriausiasis vadas jus tiesiog pakišo, už Donbasą jums neužkabins medaliukų, kaip už Krymą. Priešingai: jei pasikeistų Putino nuotaika ar Rusijos valdžia, jūs taptumėte karo nusikaltėliais savo pačių šalyje.

Šią paprastą ir šviesią mintį būtina paskleisti tarp Rusijos gyventojų.

Gerosios naujienos:

1. Ministrų kabinetas šiandien pranešė: Ukraina pradeda nacionalinio projekto „Siena“, skirto sienos su Rusija sustiprinimui, vykdymą. Dviejų metrų aukščio siena su spygliuota viela iškils palei visą RF pasienį, kai kuriais ruožais bus paleista elektros srovė. Teritorija prie sienos bus užminuota ir aprūpinta gynybiniais grioviais.

Geras sprendimas. Tik reikia inicijuoti šio nacionalinio projekto virsmą į tarptautinį, kuriame dalyvautų visi Rusijos kaimynai. Būtų teisinga apjuosti Putino imperiją spygliuota viela. Žvėrys turi lindėt narve.

2. Vyriausybė pradeda naujosios karinės doktrinos kūrimo darbus. Kaip nurodė premjeras A. Jaceniukas, „aiškiai apibrėžiant, kas yra agresorius ir kas kelia grėsmę. Šioje naujoje gynybinėje doktrinoje Rusija turi būti pripažinta valstybe-agresoriumi ir pagrindine bei vienintele valstybe, kuri grasina mūsų teritoriniam vientisumui bei nacionaliniam saugumui“.

Sveikinu – seniai laikas. Tik leiskite kukliai pastebėti iš galinių eilių: vis tik reiktų pradžioje sukurti naują Nacionalinio saugumo ir gynybos strategiją, nes priimtoji 2012 metais, prie Janukovyčiaus, yra visiškai pornografinė. O jau po to griebtis Karinės doktrinos, kuri turi remtis konceptualiais pagrindais, išdėstytais Strategijoje. Aš, žinoma, neužsispiriu, bet taip turėtų būti pagal panašių dokumentų rengimo logiką. Reikia pamažu atsisveikint su įpročiu vežimą statyti prieš arklį.

3. Parlamentinis komitetas, užtikrinantis įstatyminį teisėsaugos veiklos pagrindą, rekomendavo Aukščiausiajai Radai priimti įstatymo projektą Nr. 4262-ja, numatantį laikiną Ukrainos pilietybės netekimą. Tai skirta tiems, kurių atžvilgiu priimtas teismo sprendimas dėl nusikaltimų valstybės saugumui (Konstitucija draudžia atimti pilietybę, o štai laikinai ją sustabdyti – problemos nėra).

Čia tai ėjimas žirgu, man rodos. Asmuo be pilietybės negalės nei užimti posto, nei disponuoti turtu, neteks net teisės rinkti. Taigi įkalt visiems regionalams ir komunistams, besiilgintiems Rusijos, po 90 metų be pilietybės, ir nebeliks ką spręsti. Sakote, jie tiek nepragyvens? Na, ponai, tai ne mūsų problemos. Tegul pasistengia.

Rugsėjo 2-osios dienos įvykių suvestinė

Broliai ir seserys, rugsėjo 2-osios dienos įvykių suvestinė.

Blogosios naujienos:

1. Mūsų kariai pasitraukė iš kai kurių gyvenviečių. Mes traukiamės. Tačiau aš nemanau, kad reikia koncentruotis ties šiuo faktu vertinant tai kaip pralaimėjimą. Dabartinėje situacijoje daug svarbesnis kitas dalykas. Jeigu mūsų vadai iš tiesų atitraukia karius tik dėl to, kad neleistų jiems patekti į „katilus“ ir tam, kad persigrupuotų (tokia yra oficiali versija) – tai visai ne tragedija, o kaip tik būtinas sprendimas, be kurio neįmanoma organizuoti tolesnių veiksmų.

Tačiau ar tai tiesų taip, ar turi vadovybė situacijai adekvačius tolesnių veiksmų planus – sužinosime artimiausiomis dienomis. Mano asmenine nuomone, pagrindo optimizmui, deja, labai nedaug.

2. Tik vakar kalbėjau apie tai, kad Putinui nereikia Donbaso Ukrainos sudėtyje (nors derybose Minske teroristai naudojo kažkokios „DNR“ ir „LLR“ „autonomijos“ lozungą mūsų valstybės sudėtyje), ir tai, deja, pasitvirtino.

Donecko ir Luhansko marionetės Kremliuje sparčiai pamiršo savo vakarykštes tezes ir pilnu balsu rėkia apie tai, kad Ukrainos sudėtyje savęs nemato. Toks mergaitiškas teroristų nepastovumas lengvai paaiškinamas: matyt, gavo naujus nurodymus iš Maksvos, kuri nusprendė nebemaskuoti savo tikrųjų planų. Juk suprantama, kad Donbasas autonomijos statuse netinka būti placdarmu tolesniam pietinių ir rytinių Ukrainos sričių užėmimui. Tam Kremliui reikia naujos Padnestrės, jo paties pilnai kontroliuojamos. Tai dar vienas faktas, patvirtinantis, kad su teroristais ir rusais galima sėsti už derybų stalo tik susitaikius su Maskvos vykdomu Ukrainos padalinimu… Vienintelė tokių derybų nauda – susitarimai dėl apsikeitimo belaisviais.

Gerosios naujienos:

1. Mūsų kariai įsitikina: Rusijos daliniai kovoja žymiau geriau už teroristų grupuotes, tačiau ir prieš juos vis tik įmanoma (ir reikia) kautis. Jei mes, dėl ko ypatingai liūdna, atsitraukiame ir patiriame praradimus, tai tikrai nereiškia, kad priešo nenugalėt. Už kiekvieną žingsnį Ukrainos žemėje okupantai susimoka savo krauju.

Rusijos karo ligoninė Rostove jau nepriima sužeistųjų – ji kimšte prikimšta (ir tai turint galvoj, kad ten seniai negydoma „vata“, o tik kadriniai RF kariai). Savo sužeistuosius rusai veža į Piterį, tačiau ir ten „nėra vietų“. Kiekvienas nutrauktų agresoriaus kojyčių-rankyčių komplektas – dar vienas žingsnis link pusprotės Rusijos visuomenės praregėjimo.

Mes taip pat gauname duomenų apie tai, kad Rusijos kariuomenės vadovybė vietinei valdžiai kelia reikalavimus okupuotose Donbaso teritorijose paskirti sklypus sunaikintų Rusijos kareivų palaidojimui. Putinas bijo parvežti visus lavonus atgal į Rusiją, pernelyg jau jų daug – ir be to RF stiprėja rezonansas dėl „anksčiau laiko baigusių tarnybą“ Rusijos kareivėlių. Ką gi, garbinga okupanto lemtis – būt užkastam bevardžiame kape, kaip šuniui, o dar ir svetimoj šaly.

Pone Putinai, pasiimkit, prašome, savo mėsą atgal. Neterškite mūsų žemės.

2. Rusijos okupantai ir teroristai pabandė prasiveržti į Mariupolį iš Novoazovsko pusės, tačiau pasieniečiai kartu su „Azovo“ batalionu šį bandymą atmušė.

Už tai, kad ataka atremta – mūsų vaikinams garbė ir šlovė, tačiau nėra abejonių, kad tai buvo žvalgyba mūšiu ir pasirengimas rimtam puolimui (mes jau pranešėme, kad neatmestina ir vienalaikė jūrinė arba kombinuota oro bei jūros operacija). Tikiuosi, mes esame tikrai pasirengę tokiems priešo veiksmams.

3. Кremlius jau dvi dienas pagret baisiausiai klykia apie tai, kad Putino pareiškimas Europos komisijos vadovui apie „Kijevo paėmimą per dvi savaites“ buvęs neteisingai suprastas. Atseit gudrusis Barroso ištraukęs frazę iš konteksto. Grasina pateikti pokalbio garso įrašą, tačiau nepateikinėja (kaip filme: koks gudrus žmogus – siūlė kyšį, bet nedavė).

Aš pats neabejoju, kad nuo nebaudžiamumo ir visagalystės apsvaigęs Putinas galėjo taip ir leptelėti. Tai jo stilius. Tačiau tie isteriški Kremliaus bandymai teisintis liudija, kad vis tik yra likę kažkokie stabdžiai. Nors mes visi puikiai suprantame, kad geriausi stabdžiai Rusijai – įtikinamas smūgis per snukį.

Atsakymas Putinui į frazę „Jeigu panorėsiu, Kijevą paimsiu per dvi savaites“

Victor Chuikovsky

1904 m. Rusų – japonų karas:

– Mes šitas makakas mazgais surišim, visas jų sūrudijusias geldas paskandinsim, Tokijuje būsime per mėnesį!

86 tūkst. žuvusių, nuskandinti arba paimti į nelaisvę du laivynai, žuvo aibė admirolų, prarastas Port-Artūras ir pusė Sachalino.

1914 m. Pirmasis pasaulinis karas:

– Mes tuoj šituos austrijokus ir vokiečius ant durtuvų pamausim! Po savaitės būsime Vienoje, po dviejų – Berlyne!!!

1,7 mln. žuvusių ir mirusių nuo žaizdų, 5 mln. sužeistų, 2 mln. nelaisvėje, pralaimėjimas, Lenkijos praradimas, Imperijos žlugimas, caro šeimos sušaudymas.

1920 m. Sovietų – Lenkijos karas:

– Mes tuos ponus į ožio ragą suriesim, girdysime Vysloje raudonuosius žirgus, duokit mums Varšuvą, duokit Berlyną! Tuoj jie mums pašokinės!!! Per Baltosios Lenkijos lavoną veda kelias į pasaulinį gaisrą!

„Vyslos stebuklas“: Varšuvos mūšio metu žuvo 25 tūkst. Raudonosios armijos karių, 60 tūkstančių – nelaisvėje, 45 tūkstančius internavo vokiečiai. Kažkiek tūkstančių dingo be žinios. Prarasta daug artilerijos ir technikos. Lenkai tuo tarpu prarado 15 tūkst. žuvusių ir dingusių be žinios, 22 tūkst. sužeistų.
Pagal Rusijos šaltinius, apie 80 tūkst. raudonarmiečių iš 200 tūkstančių, pakliuvusių į lenkų nelaisvę, žuvo.
„Mes laukėme iš lenkų darbininkų ir valstiečių sukilimų ir revoliucijos, o gavome šovinizmą ir buką neapykantą „rusams““ – K. Vorošilovas. (vėliau – SSRS maršalas, vert. past.)

1939 m. Karas su Suomija:

– Mes šituos čiukčius į blynus sulyginsim, po savaitės būsime Helsinkyje, sutik mus, suome gražuole!

Mūsų 2500 lėktuvų prieš 270 suomių, 2300 tankų prieš suomių 26, 500 000 kariuomenės prieš 250 tūkst.
184 tūkst. žuvusių, mirusių nuo žaizdų ir sušalusių (7 kartus daugiau nei priešininko), numušė 640 lėktuvų (jų – 62), sunaikinta 650 tankų (jų – 0). Atplėšė gabalą dvigubai mažesnį nei Krymas.

Karas nėra toks baisus, kaip Rusijos kareiviai

Karas nėra toks baisus, kaip Rusijos kareiviai

1941 m. Vokietija užpuola SSRS:

– Mes per savaitę būsim Berlyne!!! Mažu krauju, svetimoje teritorijoje!

27 mln. žuvusių, pusė šalies – griuvėsiai, 4 metai.

1979, žygis į Afganistaną:

– Kur ten tiem abrakams su mumis kovoti, mes turime tankus, lėktuvus, sraigtasparnius, naktinį matymą – JĖGA!

15 tūkst. žuvusių, kalnas tankų ir šarvuotos technikos, kalnelis sraigtasparnių ir lėktuvų numuša, baisios lėšų sumos sukištos, pabėgom gėdingai, sojuzas subyrėjo nuo tų sunkumų.

1994 m. Pirmas Čečėnijos karas:

– Grozną paimsim vienu pulku!

10 tūkst. žuvusių, kalnas tankų ir šarvuočių sudeginta, dešimtys sraigtasparnių.
Čečėnai laimėjo, Rosija moka jiems duoklę, ginkluoti čečėnai varinėja po Maskvą ir žudo nebaudžiami. Čia – jau antro Čečėnijos karo rezultatai.

2014 m., prieš įsiveržiant į Ukrainą:

– Mes nueisime iki Kijevo ir Lvovo, visa jų armija – chlamas ir rūdys, sulyginsim, atbėgs patys pasiduoti, mus sutiks gėlėmis, samagonu ir išskėstomis merginų kojomis.

Vertė: Justinas Žilinskas

Šaltinis: http://evroua.com

Rugsėjo 1-osios įvykių suvestinė

Dmitry Tymchuk:

Broliai ir seserys, rugsėjo 1-osios įvykių suvestinė.

Blogosios naujienos:

1.Visiškai akivaizdu, kad Putinas neatsitrauks. Ir jeigu Ukrainos valdžia galvoja, kad kai kurių Europos lyderių raginimai „išspręsti konfliktą politinėmis priemonėmis“ turi prasmę, tai ji aiškiai klysta. Kalbėti apie „politinį“ krizės sprendimo būdą galima tik susitaikius jeigu ne su viso, tai bent su dalies (pradiniame etape) Donbaso praradimu.

Putinas – pats ar teroristų lūpomis – reikalaus pripažinti „DLR“ (Donecko liaudies respublika) ir „LLR“ (Luhansko liaudies respublika) egzistavimą ne Ukrainos sudėtyje savarankiškų „valstybių“ statusu. Jeigu Ukraina su tuo nesutiks, jis pasiryžęs priimti „DLR“ ir „LLR“ ir nepripažintų (tiksliau – pripažintų tik grupės marginalų, su Rusijos Federacija priešakyje) kvazivalstybinių darinių statusu – į „slaptojo“ Rusijos protektorato narių tarpą.

Todėl vykstant deryboms kokių nors autonomijų ir panašių federacinių darinių variantas (su kuo kompromiso vardan Kijevas galėtų ir sutikti) gali būti traktuojamas tik kaip „makaronų kabinimo“ tarptautinei bendruomenei variantas. Putinui nereikalingas Donbasas, kuris būtų kad ir minimaliai kontroliuojamas Kijevo, nereikia puoselėti iliuzijų.

Todėl pradėti derybas su tikslu „taikiai sureguliuoti konfliktą“ galima tik patiems aiškiai suvokiant, kad teks atsisveikinti su teritorijomis, dabar kontroliuojamomis teroristų.

Bet mes visi puikiai suprantame, kad „LLR“ ir „DNR“ Putinui reikalingos tik kaip placdarmas toliau eskaluoti situaciją ir atplėšti nuo Ukrainos visas pietines ir rytines jos žemes. Kremliui nereikia Donbaso terikonų – jam reikia mokslinio ir pramoninio Charkovo, Dnepropetrovsko ir Zaporožės potencialo, o taip pat strategiškai svarbių teritorijų pietuose – Odesos, Chersono, Nikolajevsko srityse – vykdant planą kaip užtikrinti Krymo gyvybingumą, susiejant tai ir su Padnestre, o taip pat ir siekiant kontroliuoti Ukrainos teritorijas prie Azovo ir Juodosios jūrų. Tai – minimali programa. Dar nežinia kur toliau patrauktų maskvietiškasis „karaliukas“ .

Sustabdyti šį scenarijų galima tik jėga ir tik dabar. Mes turime suprasti, kad net ir turint omenyje visus Rusijos „turtus“, kurie yra Europai būtinų žaliavų šaltinis, jos karinė galia nėra beribė, bent jau kai kalbame apie „įprastines ginkluotąsias pajėgas“.

Maršalo Žukovo variantas, kad „Rusijos bobos prigimdys dar“ šiuo atveju, akivaizdu, nepraeis – kuo daugiau Rusijos kareivėlių grįš namo karstuose, tuo stipriau klibės Putino sostas. Rusijos propagandinės televizijos puikiai veikia rusiškuosius zombius tik iki to momento, kai jiems reikia laidoti savo atžalas.

Jeigu aš klystu, ir konfliktą vis dėlto įmanoma išspręsti politinėmis priemonėmis nepakenkiant Ukrainos nacionaliniams interesams – būsiu labai laimingas. Šiandien, deja, aš nematau jokio pagrindo tikėtis tokio scenarijaus.

2.ATO aplinkoje įsisiautėjo „raganų medžioklės“ sezonas. Visuomenė ir įvairaus plauko ekspertai pradeda kaltinti dėl nesėkmių ATO, Gynybos ministerijos ir Generalinio štabo vadovus. Karinė vadovybė tokių nesėkmių priežastimi mato Rusijos armijos įsiveržimą ir (kol kas neakivaizdžiai) kalba apie savanorių padalinių „nuodėmes“ (daugiausia kalbama apie jų „nesuvaldomumą“) ir nepakankamą kovinę dvasią mobilizuotųjų gretose. Aukščiausia šalies vadovybė žada priimti kadrų pokyčių sprendimus karinėje vadovybėje.

Klausimas: kas teisus?

Atsakymas: tai retas atvejis, kai teisūs visi.

Pradėsiu nuo nepopuliariausio momento – kritikos eiliniam kareiviui, būtų jis savanoris ar mobilizuotasis. Mes randame tūkstantį ir vieną priežastį elementarios disciplinos trūkumo savo karių gretose pateisinimui. Tokie argumentai skamba įtikinamai ir jiems prieštarauti neįmanoma. Tik viena smulkmena – be disciplinos jokia kariuomenė egzistuoti, o tuo labiau sėkmingai kovoti negali. Tai patikrinta tūkstantmete patirtimi, galima nebeeksperimentuoti.

Man atsako klausimu: tai kalti kariai?

Aš atsakysiu paprastai. Nors turiu karinės žurnalistikos išsilavinimą, karininko tarnybą aš vis dėlto pradėjau karinėse pajėgose. Svarbiausia pamoka, kurią išmokau: blogų kareivių nebūna.

Tik tam, kad nors ir didžiausias apšepėlis iš tiesų taptų puikiu kariu, jam vadovauti turi ne tiesiog karinio išsilavinimo diplomą turintieji, o karininkai – lyderiai.

O lyderiai atsiskleidžia konkrečiuose darbuose. Dabar retorinis klausimas: kiek gi seržantų ir puskarininkių, pasižymėjusių ATO metu, gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį? Ar čia tokia problema padaryti pakeitimus „Apraše dėl atitinkamų kategorijų karių karinės tarnybos atlikimo“ tam, kad būtų galimybė suteikti karininko laipsnį ir „nepaskelbto“ karo metu? Kiek pasižymėjusių būrių vadų pakilo į kuopos ar bataliono lygmenį? Juk tokie „šuoliai“ – tai normali praktika karo metu, t.y. tokiomis sąlygomis, kai per ribotą laiko tarpą kiekvienas gali parodyti ir geriausias, ir blogiausias savo savybes.

Dabar apie generolus. Jeigu generolas nesusitvarko su savo pareiginėmis užduotimis – jį reikia „nuimti“ nuo pareigų, kaip ir bet kokį kitą pareigūną, kuris tik veltui trina kelnes. Čia aš visiškai sutinku su Jurijumi Butusovu, kuris tvirtina, kad argumentas „nėra kuo pakeisti“ – ne argumentas. Mažai generolu, nėra iš ko rinktis? Ne problema. Čia taip pat galima naudoti „natūralios atrankos“ principą, t.y. suteikti generolo laipsnius pasižymėjusiems vyresniesiems karininkams. Nereikia iš generolo antpečių daryti fetišo, kai kalba eina apie Tėvynės likimą.

3. Ir pabaigai, apie Rusijos įsiveržimą. Mums sako: rusai pasiuntė į Donbasą Rusijos Federacijos karinių pajėgų dalinius, todėl viskas tapo žymiai sudėtingiau. Taip tai problema, ir didelė problema. Bet kam gi pas mus bent teoriškai nuolat buvo rengiama kariuomenė, įskaitant ir tų pačių generolų parengimą atitinkamame Gynybos akademijos fakultete? Juk ne ATO vykdymui gi! O karui, ir pirmiausia su reguliaria priešo kariuomene, t.y. būtent tai situacijai, kurią kaip tik ir turime šiandien. Sutinku, kad tai menkas malonumas, tačiau nereikia kurti įspūdžio, kad mus užpuolė marsiečiai, pasipriešinimo kuriems galimybės apgaubtos paslapties šydu. Rusų kareiviai to paties kraujo, kaip ir rusų samdiniai, jie skiriasi tik užrašų ant jų antkapių kapinėse nebuvimu. Nemanau, kad parengti jų „siuntimo“ į kapus algoritmą yra neišsprendžiamas uždavinys.

Gerosios naujienos:

1.Viena iš svarbiausių užduočių Donecko srityje – apginti pietinę kryptį, neleidžiant Rusijos kariuomenei užimti Mariupolio. Nacionalinėje saugumo ir gynybos taryboje šiandien pranešė, kad Ukrainos jėgos struktūros rengiasi šio miesto gynybai. Žada, kad rusų okupantai šia kryptimi neturi jokių šansų. Kyla du klausimai. Pirmasis: ar daliniai, besirengiantys šiai gynybai (iš esmės daugiausiai Nacionalinė gvardija), užtektinai aprūpinti sunkiąja ginkluote? Antrasis: Pagal mūsų prognozes, Mariupolio šturmas gali vykti ne tik sausumoje, bet ir iš jūros. O čia mes turime tik pasieniečius su jų kateriais (karinių jūrų pajėgų laivai dėl suprantamų priežasčių negali būti permesti iš Juodosios į Azovo jūrą). Ar mūsų pajėgos pasirengė apginti pakrantes? Tikėkimės, kad karinė vadovybė numatė šiuos aspektus.

2.Sprendimas dėl naujų Vakarų sankcijų Rusijai įvedimo bus priimtas artimiausiomis dienomis.

Bendras Europos nusiteikimas įkvepia optimizmo. Vokietijos lyderė Angela Merkel pareiškė, kad sankcijos Rusijai yra būtinos, nepaisant jų neigiamo poveikio Vokietijos ekonomikai. (Ta pačia tema kalbant, sprendžiant iš užsienio žiniasklaidos, Angela Chorstovna vėl nustojo mylėti Putiną, ir tikrai būtų nuodėmė dėl to liūdėti). Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Kameronas pareiškė, kad Rusijos karių buvimas Ukrainos teritorijoje „nepagrįstas ir nepriimtinas“. Tradiciškai Kijevą palaikė ir Lenkijos vadovybė.

O Europos Komisijos vadovas Ch.M.Barroso iš viso prarado amą nuo Putino pareiškimo, kad jeigu jis užsinorės, tai „paims Kijevą per dvi savaites“.

Čia matome dvi silpnas grandis. Visų pirma, linksmieji bičiuliai iš ESBO, veblenantys apie tai, kad jiems sunku patvirtinti Rusijos karių įėjimą į Ukrainą (visiems aišku: jeigu jums smegenų užtenka tik tam, kad sėdėti poroje sienos perėjimo punktų, geriau patylėkite ir nekalbėkite apie visą Ukrainos – Rusijos pasienio užkardą).

Ir labai godūs, tačiau nelabai protingi Kipro, Vengrijos, Slovakijos ir Čekijos vadovai, kurie dėl nuostolių dreba labiau nei dėl viso kontinento saugumo. Ypač kai Čekija ir Slovakija patys iš Hitlerio patyrė tą, ką dabar Putinas daro su Ukraina. Ir dar klausimas: apie kokį Ukrainos pasitikėjimą šiomis kaimyninėmis šalimis gali eiti kalba istorinėje perspektyvoje? Atsakymas akivaizdus.