Tag: ATO

Rugsėjo 3 įvykių suvestinė

Dmitry Tymchuk

Broliai ir seserys, rugsėjo 3-osios dienos įvykių suvestinė.

Blogosios naujienos:

1. Ukrainos kariuomenei iškyla užduotis, prie kurios per ATO laiką ji nebuvo pratusi – pozicinė gynyba.

Visą tą laiką mes kariavome tokį pusiau partizaninį karą, kai viskas buvo paremta manevrais ir reidais. Kol mūsų pajėgoms daugiausiai priešinosi vietiniai kovotojai ir rusų samdiniai, tai veikė. Bet dabar, kai Donbasas per akies mirksnį buvo kimšte prikimštas reguliarios Rusijos kariuomenės, pagrindine mūsų vadovybės užduotimi tapo savo dalinių gelbėjimas iš susidariusių katilų, persigrupavimas ir perėjimas gynybon. Tam, kad vėliau jau ruoštis puolimui.

Blogai tai, kad šią operatyvinę pauzę jungtinės rusų ir teroristų pajėgos taip pat išnaudos pozicijų stiprinimui – juolab, kad rezervų rusai už sienos turi daugiau nei reikia. Galima, žinoma, tikėtis „taikių susitarimų“ – ko, panašu, labai viliasi Ukrainos vadovybė. Tačiau labai abejotina, kad teroristų keliamos sąlygos bus priimtinos.

Tokiomis sąlygomis dabartinio mobilizuotųjų ir savanorių kiekio aiškiai nepakanka tolimesniems veiksmams. O rikiuoti su ginklais naujus tūkstančius mobilizuotųjų – ne pats geriausias priešrinkiminis žingsnis. Lieka tik spėlioti kaip šiomis aplinkybėmis veiks Ukrainos vadovybė.

2, Atsiveria keistas paveikslas. Putinas laikas nuo laiko išmeta stebėtinus pareiškimus, o jam iš paskos bėgioja Peskovas ir aiškina, kad Putinas ne taip buvo suprastas. Taip buvo su „Kijevo paėmimu per dvi savaites“, taip šiandien buvo su pareiškimais apie „susitarimus dėl pastovaus ugnies nutraukimo Donbase“.

Aš suprantu, kad iš džiaugsmo dėl okupuoto Krymo Putino psichika patyrė negrįžtamus pokyčius – toks afazijos porūšis. Jo smegenų kalbinės veiklos reguliavimas akivaizdžiai sutrikęs – jis aiškiai ir suprantamai sako vieną, bet tuo pat metu galvoja kažką visiškai priešingo.

Kremliaus vaikinai, skubiai raskite išmanantį neurolingvistą savo bosui. Kažkaip gaila dėdulės. Ir lieka visiška mįslė, kaip Peskovas supranta, ką norėjo pasakyti Putinas. Matyt išsimiklino, gyvačiukas, skaityti šeimininko mintis.

Vėliau Putinas papasakojo apie savo „taikos planą“: atitraukti Ukrainos kariuomenę, nutraukti ugnį, jokiais būdais netrukdyti teroristams, dengiamiems Rusijos kariuomenės, įsikurti užgrobtose teritorijose. Trumpiau, Putino planas – aiškiai išreikštas Donbaso atėmimo iš Ukrainos ir pavertimo nauja Padniestre planas. Apie ką mes kalbėjome ne kartą.

3. Paskutines tris paras mes, „IP“ grupė, bandėme rasti bent užuominą informacinių-psichologinių veiksmų (akcijų, operacijų – nesvarbu), kuriomis mūsų profilinės struktūros informuotų Rusijos kareivius Ukrainoje ir Rusijos visuomenę apie jų kaip okupanto statusą. Deja, veltui. Akivaizdu, kad jei tokie veiksmai ir atliekami (o mūsų Gynybos ministerijoje nuo kovo pradžios dirba gana didelė struktūra, skirta informacijai skleisti), tai jau labai slaptai. Aš pasakyčiau, pernelyg slaptai.

Tuo tarpu nereikėtų neįvertinti veiksmų, skirtų priešo ir šalies priešininkės visuomenės demoralizavimui. Tai būtina visų šiuolaikinių karinių operacijų dalis.

Reikalas tas, kad Rusijos kariai, įsibrovę į Ukrainą, yra nusikaltėliai ne tik tarptautinės teisės, bet ir nuosavos rusiškos teisės požiūriu. Juk, kaip žinoma, po Krymo aneksijos buvo atšauktas RF Federacijos Tarybos sprendimas įvesti kariuomenę į Ukrainą. Tai reiškia, nėra jokio teisėto pagrindo dabartiniam RF karių buvimui Donbase. Aš esu įsitikinęs, kad ir raštiškų įsakymų apie karių įvedimą niekas niekada nesuras – jau tuo Rusijos kėgėbistinė vadovybė tikrai pasirūpino.

Praktiškai tai reiškia, kad jokio karinių veiksmų dalyvio statuso Rusijos kareivos nesulauks, jokių socialinių bonusų taip pat, o jei Rusijos okupantas bus sužeistas ar žus, jo giminaičiai gali ir nesvajoti apie kokias nors valstybės išmokas.

Ponai Rusijos agresoriai, jūsų Vyriausiasis vadas jus tiesiog pakišo, už Donbasą jums neužkabins medaliukų, kaip už Krymą. Priešingai: jei pasikeistų Putino nuotaika ar Rusijos valdžia, jūs taptumėte karo nusikaltėliais savo pačių šalyje.

Šią paprastą ir šviesią mintį būtina paskleisti tarp Rusijos gyventojų.

Gerosios naujienos:

1. Ministrų kabinetas šiandien pranešė: Ukraina pradeda nacionalinio projekto „Siena“, skirto sienos su Rusija sustiprinimui, vykdymą. Dviejų metrų aukščio siena su spygliuota viela iškils palei visą RF pasienį, kai kuriais ruožais bus paleista elektros srovė. Teritorija prie sienos bus užminuota ir aprūpinta gynybiniais grioviais.

Geras sprendimas. Tik reikia inicijuoti šio nacionalinio projekto virsmą į tarptautinį, kuriame dalyvautų visi Rusijos kaimynai. Būtų teisinga apjuosti Putino imperiją spygliuota viela. Žvėrys turi lindėt narve.

2. Vyriausybė pradeda naujosios karinės doktrinos kūrimo darbus. Kaip nurodė premjeras A. Jaceniukas, „aiškiai apibrėžiant, kas yra agresorius ir kas kelia grėsmę. Šioje naujoje gynybinėje doktrinoje Rusija turi būti pripažinta valstybe-agresoriumi ir pagrindine bei vienintele valstybe, kuri grasina mūsų teritoriniam vientisumui bei nacionaliniam saugumui“.

Sveikinu – seniai laikas. Tik leiskite kukliai pastebėti iš galinių eilių: vis tik reiktų pradžioje sukurti naują Nacionalinio saugumo ir gynybos strategiją, nes priimtoji 2012 metais, prie Janukovyčiaus, yra visiškai pornografinė. O jau po to griebtis Karinės doktrinos, kuri turi remtis konceptualiais pagrindais, išdėstytais Strategijoje. Aš, žinoma, neužsispiriu, bet taip turėtų būti pagal panašių dokumentų rengimo logiką. Reikia pamažu atsisveikint su įpročiu vežimą statyti prieš arklį.

3. Parlamentinis komitetas, užtikrinantis įstatyminį teisėsaugos veiklos pagrindą, rekomendavo Aukščiausiajai Radai priimti įstatymo projektą Nr. 4262-ja, numatantį laikiną Ukrainos pilietybės netekimą. Tai skirta tiems, kurių atžvilgiu priimtas teismo sprendimas dėl nusikaltimų valstybės saugumui (Konstitucija draudžia atimti pilietybę, o štai laikinai ją sustabdyti – problemos nėra).

Čia tai ėjimas žirgu, man rodos. Asmuo be pilietybės negalės nei užimti posto, nei disponuoti turtu, neteks net teisės rinkti. Taigi įkalt visiems regionalams ir komunistams, besiilgintiems Rusijos, po 90 metų be pilietybės, ir nebeliks ką spręsti. Sakote, jie tiek nepragyvens? Na, ponai, tai ne mūsų problemos. Tegul pasistengia.

Rugsėjo 1-osios įvykių suvestinė

Dmitry Tymchuk:

Broliai ir seserys, rugsėjo 1-osios įvykių suvestinė.

Blogosios naujienos:

1.Visiškai akivaizdu, kad Putinas neatsitrauks. Ir jeigu Ukrainos valdžia galvoja, kad kai kurių Europos lyderių raginimai „išspręsti konfliktą politinėmis priemonėmis“ turi prasmę, tai ji aiškiai klysta. Kalbėti apie „politinį“ krizės sprendimo būdą galima tik susitaikius jeigu ne su viso, tai bent su dalies (pradiniame etape) Donbaso praradimu.

Putinas – pats ar teroristų lūpomis – reikalaus pripažinti „DLR“ (Donecko liaudies respublika) ir „LLR“ (Luhansko liaudies respublika) egzistavimą ne Ukrainos sudėtyje savarankiškų „valstybių“ statusu. Jeigu Ukraina su tuo nesutiks, jis pasiryžęs priimti „DLR“ ir „LLR“ ir nepripažintų (tiksliau – pripažintų tik grupės marginalų, su Rusijos Federacija priešakyje) kvazivalstybinių darinių statusu – į „slaptojo“ Rusijos protektorato narių tarpą.

Todėl vykstant deryboms kokių nors autonomijų ir panašių federacinių darinių variantas (su kuo kompromiso vardan Kijevas galėtų ir sutikti) gali būti traktuojamas tik kaip „makaronų kabinimo“ tarptautinei bendruomenei variantas. Putinui nereikalingas Donbasas, kuris būtų kad ir minimaliai kontroliuojamas Kijevo, nereikia puoselėti iliuzijų.

Todėl pradėti derybas su tikslu „taikiai sureguliuoti konfliktą“ galima tik patiems aiškiai suvokiant, kad teks atsisveikinti su teritorijomis, dabar kontroliuojamomis teroristų.

Bet mes visi puikiai suprantame, kad „LLR“ ir „DNR“ Putinui reikalingos tik kaip placdarmas toliau eskaluoti situaciją ir atplėšti nuo Ukrainos visas pietines ir rytines jos žemes. Kremliui nereikia Donbaso terikonų – jam reikia mokslinio ir pramoninio Charkovo, Dnepropetrovsko ir Zaporožės potencialo, o taip pat strategiškai svarbių teritorijų pietuose – Odesos, Chersono, Nikolajevsko srityse – vykdant planą kaip užtikrinti Krymo gyvybingumą, susiejant tai ir su Padnestre, o taip pat ir siekiant kontroliuoti Ukrainos teritorijas prie Azovo ir Juodosios jūrų. Tai – minimali programa. Dar nežinia kur toliau patrauktų maskvietiškasis „karaliukas“ .

Sustabdyti šį scenarijų galima tik jėga ir tik dabar. Mes turime suprasti, kad net ir turint omenyje visus Rusijos „turtus“, kurie yra Europai būtinų žaliavų šaltinis, jos karinė galia nėra beribė, bent jau kai kalbame apie „įprastines ginkluotąsias pajėgas“.

Maršalo Žukovo variantas, kad „Rusijos bobos prigimdys dar“ šiuo atveju, akivaizdu, nepraeis – kuo daugiau Rusijos kareivėlių grįš namo karstuose, tuo stipriau klibės Putino sostas. Rusijos propagandinės televizijos puikiai veikia rusiškuosius zombius tik iki to momento, kai jiems reikia laidoti savo atžalas.

Jeigu aš klystu, ir konfliktą vis dėlto įmanoma išspręsti politinėmis priemonėmis nepakenkiant Ukrainos nacionaliniams interesams – būsiu labai laimingas. Šiandien, deja, aš nematau jokio pagrindo tikėtis tokio scenarijaus.

2.ATO aplinkoje įsisiautėjo „raganų medžioklės“ sezonas. Visuomenė ir įvairaus plauko ekspertai pradeda kaltinti dėl nesėkmių ATO, Gynybos ministerijos ir Generalinio štabo vadovus. Karinė vadovybė tokių nesėkmių priežastimi mato Rusijos armijos įsiveržimą ir (kol kas neakivaizdžiai) kalba apie savanorių padalinių „nuodėmes“ (daugiausia kalbama apie jų „nesuvaldomumą“) ir nepakankamą kovinę dvasią mobilizuotųjų gretose. Aukščiausia šalies vadovybė žada priimti kadrų pokyčių sprendimus karinėje vadovybėje.

Klausimas: kas teisus?

Atsakymas: tai retas atvejis, kai teisūs visi.

Pradėsiu nuo nepopuliariausio momento – kritikos eiliniam kareiviui, būtų jis savanoris ar mobilizuotasis. Mes randame tūkstantį ir vieną priežastį elementarios disciplinos trūkumo savo karių gretose pateisinimui. Tokie argumentai skamba įtikinamai ir jiems prieštarauti neįmanoma. Tik viena smulkmena – be disciplinos jokia kariuomenė egzistuoti, o tuo labiau sėkmingai kovoti negali. Tai patikrinta tūkstantmete patirtimi, galima nebeeksperimentuoti.

Man atsako klausimu: tai kalti kariai?

Aš atsakysiu paprastai. Nors turiu karinės žurnalistikos išsilavinimą, karininko tarnybą aš vis dėlto pradėjau karinėse pajėgose. Svarbiausia pamoka, kurią išmokau: blogų kareivių nebūna.

Tik tam, kad nors ir didžiausias apšepėlis iš tiesų taptų puikiu kariu, jam vadovauti turi ne tiesiog karinio išsilavinimo diplomą turintieji, o karininkai – lyderiai.

O lyderiai atsiskleidžia konkrečiuose darbuose. Dabar retorinis klausimas: kiek gi seržantų ir puskarininkių, pasižymėjusių ATO metu, gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį? Ar čia tokia problema padaryti pakeitimus „Apraše dėl atitinkamų kategorijų karių karinės tarnybos atlikimo“ tam, kad būtų galimybė suteikti karininko laipsnį ir „nepaskelbto“ karo metu? Kiek pasižymėjusių būrių vadų pakilo į kuopos ar bataliono lygmenį? Juk tokie „šuoliai“ – tai normali praktika karo metu, t.y. tokiomis sąlygomis, kai per ribotą laiko tarpą kiekvienas gali parodyti ir geriausias, ir blogiausias savo savybes.

Dabar apie generolus. Jeigu generolas nesusitvarko su savo pareiginėmis užduotimis – jį reikia „nuimti“ nuo pareigų, kaip ir bet kokį kitą pareigūną, kuris tik veltui trina kelnes. Čia aš visiškai sutinku su Jurijumi Butusovu, kuris tvirtina, kad argumentas „nėra kuo pakeisti“ – ne argumentas. Mažai generolu, nėra iš ko rinktis? Ne problema. Čia taip pat galima naudoti „natūralios atrankos“ principą, t.y. suteikti generolo laipsnius pasižymėjusiems vyresniesiems karininkams. Nereikia iš generolo antpečių daryti fetišo, kai kalba eina apie Tėvynės likimą.

3. Ir pabaigai, apie Rusijos įsiveržimą. Mums sako: rusai pasiuntė į Donbasą Rusijos Federacijos karinių pajėgų dalinius, todėl viskas tapo žymiai sudėtingiau. Taip tai problema, ir didelė problema. Bet kam gi pas mus bent teoriškai nuolat buvo rengiama kariuomenė, įskaitant ir tų pačių generolų parengimą atitinkamame Gynybos akademijos fakultete? Juk ne ATO vykdymui gi! O karui, ir pirmiausia su reguliaria priešo kariuomene, t.y. būtent tai situacijai, kurią kaip tik ir turime šiandien. Sutinku, kad tai menkas malonumas, tačiau nereikia kurti įspūdžio, kad mus užpuolė marsiečiai, pasipriešinimo kuriems galimybės apgaubtos paslapties šydu. Rusų kareiviai to paties kraujo, kaip ir rusų samdiniai, jie skiriasi tik užrašų ant jų antkapių kapinėse nebuvimu. Nemanau, kad parengti jų „siuntimo“ į kapus algoritmą yra neišsprendžiamas uždavinys.

Gerosios naujienos:

1.Viena iš svarbiausių užduočių Donecko srityje – apginti pietinę kryptį, neleidžiant Rusijos kariuomenei užimti Mariupolio. Nacionalinėje saugumo ir gynybos taryboje šiandien pranešė, kad Ukrainos jėgos struktūros rengiasi šio miesto gynybai. Žada, kad rusų okupantai šia kryptimi neturi jokių šansų. Kyla du klausimai. Pirmasis: ar daliniai, besirengiantys šiai gynybai (iš esmės daugiausiai Nacionalinė gvardija), užtektinai aprūpinti sunkiąja ginkluote? Antrasis: Pagal mūsų prognozes, Mariupolio šturmas gali vykti ne tik sausumoje, bet ir iš jūros. O čia mes turime tik pasieniečius su jų kateriais (karinių jūrų pajėgų laivai dėl suprantamų priežasčių negali būti permesti iš Juodosios į Azovo jūrą). Ar mūsų pajėgos pasirengė apginti pakrantes? Tikėkimės, kad karinė vadovybė numatė šiuos aspektus.

2.Sprendimas dėl naujų Vakarų sankcijų Rusijai įvedimo bus priimtas artimiausiomis dienomis.

Bendras Europos nusiteikimas įkvepia optimizmo. Vokietijos lyderė Angela Merkel pareiškė, kad sankcijos Rusijai yra būtinos, nepaisant jų neigiamo poveikio Vokietijos ekonomikai. (Ta pačia tema kalbant, sprendžiant iš užsienio žiniasklaidos, Angela Chorstovna vėl nustojo mylėti Putiną, ir tikrai būtų nuodėmė dėl to liūdėti). Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Kameronas pareiškė, kad Rusijos karių buvimas Ukrainos teritorijoje „nepagrįstas ir nepriimtinas“. Tradiciškai Kijevą palaikė ir Lenkijos vadovybė.

O Europos Komisijos vadovas Ch.M.Barroso iš viso prarado amą nuo Putino pareiškimo, kad jeigu jis užsinorės, tai „paims Kijevą per dvi savaites“.

Čia matome dvi silpnas grandis. Visų pirma, linksmieji bičiuliai iš ESBO, veblenantys apie tai, kad jiems sunku patvirtinti Rusijos karių įėjimą į Ukrainą (visiems aišku: jeigu jums smegenų užtenka tik tam, kad sėdėti poroje sienos perėjimo punktų, geriau patylėkite ir nekalbėkite apie visą Ukrainos – Rusijos pasienio užkardą).

Ir labai godūs, tačiau nelabai protingi Kipro, Vengrijos, Slovakijos ir Čekijos vadovai, kurie dėl nuostolių dreba labiau nei dėl viso kontinento saugumo. Ypač kai Čekija ir Slovakija patys iš Hitlerio patyrė tą, ką dabar Putinas daro su Ukraina. Ir dar klausimas: apie kokį Ukrainos pasitikėjimą šiomis kaimyninėmis šalimis gali eiti kalba istorinėje perspektyvoje? Atsakymas akivaizdus.

Keli žodžiai apie situaciją ATO zonoje. 2014-08-29, 10:00

Dmitry Tymchuk

Beveik nuo pat šios savaitės pradžios informaciniame fronte stebime du polius: socialiniai tinklai, kai kurie žurnalistai ir „ekspertai“ skleidžia atvirai panišką nuotaiką, o valstybės struktūros demonstruoja ne visai pagrįstą „santūrų optimizmą“. Tiesa, kaip ir visuomet, yra per vidurį.

1. Rusijos kariuomenė, veikdama kartu su teroristais, tęsia aktyvius veiksmus dviem pagrindinėmis kryptimis – Novoazovsko rajone ir Ambrosijevkos-Ilovaisko ruože.

Tačiau nėra dešimčių Rusijos kariuomenės taktinių pajėgų batalionų ir kuopų, įsiveržusių į Ukrainą – bent jau kol kas nėra. Šiuo metu mes patvirtiname 3 Rusijos bataliono dydžio taktinių grupių (BTG) ir 2 tankų batalionų (TB) (daugiausiai, mūsų vertinimu – 5 BTG ir 3 TB) buvimą. Plius nuo 8 iki 10 diversinių-žvalgybinių Rusijos spec. pajėgų grupių.

Ukrainos_kariai2. Rusija turi visas galimybes ir toliau įvedinėti savo kariuomenę į Ukrainą. Mūsų nuomone tą procesą sustabdyti gali tik griežtas atkirtis ir visų jau įvestų dalinių sunaikinimas.

Šitame kontekste optimizmo įkvepia faktas, kad ATO pajėgos artilerijos ir aviacijos smūgiais pakankamai efektyviai atakuoja priešo kariuomenės sankaupas, naikindamos Rusijos karius ir techniką.

3. Įsiveržusių pajėgų tikslai akivaizdūs.

Pietuose – „žvalgyba mūšiu“, siekiant ateityje užtikrinti „sausumos koridorių“ iš RF teritorijos į Krymą ir tuo pačiu atitraukti dalį ATO pajėgų. Rusijos bandymas imituoti puolimą iš Krymo – greičiau farsas ir dar vienas mūsų pajėgų dalies atitraukimas. Šis scenarijus įmanomas tik paėmus Mariupolį ir Rusijos kariuomenei toliau judant link KAR. Teoriškai Ukrainos vadai turi pakankamai jėgų šiai krypčiai kontroliuoti (kortas sumaišyti gali tik mūsų kariuomenės gynybinio nestabilumo problema).

Ambrosijevkos-Ilovaisko ruože Rusijos kariuomenė kartu su smogikais akivaizdžiai stengiasi ne tik garantuoti koridoriaus nuo „DLR“ iki RF praplatinimą, bet ir perimti šios teritorijos kontrolę, sujungiant ją su rajonais, kuriuos kontroliuoja „LLR“.

4. Apie informacijos nutekėjimą iš ATO ir UGP GŠ.

Mūsų pozicija aiški ir mes ją jau išdėstėme – būtina užkirsti kelią pasakojimams apie „parsidavusius generolus“ ir „globalią išdavystę“ net ne dėl karinės vadovybės, bet dėl pačios „vadovybės“ sąvokos diskreditavimo. Jei esama faktų – būtina aiškintis konkrečiai. Dabartinėje padėtyje isterikos apie „parsidavusius generolus“ demoralizuoja ir karius, ir Ukrainos visuomenę, be to, jos tarnauja kaip idealus dezertyrų pasiteisinimas (esą, kaip čia kariausi, kai mus išdavė).

Kai mes, „IP“ grupė, gauname mus gluminančią informaciją apie valdymo organų veiklą, nedelsdami perduodame ją kontržvalgybos atstovams. Taip siūlome elgtis visiems, turintiems tokios informacijos. Mūsų nuomone, tai kur kas konstruktyviau, nei panikos kurstymas, nesiimant jokių priemonių konkrečių kaltininkų paieškai. Tarp kita ko, UST kontržvalgybos vadovybę mes laikome visiškai adekvačia, profesionalia ir patriotiškai nusiteikusia.

5. “Parsidavusių generolų“ problema yra tampriai susijusi su mūsų karių gynybos stabilumu ir moraline – psichologine būkle.

Konkrečiai, rimta problema yra kai kurių ATO pajėgų dalinių karių kovinė dvasia – pirmiausia tų, kurias sudaro mobilizuoti rezervininkai. Mes neturime moralinės teisės kabinti etiketes pozicijas atiduodantiems kariams ir spręsti, kas jie – didvyriai ar bailiai.

Tačiau visiems tikrai reikia apsispręsti, ar priešininko „Gradų“ (minosvaidžių, tankų, vamzdinės artilerijos) ataka prieš mūsų karius yra pakankama priežastimi palikti pozicijas (nežiūrint nuostolių )? Jei taip, lieka neatsakytu klausimas, kaip Ukrainos karinė vadovybė tokiomis sąlygomis turi planuoti operacijas?

6. Taip pat reikia pažymėti, kad didelė mobilizuotųjų dalis į ATO zoną patenka jau demoralizuoti (atsiliepia paplitusi mada isterikuoti apie „parsidavusius generolus“ ir „ATO sužlugdymą“).

Mes ypatingai pabrėžiame šį faktą, nes, remiantis mūsų stebėjimu ir asmeninių bendravimu daliniuose, šis reiškinys vis labiau plinta, beje, nepriklausomai nuo regiono, ir kurio atvyksta mobilizuotieji karo prievolininkai.

“IP“ grupė

P.S. Draugai, papildomai noriu pasakyti kelis žodžius apie mūsų („IP“ grupės KPTC) ekspertus. Aš esu kategoriškai nusistatęs prieš bet kokius „pasiaiškinimus“ ir polemines peštynes tarp žmonių, kurie, atrodytų, yra vienoje fronto pusėje. Tačiau pastaruoju metu pastebiu, kad mūsų vaikinai susilaukia neaiškios kritikos iš visokių saviveiklinių strategų, labai menkai tesusijusių su karyba ir demonstruojančių nevaldomą poreikį dalinti patarimus ATO, kurie kiekvienam, bent kiek nutuokiančiam apie karą, kelia juoką.

Todėl noriu pasakyt štai ką. Nuo pat įvykių tiek Kryme, tiek ir ATO pradžios „IP“ grupės atstovai (turintys patirties iš kitų karštųjų taškų) tiesiogiai dalyvavo ir dalyvauja procese – ir ne kaip ATO zonos „turistai“, pasisemiantys žinių iš pokalbių neaišku su kuo, o ir kaip kombatantai. Mes tiriame situaciją visais aspektais, nors apie tai neskelbiame ir niekuomet neakcentuojame to fakto. Priežastis yra ta, kad „IP“ grupės narių asmeniniai įspūdžiai nėra lemiami. Mes analizuojame informaciją, gaunamą iš daugelio šaltinių, ir tik taip susidarome nuovoką apie bendrą padėtį.

Todėl noriu perspėti kritikos „ekspertus“. Aš negaliu ir neketinu ramiai žiūrėti, kaip mūsų vaikinai laistomi pamazgomis. Jei tai nesiliaus, mes atsakysime tuo pačiu ir imsimės asmeniškumų. Kaip asimetrišką atsakymą mes atliksime profesionalią kosminių (ir pagal dydį, ir pagal kvailumą) šių „ekspertų“ „patarimų“, adresuotų ATO, GM ir GŠ bei šalies vadovybei, analizę ir visi pasijuoksime. Aš perspėjau.

Vertė: Gitana Dambrauskienė

Dar ir dar kartą

Zurab Alasania

Nebendrinkite ir nesidalinkite žiniomis (informacinėmis diversijomis), kurios skirtos jūsų rankomis kelti baimę. Jūs – galutinė loginė šios grandinės grandis.

Tai – patikrinta ir daugeliu faktų įrodyta technologija.

Jos veikimas – paprastas. Pranešimas susidaro iš dalies tiesos ir didelės dalies melo. Jauką jūs čiumpate akimirksniu, nes pora “faktų” iš žinutės jums jau pasitaikė ir jie buvo teisingi. Taigi, jūsų pasąmonė sprendžia, kad likusi informacijos dalis – irgi teisinga.

Kitas informacinės diversijos variantas: “mano pažįstamo pažįstamas, karys iš ATO zonos, asmeniškai…” (dešimtys tokių “karių” jau sulaikyti. Nei vienas iš jų nebuvo net arti ATO zonos. Pusė iš jų buvo RF piliečiai, kiti – tiesiog nupirkti, vienas pasirodė tiesiog idėjinis dnr/lnr romantikas.

Košmaras lenda jums į sielą ir protą. Jus kvailina perskaityto siaubas. Jūs tuoj pat, negalvoję nė sekundės, mėginate to atsikratyti. Mūsų atveju – šauksmu socialiniuose tinkluose, dalindamasis savo šauksmu su pasauliu. Jums truputį lengviau.

Pasauliui tikrai ne lengviau. Baimė lengvai užkrečiama. Ji plinta kaip gaisras vėtroje, ir veikia mases stipriau nei pavienius žmones.

Rezultatas? Nors, regis, tai – tik pavienė priešui pavykusi psichologinė ataka, sukelianti depresyvius jausmus kiekvienam individui – yra ir strateginiai tikslai. Kumuliatyvinės baimės kaupimasis visuomenėje stumia ją į kolektyvinius veiksmus. Visokius. 99 procentai jų – kenksmingi ir problemos niekaip nesprendžia.

Bet jeigu individo atveju palengvėjimas ateina išsiliejus socialiniuose tinkluose (išliejau sielą), tai sociume išsiliejimas būna kolektyvinis: suorganizuoti masinį protestą, ką nors sugriauti, ką nors padegti, ką nors pakarti (specialiai utriruoju, bet istorija čia negailestinga). O gal ir “paimti Bastiliją”. Kam ją reikėjo imti – iki šiol niekas nežino, bet išsiliejo, oho.

Priešas džiaugsmingai trina rankas. Pavyko.
<…>

Galvokite. Skaičiuokite iki 10. Netgi iki 100, jeigu rankos vis tiek nori klaviatūros. Tada – šaltas dušas. Čiupkite save už ausies. Nueikite nuo kompiuterio. Užsiimkite kitais reikalais. Tokiais, kad jūsų mintis pilnai užimtų.

Po dviejų – trijų – keturių valandų grįžkite. Ar vis dar taip pat “svarbu”, ką norėjote paskelbti? Ne. Situacija keičiasi, ir labai greitai. Ir į visas puses.

Niekada nei vienas sprendimas, diktuojamas baime, ir veiksmas, darytas panikuojant, nebuvo naudingas ir teisingas.

Tegul kiekvienas dirba savo darbą. Pagal savo kompetenciją. Ir kiekvienas stengiasi, kad jo darbas būtų tinkamai padarytas. Tada jums nereiks žaisti tankistų, o generolams – gaminti jūsų virtuvėje.

Nebijokite. Ir mes laimėsime!

Dmitry Tymchuk, liepos 3 įvykiai

Dmitry Tymchuk, Liepos 3 įvykių apibendrinimas

Grupės „Informacinis pasipriešinimas“ koordinatorius Dmytro Tymčukas:

Broliai ir seserys, liepos 3–iosios įvykių apibendrinimas

Blogosios naujienos:

1. Jėgos struktūrų atstovai neigia, kad Ukrainos aviacija galėjo apšaudyti gyvenvietę Stanica Luhanska. Nacionalinio saugumo ir gynybos taryba (NSGT) turi įrodymų, kad tragiškąjį apšaudymą surengė teroristai naudodami raketinės salvinės artilerijos sistemas „Grad“ (kalbama apie šaudmenų, kuriais buvo šaudoma, identifikaciją). Beje, šį „Grad“ ATO (antiteroristinės operacijos) pajėgos jau atėmė iš teroristų.

Blogai tai, kad aibė žmonių – tarp jų ir iš paties Donbaso – tiki Kremliaus pasakomis. O todėl reikia aiškiai dėlioti taškus ant „i“. Atlikti patį nuodugniausią tyrimą, įtraukiant tarptautines organizacijas – konkrečiau, ESBO (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją). Pateikti visus turimus įrodymus Jungtinių Tautų Organizacijai.

Mes neturime pastoviai teisintis. Mums dera parodyti visam pasauliui teroristų, už kurių nugarų po tokių kruvinų provokacijų džiaugsmingai savąsias rankeles trina Vladimiras Putinas, veidą.

2. Karinės padėties įvedimas Donbase, panašu, kad nesišviečia. Atsižvelgiant į politines to priežastis, neįrašyčiau šio fakto į „blogąsias naujienas“. Tačiau nesuprantu, kaip be karinės padėties galima efektyviai kontroliuoti jau išlaisvintas teritorijas.

Vietos valdžia tikėti negalima – šiandien jie už mūsiškius, rytoj už priešą. Pasitikėti vietos teisėsaugininkais – negerbti savęs visiškai. Todėl būtų logiška, įvedus karinę padėtį išlaisvintuose rajonuose, apriboti vietos valdžios įgaliojimus, situacijos kontrolę perimant karinėms komendantūroms, ir taip terorizmo „recidyvo“ pavojus gerokai sumažėtų.

Jeigu bus pasiūlyta efektyvi alternatyva šiam mechanizmui, apsieinant be karinės padėties, – būsiu patenkintas. Tačiau kol kas kyla klausimų.

3. Gynybos ministerijoje sudaryta darbo grupė Ukrainos Ginkluotųjų pajėgų kariškių, kuriuos suimtus laiko teroristai, išlaisvinimo organizavimui. Tai pozityvas.

Negatyvas tame, kad iki šiol nesukurta nei viena valstybinė institucija, kuri centralizuotai užsiimtų visais karo belaisviais ir įkaitais. Kiekviena žinyba rūpinasi savo vaikinais, o įkaitais iš civilių asmenų rūpinasi visi (tai reiškia – niekas).

Manau, sukurti vieningą instituciją (pavyzdžiui prie NSGT) reikėjo jau vakar. Kodėl rankos per trumpos – neaišku. Tuomet, kai belaisvių išgelbėjimas – tai labai didelė ir aktuali problema.

Gerosios naujienos:

1. Spaudos konferencijoje NSGT informaciniame centre įsižiebė diskusija. Žurnalistai sako: jeigu ATO pajėgos išlaisvins po 4 gyvenvietes per dieną, kaip tai vyko vakar, operacija užsitęs metus.

Informacinio centro pranešėjas A.Lysenko pateikia pagrįstą atsakymą: išlaisvinamos gyvenvietės, kuriose yra smogikų štabai arba jų grupuotės.

Ir iš tiesų, teroristai neturi nei jėgų, nei priemonių ginti teritoriją, kurią šiandien mes laikome jų kontroliuojama. Todėl dabar smogiama pagrindinėms grupuotėms ir, kas labai svarbu, atkertami teroristinių grupių aprūpinimo keliai. Šiuo požiūriu vieno teroristų prigrūsto kaimo išlaisvinimas žymiai svarbesnis nei dešimties gyvenviečių, kurios tik simboiškai kontroliuojamos smogikų, išvadavimas.

2. Praeitą naktį Rusijos pasieniečiai apšaudė 300 teroristų grupę, kuri bandė prasiveržti iš Donbaso į RF.

Putinas, kaip visada, žaidžia keliais ėjimais. Teroristams tokie susidorojimai – signalas, kad kelio atgal į Rusiją jiems nėra, ir samdiniams teks kautis Ukrainos žemėje iki galo. Tarptautinei bendruomenei tai pasidemonstravimas – atseit, štai kaip šauniai mes saugome sieną! Tiesa, nepatikslinama, kad „įėjimas“ į Ukrainą per šią sieną iš Rusijos pusės veikia labai sklandžiai.

Na, o Rusijos kvailiukams–samdinukams ir jų prorusiškiems broliukams Donbase tai ryški iliustracija: Vladimiras Putinas juos parduoda. Ir išeitys dvi – arba dvėsti neaišku dėl ko, arba sudėti ginklus ir gelbėti savo niekam naudingus kailius.

3. Aukščiausioji Rada įtraukė į dienotvarkę Konstitucijos pakeitimų projektą, pateiktą prezidento. Pats Porošenko pakeitimus pavadino „priešnuodžiu federalizacijai“.

Pakeitimų prasmė žinoma: valdžios decentralizacija, išsaugant unitarinę valstybę, galimybė suteikti ypatingąjį statusą rusų ir kitoms kalboms. Kompromisai, kurie iš esmės turėtų patenkinti visus.

Pažiūrėsime, kaip tai veiks praktikoje – jau svarstant pakeitimus. Bet kokiu atveju, tai – tikrojo taikaus dialogo pradžia. Ne su teroristais, o su Ukrainos Rytais.

P.S. Dėl naujojo gynybos ministro ir Generalinio štabo (GŠ) viršininko paskyrimo. Gerai tai ar blogai – anksti spręsti. Nors, be abejo, gali gluminti tai, kad ponas Geletėjus – ne iš kariškių aplinkos, kas taikiam laikmečiui normalu, bet de facto kariniu laiku gali turėti rimtą reikšmę.

Todėl naujajam Gynybos ministerijos vadovui, kaip neturinčiam veiklos karinio valdymo institucijose patirties, ypatingai svarbus GŠ viršininko kompetetingumo vaidmuo. Tuo metu, kai naujasis GŠ viršininkas – generolas V.Muženko – ATO štabe pasirodė visai garbingai (neskaitant keisto atvejo, kai jis asmeniškai vedė į ataką karius – nors žmonėms, esantiems toli nuo kariuomenės, tai atrodo visiškai pagirtina). Jeigu ministras ir GŠ viršininkas dirbdami kartu ras tarpusavio kalbą nuo pirmos dienos – tik geriau. Jeigu ne – tai bus labai negerai. Tikėkimės geresniojo.

Penkios neišvengiamo karo priežastys, arba ką praėjusį vakarą veikė Porošenko

 

porošenko
Praėjusį vakarą (06.30 – red. past.) buvo sprendžiamas vienas sunkiausių klausimų Ukrainos prezidento gyvenime – tęsti paliaubas ar atnaujinti ATO. Porošenko pasirinko, atsisakė niekur nevedančių diplomatinių žaidimų, kuriems sugaištas laikas galėjo nutraukti jo legislatūrą. Karo anksčiau ar vėliau neišvengti: esama Ukrainos pietryčių krizė negalėjo baigtis taikiai.

Visą praėjusį vakarą iš Kijevo sklido prieštaringa informacija. Iš pradžių Ukrainos žiniasklaida, remdamasi savo šaltiniais, pranešė, kad Ukrainos prezidentas Piotras Porošenko susitikime su frakcijose nedalyvaujančiais deputatais pareiškė pradėsiąs vykdyti planą B. Jis esą konstatavo, kad paliaubos ir derybos buvusios bevaisės, todėl Ukrainos valdžia, siekdama įvesti tvarką rytuose, Donecko ir Luhansko srityse skelbsianti karinę padėtį ir pradėsianti aktyvius atiteroristinius veiksmus. Šitą informaciją savo FB paskyroje patvirtino Olehas Liaško: „Išėjau iš Porošenkos. Jis pasakė viską, ko norėjau. Prezidento sprendimas dėl ATO bus toks, kokio laukia visa Ukraina. Mes susitarėme, kad jis pats apie tai praneš šiandien, pasibaigus UNSG posėdžiui „.

Po to vyko ilgas keturšalis Porošenkos, Putino, Merkel ir Hollande pokalbis telefonu. Tikėtina, kad būtent jo metu Rusija kartu su Vokietija pabandė Porošenko įtikinti pratęsti paliaubas.Tuo momentu informacija apie Ukrainos lyderio susitikimą su frakcijose nedalyvaujančiais deputatais ir „karštus planus“ pasiekė aukščiausią politinį lygmenį. Iš visko sprendžiant, Merkel ir Putinas pasiekė savo, tačiau tik trumpam, tą liudija Prancūzijos ir Rusijos prezidentų spaudos atstovų pranešimai. Pagal Paryžiaus versiją, dialogas baigėsi sprendimu paruošti susitarimą dėl ugnies nutraukimo tarp Kijevo ir separatistų, Ukrainos – Rusijos sienos kontrolės Ukrainos ir ESBO pajėgomis nustatymo, įkaitų išlaisvinimo ir dalykinių derybų pradžios (tikėtina, omenyje turėtas rytinių regionų statusas). Kremliaus pranešimas nebuvo toks detalus, tačiau pasižymėjo tuo pačiu taikiu tonu. Tik Kijevas viską traktavo savaip. Porošenkos spaudos atstovai nutylėjo apie paliaubų pratęsimą ir tepasakė, kad „pokalbio dalyviai sutarė dėl būtinybės artimiausiu metu organizuoti kontaktinės grupės, kurioje dalyvauja Leonidas Kučma, Rusijos pasiuntinys Michailas Zurabovas ir specialioji ESBO atstovė Heidi Tagliavini, konsultacijas“ Hollande pranešime išvardytiems susitarimams pasiekti.

Kitais žodžiais tariant, Porošenko nedavė Putinui, Merkel ir Hollande jokių pažadų pratęsti paliaubas. Tačiau negalima atmesti minties, kad Putinui, pavyzdžiui, galėjo kilti tokia iliuzija. Kitaip būtų sunku paaiškinti faktą, kodėl Rusija ėmė aktyviai veikti būtent pagal Hollande spaudos atstovų pranešime aprašytą planą. Pirmasis DLR vicepremjeras Andrejus Purginas pareiškė, kad separatistai jau liepos 1-ąją pasiruošę pradėti derybas. O Vladimiras Putinas Ukrainos prezidentui Piotrui Porošenko pasiūlė pasienio punktų „Dolžanskoje“, „Izvarino“ ir „Krasnopartizansk“ Rusijos pusėje įkurdinti ESBO ir Ukrainos valstybinės sienos apsaugos stebėtojus (beje, tai daugelis „Novorosijos“ šalininkų priėmė kaip išdavystę). O ir pats Prancūzijos lyderis vargu ar būtų skelbęs taikaus plano detales, jei būtų žinojęs, kad Porošenko ketina tęsti ATO.

Pirmoji priežastis: Putinas apsiskaičiavo patikėjęs, kad jam su Vokietijos pagalba pavyks įtraukti Kijevą į ilgą, iš anksto pralaimėjimui (Ukrainos – red. past.) pasmerktą klampų „dialogą“, nežadantį jam pačiam jokių neigiamų pasekmių. Nepastebimai nusiplauti – štai toks buvo „gudrusis Kremliaus planas“. Putinas manė taip apsaugosiąs šalį nuo sankcijų ir išsaugosiąs „rytų projektą“, kuris iš „Novorossijos“ būtų virtęs „Antikijevo Rusia“ Ukrainos sudėtyje. Tačiau Putinas neįvertino Merkel faktoriaus, kuri keturšaliuose Porošenko-Vašingtonas-Merkel-Putinas santykiuose prisiėmė aiškią atsakomybę už Rusijos lyderio veiklą deeskaluojant situaciją rytuose. Iš Rusijos buvo laukiama jos „savanorių“ išvedimo, aiškaus ir neatšaukiamo „Novorossijos“ projekto atsisakymo. Ar Putinas galėjo sau tai leisti? Žinoma, ne. Todėl, pasibaigus paliaubų terminui ir Putinui neįvykdžius savo įsipareigojimų, Merkel pasitraukė iš žaidimo. Kaip vakar vakare pareiškė Psaki, prorusiškieji separatistai nesiliauja atakavę Ukrainos vyriausybės pajėgas, o Rusija galutinai nepatraukė savo kariuomenės nuo sienos. Dmitrijaus Peskovo raginimais neperdėti Rusijos įtakos savanoriams Vakaruose niekas netiki, kaip ir Putino patikinimais, kad Rusija nesanti konflikto dalyve. Kaip savo interviu pareiškė Glebas Pavlovskis, kažkas turi sumokėti už karo pabaigą. Buvo manoma, kad mokės Putinas, bet jis atsisakė.

Iš to kyla antra priežastis: žlugo tarptautinis Vokietijos tarpininkavimas. Vokietija ir JAV Ukrainos krizėje turi skirtingus interesus ir vaidina skirtingus vaidmenis. Patinka tai JAV vyriausybei ar ne, JAV, kaip ir Rusija, yra konflikto dalyvė ir aktyviai remia Kijevą. Vokietija bandė būti tarpininke ir jos misija žlugo. Šioje situacijoje Merkel praranda iniciatyvą ir į pirmą planą išeina JAV, visiškai aiškiai nusiteikusi iki galo užbaigti ATO. Sisteminė Ukrainos krizės problema – joje nėra numatyta efektyvaus tarptautinio ir iš viso jokio arbitražo. Stambiausios pasaulio valstybės – Rusija ir JAV – be kompromisų yra suinteresuotos geopolitine pergale ir daug už ją stato.

Trečioji problema: Maidanas. Viktorą Janukovyčių nuvertinėjo ne Arsenijus Jaceniukas su Aleksandru Turčinovu ir juolab ne Piotras Porošenko su Vitalijumi Kličko. Ir visa ši kompanija neišgelbės naujosios Ukrainos valdžios nuo eilinės revoliucijos, jei bus prasilenkta su Maidano prioritetais. Porošenko patiria galingą gatvės ir radikalių lyderių, po 2014 vasario dalijantis postus nustumtų į šalį ir stuburu jaučiančių, kad jų laikas dar ateis, spaudimą. Maidanas reikalauja įvesti karinę padėtį. Prie protestuojančiųjų Kijevo centre prisijungė ir kariškiai: savanorių bataliono „Donbasas“, „Dniepras“ ir „Aidaras“ atstovai. Maidanas lieka svarbiausiu Ukrainos vidaus politikos faktoriumi, kol kas nepaklūstančiu jokiai kontrolei. O dabar įsivaizduokite: iš vienos pusės po langais revoliucinės pajėgos, neseniai nušlavusios Janukovyčių ir diktuojančios, kaip kariauti bei ATO palaikyti pasiruošusios JAV, o iš kitos – aiškiai savo pozicijų neišlaikantis Putinas, kurį į kampą įvijo jo paties atmesta galimybė tiesiogiai įvesti kariuomenę.

Ketvirtoji problema: šalių negebėjimas susitarti. Kijevas privalo susigrąžinti pietryčių kontrolę, separatistai – išsaugoti ją sau. Nėra scenarijaus, galinčio šias dvi šalis atvesti prie susitarimo ir sukuriančio rytiniuose regionuose valdymo modelį, garantuosiantį taiką. Tai didesne ar mažesne dalimi reikštų separatistų veiksmų legitimaciją, o pusė Ukrainos juos laiko teroristais. Ir pats separatizmas Ukrainoje jau gyvena savo gyvenimą, kaip maištauti pasiruošęs paauglys.Todėl teisus ir Putinas, kai sako Rusiją negalint nurodinėti separatistams: daugiausiai, ką gali padaryti Kremlius, – liautis tiekęs bet kokią pagalbą, o tai neišvengiamai reikštų separatistų karą su Putinu, be kita ko, asmeninį. Tai jau nebe „Novorossijos“ atsisakymas. Tai būtų visos Ukrainos atsisakymas ir pats didžiausias Rusijos pralaimėjimas po SSRS iširimo.

Penktoji problema: šalių negebėjimas vykdyti įsipareigojimus. Paliaubos vyko, o taikos nebuvo. Ir iš Ukrainos, ir iš separatistų pusės buvo susišaudymų (čia žurnalistė akivaizdžiai ignoruoja faktus: separatistai paliaubų metu ne tik vykdė susišaudymus, bet ir toliau puolė ir užgrobė Ukrainos dalinius – red. past.). Separatistų ir Kijevo dialogas turi tik vieną tikslą – laimėti laiko. Porošenko, sprendžiant iš visko, daugiau laukti nebegali: arba jis atsuks vamzdį į rytų pusę, arba kitas vamzdis atsisuks į jį.

Visa tai reiškia, kad karas bus. Ir Rusija, ir Putinas atsidūrė, švelniai sakant, labai nepatogioje padėtyje. Per daug buvo investuota į taikos procesą (net pareigos padalintos), ir net ik jėgų. Ant dialogo altoriaus buvo padėtas „Novorossijos“ projektas. Kremlius moraliai ruošėsi gyventi naujoje sustiprėjusios dešiniosios imperiškai mąstančios ir kovinės patirties įgijusios opozicijos tikrovėje. Putinas buvo pasirengęs išduoti dalį Rusijos visuomenės. Ir visa tai tik dėl vieno: minimalios galimybės įšaldyti situaciją, į ilgalaikės krizės padėtį įvesti status-quo, išsaugantį Rusijai separatistinį kabliuką, ant kurio Putinas taip norėjo pakabinti Ukrainą. O ji nutrūko. Dabar Rusijos prezidentas turi dar mažiau galimybių. Situacija grįžo prie padėties gegužės pradžioje, kai Rusija, pagrasinus jai sankcijų plėtra, sutiko laikytis veiksmų sureguliavimo plano ir jau tada atsisakė daugelio idėjų – prezidento rinkimų teisėtumo nepripažinimo ir federalizacijos. Bet kur traukti toliau? „Duginai ir Glazjevai“ gavo revanšo už susirėmime su „šešta kolona“ patirtą pralaimėjimą galimybę ir jie būtinai pasinaudos stipriausiu per paskutinį dešimtmetį Putino nusivylimu, ragindami priimti skubius sprendimus. Bet ir tie, kurie paskutinėmis savaitėmis aktyviai derėjosi su Porošenko (žiniasklaida mini Viačeslavą Surkovą), nepasiruošę pasiduoti: o juk jie turi ir argumentų – Porošenko ATO sėkmės atveju iš dalies atleidžia Putiną nuo atsakomybės, priimant moraliai ir politiškai sunkų sprendimą atsisakyti „Novorossijos“ su visais potencialiais jos Kvačkovais. Visada lengviau tai padaryti priešo rankomis.

Autorius Tatjana Stanovaja

Vertė G. Dambrauskienė

šaltinis: http://slon.ru/russia/pyat_prichin_neizbezhnosti_voyny_ili_chto_poroshenko_delal_proshlym_vecherom-1121407.xhtml

Dmitry Tymchuk, liepos 2 suvestinė

Broliai ir seserys, liepos 2-osios suvestinė.

Blogosios naujienos:

1. Ukrainos saugumo ir gynybos taryba šiandien pranešė: nuo antiteroristinės operacijos pradžios Ukrainoje 200 kariškių žuvo, 619 sužeista. Gynybos ministerijos duomenimis, 29 Ukrainos kariškius teroristai laiko paėmę įkaitais.

Žūsta ir taikūs gyventojai. Donecko apskrities administracija pranešė: per teroristų veiklos laiką vien tik Donecko srityje žuvo ne mažiau nei 160 taikių gyventojų.

Mūsų brolių kraujas tebesilieja ant mūsų žemės. Kruvinas skerdynes kurstančiai Rusijai, kuri, kaip įprasta, nesijaudina dėl savo piliečių žūties, tas skaičius gal ir nedaro įspūdžio. Tačiau Ukrainai kiekvieno kariškio ir taikaus piliečio gyvybė, kurią atėmė šis konfliktas – baisi tragedija.

2. Šiandien netoli nuo sienos perėjimo punkto „Izvarino“ nuo fugasinės bombos sprogo kariškių šarvuotis. Vėliau teroristai šį perėjimo punktą apšaudė iš artilerijos.

Tos situacijos kaip pavyzdžiai. Smogikai nesileis lengvai atkertami nuo sienos su Rusija. Jie puikiai supranta: nutraukus Rusijos samdinių ir ginklų tiekimo kanalus – ateis galas terorizmui Donbase.

Mūsų duomenimis, net kai pasieniečiai ir kariuomenė atnaujina sienos kontrolę teritorijose, kuriose aktyviai veikia smogikai, pastarieji tuoj imasi minuoti mūsų jėgos struktūrų pozicijas. Ir jas apšaudyti. Taigi mūšiai dėl sienos kontrolės dar tik prasideda.

3.Vakar „LLR“ teroristai paėmė į nelaisvę žurnalistę Anastasiją Stanko ir Hromadske TV operatorių Ilją Bezkorovainą.

Tai karo dėl protų epizodas. Prorusiškųjų smogikų (ir jų šeimininkų Kremliuje) nuomone, neteisėtai į Ukrainą patenkantys Rusijos žiniasklaidos propagandininkai gali koja kojon su teroristais lakstyti po Donbasą. O štai visuomeninės neangažuotos žiniasklaidos atstovai čia dirbti neturi teisės. Nei vieno tiesos žodžio iš Donbaso – svarbiausias Kremliaus ir jo pakalikų lozungas.

Šiandien USGT pranešė, kad Stanko ir Bezkorovainyj gyvi, vyksta derybos dėl jų paleidimo. Duok dieve, jie greitai bus išlaisvinti. Ir – žemai lenkiuosi jiems už sąžiningą, pavojingą bei labai svarbų darbą.

Gerosios naujienos:

1. Antiteroristinė operacija vykdoma aktyviai ir matomi jos rezultatai. Dabar jėgos struktūros demonstruoja tai, ko taip ilgai iš jų laukėme. Pagaliau. Vien per vakarykštę dieną buvo atakuota 120 teroristų objektų – išžvalgius ir įsitikinus, kad ten nėra taikių gyventojų.

Sunku komentuoti iš valdžios kabinetų sklindančius svarstymus, kad įmanomas paliaubų pakartojimas. Žinau, kad tarp jūsų, mano draugai, yra ir tokių, kurie tiki taikaus dialogo galimybe. Kaip ir tokių, kurie įsitikinę: teroristus reikia be jokių kompromisų nukenksminti ir naikinti, o taikus dialogas mums ne į naudą.

Pasakysiu tiesiai: širdimi aš už antrąjį variantą. Bet protas man sako, kad ir paliaubos gali būti naudingos. Tačiau ne kaip pirmąjį kartą, kai jėgos struktūros nevykdė aktyvių veiksmų, o teroristai tuo metu Donbasą pavertė kruvina skerdykla ir ruošėsi tolesnei konfrontacijai.

Paliaubos turi vykti tik tam, kad teroristai sudėtų ginklus. Kitą variantą sunku pateisinti.

2. Karą laimėti galima tik nugalint visuose frontuose. Tam tarpe ir informaciniame, kuriame Ukraina nuo pirmosios Rusijos agresijos dienos visiškai aiškiai pralaimėdavo.

Situacija vis dar problemiška, bet taisosi. USGT spykerio pakeitimas „tikru pulkininku“ Andrejumi Lysenko – vienas iš žingsnių ta linkme. Ima veikti efektyvi visuomenės informavimo schema. Mes nuolat sakome: kadangi Ukraina – agresijos auka, tai geriausia kontrpropaganda šiuo atveju – operatyvus objektyvios informacijos tiekimas. Tik taip įmanoma smogti per galingą Kremliaus propagandos mašiną.

Beje, aš A. Lysenko pasirodymą scenoje vertinu kaip itin sėkmingą ėjimą. Šitą karininką pažįstu labai seniai, jis ilgus metus puikiai tarnavo Gynybos ministerijos spaudos tarnyboje, ėjo tarnybą taikdarių daliniuose. Apibūdinti galima vienu žodžiu: profesionalas. Ir tai, kad šalies ginkluotųjų pajėgų veiksmus nušviečia bei komentuoja žmogus su antpečiais – taip pat teisinga.

Mes, „IP“ grupė, taip pat keičiame darbo formatą. Dabar deriname naują bendradarbiavimo su valstybės struktūromis algoritmą. Kaip nuolat tvirtiname, mes nekonkuruojame su valstybės mechanizmais, bet esame visuomeninė iniciatyva, siekianti sunkią akimirką padėti savo šaliai. Vėliau nedubliuosime valstybinių struktūrų, bet dirbsime tik ten, kur reikės pagalbos.

3. Informacinis analitinis USGT centras šiandien pranešė: antiukrainietiška retorika per Rusijos federalinius telekanalus ir valstybinėse informacinėse agentūrose po Ukrainos prezidento rinkimų žymiai sušvelnėjo.

Gal ir taip. Nors apie tai, kad RF nutraukia galingiausią informacinį karą prieš Ukrainą, nėra nė kalbos. Tačiau bet kuriuo atveju tai teigiamas dalykas.

Apie paliaubų pabaigą

Dmitry Tymchuk

Ukrainos Prezidentas turėjo du pasirinkimo variantus: pirmąjį – pratęsti ATO aktyviąją fazę, ir antrąjį – neteisingąjį. Ukrainos laimei, jis pasirinko pirmąjį.

PorosenkoPranesimasKiekviena paliaubų diena, kad ir kokią didelę politinę reikšmę jos turėjo, buvo išnaudojama teroristų karinėms pozicijoms stiprinti, ir tai buvo daroma – ne pačiu didžiausiu mastu, bet pakankamai pastebimai. Didindami savo kovinį potencialą pasinaudojant iš Rusijos siunčiamais samdiniais ir ginkluote (taip pat ir sunkiąja kovine technika), smogikai gavo unikalią galimybę ir praktiškai idealias sąlygas užsiimti savo grupių tarpusavio veiksmų suderinamumo gerinimu.

Rusijoje buvo vykdomas sunkiosios karinės technikos ekipažų ir artileristų grupių (įskaitant ir raketų paleidimo sistemą „GRAD“) formavimas. Tačiau netgi ir surinkus patyrusius samdinius, tose grupėse nebuvo vykdomi jokie veiksmai, galintys pagerinti jų veiksmų suderinamumą. Ir tai ženkliai mažino tokių grupių kovinio pasirengimo lygį.

„Paliaubų“ Donbase metu, kurių, beje, laikėsi tik ATO vykdančios jėgos struktūros, teroristai gavo puikią galimybę dirbti siekiant geresnio tarpusavio veiksmų suderinamumo – iš vienos pusės, karo sąlygomis, ir kitos pusės – esant minimaliai nuostolių rizikai.
Paliaubų tęsimas būtų leidęs teroristams ženkliai pakelti savo grupių karinio pasirengimo lygį, toliau vykdyti veiklą stiprinant pozicijas savo įsitvirtinimo taškuose, taip pat vykdyti visus kitus veiksmus, rengiantis tolesniam pasipriešinimui.

Tuo, kad jie net negalvojo apie jokį taikų dialogą, mes jau pilnai įsitikinome. Daugiau nei 100 teroristų išpuolių per 10 „paliaubų“ dienų, 27 žuvę mūsų vaikinai – štai „taika“ pagal Putino ir jo vasalų Donbase supratimą.

Šalia viso šito, Rusija sutelkė visas pastangas, kad užtikrinti idealias sąlygas rengiant jos kontroliuojamus teroristus tolesnei konflikto Donbase eskalacijai. Siekiant priversti Kijevą pratęsti paliaubas, Kremlius ėmė žadėti kažkokias priemones dėl Rusijos sienos su Ukraina apsaugos stiprinimo (Putinas paskelbė, kad įleis ESBO stebėtojus į pasienio punktus _iš Rusijos pusės_ – red. papild.)

Ir tai – po to, kai iš Rusijos į Ukrainą ilgą laiką nenutrūkstamu srautu keliavo samdiniai ir buvo tiekiami ginklai. Kas gi trukdė Putinui, jeigu jis iš tiesų būtų suinteresuotas taika, duoti tokius pažadus (ir, svarbiausia, pradėti veikti) ne birželio 30 – ąją, paliaubų pabaigos dieną, o prieš dešimt dienų, kuomet paliaubos tik buvo prasidėję? Tik tada galima būtų buvę kalbėti apie Rusijos siekimą užgesinti tą gaisrą, kurį ji taip sėkmingai kursto.

Todėl traukinys jau nuvažiavo. Rusija ir jos banditai Ukrainoje turėjo puikią galimybę sudėti ginklus ir eiti link taikaus dialogo su Kijevu. Jie tą galimybę kategoriškai atmetė.

Ukraina privalo gintis, tą ji ir daro. Tai jos šventa teisė. Niekas labiau neprovokuoja smurto, kaip nesugebėjimo jam pasipriešinti demonstravimas. Jeigu Ukraina nori išgyventi – ji turi veikti. Kitų variantų nėra.

Vertė: Milda Petrokaite

Kaip pasipriešinti Kremliaus informacinei operacijai „Humanitarinė katastrofa“?

Informacinė Rusijos ekspansija paskutinėmis savaitėmis susidūrė su reikšmingu Ukrainos informacinių resursų pasipriešinimu. Televizijos kanalai, radijas, spauda, visuomenė suformavo vieningą ukrainietišką poziciją apie tai, kokie turi būti Ukrainos rytai.

GranataKlaviaturaNepaisant paaštrėjusios karinės politinės situacijos šiame regione, įvykių nušvietimas vyksta per Ukrainos informacinį vektorių.

Rusijos informacinė kampanija juntamai susilpnėjo. Veikiau sakant, informacinės žinutės su „banderininkais“ ir „fašistais“ tapo silpnesnės.

Tačiau paskutinę savaitę iškilo naujas informacinis simbolis – „humanitarinė katastrofa Ukrainos rytuose“. Tuo pačiu metu keletas autoritetingų leidinių, «dni.ru», «ITAR-ТАSS», «RT» ir kt., ėmėsi nušviesti humanitarines bėdas Donecko ir Luhansko srityse.

Tai sutapo su dar vienu reikšmingu įvykiu – RF prezidento Vladimiro Putino sprendimu atšaukti Rusijos karinių pajėgų panaudojimą Ukrainos teritorijoje leidžiantį nutarimą. Kartu su tuo buvo ir kitų, ne mažiau įdomių įvykių. Pirma, dėmesį patraukė Ukrainos ir Rusijos atstovų derybų su separatistais pradžia. Antra, LLR ir DLR lyderių sprendimas dėl taip vadinamosios Liaudies respublikų sąjungos.

Toliau, šio „įvykių parado“ analizė sumodeliuos struktūrą, kaip galėtų vystytis informacinė operacija rytų Ukrainoje. Prognozės, kaip yra žinoma – nedėkingas darbas: jei būsi teisus – niekas nepastebės, o jei suklysi – tapsi priešu.

Taigi, pabandykime palyginti įvykius tarpusavyje ir pažvelgti į juos per esamų aplinkybių prizmę.

Šiomis dienomis pasirodžiusią tezę apie Donecko ir Luhansko srityse kylančią humanitarinę katastrofą masinės informacijos priemonės ėmė skleisti su pastebimu dažniu ir intensyvumu. Autoriai nesikuklina vartodami epitetus ir literatūrinius palyginimus. Nevengia ir siaubą keliančių smulkmenų. Interneto šaltinių analizė tai tik patvirtino.

Štai keletas jų (pateikiame atskiras tezes):

Besivaržančios pusės visiškai nepaiso taikių piliečių interesų (nėra medicininio aptarnavimo, sustabdytas mokymas, užšaldyta socialinė sfera, nuolatiniai vandens ir elektros tiekimo pertrūkiai, blokuojamas humanitarinių krovinių pristatymas).

Painiava dėl žuvusiųjų skaičiaus (niekas nežino: kiek tiksliai yra žuvusiųjų, spėjama, kad jie jau skaičiuojami tūkstančiais). Abi pusės sąmoningai mažina savo žuvusiųjų ir didina žuvusių „priešų“ skaičių, kad juos įbaugintų.

Didžiulis kiekis pabėgėlių (gelbėdamiesi žmonės bėga į kitus Ukrainos regionus, Krymą, Rostovo ir kitas sritis). Pasak Rusijos masinės informacijos priemonių pranešimų, pabėgėlių skaičius auga, bet charakteringa tai, kad tikslaus jų skaičiaus neįmanoma niekur rasti. Vieni šaltinai praneša apie 27 tūkst., kiti apie 75 tūkst., o treti – iki 400 tūkst. žmonių. Jei laikysime, kad regione gyveno beveik 10 mln. žmonių ir Ukrainos masinės informacijos priemonės silpnai nušvietė pabėgėlių persikėlimą, teks patikėti Rusijos propaganda.

Žuvusiųjų kūnų išniekinimas (išsamiai apie cinišką elgesį su žuvusiaisiais). Pateikiamas pavyzdys, kad IL-76 skridusiųjų 49 kariškių žūtis buvo suplanuota turint tikslą pakurstyti karinę isteriją ir DLR bei LLR teritorijose tęsti kruviną ATO. Be to, LLR vadovas V.Boltovas pranešė, kad IL-76 žūties vietoje nėra desantininkų kūnų fragmentų, tuo užsimindamas apie tuščią lėktuvą.

Ir, žinoma, visus sukrėtė informacija (šaltinis neįvardijamas) apie tai, kad Slovjansko smogikai prie Karačuno gyvenvietės rado 180 žuvusių Ukrainos kariškių kūnų perrėžtais pilvais, o šiek tiek toliau – dar apie 300 kūnų be vidaus organų. Visiškas cinizmas!

Organizacija „Zubr“ (liet. stumbras) paskleidė informaciją, kad jei pradžioje radikalų kūnus šaldymo įrenginiuose išveždavo į Charkivą, kur juos sudegindavo krematoriume, tai dabar, po masinių netekčių pastarosiomis dienomis, į Slovjanską atvarė keletą ekskavatorių, kuriais kasami broliški kapai, į juos padrika krūva verčiami kūnai, o paskui paprasčiausiai užverčiami ir sulyginami su žeme.

Toje pačioje žinutėje pasakyta, kad Donbase, be PKK (privati karinė kompanija) samdinių atsirado ir užsienio šalių gydytojų su specialia įranga. Jie išima žuvusiųjų ir netgi sunkiai sužeistų karių organus („Zubr“ svetainė). Taip pat regione pasirodė pastebimas kiekis greitosios pagalbos automobilių su Kijevo registraciniais numeriais. Ligoninėse atsirado naujų specialistų – chirurgų, kurių dauguma yra užsieniečiai. Bet pagrindinė keistenybė ta, kad jie užsiima tik sunkiai sužeistaisiais. Telefoniniuose tarpusavio pokalbiuose jie užsimena apie to ar kito nukentėjusiojo vidaus organus. Tiesiog detektyvinės baisaus scenarijaus detalės.

Turtų krovimasis iš karo (vagys su antpečiais ir civiliais kostiumais uždirba iš tiekimų karinei veiklai). Pirma, neišmokamas ATO kovotojams žadėtas atlyginimas. Antra, ištisų padalinių dalyvavimas karo veiksmuose nėra patvirtinamas dokumentais. Trečia, realūs karo nuostoliai nurašomi kaip buitiniai įvykiai arba įtraukiama į dingusiųjų be žinios sąrašus, kad nereikėtų mokėti žuvusiųjų šeimoms. Ketvirta, siekiant sutaupyti, netektys nurašomos, kovotojus užregistruojant kaip „dezertyrus“. Penkta, bankai nesuteikia „atostogų“ pasiimtų kreditų grąžinimui ir trikdo šeimas. Šešta, nėra karinio aprūpinimo ir ATO kovotojai savo sąskaita perka aprangą (batus, uniformas, neperšaunamas liemenes).

Valdžia trokšta abipusių nuostolių – pagal Kijevo strategų užmačias turi žūti tiek separatistai, tiek ir tie patys kovotojai, gavę „euromaidano“ patirties ir jame užgrūdinti, kad būtų atsikratyta konkurentų kovoje už šiltas vieteles Kijeve.

Informacinės isterijos dėl artėjančios humanitarinės katastrofos kurstymui pradėti naudoti ukrainietiškų domenų internetiniai forumai, taip informaciniams pranešimams pridedant patikimumo. Tai Rusijos propagandos mašinos naujovė.

Taigi, Rusijos specialiosios tarnybos pradėjo naują karo fazę – informacinę operaciją „Humanitarinė katastrofa“. Pagrindinis jos tikslas – Ukrainos rytams gręsiančio nežmoniško kataklizmo informacinio pavidalo kūrimas.

Lygiagrečiai Rusijos prezidentas, anksčiau inicijavęs mandato kariuomenės įvedimui į Ukrainos teritoriją gavimą, staiga atliko atgalinį ėjimą. Ėjimą Trojos žirgu. Jis kreipėsi į Federacijos tarybą su pasiūlymu atšaukti mandatą dėl kariuomenės įvedimo į Ukrainos teritoriją ir tuoj pat gavo sutikimą. Rusijos spauda tai traktuoja kaip taikos ženklą. Europa taip pat sveikina tokį Putino žingsnį.

Tuo pačiu metu pradėtas ir derybų su Ukrainos rytinių regionų smogikais procesas, kuris tuoj pat virto nesibaigiančiomis konsultacijomis.

Ir dar kuriama Liaudies respublikų sąjunga – Luhansko ir Donecko respublikų.

O dabar surinksime dėlionę. Tarkim, ATO rudeniop nesibaigs..

Rusijai paskelbus nesikišimą, Liaudies respublikų sąjungos teritorijoje vangiai vykstant deryboms tęsiasi kovos veiksmai.

Ukrainoje prasideda eilinės priešrinkiminės varžybos ir rinkimų organizavimas atitraukia masių dėmesį nuo tikrų Ukrainos rytų problemų.

Lyja, purvina, namuose šalta, trūksta produktų, langai išdaužyti. Štai koks niūrus „liaudies respublikų“ peizažas…

Ukraina po eilinio rudeninio priešrinkiminio maratono. Ką tik baigėsi rinkimai į Aukščiausiąją Radą. „Senieji“ deputatai dirba puse kojos, o naujieji dar nepradėjo darbo. Gera dirva humanitarinei katastrofai!

Būtent tuo metu įvyks propagandinių kampanijų suaktyvėjimas.

Spalio ir lapkričio mėnesiais informacinė „Humanitarinės katastrofos“ operacija kartu su besitęsiančiais koviniais veiksmais Ukrainos rytuose vis tik pasieks savo tikslą. Net jei tik iš dalies.

Visuomenė įsitikins, kad regione prasta moralinė ir psichologinė aplinka. Žlugusi socialinė rūpyba. Dvi į vieną sąjungą apsijungusios respublikos reikalingos skubios humanitarinės pagalbos. Tų rytinių regionų gyventojams bus įdiegta, kad pagalėti gali tik Rusija – tai ir yra vienas aptariamos informacinės operacijos tikslų.

LLR-DLR (Sąjungos) vadovybė kreipsis į Rusiją prašydama humanitarinės misijos, kurios ta tik ir lauks. Dėl įtikinamumo gali net suorganizuoti referendumą, patirties jau esama. Ir praktiškai po dienos humanitarinė misija imsis veikti.

Ukrainos ATO kariai neturės teisės priešintis humanitarinei misijai, jie suteiks koridorių.

Smogikai tuo metu dings: pasiduos arba tiesiog pabėgs Rusijon.

Gyventojai džiaugsis naujų ligoninių, mokyklų, vaikų darželių statybomis.

Greta tų įvykių Ukraina imsis ruošti savo humanitarinę misiją, bet darys tai biurokratiškai lėtai.

Ukrainos kariuomenė iš tos teritorijos pasitrauks po eilės provokacijų, dėl kurių pati ir bus kaltinama.

Po kurio laiko LLR-DLR teritorijos taps Rusijos ir Ukrainos ginčo objektu. Pagal Padniestrės, esančios Moldovos ribose, bet savo teritorijoje turinčios Rusijos kariuomenės kontingentą (800-1200 karių), pavyzdį.

Derybos su LLR ir DLR peraugs į nuolatinės vangios diplomatijos stadiją.

Тradicinis klausimas tokiose situacijose: kaip užkirsti kelią ir „ką daryti?“

Pirmiausiai reikia imtis Ukrainos specialiųjų informacinių (propagandinių) operacijų valdymo organų kūrimo ir jau šiandien pradėti informacines priemones prieš Kremliaus užmačias;

Antra, informacinėms priemonėms pasitelkti visus turimus informacinius, diplomatinius, visuomeninius, humanitarinius Ukrainos ir kitų šalių resursus;

Trečia, į karinius ATO veiksmus įtraukti pagalbą civiliams gyventojams pagal vakarietiškų „civil-military cooperation“ (arba profesionalų slengu „cimic“) pavyzdį – karinė pagalba nukentėjusiems asmenims, kaip taiki misija Irake. Ir imtis tos pagalbos reikia anksčiau už Rusiją.

Ketvirta, pradėti stiprų informacinį psichologinį darbą su taikiais Donecko ir Luhansko sričių gyventojais, juolab Ukrainos gynybos ministerija turi specialias pajėgas ir priemones.

Penkta, Rusija, tikėtina, koreguos informacines operacijos taktiką ir planus, sužinojusi apie Ukrainos informuotumą bei rengiamas kontrpriemones. tam reikia būti pasirengus.

Taigi, šiandien vyksta naujo Rusijos informacinės kampanijos etapo sąlyginiu pavadinimu „Humanitarinė katastrofa“ aktyvavimas.

Jo esmė yra stipraus neigiamo informacinio srauto, skleidžiamo visais įmanomais kanalais – žiniasklaida, internetas, visuomeninės nevalstybinės organizacijos, viešoji diplomatija, gandai ir kt. kūrimas. Šios kampanijos tikslas yra gyventojų nuomonės apie humanitarinę katastrofą, iš kurios išvaduos tik Rusija, formavimas.

Viačeslavas Husarovas, Karinių ir politinių tyrimų centro ekspertas informacinio saugumo klausimais, „IP“ grupei.

Šaltinis: http://sprotyv.info

Vertė: Gitana Dambrauskienė ir Laima Žilaitytė-Mayer

Birželio 27 dienos įvykiai

Pre-S: pirmiausia mes, ULLL, sveikiname Dmitrą su gimtadieniu! Tegul jį lydį sėkmė, o jo priešus – nesėkmės, šlovė Ukrainai!

Broliai ir seserys, birželio 27 suvestinė:

Blogosios naujienos:

1. Paliaubų nekonkretumas, arba, jei tiksliau, nesuprantamumas.

Artimiausiomis valandomis Ukrainos prezidentas priims sprendimą – ar pratęsinėti iš esmės visiškai vienpusę konflikto pertrauką, ar ATO pajėgoms suteikti adekvačių veiksmų galimybę.

Per paliaubų laiką mes netekome daugiau nei dvidešimties mūsų vaikinų, tarnavusių kariuomenėje, kuriuos nužudė teroristai. Jei paliaubos bus pratęstos – mes turime taisę žinoti, dėl ko. Jei kalba tik apie ES pažadus nuo birželio 30 pagaliau įvesti seniai žadėtas sankcijas – Putinui nenusiraminus, tai pradžiai reiktų susivokti, ar mes dėl šių dalykų iš viso tikime ES.

Aš labai noriu tikėti, kad paliaubos galiausiai duos teigiamą rezultatą. Bet kol kas jo nėra, ir šitą pertrauką laikyti teigiama sunku net ir labai norint…

2. Šiandien ATO pajėgos atkovojo teroristų tanką. Patikrino numerius – pasirodė, kad tankas iš Rusijos. Tarsi kas būtų abejojęs.

Iš kur tas gėris? Aišku, atvyko per sieną. Mes, „IP“ grupė, nuo pat paliaubų pradžios pareiškėme, kad nepalaikome jėgos struktūrų optimistinio požiūrio į valstybinės sienos su RF kontrolę. Dabar apie tai tai jau prakalbo ir patys jėgos struktūrų atstovai.

Viena aišku: pasibaigus paliauboms sienos uždarymo klausimas turi būti vienas pirmųjų. Kaip Vladimiras Putinas nesidievagotų siekiąs taikos, bet kol Ukraina neužkas visų ginklų ir samdinių tiekimo į Donbasą iš Rusijos kanalų, ATO sėkmės mes nepamatysime.

3. Šiandien putiniško Ukrainos laikraščio „Vesti“ redakcija prapliupo nepatenkintu pareiškimu. Esą jie tiekią „subalansuotą informaciją“, o juos už tai Ukrainoje vos ne persekioją.

„Vesti“ nuomone visiška pavadinimų „DLR“ ir „LLR“ legalizacija (jie tas teroristų organizacijas pristato kaip tikras „liaudies respublikas“), smogikų, žudančių-plėšiančių-prievartaujančių už Putino pinigus, įvardijimas ne kitaip, kaip „savanoriais“ ir stebėtinas lojalumas terorizmui apskritai – esanti „subalansuota informacija“.

Ponai iš „Vesti“, laikantys save žurnalistais, kreipiuosi į jus. Bet kurioje save gerbiančioje šalyje už tokią atvirai priešišką propagandą jus tiesiog nulinčiuotų. Bučiuokit prieš naktį Ukrainos vėliavą ir džiaukitės, kad Ukraina – stebėtinai švelni ir bedantė valstybė. Neleistinai švelni, kai žinome, kad vyksta karas – jūsų mylima Rusija kariauja su šalimi, kuri jus didžiadvasiškai pakenčia.

Gerosios naujienos:

1. Antros susitarimo dalies su ES pasirašymas.

Priešingai, nei dėl sankcijų RF, bent čia senutė Europa nenuvylė.

Labai norisi tikėtis, kad Ukraina pasinaudos visomis jai atsivėrusiomis galimybėmis. Ypatingam augimui, kiekvieno ukrainiečio gerovei.

Jei mes tų galimybių nepaleisim niekais, pasinaudosime jomis visomis – ateities klestėjimas taps geriausia agitacija už vieningą ir didžią Ukrainą.

2. Šiandien atsiskaitė Generalinė prokuratūra: su įrodymais gaudomi Gynybos ministerijos tarnautojai, prisidėję prie amerikietiškų sausųjų davinių, skirtų ATO zonai, vagystės ir pardavinėjimo. Jau užfiksuoti trys tokie atvejai.

Machinacijos su sausaisiais daviniais – lašas korupcijos jūroje. Bet kuo daugiau tokių „lašų“ bus sugaudyta, juo greičiau išdžius jūra.

3. Kol tęsėsi paliaubos, ATO pajėgos neleido laiko vėjais. Mūsų duomenimis buvo atlikta keletas pasirengimų, leisiančių žymiai padidinti operacijos efektyvumą.

Mūsų kariškiai yra pasiruošę tęsti Donbaso krašto valymą nuo prorusiško ir rusiško užkrato. Trūksta tik Vyriausiojo vado sprendimo.