Tag: karas

Rugsėjo 3 įvykių suvestinė

Dmitry Tymchuk

Broliai ir seserys, rugsėjo 3-osios dienos įvykių suvestinė.

Blogosios naujienos:

1. Ukrainos kariuomenei iškyla užduotis, prie kurios per ATO laiką ji nebuvo pratusi – pozicinė gynyba.

Visą tą laiką mes kariavome tokį pusiau partizaninį karą, kai viskas buvo paremta manevrais ir reidais. Kol mūsų pajėgoms daugiausiai priešinosi vietiniai kovotojai ir rusų samdiniai, tai veikė. Bet dabar, kai Donbasas per akies mirksnį buvo kimšte prikimštas reguliarios Rusijos kariuomenės, pagrindine mūsų vadovybės užduotimi tapo savo dalinių gelbėjimas iš susidariusių katilų, persigrupavimas ir perėjimas gynybon. Tam, kad vėliau jau ruoštis puolimui.

Blogai tai, kad šią operatyvinę pauzę jungtinės rusų ir teroristų pajėgos taip pat išnaudos pozicijų stiprinimui – juolab, kad rezervų rusai už sienos turi daugiau nei reikia. Galima, žinoma, tikėtis „taikių susitarimų“ – ko, panašu, labai viliasi Ukrainos vadovybė. Tačiau labai abejotina, kad teroristų keliamos sąlygos bus priimtinos.

Tokiomis sąlygomis dabartinio mobilizuotųjų ir savanorių kiekio aiškiai nepakanka tolimesniems veiksmams. O rikiuoti su ginklais naujus tūkstančius mobilizuotųjų – ne pats geriausias priešrinkiminis žingsnis. Lieka tik spėlioti kaip šiomis aplinkybėmis veiks Ukrainos vadovybė.

2, Atsiveria keistas paveikslas. Putinas laikas nuo laiko išmeta stebėtinus pareiškimus, o jam iš paskos bėgioja Peskovas ir aiškina, kad Putinas ne taip buvo suprastas. Taip buvo su „Kijevo paėmimu per dvi savaites“, taip šiandien buvo su pareiškimais apie „susitarimus dėl pastovaus ugnies nutraukimo Donbase“.

Aš suprantu, kad iš džiaugsmo dėl okupuoto Krymo Putino psichika patyrė negrįžtamus pokyčius – toks afazijos porūšis. Jo smegenų kalbinės veiklos reguliavimas akivaizdžiai sutrikęs – jis aiškiai ir suprantamai sako vieną, bet tuo pat metu galvoja kažką visiškai priešingo.

Kremliaus vaikinai, skubiai raskite išmanantį neurolingvistą savo bosui. Kažkaip gaila dėdulės. Ir lieka visiška mįslė, kaip Peskovas supranta, ką norėjo pasakyti Putinas. Matyt išsimiklino, gyvačiukas, skaityti šeimininko mintis.

Vėliau Putinas papasakojo apie savo „taikos planą“: atitraukti Ukrainos kariuomenę, nutraukti ugnį, jokiais būdais netrukdyti teroristams, dengiamiems Rusijos kariuomenės, įsikurti užgrobtose teritorijose. Trumpiau, Putino planas – aiškiai išreikštas Donbaso atėmimo iš Ukrainos ir pavertimo nauja Padniestre planas. Apie ką mes kalbėjome ne kartą.

3. Paskutines tris paras mes, „IP“ grupė, bandėme rasti bent užuominą informacinių-psichologinių veiksmų (akcijų, operacijų – nesvarbu), kuriomis mūsų profilinės struktūros informuotų Rusijos kareivius Ukrainoje ir Rusijos visuomenę apie jų kaip okupanto statusą. Deja, veltui. Akivaizdu, kad jei tokie veiksmai ir atliekami (o mūsų Gynybos ministerijoje nuo kovo pradžios dirba gana didelė struktūra, skirta informacijai skleisti), tai jau labai slaptai. Aš pasakyčiau, pernelyg slaptai.

Tuo tarpu nereikėtų neįvertinti veiksmų, skirtų priešo ir šalies priešininkės visuomenės demoralizavimui. Tai būtina visų šiuolaikinių karinių operacijų dalis.

Reikalas tas, kad Rusijos kariai, įsibrovę į Ukrainą, yra nusikaltėliai ne tik tarptautinės teisės, bet ir nuosavos rusiškos teisės požiūriu. Juk, kaip žinoma, po Krymo aneksijos buvo atšauktas RF Federacijos Tarybos sprendimas įvesti kariuomenę į Ukrainą. Tai reiškia, nėra jokio teisėto pagrindo dabartiniam RF karių buvimui Donbase. Aš esu įsitikinęs, kad ir raštiškų įsakymų apie karių įvedimą niekas niekada nesuras – jau tuo Rusijos kėgėbistinė vadovybė tikrai pasirūpino.

Praktiškai tai reiškia, kad jokio karinių veiksmų dalyvio statuso Rusijos kareivos nesulauks, jokių socialinių bonusų taip pat, o jei Rusijos okupantas bus sužeistas ar žus, jo giminaičiai gali ir nesvajoti apie kokias nors valstybės išmokas.

Ponai Rusijos agresoriai, jūsų Vyriausiasis vadas jus tiesiog pakišo, už Donbasą jums neužkabins medaliukų, kaip už Krymą. Priešingai: jei pasikeistų Putino nuotaika ar Rusijos valdžia, jūs taptumėte karo nusikaltėliais savo pačių šalyje.

Šią paprastą ir šviesią mintį būtina paskleisti tarp Rusijos gyventojų.

Gerosios naujienos:

1. Ministrų kabinetas šiandien pranešė: Ukraina pradeda nacionalinio projekto „Siena“, skirto sienos su Rusija sustiprinimui, vykdymą. Dviejų metrų aukščio siena su spygliuota viela iškils palei visą RF pasienį, kai kuriais ruožais bus paleista elektros srovė. Teritorija prie sienos bus užminuota ir aprūpinta gynybiniais grioviais.

Geras sprendimas. Tik reikia inicijuoti šio nacionalinio projekto virsmą į tarptautinį, kuriame dalyvautų visi Rusijos kaimynai. Būtų teisinga apjuosti Putino imperiją spygliuota viela. Žvėrys turi lindėt narve.

2. Vyriausybė pradeda naujosios karinės doktrinos kūrimo darbus. Kaip nurodė premjeras A. Jaceniukas, „aiškiai apibrėžiant, kas yra agresorius ir kas kelia grėsmę. Šioje naujoje gynybinėje doktrinoje Rusija turi būti pripažinta valstybe-agresoriumi ir pagrindine bei vienintele valstybe, kuri grasina mūsų teritoriniam vientisumui bei nacionaliniam saugumui“.

Sveikinu – seniai laikas. Tik leiskite kukliai pastebėti iš galinių eilių: vis tik reiktų pradžioje sukurti naują Nacionalinio saugumo ir gynybos strategiją, nes priimtoji 2012 metais, prie Janukovyčiaus, yra visiškai pornografinė. O jau po to griebtis Karinės doktrinos, kuri turi remtis konceptualiais pagrindais, išdėstytais Strategijoje. Aš, žinoma, neužsispiriu, bet taip turėtų būti pagal panašių dokumentų rengimo logiką. Reikia pamažu atsisveikint su įpročiu vežimą statyti prieš arklį.

3. Parlamentinis komitetas, užtikrinantis įstatyminį teisėsaugos veiklos pagrindą, rekomendavo Aukščiausiajai Radai priimti įstatymo projektą Nr. 4262-ja, numatantį laikiną Ukrainos pilietybės netekimą. Tai skirta tiems, kurių atžvilgiu priimtas teismo sprendimas dėl nusikaltimų valstybės saugumui (Konstitucija draudžia atimti pilietybę, o štai laikinai ją sustabdyti – problemos nėra).

Čia tai ėjimas žirgu, man rodos. Asmuo be pilietybės negalės nei užimti posto, nei disponuoti turtu, neteks net teisės rinkti. Taigi įkalt visiems regionalams ir komunistams, besiilgintiems Rusijos, po 90 metų be pilietybės, ir nebeliks ką spręsti. Sakote, jie tiek nepragyvens? Na, ponai, tai ne mūsų problemos. Tegul pasistengia.

Rugsėjo 2-osios dienos įvykių suvestinė

Broliai ir seserys, rugsėjo 2-osios dienos įvykių suvestinė.

Blogosios naujienos:

1. Mūsų kariai pasitraukė iš kai kurių gyvenviečių. Mes traukiamės. Tačiau aš nemanau, kad reikia koncentruotis ties šiuo faktu vertinant tai kaip pralaimėjimą. Dabartinėje situacijoje daug svarbesnis kitas dalykas. Jeigu mūsų vadai iš tiesų atitraukia karius tik dėl to, kad neleistų jiems patekti į „katilus“ ir tam, kad persigrupuotų (tokia yra oficiali versija) – tai visai ne tragedija, o kaip tik būtinas sprendimas, be kurio neįmanoma organizuoti tolesnių veiksmų.

Tačiau ar tai tiesų taip, ar turi vadovybė situacijai adekvačius tolesnių veiksmų planus – sužinosime artimiausiomis dienomis. Mano asmenine nuomone, pagrindo optimizmui, deja, labai nedaug.

2. Tik vakar kalbėjau apie tai, kad Putinui nereikia Donbaso Ukrainos sudėtyje (nors derybose Minske teroristai naudojo kažkokios „DNR“ ir „LLR“ „autonomijos“ lozungą mūsų valstybės sudėtyje), ir tai, deja, pasitvirtino.

Donecko ir Luhansko marionetės Kremliuje sparčiai pamiršo savo vakarykštes tezes ir pilnu balsu rėkia apie tai, kad Ukrainos sudėtyje savęs nemato. Toks mergaitiškas teroristų nepastovumas lengvai paaiškinamas: matyt, gavo naujus nurodymus iš Maksvos, kuri nusprendė nebemaskuoti savo tikrųjų planų. Juk suprantama, kad Donbasas autonomijos statuse netinka būti placdarmu tolesniam pietinių ir rytinių Ukrainos sričių užėmimui. Tam Kremliui reikia naujos Padnestrės, jo paties pilnai kontroliuojamos. Tai dar vienas faktas, patvirtinantis, kad su teroristais ir rusais galima sėsti už derybų stalo tik susitaikius su Maskvos vykdomu Ukrainos padalinimu… Vienintelė tokių derybų nauda – susitarimai dėl apsikeitimo belaisviais.

Gerosios naujienos:

1. Mūsų kariai įsitikina: Rusijos daliniai kovoja žymiau geriau už teroristų grupuotes, tačiau ir prieš juos vis tik įmanoma (ir reikia) kautis. Jei mes, dėl ko ypatingai liūdna, atsitraukiame ir patiriame praradimus, tai tikrai nereiškia, kad priešo nenugalėt. Už kiekvieną žingsnį Ukrainos žemėje okupantai susimoka savo krauju.

Rusijos karo ligoninė Rostove jau nepriima sužeistųjų – ji kimšte prikimšta (ir tai turint galvoj, kad ten seniai negydoma „vata“, o tik kadriniai RF kariai). Savo sužeistuosius rusai veža į Piterį, tačiau ir ten „nėra vietų“. Kiekvienas nutrauktų agresoriaus kojyčių-rankyčių komplektas – dar vienas žingsnis link pusprotės Rusijos visuomenės praregėjimo.

Mes taip pat gauname duomenų apie tai, kad Rusijos kariuomenės vadovybė vietinei valdžiai kelia reikalavimus okupuotose Donbaso teritorijose paskirti sklypus sunaikintų Rusijos kareivų palaidojimui. Putinas bijo parvežti visus lavonus atgal į Rusiją, pernelyg jau jų daug – ir be to RF stiprėja rezonansas dėl „anksčiau laiko baigusių tarnybą“ Rusijos kareivėlių. Ką gi, garbinga okupanto lemtis – būt užkastam bevardžiame kape, kaip šuniui, o dar ir svetimoj šaly.

Pone Putinai, pasiimkit, prašome, savo mėsą atgal. Neterškite mūsų žemės.

2. Rusijos okupantai ir teroristai pabandė prasiveržti į Mariupolį iš Novoazovsko pusės, tačiau pasieniečiai kartu su „Azovo“ batalionu šį bandymą atmušė.

Už tai, kad ataka atremta – mūsų vaikinams garbė ir šlovė, tačiau nėra abejonių, kad tai buvo žvalgyba mūšiu ir pasirengimas rimtam puolimui (mes jau pranešėme, kad neatmestina ir vienalaikė jūrinė arba kombinuota oro bei jūros operacija). Tikiuosi, mes esame tikrai pasirengę tokiems priešo veiksmams.

3. Кremlius jau dvi dienas pagret baisiausiai klykia apie tai, kad Putino pareiškimas Europos komisijos vadovui apie „Kijevo paėmimą per dvi savaites“ buvęs neteisingai suprastas. Atseit gudrusis Barroso ištraukęs frazę iš konteksto. Grasina pateikti pokalbio garso įrašą, tačiau nepateikinėja (kaip filme: koks gudrus žmogus – siūlė kyšį, bet nedavė).

Aš pats neabejoju, kad nuo nebaudžiamumo ir visagalystės apsvaigęs Putinas galėjo taip ir leptelėti. Tai jo stilius. Tačiau tie isteriški Kremliaus bandymai teisintis liudija, kad vis tik yra likę kažkokie stabdžiai. Nors mes visi puikiai suprantame, kad geriausi stabdžiai Rusijai – įtikinamas smūgis per snukį.

Atsakymas Putinui į frazę „Jeigu panorėsiu, Kijevą paimsiu per dvi savaites“

Victor Chuikovsky

1904 m. Rusų – japonų karas:

– Mes šitas makakas mazgais surišim, visas jų sūrudijusias geldas paskandinsim, Tokijuje būsime per mėnesį!

86 tūkst. žuvusių, nuskandinti arba paimti į nelaisvę du laivynai, žuvo aibė admirolų, prarastas Port-Artūras ir pusė Sachalino.

1914 m. Pirmasis pasaulinis karas:

– Mes tuoj šituos austrijokus ir vokiečius ant durtuvų pamausim! Po savaitės būsime Vienoje, po dviejų – Berlyne!!!

1,7 mln. žuvusių ir mirusių nuo žaizdų, 5 mln. sužeistų, 2 mln. nelaisvėje, pralaimėjimas, Lenkijos praradimas, Imperijos žlugimas, caro šeimos sušaudymas.

1920 m. Sovietų – Lenkijos karas:

– Mes tuos ponus į ožio ragą suriesim, girdysime Vysloje raudonuosius žirgus, duokit mums Varšuvą, duokit Berlyną! Tuoj jie mums pašokinės!!! Per Baltosios Lenkijos lavoną veda kelias į pasaulinį gaisrą!

„Vyslos stebuklas“: Varšuvos mūšio metu žuvo 25 tūkst. Raudonosios armijos karių, 60 tūkstančių – nelaisvėje, 45 tūkstančius internavo vokiečiai. Kažkiek tūkstančių dingo be žinios. Prarasta daug artilerijos ir technikos. Lenkai tuo tarpu prarado 15 tūkst. žuvusių ir dingusių be žinios, 22 tūkst. sužeistų.
Pagal Rusijos šaltinius, apie 80 tūkst. raudonarmiečių iš 200 tūkstančių, pakliuvusių į lenkų nelaisvę, žuvo.
„Mes laukėme iš lenkų darbininkų ir valstiečių sukilimų ir revoliucijos, o gavome šovinizmą ir buką neapykantą „rusams““ – K. Vorošilovas. (vėliau – SSRS maršalas, vert. past.)

1939 m. Karas su Suomija:

– Mes šituos čiukčius į blynus sulyginsim, po savaitės būsime Helsinkyje, sutik mus, suome gražuole!

Mūsų 2500 lėktuvų prieš 270 suomių, 2300 tankų prieš suomių 26, 500 000 kariuomenės prieš 250 tūkst.
184 tūkst. žuvusių, mirusių nuo žaizdų ir sušalusių (7 kartus daugiau nei priešininko), numušė 640 lėktuvų (jų – 62), sunaikinta 650 tankų (jų – 0). Atplėšė gabalą dvigubai mažesnį nei Krymas.

Karas nėra toks baisus, kaip Rusijos kareiviai

Karas nėra toks baisus, kaip Rusijos kareiviai

1941 m. Vokietija užpuola SSRS:

– Mes per savaitę būsim Berlyne!!! Mažu krauju, svetimoje teritorijoje!

27 mln. žuvusių, pusė šalies – griuvėsiai, 4 metai.

1979, žygis į Afganistaną:

– Kur ten tiem abrakams su mumis kovoti, mes turime tankus, lėktuvus, sraigtasparnius, naktinį matymą – JĖGA!

15 tūkst. žuvusių, kalnas tankų ir šarvuotos technikos, kalnelis sraigtasparnių ir lėktuvų numuša, baisios lėšų sumos sukištos, pabėgom gėdingai, sojuzas subyrėjo nuo tų sunkumų.

1994 m. Pirmas Čečėnijos karas:

– Grozną paimsim vienu pulku!

10 tūkst. žuvusių, kalnas tankų ir šarvuočių sudeginta, dešimtys sraigtasparnių.
Čečėnai laimėjo, Rosija moka jiems duoklę, ginkluoti čečėnai varinėja po Maskvą ir žudo nebaudžiami. Čia – jau antro Čečėnijos karo rezultatai.

2014 m., prieš įsiveržiant į Ukrainą:

– Mes nueisime iki Kijevo ir Lvovo, visa jų armija – chlamas ir rūdys, sulyginsim, atbėgs patys pasiduoti, mus sutiks gėlėmis, samagonu ir išskėstomis merginų kojomis.

Vertė: Justinas Žilinskas

Šaltinis: http://evroua.com

Rugsėjo 1-osios įvykių suvestinė

Dmitry Tymchuk:

Broliai ir seserys, rugsėjo 1-osios įvykių suvestinė.

Blogosios naujienos:

1.Visiškai akivaizdu, kad Putinas neatsitrauks. Ir jeigu Ukrainos valdžia galvoja, kad kai kurių Europos lyderių raginimai „išspręsti konfliktą politinėmis priemonėmis“ turi prasmę, tai ji aiškiai klysta. Kalbėti apie „politinį“ krizės sprendimo būdą galima tik susitaikius jeigu ne su viso, tai bent su dalies (pradiniame etape) Donbaso praradimu.

Putinas – pats ar teroristų lūpomis – reikalaus pripažinti „DLR“ (Donecko liaudies respublika) ir „LLR“ (Luhansko liaudies respublika) egzistavimą ne Ukrainos sudėtyje savarankiškų „valstybių“ statusu. Jeigu Ukraina su tuo nesutiks, jis pasiryžęs priimti „DLR“ ir „LLR“ ir nepripažintų (tiksliau – pripažintų tik grupės marginalų, su Rusijos Federacija priešakyje) kvazivalstybinių darinių statusu – į „slaptojo“ Rusijos protektorato narių tarpą.

Todėl vykstant deryboms kokių nors autonomijų ir panašių federacinių darinių variantas (su kuo kompromiso vardan Kijevas galėtų ir sutikti) gali būti traktuojamas tik kaip „makaronų kabinimo“ tarptautinei bendruomenei variantas. Putinui nereikalingas Donbasas, kuris būtų kad ir minimaliai kontroliuojamas Kijevo, nereikia puoselėti iliuzijų.

Todėl pradėti derybas su tikslu „taikiai sureguliuoti konfliktą“ galima tik patiems aiškiai suvokiant, kad teks atsisveikinti su teritorijomis, dabar kontroliuojamomis teroristų.

Bet mes visi puikiai suprantame, kad „LLR“ ir „DNR“ Putinui reikalingos tik kaip placdarmas toliau eskaluoti situaciją ir atplėšti nuo Ukrainos visas pietines ir rytines jos žemes. Kremliui nereikia Donbaso terikonų – jam reikia mokslinio ir pramoninio Charkovo, Dnepropetrovsko ir Zaporožės potencialo, o taip pat strategiškai svarbių teritorijų pietuose – Odesos, Chersono, Nikolajevsko srityse – vykdant planą kaip užtikrinti Krymo gyvybingumą, susiejant tai ir su Padnestre, o taip pat ir siekiant kontroliuoti Ukrainos teritorijas prie Azovo ir Juodosios jūrų. Tai – minimali programa. Dar nežinia kur toliau patrauktų maskvietiškasis „karaliukas“ .

Sustabdyti šį scenarijų galima tik jėga ir tik dabar. Mes turime suprasti, kad net ir turint omenyje visus Rusijos „turtus“, kurie yra Europai būtinų žaliavų šaltinis, jos karinė galia nėra beribė, bent jau kai kalbame apie „įprastines ginkluotąsias pajėgas“.

Maršalo Žukovo variantas, kad „Rusijos bobos prigimdys dar“ šiuo atveju, akivaizdu, nepraeis – kuo daugiau Rusijos kareivėlių grįš namo karstuose, tuo stipriau klibės Putino sostas. Rusijos propagandinės televizijos puikiai veikia rusiškuosius zombius tik iki to momento, kai jiems reikia laidoti savo atžalas.

Jeigu aš klystu, ir konfliktą vis dėlto įmanoma išspręsti politinėmis priemonėmis nepakenkiant Ukrainos nacionaliniams interesams – būsiu labai laimingas. Šiandien, deja, aš nematau jokio pagrindo tikėtis tokio scenarijaus.

2.ATO aplinkoje įsisiautėjo „raganų medžioklės“ sezonas. Visuomenė ir įvairaus plauko ekspertai pradeda kaltinti dėl nesėkmių ATO, Gynybos ministerijos ir Generalinio štabo vadovus. Karinė vadovybė tokių nesėkmių priežastimi mato Rusijos armijos įsiveržimą ir (kol kas neakivaizdžiai) kalba apie savanorių padalinių „nuodėmes“ (daugiausia kalbama apie jų „nesuvaldomumą“) ir nepakankamą kovinę dvasią mobilizuotųjų gretose. Aukščiausia šalies vadovybė žada priimti kadrų pokyčių sprendimus karinėje vadovybėje.

Klausimas: kas teisus?

Atsakymas: tai retas atvejis, kai teisūs visi.

Pradėsiu nuo nepopuliariausio momento – kritikos eiliniam kareiviui, būtų jis savanoris ar mobilizuotasis. Mes randame tūkstantį ir vieną priežastį elementarios disciplinos trūkumo savo karių gretose pateisinimui. Tokie argumentai skamba įtikinamai ir jiems prieštarauti neįmanoma. Tik viena smulkmena – be disciplinos jokia kariuomenė egzistuoti, o tuo labiau sėkmingai kovoti negali. Tai patikrinta tūkstantmete patirtimi, galima nebeeksperimentuoti.

Man atsako klausimu: tai kalti kariai?

Aš atsakysiu paprastai. Nors turiu karinės žurnalistikos išsilavinimą, karininko tarnybą aš vis dėlto pradėjau karinėse pajėgose. Svarbiausia pamoka, kurią išmokau: blogų kareivių nebūna.

Tik tam, kad nors ir didžiausias apšepėlis iš tiesų taptų puikiu kariu, jam vadovauti turi ne tiesiog karinio išsilavinimo diplomą turintieji, o karininkai – lyderiai.

O lyderiai atsiskleidžia konkrečiuose darbuose. Dabar retorinis klausimas: kiek gi seržantų ir puskarininkių, pasižymėjusių ATO metu, gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį? Ar čia tokia problema padaryti pakeitimus „Apraše dėl atitinkamų kategorijų karių karinės tarnybos atlikimo“ tam, kad būtų galimybė suteikti karininko laipsnį ir „nepaskelbto“ karo metu? Kiek pasižymėjusių būrių vadų pakilo į kuopos ar bataliono lygmenį? Juk tokie „šuoliai“ – tai normali praktika karo metu, t.y. tokiomis sąlygomis, kai per ribotą laiko tarpą kiekvienas gali parodyti ir geriausias, ir blogiausias savo savybes.

Dabar apie generolus. Jeigu generolas nesusitvarko su savo pareiginėmis užduotimis – jį reikia „nuimti“ nuo pareigų, kaip ir bet kokį kitą pareigūną, kuris tik veltui trina kelnes. Čia aš visiškai sutinku su Jurijumi Butusovu, kuris tvirtina, kad argumentas „nėra kuo pakeisti“ – ne argumentas. Mažai generolu, nėra iš ko rinktis? Ne problema. Čia taip pat galima naudoti „natūralios atrankos“ principą, t.y. suteikti generolo laipsnius pasižymėjusiems vyresniesiems karininkams. Nereikia iš generolo antpečių daryti fetišo, kai kalba eina apie Tėvynės likimą.

3. Ir pabaigai, apie Rusijos įsiveržimą. Mums sako: rusai pasiuntė į Donbasą Rusijos Federacijos karinių pajėgų dalinius, todėl viskas tapo žymiai sudėtingiau. Taip tai problema, ir didelė problema. Bet kam gi pas mus bent teoriškai nuolat buvo rengiama kariuomenė, įskaitant ir tų pačių generolų parengimą atitinkamame Gynybos akademijos fakultete? Juk ne ATO vykdymui gi! O karui, ir pirmiausia su reguliaria priešo kariuomene, t.y. būtent tai situacijai, kurią kaip tik ir turime šiandien. Sutinku, kad tai menkas malonumas, tačiau nereikia kurti įspūdžio, kad mus užpuolė marsiečiai, pasipriešinimo kuriems galimybės apgaubtos paslapties šydu. Rusų kareiviai to paties kraujo, kaip ir rusų samdiniai, jie skiriasi tik užrašų ant jų antkapių kapinėse nebuvimu. Nemanau, kad parengti jų „siuntimo“ į kapus algoritmą yra neišsprendžiamas uždavinys.

Gerosios naujienos:

1.Viena iš svarbiausių užduočių Donecko srityje – apginti pietinę kryptį, neleidžiant Rusijos kariuomenei užimti Mariupolio. Nacionalinėje saugumo ir gynybos taryboje šiandien pranešė, kad Ukrainos jėgos struktūros rengiasi šio miesto gynybai. Žada, kad rusų okupantai šia kryptimi neturi jokių šansų. Kyla du klausimai. Pirmasis: ar daliniai, besirengiantys šiai gynybai (iš esmės daugiausiai Nacionalinė gvardija), užtektinai aprūpinti sunkiąja ginkluote? Antrasis: Pagal mūsų prognozes, Mariupolio šturmas gali vykti ne tik sausumoje, bet ir iš jūros. O čia mes turime tik pasieniečius su jų kateriais (karinių jūrų pajėgų laivai dėl suprantamų priežasčių negali būti permesti iš Juodosios į Azovo jūrą). Ar mūsų pajėgos pasirengė apginti pakrantes? Tikėkimės, kad karinė vadovybė numatė šiuos aspektus.

2.Sprendimas dėl naujų Vakarų sankcijų Rusijai įvedimo bus priimtas artimiausiomis dienomis.

Bendras Europos nusiteikimas įkvepia optimizmo. Vokietijos lyderė Angela Merkel pareiškė, kad sankcijos Rusijai yra būtinos, nepaisant jų neigiamo poveikio Vokietijos ekonomikai. (Ta pačia tema kalbant, sprendžiant iš užsienio žiniasklaidos, Angela Chorstovna vėl nustojo mylėti Putiną, ir tikrai būtų nuodėmė dėl to liūdėti). Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Kameronas pareiškė, kad Rusijos karių buvimas Ukrainos teritorijoje „nepagrįstas ir nepriimtinas“. Tradiciškai Kijevą palaikė ir Lenkijos vadovybė.

O Europos Komisijos vadovas Ch.M.Barroso iš viso prarado amą nuo Putino pareiškimo, kad jeigu jis užsinorės, tai „paims Kijevą per dvi savaites“.

Čia matome dvi silpnas grandis. Visų pirma, linksmieji bičiuliai iš ESBO, veblenantys apie tai, kad jiems sunku patvirtinti Rusijos karių įėjimą į Ukrainą (visiems aišku: jeigu jums smegenų užtenka tik tam, kad sėdėti poroje sienos perėjimo punktų, geriau patylėkite ir nekalbėkite apie visą Ukrainos – Rusijos pasienio užkardą).

Ir labai godūs, tačiau nelabai protingi Kipro, Vengrijos, Slovakijos ir Čekijos vadovai, kurie dėl nuostolių dreba labiau nei dėl viso kontinento saugumo. Ypač kai Čekija ir Slovakija patys iš Hitlerio patyrė tą, ką dabar Putinas daro su Ukraina. Ir dar klausimas: apie kokį Ukrainos pasitikėjimą šiomis kaimyninėmis šalimis gali eiti kalba istorinėje perspektyvoje? Atsakymas akivaizdus.

Keli žodžiai apie situaciją ATO zonoje. 2014-08-29, 10:00

Dmitry Tymchuk

Beveik nuo pat šios savaitės pradžios informaciniame fronte stebime du polius: socialiniai tinklai, kai kurie žurnalistai ir „ekspertai“ skleidžia atvirai panišką nuotaiką, o valstybės struktūros demonstruoja ne visai pagrįstą „santūrų optimizmą“. Tiesa, kaip ir visuomet, yra per vidurį.

1. Rusijos kariuomenė, veikdama kartu su teroristais, tęsia aktyvius veiksmus dviem pagrindinėmis kryptimis – Novoazovsko rajone ir Ambrosijevkos-Ilovaisko ruože.

Tačiau nėra dešimčių Rusijos kariuomenės taktinių pajėgų batalionų ir kuopų, įsiveržusių į Ukrainą – bent jau kol kas nėra. Šiuo metu mes patvirtiname 3 Rusijos bataliono dydžio taktinių grupių (BTG) ir 2 tankų batalionų (TB) (daugiausiai, mūsų vertinimu – 5 BTG ir 3 TB) buvimą. Plius nuo 8 iki 10 diversinių-žvalgybinių Rusijos spec. pajėgų grupių.

Ukrainos_kariai2. Rusija turi visas galimybes ir toliau įvedinėti savo kariuomenę į Ukrainą. Mūsų nuomone tą procesą sustabdyti gali tik griežtas atkirtis ir visų jau įvestų dalinių sunaikinimas.

Šitame kontekste optimizmo įkvepia faktas, kad ATO pajėgos artilerijos ir aviacijos smūgiais pakankamai efektyviai atakuoja priešo kariuomenės sankaupas, naikindamos Rusijos karius ir techniką.

3. Įsiveržusių pajėgų tikslai akivaizdūs.

Pietuose – „žvalgyba mūšiu“, siekiant ateityje užtikrinti „sausumos koridorių“ iš RF teritorijos į Krymą ir tuo pačiu atitraukti dalį ATO pajėgų. Rusijos bandymas imituoti puolimą iš Krymo – greičiau farsas ir dar vienas mūsų pajėgų dalies atitraukimas. Šis scenarijus įmanomas tik paėmus Mariupolį ir Rusijos kariuomenei toliau judant link KAR. Teoriškai Ukrainos vadai turi pakankamai jėgų šiai krypčiai kontroliuoti (kortas sumaišyti gali tik mūsų kariuomenės gynybinio nestabilumo problema).

Ambrosijevkos-Ilovaisko ruože Rusijos kariuomenė kartu su smogikais akivaizdžiai stengiasi ne tik garantuoti koridoriaus nuo „DLR“ iki RF praplatinimą, bet ir perimti šios teritorijos kontrolę, sujungiant ją su rajonais, kuriuos kontroliuoja „LLR“.

4. Apie informacijos nutekėjimą iš ATO ir UGP GŠ.

Mūsų pozicija aiški ir mes ją jau išdėstėme – būtina užkirsti kelią pasakojimams apie „parsidavusius generolus“ ir „globalią išdavystę“ net ne dėl karinės vadovybės, bet dėl pačios „vadovybės“ sąvokos diskreditavimo. Jei esama faktų – būtina aiškintis konkrečiai. Dabartinėje padėtyje isterikos apie „parsidavusius generolus“ demoralizuoja ir karius, ir Ukrainos visuomenę, be to, jos tarnauja kaip idealus dezertyrų pasiteisinimas (esą, kaip čia kariausi, kai mus išdavė).

Kai mes, „IP“ grupė, gauname mus gluminančią informaciją apie valdymo organų veiklą, nedelsdami perduodame ją kontržvalgybos atstovams. Taip siūlome elgtis visiems, turintiems tokios informacijos. Mūsų nuomone, tai kur kas konstruktyviau, nei panikos kurstymas, nesiimant jokių priemonių konkrečių kaltininkų paieškai. Tarp kita ko, UST kontržvalgybos vadovybę mes laikome visiškai adekvačia, profesionalia ir patriotiškai nusiteikusia.

5. “Parsidavusių generolų“ problema yra tampriai susijusi su mūsų karių gynybos stabilumu ir moraline – psichologine būkle.

Konkrečiai, rimta problema yra kai kurių ATO pajėgų dalinių karių kovinė dvasia – pirmiausia tų, kurias sudaro mobilizuoti rezervininkai. Mes neturime moralinės teisės kabinti etiketes pozicijas atiduodantiems kariams ir spręsti, kas jie – didvyriai ar bailiai.

Tačiau visiems tikrai reikia apsispręsti, ar priešininko „Gradų“ (minosvaidžių, tankų, vamzdinės artilerijos) ataka prieš mūsų karius yra pakankama priežastimi palikti pozicijas (nežiūrint nuostolių )? Jei taip, lieka neatsakytu klausimas, kaip Ukrainos karinė vadovybė tokiomis sąlygomis turi planuoti operacijas?

6. Taip pat reikia pažymėti, kad didelė mobilizuotųjų dalis į ATO zoną patenka jau demoralizuoti (atsiliepia paplitusi mada isterikuoti apie „parsidavusius generolus“ ir „ATO sužlugdymą“).

Mes ypatingai pabrėžiame šį faktą, nes, remiantis mūsų stebėjimu ir asmeninių bendravimu daliniuose, šis reiškinys vis labiau plinta, beje, nepriklausomai nuo regiono, ir kurio atvyksta mobilizuotieji karo prievolininkai.

“IP“ grupė

P.S. Draugai, papildomai noriu pasakyti kelis žodžius apie mūsų („IP“ grupės KPTC) ekspertus. Aš esu kategoriškai nusistatęs prieš bet kokius „pasiaiškinimus“ ir polemines peštynes tarp žmonių, kurie, atrodytų, yra vienoje fronto pusėje. Tačiau pastaruoju metu pastebiu, kad mūsų vaikinai susilaukia neaiškios kritikos iš visokių saviveiklinių strategų, labai menkai tesusijusių su karyba ir demonstruojančių nevaldomą poreikį dalinti patarimus ATO, kurie kiekvienam, bent kiek nutuokiančiam apie karą, kelia juoką.

Todėl noriu pasakyt štai ką. Nuo pat įvykių tiek Kryme, tiek ir ATO pradžios „IP“ grupės atstovai (turintys patirties iš kitų karštųjų taškų) tiesiogiai dalyvavo ir dalyvauja procese – ir ne kaip ATO zonos „turistai“, pasisemiantys žinių iš pokalbių neaišku su kuo, o ir kaip kombatantai. Mes tiriame situaciją visais aspektais, nors apie tai neskelbiame ir niekuomet neakcentuojame to fakto. Priežastis yra ta, kad „IP“ grupės narių asmeniniai įspūdžiai nėra lemiami. Mes analizuojame informaciją, gaunamą iš daugelio šaltinių, ir tik taip susidarome nuovoką apie bendrą padėtį.

Todėl noriu perspėti kritikos „ekspertus“. Aš negaliu ir neketinu ramiai žiūrėti, kaip mūsų vaikinai laistomi pamazgomis. Jei tai nesiliaus, mes atsakysime tuo pačiu ir imsimės asmeniškumų. Kaip asimetrišką atsakymą mes atliksime profesionalią kosminių (ir pagal dydį, ir pagal kvailumą) šių „ekspertų“ „patarimų“, adresuotų ATO, GM ir GŠ bei šalies vadovybei, analizę ir visi pasijuoksime. Aš perspėjau.

Vertė: Gitana Dambrauskienė

Penkios neišvengiamo karo priežastys, arba ką praėjusį vakarą veikė Porošenko

 

porošenko
Praėjusį vakarą (06.30 – red. past.) buvo sprendžiamas vienas sunkiausių klausimų Ukrainos prezidento gyvenime – tęsti paliaubas ar atnaujinti ATO. Porošenko pasirinko, atsisakė niekur nevedančių diplomatinių žaidimų, kuriems sugaištas laikas galėjo nutraukti jo legislatūrą. Karo anksčiau ar vėliau neišvengti: esama Ukrainos pietryčių krizė negalėjo baigtis taikiai.

Visą praėjusį vakarą iš Kijevo sklido prieštaringa informacija. Iš pradžių Ukrainos žiniasklaida, remdamasi savo šaltiniais, pranešė, kad Ukrainos prezidentas Piotras Porošenko susitikime su frakcijose nedalyvaujančiais deputatais pareiškė pradėsiąs vykdyti planą B. Jis esą konstatavo, kad paliaubos ir derybos buvusios bevaisės, todėl Ukrainos valdžia, siekdama įvesti tvarką rytuose, Donecko ir Luhansko srityse skelbsianti karinę padėtį ir pradėsianti aktyvius atiteroristinius veiksmus. Šitą informaciją savo FB paskyroje patvirtino Olehas Liaško: „Išėjau iš Porošenkos. Jis pasakė viską, ko norėjau. Prezidento sprendimas dėl ATO bus toks, kokio laukia visa Ukraina. Mes susitarėme, kad jis pats apie tai praneš šiandien, pasibaigus UNSG posėdžiui „.

Po to vyko ilgas keturšalis Porošenkos, Putino, Merkel ir Hollande pokalbis telefonu. Tikėtina, kad būtent jo metu Rusija kartu su Vokietija pabandė Porošenko įtikinti pratęsti paliaubas.Tuo momentu informacija apie Ukrainos lyderio susitikimą su frakcijose nedalyvaujančiais deputatais ir „karštus planus“ pasiekė aukščiausią politinį lygmenį. Iš visko sprendžiant, Merkel ir Putinas pasiekė savo, tačiau tik trumpam, tą liudija Prancūzijos ir Rusijos prezidentų spaudos atstovų pranešimai. Pagal Paryžiaus versiją, dialogas baigėsi sprendimu paruošti susitarimą dėl ugnies nutraukimo tarp Kijevo ir separatistų, Ukrainos – Rusijos sienos kontrolės Ukrainos ir ESBO pajėgomis nustatymo, įkaitų išlaisvinimo ir dalykinių derybų pradžios (tikėtina, omenyje turėtas rytinių regionų statusas). Kremliaus pranešimas nebuvo toks detalus, tačiau pasižymėjo tuo pačiu taikiu tonu. Tik Kijevas viską traktavo savaip. Porošenkos spaudos atstovai nutylėjo apie paliaubų pratęsimą ir tepasakė, kad „pokalbio dalyviai sutarė dėl būtinybės artimiausiu metu organizuoti kontaktinės grupės, kurioje dalyvauja Leonidas Kučma, Rusijos pasiuntinys Michailas Zurabovas ir specialioji ESBO atstovė Heidi Tagliavini, konsultacijas“ Hollande pranešime išvardytiems susitarimams pasiekti.

Kitais žodžiais tariant, Porošenko nedavė Putinui, Merkel ir Hollande jokių pažadų pratęsti paliaubas. Tačiau negalima atmesti minties, kad Putinui, pavyzdžiui, galėjo kilti tokia iliuzija. Kitaip būtų sunku paaiškinti faktą, kodėl Rusija ėmė aktyviai veikti būtent pagal Hollande spaudos atstovų pranešime aprašytą planą. Pirmasis DLR vicepremjeras Andrejus Purginas pareiškė, kad separatistai jau liepos 1-ąją pasiruošę pradėti derybas. O Vladimiras Putinas Ukrainos prezidentui Piotrui Porošenko pasiūlė pasienio punktų „Dolžanskoje“, „Izvarino“ ir „Krasnopartizansk“ Rusijos pusėje įkurdinti ESBO ir Ukrainos valstybinės sienos apsaugos stebėtojus (beje, tai daugelis „Novorosijos“ šalininkų priėmė kaip išdavystę). O ir pats Prancūzijos lyderis vargu ar būtų skelbęs taikaus plano detales, jei būtų žinojęs, kad Porošenko ketina tęsti ATO.

Pirmoji priežastis: Putinas apsiskaičiavo patikėjęs, kad jam su Vokietijos pagalba pavyks įtraukti Kijevą į ilgą, iš anksto pralaimėjimui (Ukrainos – red. past.) pasmerktą klampų „dialogą“, nežadantį jam pačiam jokių neigiamų pasekmių. Nepastebimai nusiplauti – štai toks buvo „gudrusis Kremliaus planas“. Putinas manė taip apsaugosiąs šalį nuo sankcijų ir išsaugosiąs „rytų projektą“, kuris iš „Novorossijos“ būtų virtęs „Antikijevo Rusia“ Ukrainos sudėtyje. Tačiau Putinas neįvertino Merkel faktoriaus, kuri keturšaliuose Porošenko-Vašingtonas-Merkel-Putinas santykiuose prisiėmė aiškią atsakomybę už Rusijos lyderio veiklą deeskaluojant situaciją rytuose. Iš Rusijos buvo laukiama jos „savanorių“ išvedimo, aiškaus ir neatšaukiamo „Novorossijos“ projekto atsisakymo. Ar Putinas galėjo sau tai leisti? Žinoma, ne. Todėl, pasibaigus paliaubų terminui ir Putinui neįvykdžius savo įsipareigojimų, Merkel pasitraukė iš žaidimo. Kaip vakar vakare pareiškė Psaki, prorusiškieji separatistai nesiliauja atakavę Ukrainos vyriausybės pajėgas, o Rusija galutinai nepatraukė savo kariuomenės nuo sienos. Dmitrijaus Peskovo raginimais neperdėti Rusijos įtakos savanoriams Vakaruose niekas netiki, kaip ir Putino patikinimais, kad Rusija nesanti konflikto dalyve. Kaip savo interviu pareiškė Glebas Pavlovskis, kažkas turi sumokėti už karo pabaigą. Buvo manoma, kad mokės Putinas, bet jis atsisakė.

Iš to kyla antra priežastis: žlugo tarptautinis Vokietijos tarpininkavimas. Vokietija ir JAV Ukrainos krizėje turi skirtingus interesus ir vaidina skirtingus vaidmenis. Patinka tai JAV vyriausybei ar ne, JAV, kaip ir Rusija, yra konflikto dalyvė ir aktyviai remia Kijevą. Vokietija bandė būti tarpininke ir jos misija žlugo. Šioje situacijoje Merkel praranda iniciatyvą ir į pirmą planą išeina JAV, visiškai aiškiai nusiteikusi iki galo užbaigti ATO. Sisteminė Ukrainos krizės problema – joje nėra numatyta efektyvaus tarptautinio ir iš viso jokio arbitražo. Stambiausios pasaulio valstybės – Rusija ir JAV – be kompromisų yra suinteresuotos geopolitine pergale ir daug už ją stato.

Trečioji problema: Maidanas. Viktorą Janukovyčių nuvertinėjo ne Arsenijus Jaceniukas su Aleksandru Turčinovu ir juolab ne Piotras Porošenko su Vitalijumi Kličko. Ir visa ši kompanija neišgelbės naujosios Ukrainos valdžios nuo eilinės revoliucijos, jei bus prasilenkta su Maidano prioritetais. Porošenko patiria galingą gatvės ir radikalių lyderių, po 2014 vasario dalijantis postus nustumtų į šalį ir stuburu jaučiančių, kad jų laikas dar ateis, spaudimą. Maidanas reikalauja įvesti karinę padėtį. Prie protestuojančiųjų Kijevo centre prisijungė ir kariškiai: savanorių bataliono „Donbasas“, „Dniepras“ ir „Aidaras“ atstovai. Maidanas lieka svarbiausiu Ukrainos vidaus politikos faktoriumi, kol kas nepaklūstančiu jokiai kontrolei. O dabar įsivaizduokite: iš vienos pusės po langais revoliucinės pajėgos, neseniai nušlavusios Janukovyčių ir diktuojančios, kaip kariauti bei ATO palaikyti pasiruošusios JAV, o iš kitos – aiškiai savo pozicijų neišlaikantis Putinas, kurį į kampą įvijo jo paties atmesta galimybė tiesiogiai įvesti kariuomenę.

Ketvirtoji problema: šalių negebėjimas susitarti. Kijevas privalo susigrąžinti pietryčių kontrolę, separatistai – išsaugoti ją sau. Nėra scenarijaus, galinčio šias dvi šalis atvesti prie susitarimo ir sukuriančio rytiniuose regionuose valdymo modelį, garantuosiantį taiką. Tai didesne ar mažesne dalimi reikštų separatistų veiksmų legitimaciją, o pusė Ukrainos juos laiko teroristais. Ir pats separatizmas Ukrainoje jau gyvena savo gyvenimą, kaip maištauti pasiruošęs paauglys.Todėl teisus ir Putinas, kai sako Rusiją negalint nurodinėti separatistams: daugiausiai, ką gali padaryti Kremlius, – liautis tiekęs bet kokią pagalbą, o tai neišvengiamai reikštų separatistų karą su Putinu, be kita ko, asmeninį. Tai jau nebe „Novorossijos“ atsisakymas. Tai būtų visos Ukrainos atsisakymas ir pats didžiausias Rusijos pralaimėjimas po SSRS iširimo.

Penktoji problema: šalių negebėjimas vykdyti įsipareigojimus. Paliaubos vyko, o taikos nebuvo. Ir iš Ukrainos, ir iš separatistų pusės buvo susišaudymų (čia žurnalistė akivaizdžiai ignoruoja faktus: separatistai paliaubų metu ne tik vykdė susišaudymus, bet ir toliau puolė ir užgrobė Ukrainos dalinius – red. past.). Separatistų ir Kijevo dialogas turi tik vieną tikslą – laimėti laiko. Porošenko, sprendžiant iš visko, daugiau laukti nebegali: arba jis atsuks vamzdį į rytų pusę, arba kitas vamzdis atsisuks į jį.

Visa tai reiškia, kad karas bus. Ir Rusija, ir Putinas atsidūrė, švelniai sakant, labai nepatogioje padėtyje. Per daug buvo investuota į taikos procesą (net pareigos padalintos), ir net ik jėgų. Ant dialogo altoriaus buvo padėtas „Novorossijos“ projektas. Kremlius moraliai ruošėsi gyventi naujoje sustiprėjusios dešiniosios imperiškai mąstančios ir kovinės patirties įgijusios opozicijos tikrovėje. Putinas buvo pasirengęs išduoti dalį Rusijos visuomenės. Ir visa tai tik dėl vieno: minimalios galimybės įšaldyti situaciją, į ilgalaikės krizės padėtį įvesti status-quo, išsaugantį Rusijai separatistinį kabliuką, ant kurio Putinas taip norėjo pakabinti Ukrainą. O ji nutrūko. Dabar Rusijos prezidentas turi dar mažiau galimybių. Situacija grįžo prie padėties gegužės pradžioje, kai Rusija, pagrasinus jai sankcijų plėtra, sutiko laikytis veiksmų sureguliavimo plano ir jau tada atsisakė daugelio idėjų – prezidento rinkimų teisėtumo nepripažinimo ir federalizacijos. Bet kur traukti toliau? „Duginai ir Glazjevai“ gavo revanšo už susirėmime su „šešta kolona“ patirtą pralaimėjimą galimybę ir jie būtinai pasinaudos stipriausiu per paskutinį dešimtmetį Putino nusivylimu, ragindami priimti skubius sprendimus. Bet ir tie, kurie paskutinėmis savaitėmis aktyviai derėjosi su Porošenko (žiniasklaida mini Viačeslavą Surkovą), nepasiruošę pasiduoti: o juk jie turi ir argumentų – Porošenko ATO sėkmės atveju iš dalies atleidžia Putiną nuo atsakomybės, priimant moraliai ir politiškai sunkų sprendimą atsisakyti „Novorossijos“ su visais potencialiais jos Kvačkovais. Visada lengviau tai padaryti priešo rankomis.

Autorius Tatjana Stanovaja

Vertė G. Dambrauskienė

šaltinis: http://slon.ru/russia/pyat_prichin_neizbezhnosti_voyny_ili_chto_poroshenko_delal_proshlym_vecherom-1121407.xhtml

Laimė – kai į tave nešaudo

Eugenijus Šibalovas gegužės 30, 21:00

Mes greitai pripratome gyventi karo vidury. Bauginančiai greitai.

Mūsų vaikai daugiau neprabunda naktį, jei girdisi šūviai. Net nekrūpteli. Priprato.

Užtat mes prabundame. Ir iškart dairomės: ar visi savi namie? Visi. Galima miegoti toliau.

Ir prasmengam į sunkią drumzliną užmarštį be sapnų. Mūsų miegas – poilsis prieš naują sunkią dieną. Gal ir paskutinę mūsų gyvenimo dieną.

Vaikai… Vaikai tapo visiškai kitokiais. Tai – maži suaugusieji. Jie daugiau neberodo kaprizų. Jie tapo tyliais ir paklusniais.

Kai danguje pasigirsta sunkus lėktuvo motoro gaudimas, jie patys lipa iš smėlio dėžių, nuo sūpuoklių, susirenka žaisliukus ir bėga namo.

Kai kažkur-tai, toli ar arčiau, pasigirsta stiprūs sprogimai, jie ima mus už rankos ir žiūri iš apačios į viršų su keista ramybe. Laukia, kol mes pasakysime, ką daryti. Jie jau suprato, kad kare reikia vykdyti įsakymus.

Mokiniai nebebėga iš pamokų „pasitūsinti“ su draugais. Nesavivaliauja. Po skambučio sėdi, kol mes neateisime jų pasiimti. Mes ateiname. Kartais net atbėgame – jei pasiekia gandai, kad prie mokyklos pasirodė ginkluoti žmonės.

Vaikams atrodo – mes žinome, ką daryti. Kad viskas bus gerai.

Mes, aišku, nežinome. Mes tik mokomės. Mokomės gyventi kare.

– Autobusas važiuoja tik iki Panfilovo prospekto. Toliau vyksta kariniai veiksmai., – praneša per garsiakalbį vairuotojas. Jau neužsikerta. Išmoko.

Visi tyli. Išskyrus vieną jaunutę merginą, kuri ištaria, nežinia į ką kreipdamasi:

– Bet juk tai – iš tikrųjų baisu… Turbūt…

Balse – nuostaba. Jai tai keista: turėtų būti baisu, o nebaisu.

Mes mokomės.

Pirma pamoka – niekur neiti ir nevažiuoti, jei nėra būtinybės.

Mes išmokome apsieiti be pasivaikščiojimų, kino teatrų, kavinių. Nepaklusti akimirkos kaprizams. Neužsibūti ilgiau, nei derėtų, vietose, kur daugiau žmonių.

Mūsų judėjimas dabar – griežtai funkcionalus. Darbas, namai, bankomatas, parduotuvė.

Dykinėjantis „šopingas“ ir kiti vartotojiškos visuomenės džiaugsmai – tai jau ne apie mus. Mes perkame ne pramogai. Tik išgyvenimui. Tai, kas reikalingiausia, pagal išankstinį sąrašą.

Svarbiausia – kuo greičiau.

Reikia spėti grįžt namo iki sutemstant. Nes, ar yra komendanto valanda, ar jos nėra – neaišku.

Todėl naktį tiesiog geriau nevaikščioti. Neabejotinas sprendimas. Naktis – karo laikas. Ir – akmeninių džiunglių plėšrūnų naktinės medžioklės.

Mes užmiršome, kas yra piko valandos kamščiai. Mūsų gatvės tuščios. Bet kuriuo dienos metu viešojo transporto neperpildo keleiviai.

Bedarbystė daugiau neatrodo kaip tragedija. Anaiptol, bet kokia galimybė likti namie – kaip laimė. Mes, laimei, kol kas nebadaujame. Poreikis neveja mūsų į gatvę ieškoti vakarienės.

Vadinasi, geriau pasėdėti namie. Gerai, kad vanduo, elektra ir dujos tiekiami be pertrūkių. Ta prasme – ne blogiau, nei visada. Net stebėtina.

Gyvenimas persikėlė į kiemus. Tačiau kiekvienas išėjimas už blokiniais daugiaaukščiais apibrėžto kvadrato – loterija. Ilgas ir sunkus žygis. Be garantijos sugrįžti.

Vakarop kažkada pilnos žmonių alėjos ir skverai pavirsta Silent Hill. Bežadė tyla. Beveik nepagaunamas, vos juntamas pavojaus prieskonis.

Antra pamoka – laikytis kuo toliau nuo ginkluotų žmonių.

Karas_gretaGinkluoti žmonės – mirties pranašai. Savosios ir svetimos.

Jie pritraukia mirtį.

Šią pamoką mes mokėmės nelengvai.

Mes – buvę taikūs gyventojai. Mes užaugome ant kovinių filmų, patosinio heroizmo knygų ir video žaidimų, kur mirtis nebaisi, o graži ir su specialiais efektais.

Barikados, šarvuočiai keliuose, žmonės su automatais gatvėse, sraigtasparniai danguje. Tai buvo nauja, tai buvo įdomu.

Pasakojo, kad moteris iš Slovjansko buvo atsitiktinai sužeista per savo smalsumą. Ji vakare išėjo į balkoną per žiūronus pažiūrėti karo. Iškart buvo šauta į optikos blykstelėjimą, ar tai iš granatsvaidžio, ar tai iš minosvaidžio. Kas šovė – neaišku.

Kiek vėliau mes supratome – ten, kur sėjama mirtis, nėra jokio tikslumo. Atsitiktinė kulka ar skeveldra gali kliūti kiekvienam.

Trys taikūs gyventojai žuvo Donecke ir dešimt sužeistų Slovjanske. Tai – tik per vieną dieną – gegužės 28-osios pirmadienį. O per praeitą – trys užmušti Slavjanske ir vienas Mariupolyje.

O dar nuo karo veiksmų pradžios buvo sužeisti septyni vaikai. Nuo keturių iki septyniolikos metų. Laimei, nei vienas nežuvo.

Mes išmokome šią pamoką. Gatvės akimirksniu tuštėja, jei jomis eina kolona. Ar vaikštinėja „respublikos“ patrulis. Ar kur nors lekia visureigiai be numerių, prikimšti barzdylų kamufliaže.

Ginkluoti žmonės turi savo gyvenimą., sudėtingą ir įvairų. Jie skirstosi į grupuotes. Sudarinėja keistas sąjungas, nepatvarias ir nepastovias.

Iš pradžių stovi blokpostuose po viena vėliava. Vėliau apšaukia vieni kitus „marodieriais“ ir „išdavikais“

Ir kariauja.

Kartais su Ukrainos armija. Kartais tarpusavyje.

Atrodo, jie patys neatsimena, nuo ko viskas prasidėjo. Bet jau nebegali sustoti.

Juos vaikosi mirtis. Bet nebūtinai pasivys. Galbūt, tai, kas paruošta kažkuriam iš jų, atiteks kažkuriam iš mūsų.

Todėl geriau juos apeiti.

Trečia pamoka – nepasitikėti. Niekuo. Niekada.

Mes išmokome pasilaikyti savo nuomonę sau. Kažkada mes mėgome ginčytis ir garsiai įrodinėti savo teisumą. Pliurpti, juokauti ir stoti mūru už beprotiškas teorijas.

Dabar mes sveriame kiekvieną žodį. Ypač su mažai pažįstamais žmonėmis.

Kas žino, į ką ir kaip sureaguos tavo pašnekovas? Šaukdamas puls prie artimiausio patrulio: „Laikykite jį, tai banderininkas“? Duos į snukį, tardamas: „Še tau, separatistų kale“?

Geriau netikrinti. Geriau patylėti.

Mums šiurpu per televizorių išgirsti žodžius „derybos“ ir „visuomeninis dialogas“. Su kuo dialogas? Su mumis?

Bet mes nekalbėsime. Mes jau supratome, kad tylėjimas – saugumo garantas.

Paskutinius pasitikėjimo likučius griauna patys artimiausi žmonės. Gerai tiems, kurių draugai ir artimieji turi vienodus požiūrius. Kurie neturi abejonių, kas šiame kare – saviškiai.

Bet taip būna retai. Neatsargiai tartas žodis kaip degtukas įžiebia bjauriausių barnių laužą. Trūkinėja šeimyniniai ryšiai, sena draugystė pažyra šukėmis.

O vaikai iš kampo tyliai ir liūdnai žiūri į rėkiančius, šlykščiai besiplūstančius, taškančius seiles suaugusius.

Bet neverkia. Jau išmoko. Ar nebemoka?

Mes daugiau nepasitikime viešomis kalbomis ir oficialiomis suvestinėmis. Ypač tomis kalbomis ir suvestinėmis, kurios apie taiką ir saugumą.

Mes jau supratome, kad saugumas būna tik laikinas. O taika kažkada buvo. Daugiau jos nebėra.

Mes skambiname draugams, bičiuliams, pažįstamiems:

– Klausyk, aš tavo krašte turiu reikalą. Ar ten pas jus nešaudo?

– Ryte pašaudė nedaug, dabar lyg tylu.

– Keliai neužblokuoti?

– Blokpostas – senoje vietoje, naujų neatsirado.

Su tais, kuriais mes nepasitikime kiek mažiau, nei likusiais, dalinamės pačiu brangiausiu – pačia svarbiausia ir reikalingiausia informacija. Apie dar veikiančias parduotuves ir bankomatus. Apie blokpostus.

Apie komendanto valandą:

– Tai ji vis tik yra ar jos nėra?

– O velniai ją žino!

Labiausiai mes nepasitikime milicija. Anksčiau mes jų prisibijojome, bet vis tiek laikėme valdžios atstovais. O kas jie dabar?

Mano draugas namie vakarieniauja. Skambutis į duris. Nusiverkusi kaimynė:

– Mano vyrą paėmė! Tie – su automatais – kabinėjosi prie kažkokio žmogaus, o jisai užsistojo. Ir jį nusivedė į UST (Ukrainos saugumo tarnybos) pastatą. Ką man daryti? Juk neskambinsiu į miliciją?

– Žinoma, į kokią miliciją! Klausyk, juk „respublika“ publikavo telefonus, kur reikia pranešti apie pagrobtus žmones…

Skambinti teroristams, kad jie prašytų savo draugų paleisti įkaitą. Čia ir dabar ši mintis neatrodo beprotiška.

Galbūt, tai vienintelis šansas išsigelbėti. O milicija – tai iš viso be šansų.

Dabar mes tiesiog nesuprantame – kas tie keisti žmonės su absurdiška mėlyna uniforma? Kalbama, kad jiems moka atlyginimą. Sklinda gandai, kad jie už tuos pinigus turėtų palaikyti viešąją tvarką ir užtikrinti taikių gyventojų saugumą. Juokinga…

Tarp kitko, ir iš jų yra nauda. Tokia, kaip iš baltų pelių povandeniniame laive – kai pritrūksta oro, pirma ima dusti pelė.

O kai Donecke nusimato susišaudymas ar eiliniai pogromai „respublikos vardu“, pirmieji iš gatvių dingsta milicininkai.

Vadinasi, ir mums laikas išsilakstyti.

…Mes su didelėmis pastangomis išsaugome žmoniškumo likučius. Kol kas mes nesiveržiame miniomis į marodierių atplėštas parduotuves. Mums tai atrodo gėdinga. Bet tai – tik todėl, kad kol kas mūsų šeimos dar nėra ant skurdo ir bado ribos.

Patys sąžiningiausi keikia save už tai, kad pratylėjo, kai dar žodis galėjo kažką pakeisti.

Patys doriausi pripažįsta, jog buvo kvaili, kai manė, jog jų įsivaizdavimas, kokia turi būti laimė, buvo pakankamas pretekstas griebtis ginklo.

Mes vis dar laikomės, kad nenusiristume į visišką chaosą.

O dar mes pagaliau radome, kas mus visus vienija. Nepriklausomai nuo pažiūrų ir simpatijų.

Mes visi, slėpdami vienas nuo kito, žiūrime vakarais pro uždengtus langus į žvaigždėtą dangų ir meldžiame: „Dieve, tegu visa tai greičiau pasibaigia“.

Šaltinis: http://gazeta.zn.ua

Vertė: Lightning Rod

LLR vadovas paskelbė karą DLR lyderiui

– DLR (Donecko liaudies respublikos) lyderiai pasirodė gėdingais bailiais ir išdavikais. Leisti okupantų kariuomenei Donecko valymą – tai Pušilino ir jo žmonių nusikaltimas prieš Donecko liaudies respublikos liaudį. Tai – išdavystė, – taip emocingai pareiškė apsišaukėlis Luhansko liaudies respublikos (LLR) lyderis Valerijus Bolotovas.

LLR kvazivalstybės vadovas sumaišė su žemėm Denisą Pušiliną, dar vieno naujadaro (DLR) Ukrainos žemėlapyje vadeivą, už tai, kad šis deramai nepasipriešino Ukrainos pajėgoms.

Tuo Luhansko regiono pagrindinio separatisto pasipiktinimas nesibaigė. Jis paskelbė Donecko liaudies respublikos vadovybę personomis non grata savo „valstybės“ teritorijoje.

Naujų pseudorespublikų vėliavos pagal bendrą kurpalių

Naujų pseudorespublikų vėliavos pagal bendrą kurpalių

– Pagal karo įstatymus, jiems, kaip savo liaudies išdavikams, turi būti taikoma likvidacija, – pabrėžė Bolotovas. DLR vadovą jis pavadino žmogumi už įstatymo ribų ir paskelbė jam karą.

Vertė Lightning Rod

Šaltinis: http://inforesist.org

Yevhen Lauer apie karinę vadovybę

Portalo tribuna.com.ua redaktorius Yevhen Lauer (Евгений Лауэр)
2014-05-23 20:00

Prieš kelias valandas įvykęs pokalbis su kariuomenės specialistais buvo labai emocionalus.

Sakydami, kad jie pasipiktinę praėjusių dienų įvykiais – nepasakytume nieko.

Iš išvadų kyla klausimas: kur dabar yra kariuomenės ir žvalgybos specialiosios pajėgos? Tiesus atsakymas: nuolatinės dislokacijos vietose! Aukštieji vadai, matyt, laikosi specialistus sau, kad saugotų jiems nuo vagių papachas (kailinės karinės kazokų kepurės), masyvius namų kabineto baldus ir namų seifus su visu jų turiniu… Ir tai – geriausiu atveju.

Į visus karininkų ir puskarininkių prašymus ir reikalavimus pasiųsti juos į karštuosius taškus šalies Rytuose atsakoma griežtai ir nemotyvuotai. Nors būtent kariuomenės specialiosios pajėgos – kaip nulietos tokio pobūdžio operacijoms, kokios dabar vyksta Luhansko ir Donecko srityse.

Matyt specialiųjų operacijų skyriaus vadovui, generolui Viačeslavui Nazarkinui visgi geriau sekėsi skelbti skambius komunikatus po bendrų Ukrainos ir amerikiečių antiteroristinių (!) mokymų „Rapid Trident – 2013“? Po jų, mulkių nuomone, šis „nusipelnęs“ pėstininkas tapo didžiu specialiųjų operacijų specialistu, – atleiskite už tautologiją. Maža to – sugebėjo tuo įtikinti ir Janukovičių su Lebedevu (sutemus geriau neminėti tų šunsnukių vardų), kurie, kaip ir dera tokiems kvailiams, paskyrė šį „kovos su teroru genijų“ į pareigas. Manau, kad ne šiaip sau! Esu įsitikinęs, kad Ukrainos Gynybos ministerijoje ir tarp pasieniečių yra dar ne vienas toks nazarkinas.

Su kuo iš padorių kariškių, specialiųjų pajėgų narių, žvalgybininkų bekalbėtum, visi mano, kad būtina atleisti ir visiškai pakeisti supuvusią, mažaraštę, kiaurai persunktą biurokratizmu karinę Ukrainos vadovybę. Tiksliau išsireiškiant, nuosprendis paprastas: „Pasiųsti ant trijų raidžių!“ Jei šie žmonės liks savo postuose, graudus nuostolių sąrašas kasdien tik ilgės.

Kol vadai skambindami savo mobiliaisiais telefonais (!) per aukščiau stovinčio štabo būstinę kontaktuos su aviacija, kol karininkai karo veiksmų zonoje jausis lyg piknike, kol nepradės šaudyti visokio plauko „gerųjų agitatorių“, kol karinė kontržvalgyba kaip reikiant nesusirūpins išdavikais ir šnipais karinės vadovybės aplinkoje, kol nebus įvesta griežčiausia disciplina ne tik žemutinėse grandyse, bet ir karinėje vadavietėje, tol mums, deja, nenutrūkstamai tęsis 1941-ųjų metų vasara!

Turi atnaujinti savo veiklą kariniai tribunolai. Kariuomenėje nuolat turi būti išaiškinami ir perduodami tribunolui visokie „gudročiai“ ir „pacifistai“, jungimosi su Rusija šalininkai arba „teroristinių respublikų“ atjautėjai.

Į karą – o tai ir yra karas – vadovauti kariuomenei turi būti pašaukti profesionalai, savo reikalo žinovai, tegul dar tik papulkininkiai ir pulkininkai, o ne banknotų pervežimo iš Kanados „didvyriai“, parketo šlifuotojai ir šašlykų kepimo bei pirties kaitinimo specialistai su lampasais ir auksu siuvinėtomis kepurėmis.

Jei mes branginame mūsų vaikinus, turime reikalauti pokyčių!

Vertė: Laima Žilaitytė-Mayer

Šaltinis: https://www.facebook.com