Tag: Luhanskas

Birželio 2 dienos įvykių suvestinė

Broliai ir seserys, birželio 2-osios suvestinė.

Blogosios naujienos

1. Teroristai visą dieną apšaudo Luhansko pasieniečių dalinį.

Mes kol kas nepamatėme efektyvių ATO veiksmų, kurie užkištų smogikų gerkles. Tiesa, pasieniečių nurodymu ATO aviacija „prašukavo“ teroristų pozicijas už gyvenamojo kvartalo ribų, bet tai trumpalaikis efektas.

Mūsų duomenimis, šiandien pačiame „viršuje“ buvo sankcionuota ATO pajėgų operacija Luhanske, pasitelkiant rimtą pagalbą. Bet šiuo metu mes stebime tik „taškinį“ aviacijos panaudojimą, Iš esmės kol kas nėra ko ir komentuoti.

O pasieniečiai kaunasi. Visą dieną.

2. Tuo tarpu Rusija įvykius Luhanske visu pajėgumu išnaudoja naujų nuolatinio melo lavinų gamybai..

Pagal Maskvos versiją, pasieniečius užpuolę teroristai iš „Nacionalinės gvardijos“, staiga pradėjusios miesto valymą. Žinoma, jai talkino „Dešinysis sektorius“ – kur gi be jo. Juk kažkas turi subaigt rusų kūdikių kraują, nebetilpusį gvardiečiams.

Na ir įprasti Kremliaus vapėjimai apie „Ukrainos valdžios nusikaltimus prieš savo liaudį“. Įdomu, ar Putinui nesivaidena kruvini kaukaziečiai berniukai, kai jis Ukrainą kaltina tuo, ką pats išdarinėja Kaukaze?

3. Šiandien Gynybos ministerijos spaudos atstovai eilinį kartą papasakojo, kam bus panaudoti pinigai, kuriuos piliečiai paaukojo kariuomenei. Ir čia sunku nesistebėt.

Sunku pavadinti normaliu dalyku tą faktą, kad liaudis ne tik iš savo mokesčių maitina kariuomenę, bet ir aukoja jai pinigus. Tačiau dabar aš žiūriu į pirkinių sąrašą, kurį man maloniai patiekė GM, ir mane užvaldo niūrios abejonės.

Aš, pavyzdžiui, niekaip nesuprantu, kokiu būdu „3,5 tūkst. komplektų laivyno uniformos“ pirkimas padės išspręsti pagrindinę užduotį, iškeltą Ginkluotosioms pajėgoms – Donbaso teroristų sunaikinimą?

Gal GM kažką slepia, ir naktimis upeliais bei upeliūkščiais link Donbaso terikonų pagelbėti ATO pajėgoms prasiskverbia mūsų Karinis jūrų laivynas, vedamas fregatos „Hetmanas Saihaidačnas“? Jei ne, tai tokių pirkinių logika ne visai suprantama.

Gerosios naujienos

Prokuratūra perdavė teismui kaltinamuosius aktus prieš 63 žmones, kurie įtariami Charkivo srities valstybinės administracijos pastato užgrobimu.

Pranešimas labai laiku. Kur įmanoma, visus tuos šalies suskaldymo fanus reikia sodinti, ir pageidautina – per parodomuosius teismo procesus. Viešas išpėrimas – geras pavyzdys tiems, kurių dar nesučiupo.

2. Šiandieną Mykolajivas mėgėjams lakstyti po Rusijos vėliava tyliai ir taikiai parodė jų vietą.

Ukrainos patriotai susirinko pagrindinėje miesto aikštėje tam, kad neleistų separatistams surengti jų mitingo, kviečiančio nutraukti ATO. Patriotai atėjo į aikštę su siuvinėtais tautiniais rūbais ir Ukrainos valstybinėmis vėliavomis. Jų rankose – plakatai „Mykolajivas už ATO“, „Mykolajivo gyventojai už nepriklausomą Ukrainą“, „Mes prieš Rusijos okupaciją!“
Jų oponentai – Putino pakalikai (tarp kitko, jų buvo iš viso apie 30) po keleto minučių bendravimo su patriotais ėmė skubiai skirstytis.

Štai taip, atrodytų, be snukiadaužio, bet pakankamai įtikinamai.

3. Ukrainos VRM Vyriausioji valdyba Dniepropetrovsko srityje pradėjo formuoti batalionus „Luhanskas“ ir „Artiomovskas“, po 200 žmonių.

Batalionų pavadinimai kalba patys už save. Jei luhanskiečiai negali susiorganizuoti patys – padės kaimyninė sritis.

Dniepropetrovsko srities gubernatoriui I. Kolomojskiui jau šnabždamos pretenzijos, kad jis nusitaikė į Donbasą, kur po truputį spaudžia Achmetovą. Bet jei Kolomojskio veikla atitinka šalies interesus, tegul ir taktinėje plotmėje, bet tokiu sunkiu momentu, – sutikime, jį sunku kuo nors apkaltinti.

Beje, į šiuos batalionus gali stoti savanoriai iš bet kurios Ukrainos srities. Šalies gelbėjimas – visų reikalas.

LLR vadovas paskelbė karą DLR lyderiui

– DLR (Donecko liaudies respublikos) lyderiai pasirodė gėdingais bailiais ir išdavikais. Leisti okupantų kariuomenei Donecko valymą – tai Pušilino ir jo žmonių nusikaltimas prieš Donecko liaudies respublikos liaudį. Tai – išdavystė, – taip emocingai pareiškė apsišaukėlis Luhansko liaudies respublikos (LLR) lyderis Valerijus Bolotovas.

LLR kvazivalstybės vadovas sumaišė su žemėm Denisą Pušiliną, dar vieno naujadaro (DLR) Ukrainos žemėlapyje vadeivą, už tai, kad šis deramai nepasipriešino Ukrainos pajėgoms.

Tuo Luhansko regiono pagrindinio separatisto pasipiktinimas nesibaigė. Jis paskelbė Donecko liaudies respublikos vadovybę personomis non grata savo „valstybės“ teritorijoje.

Naujų pseudorespublikų vėliavos pagal bendrą kurpalių

Naujų pseudorespublikų vėliavos pagal bendrą kurpalių

– Pagal karo įstatymus, jiems, kaip savo liaudies išdavikams, turi būti taikoma likvidacija, – pabrėžė Bolotovas. DLR vadovą jis pavadino žmogumi už įstatymo ribų ir paskelbė jam karą.

Vertė Lightning Rod

Šaltinis: http://inforesist.org

Yevhen Lauer apie karinę vadovybę

Portalo tribuna.com.ua redaktorius Yevhen Lauer (Евгений Лауэр)
2014-05-23 20:00

Prieš kelias valandas įvykęs pokalbis su kariuomenės specialistais buvo labai emocionalus.

Sakydami, kad jie pasipiktinę praėjusių dienų įvykiais – nepasakytume nieko.

Iš išvadų kyla klausimas: kur dabar yra kariuomenės ir žvalgybos specialiosios pajėgos? Tiesus atsakymas: nuolatinės dislokacijos vietose! Aukštieji vadai, matyt, laikosi specialistus sau, kad saugotų jiems nuo vagių papachas (kailinės karinės kazokų kepurės), masyvius namų kabineto baldus ir namų seifus su visu jų turiniu… Ir tai – geriausiu atveju.

Į visus karininkų ir puskarininkių prašymus ir reikalavimus pasiųsti juos į karštuosius taškus šalies Rytuose atsakoma griežtai ir nemotyvuotai. Nors būtent kariuomenės specialiosios pajėgos – kaip nulietos tokio pobūdžio operacijoms, kokios dabar vyksta Luhansko ir Donecko srityse.

Matyt specialiųjų operacijų skyriaus vadovui, generolui Viačeslavui Nazarkinui visgi geriau sekėsi skelbti skambius komunikatus po bendrų Ukrainos ir amerikiečių antiteroristinių (!) mokymų „Rapid Trident – 2013“? Po jų, mulkių nuomone, šis „nusipelnęs“ pėstininkas tapo didžiu specialiųjų operacijų specialistu, – atleiskite už tautologiją. Maža to – sugebėjo tuo įtikinti ir Janukovičių su Lebedevu (sutemus geriau neminėti tų šunsnukių vardų), kurie, kaip ir dera tokiems kvailiams, paskyrė šį „kovos su teroru genijų“ į pareigas. Manau, kad ne šiaip sau! Esu įsitikinęs, kad Ukrainos Gynybos ministerijoje ir tarp pasieniečių yra dar ne vienas toks nazarkinas.

Su kuo iš padorių kariškių, specialiųjų pajėgų narių, žvalgybininkų bekalbėtum, visi mano, kad būtina atleisti ir visiškai pakeisti supuvusią, mažaraštę, kiaurai persunktą biurokratizmu karinę Ukrainos vadovybę. Tiksliau išsireiškiant, nuosprendis paprastas: „Pasiųsti ant trijų raidžių!“ Jei šie žmonės liks savo postuose, graudus nuostolių sąrašas kasdien tik ilgės.

Kol vadai skambindami savo mobiliaisiais telefonais (!) per aukščiau stovinčio štabo būstinę kontaktuos su aviacija, kol karininkai karo veiksmų zonoje jausis lyg piknike, kol nepradės šaudyti visokio plauko „gerųjų agitatorių“, kol karinė kontržvalgyba kaip reikiant nesusirūpins išdavikais ir šnipais karinės vadovybės aplinkoje, kol nebus įvesta griežčiausia disciplina ne tik žemutinėse grandyse, bet ir karinėje vadavietėje, tol mums, deja, nenutrūkstamai tęsis 1941-ųjų metų vasara!

Turi atnaujinti savo veiklą kariniai tribunolai. Kariuomenėje nuolat turi būti išaiškinami ir perduodami tribunolui visokie „gudročiai“ ir „pacifistai“, jungimosi su Rusija šalininkai arba „teroristinių respublikų“ atjautėjai.

Į karą – o tai ir yra karas – vadovauti kariuomenei turi būti pašaukti profesionalai, savo reikalo žinovai, tegul dar tik papulkininkiai ir pulkininkai, o ne banknotų pervežimo iš Kanados „didvyriai“, parketo šlifuotojai ir šašlykų kepimo bei pirties kaitinimo specialistai su lampasais ir auksu siuvinėtomis kepurėmis.

Jei mes branginame mūsų vaikinus, turime reikalauti pokyčių!

Vertė: Laima Žilaitytė-Mayer

Šaltinis: https://www.facebook.com

Gegužės 20 dienos naujienos

Broliai ir sesės, gegužės 20 d. apibendrinimai.

Blogosios naujienos:

1. Luhansko ir Donecko srityse separatistai užėmė 11 apygardų rinkimų komisijų, yra grėsmė, kad tas pats bus padaryta dar su aštuoniomis.

Pagal mūsų dabartinius įstatymus, rinkimai bus pripažinti galiojančiais net jeigu ir nevyks tam tikrose rinkiminėse apygardose Donbase. Betgi kodėl dėl kažkokių banditų iš piliečių atimama teisė išreikšti savo politinį pasirinkimą?

Vis dėlto norėtųsi tikėti, kad Ukrainos jėgos struktūros maksimaliai užtikrins rinkimų komisijų darbą. Tam ir yra valstybė, kad užtikrintų piliečiams jų konstitucinių teisių realizavimą.

2. Regionų partija ir komunistai Aukščiausioje Radoje sužlugdė balsavimą dėl baudžiamosios atsakomybės už rinkėjų papirkimą įvedimo. Buvo siūloma tuos, kurie paperka rinkėjus, bausti laisvės atėmimo bausme iki 3 metų. Kaip ir reikėjo tikėtis, regionalai ir komunistai, paminėjus laisvės atėmimo bausmės galimybę už tokius fokusus, ėmė smarkiai nervintis. Na, nenori šie ponai iš praeities sąžiningos politikos. Ne jiems tai. Jų smegenys atsisako priimti sąžiningo gyvenimo idėją. Reikia kažką daryti šių smegenų klausimu.

3. Rusija neatsisako rengti mokymus “Aviadarts – 2014” Ukrainos Prezidento rinkimų dieną ir jos išvakarėse. Kijevas davė Maskvai 48 valandų terminą paaiškinimui dėl šių mokymų.

Suprantama, kad įtikinamo paaiškinimo mes neišgirsime. Nors šie mokymai (jų metu bus „atidirbtas“ kovinis raketinės, sprogstamosios ginkluotės ir pabūklų naudojimas antžeminių taikinių atžvilgiu, taip pat sąlyginio priešo oro gynybos sistemos įveikimas) – tai iš esmės Rusijos oro karinių pajėgų įsiveržimo į Ukrainą veiksmų scenarijus.

Taip pat mes, kaip iš anksčiau, nefiksuojame Rusijos karinių pajėgų atitraukimo iš pasienio zonos. Tiesa, dabar jie bent jau „nebesėdi ant pačios sienos“ – 10 km zonoje – tai šiek tiek stabilizuoja situaciją. Tačiau tai, ko gero, tik įtampos sumažėjimo iliuzija. Tikrajam situacijos stabilizavimui reikia, kad karinės pajėgos būtų sugrąžintos į savo pastovios dislokacijos vietas.

Gerosios naujienos:

Ukrainos Aukščiausioji Rada priėmė “Taikos ir santarvės memorandumą”. Ten – kvietimas mažinti įtampą šalyje, visiškas Ženevos susitarimų palaikymas, žadėtos konstitucinės reformos.

Suprantama, jog šis dokumentas – tik deklaracija. Bet, manau, labai svarbus žingsnis į tikrą dialogą. Žinoma, ne su teroristais – su jais galima tik švino kalba. O su Rytų ir Pietų gyventojais – tai, kurie dėl kokių nors priežasčių netiki Kijevu, bet vis tiek nori gyventi vieningoje ir stabilioje Ukrainoje.

2. 100 tūkstančių pasaulio gyventojų palaikė peticiją JAV vyriausybei su prašymus pripažinti Rusiją terorizmo rėmėja.

Jeigu Vakarai šį statutą, patvirtinantį faktinę situaciją, pripažins, tai bus akivaizdi Ukrainos pergalė. Nors Rusija ir taip jau faktiškai atstumtoji, tačiau tarptautinio palaikymo Ukrainai augimas tikrai netrukdys.

3. Oligarchas R. Achmetovas pagaliau atmetė gėdingą melą ir parėmė vieningą Ukrainą. Donecko ir Luhansko srityse jo pkvietimu didžiausiose gamykloje įvyko įspėjamasis streikas prieš prievartą ir separatizmą.

Išvakarėse mes kaip tik sukritikavome Achmetovą už jo „memorandumą“ su teroristų organizacija „Donecko liaudies respublika“. Draugas taisosi. Mes džiaugiamės.

Tokiam Donbaso oligarcho elgesiui gali būti aibė priežasčių. Nepamirškime, kad didelė jo verslo dalis – Europoje, o ten gali nesuprasti jo „bendradarbiavimo“ su teroristine organizacija.

Kita vertus, kol Rinatas Leonidovičius blaškosi tarp „rusiško“ ir normalaus pasaulio, virš jo tėvonijos – Donbaso – pamažu slenka Kolomojskio šešėlis. Tokių varžybų Achmetovui nė už ką nereikia. Todėl jo dalyvavimas konkurse „geriausias vieningos Ukrainos draugas“ – paaiškinamas.

Tačiau neatmeskime ir tai, kad Achmetovas paskaičiavo, jog labiau verta remti teisėtą valdžią, nors ir grasinančią atimti dalį verslo, nei prorusiškų draugužių chaosą ir anarchiją. Juolab, kad šie jau rengiasi įvykdyti Achmetovo gamyklų „privatizaciją“.

Galiausiai, neatmetame ir dvigubo žaidimo galimybės. Bet ne tai svarbu. Jeigu šis taktinis Achmetovo ėjimas padės pagerinti situaciją regione – kodėl gi jo nepasveikinus? O motyvus ir slaptus norus vėliau išsiaiškinsime.

Apie gyvenimą Luhanske – mieste, kur nėra valdžios

vertė:Milda Petrokaite 
  • Kai teisus yra tas, kuris turi stambesnio kalibro ginklą. 

Prieš keletą dienų netoli nuo Luhansko buvo susidorota su šeima, kurios narys buvo ir dešimties metų vaikas. Abu tėvai – nušauti, sunkiai sužalota jų dukra – ligoninėje. Kaip rašo „Cenzor“, šie žmonės buvo verslininkai, jie pardavė viską, ką turėjo, ir bėgo iš vieno iš miestų Luhansko srityje. Juos vijosi, o patikros punktams buvo pranešta, kad jie iš „Dešiniojo sektoriaus“. Kai vadinamieji „kovotojai“ atidarė jų apšaudyto automobilio duris ir išgirdo vaiko verksmą, jie pabėgo. Ši siaubinga istorija gali tapti teroristų kontroliuojamų miestų kasdienybe.
Per dešimt dienų Luhanskas pavirto į dykynę, kurios vaizdą galima išvysti postapokaliptiniame kino filme „Išprotėjęs Maksas“. Buvusių pramonės gigantų (gamyklų) griuvėsiai, šachtų ir kasyklų atliekų kaupimo vietos „prisipildė“ sportiniais kostiumais vilkinčių, šalmus ir neperšaunamas liemenes dėvinčių ginkluotų žmonių. Jie važinėja miesto gatvėmis, siaubia juvelyrines parduotuves, plėšia degalines, iš sienų „rauna“ bankomatus. Užsuka ir pas ūkininkus, iš kurių reikalauja produktų „respublikos reikmėms“. Grobia žmones ir reikalauja išpirkos, užpuola ir muša praeivius, ir nenuilstamai kartoja „visa tai sukilusios liaudies labui“.
Dar prieš dvi savaites gyvenimas Luhanske vyko įprastine vaga: milicija pažeidėjams skirstė baudas už rūkymą miesto centrinėse gatvėse, prie Ševcenkos paminklo vyko mitingai, palaikantys vieningą Ukrainą, daugelis autobusų važinėjo su Ukrainos vėliavėlėmis. Praėjo savaitė. Gatvės ištuštėję, prie įvažiavimų į miestą įrengti patikros punktai, kuriuose patruliuoja ginkluoti žmonės, bankų sistema paralyžuota, nusikalstamumas sparčiai auga, o milicijos nebėra. Kaip ir valdžios.

 
  • Kur dingo „taikus gyvenimas“?

Fiksuokime datą ir laiką: balandžio 29 d., 14.00. Maždaug 3000 žmonių minia pajudėjo link srities administracijos pastato. Deputatai buvo pabėgę dar ryte. Luhanskiečiai užėmė tuščią pastatą, iškrėtė spintas, spinteles, seifus ir gerokai nustebo, neradę ten nei aukso, nei pinigų. Pro langus minios džiaugsmui buvo mėtomos „sosiskos“, saldainiai, kava, šampanas – žodžiu viskas, ką jie sugebėjo rasti pastate.
18.00 minia pradėjo reikalauti „baliaus“ tęsinio. Visi pajudėjo „šturmuoti“ teismo, prokuratūros, vietinės televizijos ir Vidaus reikalų ministerijos pastatų. Pirmosiose eilėse – moterys, už jų – vyrai, o dar toliau – ginkluoti „kovotojai“ kamufliažine apranga.
Į miestą važiavo taksi su pilnomis bagažinėmis ginklų. Milicija pabruko uodegą, paskėsčiojo rankomis ir perėjo į „protestuotojų“ pusę. Save apsiskelbęs gubernatoriumi Bolotovas paėmė valdžią į savo rankas ir paskelbė apie „laisvają Luhansko respubliką“.
Šiandien mieste veikia mistinė srities taryba, kuri posėdžiauja niekam nežinomose vietose ir leidžia „epinius“ aplinkraščius. Yra ir virtualių teisėsaugos institucijų atstovų, kurie facebook‘e rašo apie tai, kad iš medžiotojų bus konfiskuojami neregistruoti ginklai.
Yra miesto meras Sergej Kravčenko, sėdintis užgrobtame vykdomojo komiteto pastate, kuris į klausimą kaip jam einasi darbas kartu su separatistais atsako :“šiokia tokia įtampa yra, bet iš esmės jie NEtrukdo“. Ir yra Luhansko gyventojai, kurie visiškai nesupranta, kas atsitiko ir kur dingo taikus gyvenimas.
Svarbiausias žmogus šiame reikale yra, savaime suprantama, save pasiskelbęs gubernatoriumi Bolotovas. Jis veda Luhansko laisvąją respubliką gerovės kūrimo link, panašiai kaip Somalilande. Gegužės 1-ąją, tarptautinio darbo žmonių solidarumo diena, iki tol niekam nežinomas Valerijus Bolotovas pirmą kartą pasirodė žmonėms. Kaip tikras liaudies gubernatorius – lydimas dešimties automatais ginkluotų „apsauginių“. Suprask, liaudies gubernatorius – gerai, bet kalašnikovo tai nereikia pamiršti. Prie užimto administracijos pastato Bolotovas žadėjo Rusijos paramą, santarvę ir taiką visiems Luhansko žmonėms, kurie referendume pritars „nepriklausomybės“ paskelbimui.
(užrašas po nuotrauka)Taikus gyvenimas Luhanske akies mirksniu išnyko kaip dūmas vėjyje.

Luhansk

Keli šimtai pakiliai nusiteikusių darbo žmonių atstovų džiugiai šaukė „Ura!”. Ir jau gegužės 2-ąją tapo aišku, kad tai buvo tik visko pradžia. Kol visas dėmesys buvo sutelktas į Odesą, apsišaukėlių vadai Luhanske išleido krūvą dekretų. Ir taip „laisvosios respublikos“ „privalumų“ sąrašę atsirado ir visų vyrų mobilizacija, ir bet kokių organizacijų ir partijų uždraudimas, ir nuosavybės prievartinis nusavinimas „respublikos reikmėms“ ir daugelis kitų. Visi šie smagūs dalykai buvo žmonėms buvo patiekiami su priedu „Už Odesą neatleisime“. Atskiro dėmesio nusipelno sprendimas dėl komendanto valandos nuo 23.00 iki 6.00. Buvo atsisakyta paleisti sulaikytus paprastus žmones, atseit, dabar komendanto valanda. Daugelis leidinių spausdinami naktį, todėl laiku nebuvo išleisti. Andrejus Dechtiarenko, vieno iš laikraščių vyriausiasis redaktorius parašė: „Dėl vadinamosios „komendanto valandos“ naujas laikraščio numeris nebus išleistas. Planuojame tą padaryti poryt“. Su mobilizacija paprasčiau – tiesiog į punktus registruotis niekas neina. Jėga dar neverčia eiti.
Žmonės, kurie nepaisė Bolotovo nurodymų, ėmė dingti tiesiog eidami gatve. Komendanto valanda iš tiesų veikė. Tik ne tam, kad sumažinti aukų ir nukentėjusiųjų skaičių, o tam, kad pasinaudoti paros metu, kai niekas niekur nevaikšto ir plėšti parduotuves. Tik įsivaizduokite – tuščias miestas, pilnas parduotuvių ir bankų, ir nė vieno milicininko.
  • Taksistai

Taksistai – tai atskira kasta. Laisvajame mieste Luhanske naudotis taksi prilygsta savižudybei. Nes taksistai vežioja ginklus, malkas, maisto produktus, jie viską žino kas, kur ir kaip vyksta. Tai separatistų proletariatas. Tiesa, ne visi, bet dauguma jų.
Būtent taksi važinėjo tie, kurie puldinėjo visuomenės aktyvistus (pro-ukrainietiškus – vert.past.), būtent taksi naudojosi „vaikinai“ su beisbolo lazdomis ir panašiais instrumentais, kurie kankino žmones, nešiojančius ukrainietišką simboliką. Netgi tada, kai euromaidaniečiai skambindavo į miliciją, pranešdavo tokių automobilių numerius ir kur jie stovi, jiems būdavo tiesiog atsakoma:“Dėkojame, kad atlikote savo pilietinę pareigą“.
Patys taksistai visą kaltę verčia Maidanui. „Galicijoje tai galima automaidanus rengti, o man ką, ne? Štai Rusijoje žmonės gyvena, dirba taksistais, tai vien iš prostitučių kaip gerai uždirba. O čia kas? Kaip šuo už grašius turi dirbti. Rusijoje geriau“ – tokia paprasta taksistų logika.
Pagal respublikoje galiojančius „įstatymus“, visi, kurie nenori į Rusiją – banderovcai, fašistai, priešai, kurie tuoj pat turi būti deportuoti arba likviduoti. Tą iš karto pajautė tie, kurie pasisako už vieningą Ukrainą.
Ypatingai medžiojami žurnalistai. Dar prieš dvi savaites juos tiesiog išvydavo iš mitingų ir sugadindavo aparatūrą, dabar juos muša ir jie tiesiog dingsta be žinios.
Pagrobti žmogų „kovotojams“ panašiai kaip alaus į kioską nueiti: pagrobė ir savigynos būrio vadovą Temurą Juldaševą, aktyvistus Aleksejų Bidą, Ganną Mokrousovą ir daugelį kitų. Kai kuriuos tiesiog iš kavinės. Visus įkaitus veža į SBU pastatą, ten su jais atliekamas „auklėjamasis darbas“, t.y. jie mušami, po to kai kuriuos paleidžia, o kiti lieka ten „gyventi“.

  •  Tiesiog banditai

Luhansko žmonės nežino, ką daryti toliau. Kai kurie, viską metę, išvyksta iš miesto. Kiti vis dar vadina Bolotovą miesto gynėju ir kovotojų už rusakalbių teises. Dar kiti pasiduoda depresijai, nes Luhanskas – tai jau nebe Ukraina.
Politinis terminas „separatistai“ nėra visai tinkamas apibūdinti tiems, kurie dabar kontroliuoja Luhanską. Viena vertus, jie iš tiesų tokie, tačiau pažvelgus iš kitos pusės– jie tiesiog elementariausi banditai. Reikia paminėti ir tai, kad jie iš tiesų tiki savo, kaip „gynėjų“, misija, jie bijo „Dešiniojo sektoriaus“, jie bando sužlugdyti prezidento rinkimus grobdami komisijų pirmininkus, jie „įvykdė“ referendumą. Ir jie turi šalininkų, kurie dievina Cariovą, ėjo į referendumą ir tiki tuo, kad chaosas, dabar vyraujantis mieste, ir yra kova su fašizmu, „chunta“ ir savivale. Jų aktyvumas gali atrodyti ir komiškai, tačiau jie ginkluoti. O tai nejuokinga.
Keletas pavyzdžių: „Liaudies gubernatorius“ Bolotovas rimtai užsiėmė „dešiniasektoriečių“ paieška. Į paieškos lauką pateko ir srities karinis komisariatas, kuriame, Bolotovo nuomone, buvo nacistai, pasiruošę tuoj tuoj užimti miestą. Komisariatą apšaudė ir vos nesudegino. Kareivius išvežė automobiliais nežinoma kryptimi, tas juos išgelbėjo nuo išprotėjusios minios puolimo. Po akcijos komisariate ginkluotieji žmonės patraukė į Nacionalinio Taraso Ševcenkos universiteto bendrabučius, ieškoti palėpėse pasislėpusių nacistų ir „chuntos“ šalininkų. Baudžiamieji būriai ėmė gaudyti žmones tiesiog gatvėje vidury baltos dienos. Užėmus karinį komisariatą, į miestą buvo atvežta dar daugiau ginklų.

  • Skilimas

Protestuojai pradėjo jungtis į gaujas ir atsisakė paklusti Bolotovui. Gubernatorius pripažino, kad nebekontroliuoja situacijos: maždaug, darykite ką nori. Milicijos pareigūnai, atvykę pagal iškvietimą į nusikaltimo vietą ir pamatę prieš savo šautuvo vamzdį, iš karto apsisuka 180 laipsniu kampu. Kai kurie, ypač išradingi, atima iš Valstybinės automobilių inspekcijos darbuotojų naujus automobilius ir važinėjasi jais pro langus mojuodami AK-100 vamzdžiais.
Bolotovą pripažįsta ne visi „kovotojai“. Tokiu būdu Aleksejus Mozgovojus, vienas iš tų, kurie buvo pirmosiose gretose pradedant reikalus Luhanske, nuėjo į „partizanus“ ir grasina susprogdinti dinamito gamyklą kartu su šalia esančiu miestu. Kai kurie Pietryčių kariuomenės atstovai sako, kad būtent tikrieji gubernatoriai patys deda įspūdingus kiekius videomedžiagos į youtube. Tačiau Bolotovui tas nesvarbu, jis „įvykdė“ refendumą ir laukia Rusijos paramos. O Luhansko gyventojams visai nerūpi nei skambūs Avakovo pareiškimai apie ATO (antiteroristinę operaciją), nei prezidento rinkimai, nerūpi ir referendumas. Jie tik nori, kad baigtųsi šaudymai, grobimai, kad mieste galų gale vėl atsirastų milicija, į televizijos eterį vietoje Kiseliovo vėl sugrįžtų ukrainietiški kanalai ir kad bent kas nors prisiimtų atsakomybę už tvarkos atstatymą regione. O kol tvarkos nėra, įstatymai neveikia, o mieste pilna „kovotojų“, Luhanskas – ne Ukraina, o laukiniai RYTAI, kur laimi tas, kas turi stambesnio kalibro ginklą.

  • Referendumas

Vakar dirbo keturios rinkimų apylinkės. Visame mieste, kur pusė milijono gyventojų. Iš pat ryto ten patraukė pensijinio amžiaus bobutės, kurios stvarstė už rankų praeivius ir kvietė balsuoti „už Putiną“, todėl, kad jis „nepaliks Luhansko bėdoje“. Iš tiesų, tuose agitaciniuose lapeliuose, kurie išdidžiai buvo vadinami „biuleteniais“, buvo tik vienas klausimas. Visi, kurie balsavo, darė tai ne tam, kad būtų nepriklausomais nuo Ukrainos, o tam, kad dabartinei valdžiai „parodyti jos vietą“. „Mes prieš Jaceniukus ir Turčynovus“ – kalbėjo bobutės. Ir nors aktyvumas neviršijo 20 proc. daugelis luhanskiečių, pavargusių nuo mieste tvyrančios įtampos, palankiai vertino patį procesą, tikėdamiesi, kad visa šita butaforija sustabdys visuotinį chaosą. Jie tai įvertino ir kaip galimybę išsakyti savo nuomonę.

Gegužės 14 dienos įvykiai

Broliai ir seserys, gegužės 14-osios suvestinė.

Blogosios naujienos:

1. Pirmasis taip vadinamas „visos Ukrainos nacionalinės vienybės apvalusis stalas“ prasidėjo farsu.

Regionų partijos frakcijos lyderis A. Jefremovas dėl antiteroristinės operacijos ėmėsi grasinti valdžiai. Esą, teroristai rytuose turį savo „nuomonę“, juos jaudinąs „istorinio teisingumo“ klausimas. O Ukrainos valdžia, išdrįsusi atremti banditizmą po Rusijos vėliava – vos ne budeliai ir niekšai.

Neaišku, ką Jefremovas laiko separatistų „teisybe“. Teisę žudyti, grobti ir kankinti žmones, plėšikauti ir vogti? Jei taip, tuomet juntama, tiesą sakant, Regionų partijos „tiesa“. Jos vadukai visokių janukovyčių pavidalu būtent tai ir darė, kai buvo valdžioje.

Aš jau ne kartą sakiau: dialogas su rytais – viena, o dialogas su teroristais – visai kas kita. ATO nenukreipta prieš taikius gyventojus, kad ir kaip jie kritikuotų Ukrainos valdžią. ATO nukreipta prieš terorizmą. Todėl visa Jefremovo ir į jį panašių retorika apie Ukrainos jėgos struktūrų veiksmus – nesąmonė ir aiški provokacija.

Beje, ciniškas ir veidmainiškas Jefremovas Ukrainos jėgos struktūras prilygino sovietų kariams, 1956 metais numalšinusiems Vengrijos sukilimą. Nesuprantu, jis ligonis ar melagis? Vengrijoje žmonės sukilo prieš okupantus. O Donbase okupantai po svetimos šalies vėliava kursto liaudį pasipriešinti gimtai šaliai. Kaip, būnant sveiko proto, įmanoma lyginti? Dėl tokios demagogijos net Simonenko ir Vitrenko nervingai rūko pašaly.

2. Donbaso separatistai rinkimų komitetų nariams ir jų šeimoms grasina susidorojimu. Luhansko krašto Antracito gyvenvietėje jie pagrobė apylinkės rinkimų komisiją. Tikslas aiškus – sutrukdyti gegužės 25-osios rinkimus.

Kuo arčiau rinkimai, tuo sunkesnėms dienelėms reikia ruoštis. Bet aš įsitikinęs – mes įveiksim. Tarp kitko, ir ESBO žada pasirūpinti tuo, kad rinkimai Ukrainoje įvyktų sąžiningai, skaidriai ir be įsikišimo iš išorės.

3. А.Тurčinovas pareikalavo pasieniečių pasiaiškinti, kokiu būdu apsiskelbęs Luhansko krašto „liaudies gubernatorius“ ir separatistų lyderis V. Bolotovas sugebėjo ramiai išvykti į Rusiją.

Pasieniečiai atsakė: taigi jam išvykti niekas neuždraudė. Esą nebuvo priežasties neleisti kirsti sienos.

Nežinau, juoktis ar verkti. Protu suvoki, kad mūsų biurokratinėje valstybėje pasieniečiai lyg ir teisūs. Bet situacija vis tiek atsiduoda marazmu. Ir labai stipriai.

4. Ukrainos Justicijos ministerija Ukrainos nuostolius dėl Krymo aneksijos vertina jau daugiau nei 1 trilijonu grivinų.

O juk tai tik pradžia. Ateityje Rusija ims vaginėti Ukrainos Juodosios jūros šelfo dujas – ji pati taip pareiškė. Galiausiai Putino afera Kryme mums kainuos (ir jau kainuoja) labai daug.

Gerosios naujienos:

1. Ir vėl tas pats „visos Ukrainos nacionalinės vienybės apvalusis stalas“. Dialogas prasidėjo, ir tai pliusas.

Sąžiningai pasakysiu: aš šitą renginį vertinu kritiškai. Priežastis paprasta: rytuose šiuo metu nėra lyderių, su kuriais galima būtų kalbėtis, kuriais tikėtų patys rytinių regionų gyventojai. Duok Dieve, kad klysčiau.

Bet Ukrainos valdžios bandymas išgirsti rytus ir būti pačiai išgirstai – neabejotinas pozityvas.

2. Ukrainos karinės oro pajėgos atstatė penkių zenitinių raketinių padalinių kovinį pajėgumą.

Zenitinis raketinis kompleksas С-300ПС

Zenitinis raketinis kompleksas С-300ПС

Iš tiesų to, kas atstatyta, beprotiškai maža tokiai dideliai šaliai, kaip Ukraina. Bet reikia suprasti padėtį. Gaila, mes negalime skelbti net bendriausio pobūdžio duomenų, tačiau Priešlėktuvinės gynybos srityje situacija labai nekokia. Kiekvienas pagerinimas yra aukso vertės.

3. Vienos Briuselio komunos vadovybė neleido savo teritorijoje vykti festivaliui „Randevu su Rusija“. Priežastis – Ukrainos įvykiai.

Civilizuotose šalyse žodis „Rusija“ vis dažniau tampa keiksmu – kaip agresijos ir blogio simbolis. Žodis „Ukraina“ vis labiau asocijuojasi su kova už laisvę ir suverenitetą. Ir tai tiksliai atspindi tikrovę.

4. Nacionalinės gvardijos gvardietis M.Gajus ir 95-ojo oro desanto būrio desantininkas S.Ševčiukas ant paties aukščiausio Slovjansko taško – televizijos bokšto ant Karačuno kalno – iškėlė Ukrainos vėliavą.

Ta vėliava reiškia labai nedaug, žinant, kaip laisvai Slovjanske jaučiasi teroristai. Bet ji reiškia ir labai daug – kaip ženklas, kad tai mūsų žemė. Ji aplaistyta mūsų vaikinų, žuvusių nuo samdinių ir savų kolaboracionistų rankų, krauju. Ir mes už ją kovosime.

Foto: http://inforesist.org

Respublikinės reikšmės bomžai

2014.05.14 16:21

2

„Kiekviena virėja gali valdyti valstybę“. Šiandien ši Leninui priskiriama sparnuota frazė aktuali kaip niekad.

Ukrainos rytuose prisiveisė daugybė visokių rūšių „liaudies gubernatorių“, „apsiskelbusių merų“, „kariuomenės vadų“ ir kitokių „napoleonų“. O juk dar visai neseniai jie kartu su mumis važinėjo maršrutiniais autobusais, kaimyniniame gastronome pirko alų ir užsiiminėjo ne „respublikinių prožektų“ vadyba, o paprastais mirtingųjų reikalais.

Bet jei virėja gali valdyti valstybę, tai kodėl to nepabandžius animatoriui ar muilaviriui?!

„Apžvalgininkas“ jums papasakos apie pačius įspūdingiausius personažus iš naujųjų Ukrainos rytų lyderių būrio.

SENIS ŠALTIS IR JO MINISTRAI

Pavelas Gubariovas (nuotrauka viršuje) – 31 metų, „Donecko respublikos liaudies gubernatorius“. Didžiulio regiono vadovu „išrinktas“ 5-tūkstantiniame mitinge Donecke. Neseniai paskelbė kuriąs „Naujarusijos“ partiją.

Gimė 1983 metų kovo 10 dieną Severodonecke (Luhansko sritis). Baigė Donecko universiteto istorijos fakultetą. Įsteigė reklaminę įmonę „Morozko“(švenčių vaikams organizavimas) ir „Patison“(lauko reklama). Vedęs, turi 3 vaikus.

Aktyviai veržėsi politikon ir nesivaržė keisti pažiūrų. Priklausė Rusijos tautinės vienybės organizacijai ir vadovavo visuomeninei organizacijai „Europietiškas pasirinkimas“(štai koks staigus orientacijos pasikeitimas). Buvo Donecko miesto Kuibyševo rajono deputatu nuo Natalijos Vitrenko bloko, o vėliau partijos „Stipri Ukraina“ kandidato į deputatus patikėtiniu.

Beje, anksčiau doneckiečiai Gubariovą pažinojo ne kaip partijas keičiantį politiką, o kaip juokingą animatorių, kuriam ypač pavykdavo Senio Šalčio vaidmuo.

Šiuo metu internete galima pamatyti vaizdo įrašą, kuriame dabartinis „gubernatorius“ skundžiasi kainų augimu ir prašo tėvų kuo greičiau „užsakyti“ jį savo vaikučiams. Vėliau tiesiai prieš kamerą, padedant Snieguolei, Gubariovas persirengia Seniu Šalčiu – ir naujame pavidale atrodo labai įtikinamai. Bet kuriuo atveju, natūraliau, nei gubernatoriaus krėsle.

Internetiniame „Pirmo reklaminio portalo“ puslapyje yra smagus 2012 metų lapkričio 28 dienos Gubariovo interviu. Ten mūsų Paša prisistato maloniu jaunuoliu, „helenistinių tradicijų sekėju, postuluojančiu harmoningą dvasios, proto ir kūno vystymąsi“.
Pridursime, kad dabar, vadovaujama „liaudies gubernatoriaus“ Gubariovo, dirba jo žmona ( „Donecko liaudies respublikos užsienio reikalų ministras“), o taip pat ir dar vienas įmonės „Morozko“ animatorius Miroslavas Rudenko („DLR Vyriausybės narys“). Žodžiu, „cirkas“ tiesiog pakeitė registracijos adresą…

DONECKO LIAUDIES RESPUBLIKOS  „МММ“

Denisui Pušilinui – 33 metai, jis „laikinosios Donecko Liaudies Respublikos Vyriausybės pirmininkas“.

Gimė 1981 metų gegužės 9 dieną Makejevkoje (Donecko sritis. Mokėsi Makejevkos miesto licėjuje ir Donbaso statybos bei architektūros akademijoje (įmonių ekonomikos fakultete). Nuo 1999 iki 2000 metų tarnavo Ukrainos Nacionalinėje gvardijoje.

3

Nuo 2002 metų dirbo prekybinėje „Saldaus gyvenimo“ įmonėje. Ir kartu saldų gyvenimą žadėjo paprastiems žmonėms, agituodamas juos investuoti pinigus į „MMM“ piramidę (nuotraukoje su įmonės marškinėliais). Buvo, beje, ne paprastas savanoris, o svarbus „MMM“ partijos narys – „Ми маємо мету“(„Mes turime tikslą“, ruošėsi net eiti į rinkimus) ir vienas iš jos vadovų (rengė spaudos konferencijas ir vedė seminarus). Internete iki šiol yra keletas filmukų, kuriuose Pušilinas postringauja apie „MMM“ perspektyvas. Bet mes žinome, kaip ta afera užsibaigė…

Įdomu, kad laikraščio „Šiandien“ duomenimis, „DLR Vyriausybės“ galva kurį laiką dirbo kazino krupje. Pušiliną bendrai traukia visokie azartiniai ir nešvarūs reikaliukai…

MUILAVIRYS MERAS

Viačeslavai Ponomariovui – 49 metai, vienas iš „Donecko Liaudies Respublikos“ lyderių, Slovjansko „liaudies meras“. Pats save pasiskyręs.

4

Gimė 1965 metų gegužės 2 Slovjanske. Pasak jo, tarnavo kariuomenėje ir laivyne (keistas derinys). 1990 metais ėmėsi verslo, paskui vadovavo siuvimo įmonei, vėliau – muilo virimo fabrikui (ir dabar tebėra jo savininkas). Nuo 2005 iki 2011 metų gyveno Kijeve, dirbo statybose, vėliau grįžo į Slovjanską. Perpardavimui iš Rusijos į Ukrainą varydavo mašinas. Išsiskyręs. Gyvena su mama.

Ponomariovo biografijoje yra nurodomas dalyvavimas kažkokiose „specoperacijose“, kuriomis gali būti paaiškintas dviejų vienos rankos pirštų trūkumas – pagal vieną iš versijų, juos nukirto kulka ar sprogimas.

Nepatvirtintais duomenimis „liaudies meras“ – Rusijos pilietis ir nuo 2009 metų jam Rusijoje paskelbta paieška. Jis esą stipriai prisidirbo Kalmukijos sostinėje Elistoje.

5

Kadaise Ponomariovas buvo kandidato į Aukščiausiosios Rados deputatus Sviatoslavo Cypino, kuris balotiravosi 47-oje apylinkėje nuo Žaliųjų partijos, patikėtiniu. Vėliau paaiškėjo, kad Cypinas domisi net tik politika ir ekologija. 2012 metų gruodžio 19 dieną, pareiškę įtarimus dėl žmogaus pagrobimo ir 500 tūkst. grivinų prievartavimo, jį sulaikė Kovos su organizuotu nusikalstamumu skyriaus darbuotojai. Kalbama, kad Ponomariovą taip pat įtarinėjo, bet įkalčiai prieš jį nebuvo rasti.

BOMŽAI IŠ PLIAŽO

Gegužės 12 dieną interviu „Rusų laikraščiui“ „liaudies gubernatorius“ Gubariovas pareiškė, kad „du trečdaliai prorusiškųjų aktyvistų buvo išlaikomi oligarcho Rinato Achmetovo“.

Pats turtingiausias žmogus Ukrainoje į kaltinimus neatsakė – suprask, milijardieriui nepridera aiškintis dėl neaiškaus tipo kliedesių. Bet Achmetovą užstojo gimtoji Regionų partija.

„Savo interviu „Rusų laikraščiui“ vadinamasis liaudies gubernatorius Pavelas Gubariovas padarė keletą netaktiškų pareiškimų Regionų partijos ir vieno jos narių – Rinato Achmetovo – adresu, kurie, akivaizdu, reikalauja paaiškinimo“, – sakoma oficialiame RP pareiškime. „Visų pirma mes norėtume pabrėžti, kad Rinato Achmetovo, programos „Našlaitystei – NE “ autoriaus, vaikų sporto mokyklų sistemos kūrėjo ir organizatoriaus, žmogaus, kuris labai daug nuveikė šaliai kovojant su tuberkulioze ir onkologinėmis ligomis, kuris nuo pagrindų rekonstravo ir sukūrė šimtus tūkstančių darbo vietų, pastatė įžymiąją „Donbaso areną“, įnešė didžiulį indėlį į Donbaso ir visos Ukrainos vystymąsi, veiklą įvertins visuomenė, o ne kažkoks apsišaukėlis ir aferistas“.

6

Toliau eina pats stipriausias smūgis: „Beje, Rusijos piliečiai, ko gero, sunkiai gali įsivaizduoti, kas toks Ukrainos sąlygomis iš tikro yra „liaudies gubernatorius“. Jei aiškinti suprantamai, vaizdelis maždaug toks – grupė bomžų iš Tuapsė pliažo atsiveda savo vadeivą į Krasnodaro Dūmą ir pareiškia: „Štai jūsų naujasis liaudies gubernatorius“. Ši kompanija, kartu su visu savo „lyderiu“, geriausiu atveju atsidurtų beprotnamyje“.

Ir reziume: „Regionų partija visuose rinkimuose gaudavo ne mažiau nei 30% rinkėjų balsų. Ir net sunkiausiu partijai metu liaudies pasitikėjimo ja reitingas yra aukštesnis, nei drauge sudėtų gubariovų, cariovų, šarikovų ir kitų“.

Sergėjus Koliada

šaltinis: http://obozrevatel.com/politics/73526-bomzhi-respublikanskogo-masshtaba.htm

vertė G. Dambrauskienė

Tymčiukas: „Mūsų ATO generalitetas – apgailėtinas“

1

2014.05.14 – 11:32

Apie antiteroristinę operaciją (ATO), jėgos struktūrų pasiruošimą ir vykdymo problemas pasakoja Karinių ir politinių tyrimų centro vadovas, „Informacinio pasipriešinimo“ grupės koordinatorius Dmitrijus Tymčiukas.

– Visiems – nuo garsių ekspertų iki namų šeimininkių – kyla klausimų dėl ATO vangumo ir neefektyvumo. Kokios, Jūsų nuomone, yra pagrindinės žlugimo priežastys?

Žlugusia aš vis tik operacijos nepavadinčiau. Tomis aplinkybėmis, kuriomis ji vyksta, pasiekta rezultatų, ir tai jau yra labai gerai. Reikia įvertinti, kiek daug faktorių lemia ATO sėkmę, kad suprastume, per kokius problemų kalnus tenka perkopti jėgos struktūrų kariams.

Neefektyvumo priežastys yra kelios. Ir politinės, ir karinės, ir psichologinės, ir ekonominės (jei kalbėtume apie materialinį ir techninį aprūpinimą).

– Siūlau pradėti nuo kertinio akmens – politikos.

Dar nuo Krymo įvykių pas mus tapo įprasta dėl visų nesėkmių kaltinti asmeniškai A. Turčinovą arba A. Jaceniuką, kad pirmasis vienas neliūdėtų kaltinamųjų sąraše. Ir kartu aukščiausią jėgos struktūrų vadovybę. Mūsų „IP“ grupė taip pat ne išimtis – mes numetėm ne vieną akmenį į valdžios daržą.

Iš vienos pusės, tai logiška: žuvis pūva nuo galvos. Iš kitos pusės, po Krymo mes turėjome daug galimybių bendru požiūriu įvertinti situaciją. Ir kuo daugiau sužinodavome, tuo daugiau klausimų atsirasdavo visiems vadovybės lygmenims, nusileidžiant iki paties žemiausiojo. Be to, paaiškėjo, kad pagrindinius klausimus, kurie užduodami Turčinovui, reikia uždavinėti kaip tik visai ne jam.

Apie politinę situaciją. Taip, Krymo įvykių metu mes nematėme aiškios ir tvirtos aukščiausios vadovybės pozicijos. Bet per du mėnesius viskas labai pasikeitė. Mūsų duomenimis, Donbaso reikaluose Ukrainos valdžia vis tik turi ir politinės valios, ir ryžto išspręsti situaciją.

Tačiau čia prasideda kitokios problemos. Visų pirma, tarptautinis spaudimas. Vakarai mus palaiko – sankcijomis ir moraliai. Bet jie turi aiškią nuostatą – jokio kraujo praliejimo, tik derybos.

Tai kliedesys. Derėtis galima su tais, kurie siekia problemas spręsti ne ginklų, o diplomatijos kalba. Tuos, kurie į kvietimą sėsti prie „nacionalinio derybų stalo“ atsako teroristiniais aktais – reikia naikinti.

Antra problema – Rusija. Apie nenorą ją provokuoti buvo pasakyta tiek daug, kad nesikartosiu.

– O garsusis „Tymošenko pėdsakas“? Vis dažniau girdime užuominas, kad prezidento rinkimai, kuriuose Julija Vladimirovna aiškiai neturi šansų, jai nereikalingi, todėl jos kontroliuojami Turčinovas ir Jaceniukas „prapylinėja“ ATO – kad galiausiai sutrukdytų rinkimams.

Turiu prisipažinti, kad mes taip pat turėjome tokių įtarimų. Tačiau šiuo metu galiu tvirtai pareikšti: taip, dabartinė šalies valdžia negali rasti ir paskirti į ATO vadovybę tikrai tinkamų žmonių. Tai valdžios problema ir atsakomybė. Taip, ATO stabdo krūva vidinių problemų. Bet „Tymošenko rankos“ mes ten nepastebime. Galite tikėti ar netikėti, tačiau taip yra.

Asmeniškai aš esu įsitikinęs, kad šiandieninė šalies valdžia turi pakankamai realių trūkumų – nereikia jai priskirti išgalvotų. Geriau iš tikrųjų susivokti situacijoje ir taisyti tas klaidas, kurios šiuo metu yra „šešėlyje“.

– Atsakomybę už vakarykštę tragediją, kai žuvo 95-osios desantinės brigados vaikinai, socialiniuose tinkluose priskyrė Turčinovui ir Avakovui…

Tai jau iš viso kažkokia fantasmagorija. Dėl Avakovo trūksta žodžių. Kas jį sieja su 95-ąja desantine brigada, arba su kariuomenės veiksmais ATO metu? Tie klausimai greičiau turėtų būti skirti Kovaliui (gynybos ministrui) ir Kucinui (Generalinio štabo viršininkui), apie kuriuos dėl visiškai nesuprantamų priežasčių nei vienas iš kritikų net neužsimena.

Dėl Turčinovo – tas pats. Nejaugi Turčinovas skirsto kovines užduotis kiekvienam būriui, leidžia kovinius įsakymus, organizuoja kovinį aprūpinimą? Nejaugi jis asmeniškai atlieka veiksmus, kuriuos pagal „abėcėlę“ – Karinį statutą – turi atlikti būrio, kuopos, bataliono vadas? Jei vadai, pradedant leitenantu, nežino statuto, kuo čia dėtas Prezidentas?

Reikia mest įprotį dėl visų nuodėmių kaltinti valdžią. Tai visiems labai patogu, bet taip mes niekuomet neištaisysime pagrindinių klaidų ir nepasieksime laimėjimų.

Nors aš neteisus – Prezidentas vis tik su tuo susijęs. Turčinovo, kaip Vyriausiojo vado, problema yra ta, kad ATO sėdi krūvelė aukštas pareigas užimančių ir laipsnius turinčių žmonių, kurių profesionalumas ir adekvatumas kelia didžiulį klausimą. Pradedant ATO vadovu. O  toliau, iki pat grandinio Vankos, rikiuojasi visos kitos problemos.

Tarp kitko, ATO štabe daugiausiai neaiškumų kelia būtent kariuomenės generolai. Tie ponai įkūnija visą padėties mūsų kariuomenėje varganumą. Patologinis polinkis meluoti ir apsimetinėti, paniška bet kokios atsakomybės baimė, negebėjimas priimti paprasčiausius sprendimus, visiškas profesinis netinkamumas. Tai bjaurus vaizdas, ir būtent šiandienos situacijoje juolab nepriimtinas.

– Apie ATO vadovą V. Krutovą kalbėta daug – iš pradžių gerai, vėliau nelabai…

Iki ATO aš su juo bendravau vieną kartą, todėl negaliu pasakyti gerai pažįstantis šį žmogų. Galiu tik patvirtinti tų, kurie seniai jį pažįsta ir šiuo metu su juo dirba, nuomonę. Per darbo ne UST gretose metus pilietį tarsi kas pakeitė. Ir į labai blogą pusę.

– Kodėl gi jo nepakeičia adekvatesniu?

Kuo? Pasakykite pavardę. Mes pasikonsultuosime, ir jei jūsų kandidatas bus vertas, užsiimsime lobizmu. Aš pats tokių
žmonių nepažįstu – bet aš ir nesu antiteroro specialistas.

– Pakeisti vadovybę – tada viskas susitvarkys?

Mūsų, tai yra, „IP“ grupės manymu, tai – esminė problema. Jos sprendimas padės išspręsti likusias.

Pirmiausia, karių elgesys visada priklauso nuo vado elgesio. Man tai žinoma iš manosios leitenanto jaunystės laikų, kai buvau būrio vado pavaduotoju.

Nuo ATO pradžios didžiulė problema buvo ir yra tai, kad mūsų pajėgos – pirmiausiai kariuomenė, tiksliau, visų grandžių kariuomenės vadai – psichologiškai nepasiruošusios koviniams veiksmams. Paradoksalu, bet tai – faktas. Pradedant Krymu, aibė pavyzdžių, kai ir vidurinės, ir jaunesniosios grandies vadai, o iš paskos ir eiliniai tiesiog atsisakydavo vykdyti įsakymus ar visiškai juos sabotuodavo.

Mūsų kariuomenė niekada rimtai nesikovė. Taikdariškų operacijų patyrimas labai ribotas, – šiuo atveju, ko gero, paminėtina vien tik Irako patirtis. Kitose misijose mūsų vaikinai iš esmės atliko sargybos padalinių vaidmenį. Prie to pridėkime du dešimtmečius trunkančią katastrofišką karinės parengties būklę ir visišką karinio išsilavinimo sistemos degradaciją.

Vidaus reikalų ministerijoje – ta pati problema. Mūsų teisėsaugininkai gana bravūriškai pasirodė prieš beginklius mitinguotojus Maidane, bet, kai prireikė stoti prieš gerai ginkluotas ir parengtas banditų grupes, prasidėjo problemos.

Nors dabar mes matome, kad specialiosios paskirties teisėsaugininkai ir Nacionalinė gvardija sėkmingai vykdo užduotis. Apskritai, patirties kaina didelė, bet ji įgyjama, o tai – svarbiausia. Tačiau aš esu įsitikinęs, kad jei viskam vadovautų adekvatūs generolai, mums tektų gerokai mažiau kraujo ir daugiau pergalių.

-Apie ATO aprūpinimą, tiksliau, jo nebuvimą, sklando legendos.

Jau prasidėjus įvykiams pasirodė, kad kariuomenė neturi jokių atsargų. Kariuomenės sandėliai tušti – viskas bukai išvogta. Tarp kitko, didžioji dauguma apsivogusių vyrukų sėdi tuose pačiuose Gynybos ministerijos ir Generalinio štabo krėsluose ir „dirba“ toliau. Dabar aš apsieisiu be pavardžių, bet pažadu, mes jas paskelbsim.

Išteklių perkėlimo sistema (kuri, tarp kitko, buvo įdiegta dar gerokai prieš Janukovyčių ir jo „strategus“) pasirodė labai naudinga biudžetinių lėšų grobstymui, bet itin silpnai pritaikyta aprūpinti ne nuolatinės dislokacijos vietose esančios kariuomenės kovinius veiksmus.

VRM – ta pati problema. Netikėtai aptikta, kad nėra paprasčiausių priemonių, būtinų policinių operacijų vykdymui – pavyzdžiui, šviesos ir triukšmo granatų. Prie Janukovyčiaus viską paleido į Maidaną.

Visos šios problemos sprendžiamos dabar. Bet, sprendžiant avariniu režimu, problemų neišvengiama. Gynybos ministerijos konkursinė viešųjų pirkimų sistema (tarp kitko, pavadinta „skaidria“, o iš tikro giliai korumpuota) sudaro galimybę, net turint lėšų, gauti pirkinį, praėjus 120 dienų nuo konkurso pradžios. Šiuo metu priimtas skubus įstatymas, specialiai skirtas ATO, bet kol kas mes nematome, kad jis veiktų labai jau sėkmingai.

Ir dar viena problema. Ne viską, kas mums būtina, mes galime nupirkti iš vietos gamintojų. Nors Vakarai žada daug pagalbos, kol kas jos duoda mažai. Tiesiai iš Europos mes pirkti negalime – mus „palaikydama“ Europa įvedė draudimą tiekti Ukrainai karinės paskirties produkciją. Viena vertus, tiek ES, tiek JTO ginkluotės eksportuotojų elgesio kodeksai iš tiesų draudžia tiekti ginklus į konfliktų zonas. Kita vertus, kam, po velnių, reikalingas toks Vakarų „palaikymas“? Veidmainystė, ir viskas. Kol kas galima pasikliauti tik savo jėgomis, gal dar amerikiečių.

Bet mes privalome atminti, kad kiekviena materialinio ir techninio kariuomenės aprūpinimo problema susijusi su mūsų vaikinų sveikata ir net gyvybe. O kiekvieną kariuomenės valdininką, atsakingą už šios problemos sprendimą, reikia įvardinti ir pareikalauti asmeninės atsakomybės. Antraip ATO taip ir liks vangia mėsmale be ypatingų rezultatų.

Kalbėjosi Ana Šumakova

šaltinis: http://sprotyv.info/ru/news/324-tymchuk-nash-generalitet-v-ato-eto-zhalkoe-zrelishche

vertė G. Dambrauskienė ir Lightning Rod

Gegužės 12 dienos įvykiai

Broliai ir seserys, gegužės 12 suvestinė.

Blogosios naujienos:

1. Teroristų būrelio, pasivadinusio „Donecko liaudies respublika“ publikėlė pranešė apie savo „nepriklausomybę“ ir pasiprašė į Rusiją.

Suprantama: kur dar jiems prašytis, kai viskas buvo atlikta pagal Kremliaus užsakymą ir už jo pinigus? O be Rusijos, kitų teroristinių valstybių regione ir nėra.

Putinui užteko proto kol kas tiesiai nepripažinti pseudoreferendumo, kurį vakar tarpuvartėse vykdė linksmieji „DLR“ alkoholikai. Tačiau Maskva pareiškė „gerbianti“ jo rezultatus. Nors šito pasityčiojimo iš sveiko proto neįmanoma gerbti, jei nesi pamišęs.

Putinas vėl žaidžia dvigubą žaidimą. Iš vienos pusės jis neina į tiesioginį konfliktą su Vakarais, kurie „referendumo“ kategoriškai nepripažįsta. Tačiau iš kitos pusės Maskva vis tik bet kurią minutę gali pripažinti „DLR“ ir į Ukrainą įvesti kariuomenę. Vietos manevrui yra palikta.

2. Tuoj po „referendumo“ vienas iš Rusijos samdinių pasiskelbė Vyriausiuoju vadu ir paskelbė Ukrainai karą. Tiesa, jo sugėrovai, pardon, bendraminčiai nedelsdami nuo karo paskelbimo atsižegnojo.

Man štai kas įdomu. Visa ta šutvė Ukrainos valdžią ir Ukrainos patriotus laiko „Vašingtono ir Vakarų statytiniais“. Tai iš karto ir skelbtų karą NATO. Būtų juokingiau.

Blogai tai, kad „Vyriausiasis DLR vadas“, kuris iš tikrųjų turėtų komanduoti palatos kaimynams, sėdi ne psichiatrijos ligoninėje, sanitarų priežiūroje, o laisvai šliaužioja po Ukrainą.

Įdomu ir tai, kad bėglys Janukovyčius taip pat ėmėsi vapėti, kad Kijevas privalantis išvesti Ukrainos kariuomenę iš Ukrainos sričių ir iš esmės pripažino „DLR“. Tas stuobrys net nebandė mąstyti: jei jis save laiko „legitimiu prezidentu“, tai jis yra ir Vyriausiasis vadas. O „DLR“ šią vietą jau užėmė Kremliaus samdinukas. Susimovei, Vitia.

Gerosios naujienos:

1. Dniepropetrovsko regiono Donecko ir Luhansko miestai gali tikėtis tolesnio vystymosi vieningos Ukrainos sudėtyje.

Aš – apie alternatyvųjį referendumą už Luhansko ir Donecko regionų prisijungimą prie Dniepropetrovsko krašto. Sprendžiant pagal išankstinius oficialius šio referendumo duomenis (apie 70% – už prisijungimą prie Dniepropetrovsko regiono), Donecko ir Luhansko kraštų gyventojai aktyviai stengiasi užmiršti „DLR“ tarsi blogą sapną.

Panašūs rezultatai gauti Donbaso referendume – apklausoje už vieningąją Ukrainą.

Mes neturime pagrindo nepasitikėti šių dviejų referendumų organizatoriais. Galų gale, jie turi normalius biuletenius ir komisijos protokolus su antspaudais, balsavimo procesas buvo organizuotas tinkamu būdu. O ne kaip „DLR“ – tualetinio popieriaus lapeliai, garsiai pavadinti „biuleteniais“, kuriuos garažuose suskaičiavo driskių gaujos.

2. Europa jau visiškai aiškiai supranta, kas yra kas Ukrainos krizėje.

Šiandien Švedijos URM vadovas Karlas Bildtas pareiškė: „Prezidentas Putinas pasakė du dalykus: pirma, kad taip vadinamas referendumas būtų atidėtas. Tai neįvyko… Antra – kad jis atitrauks Rusijos armiją nuo sienos. Tai neįvyko… Mes turime vertinti Maskvą ne pagal žodžius, o pagal darbus“.

Aukso žodžiai. Kiekvienam Europos valdininkui ir politikui – įsirašyti į bloknotėlį.

3. Šiandien spaudos konferencijos metu žurnalistai suglumino Regionų partijos frakcijos vadovą A. Jefremovą (tarp kitko, jis pareiškė separatistų „referendumo“ nelaikąs farsu). Jo ilgai ir įtikinamai prašė papasakoti apie tai, kaip kartu su Achmetovu finansuoja prorusiškuosius teroristus.

Jefremovas labai drovėjosi ir atsikalbinėjo.

Dar įdomiau atsitiko su Achmetovu. Taip vadinamas „liaudies gubernatorius“, separatistų lyderis P.Gubariovas Rusijos žiniasklaidai papasakojo, kad Achmetovas Donecke finansavo separatistus. Regionų partija kaip mat piestu stojo ginti Achmetovą ir apšaukė Gubariovą bepročiu, perėjūnu bei aferistu.

Apie Achmetovą atskira šneka. Įdomu tai, kad regionalų lyderis Jefremovas, gindamas separatistus, iš esmės gina perėjūnus ir aferistus, kaip juos ir vadina pati Regionų partija. Na, argi šie žmonės turi smegenų?

Taip pat šiandien l.e.p. A.Turčinovas pareiškė, jog Ukrainos Komunistų partija gali būti uždrausta teismo keliu, – todėl, kad palaiko separatistus ir vykdo pseudoreferendumus.
Aš – abiem rankom „už“. Seniai reikėjo atsikratyti tų antiukrainietiškų puvėsių.

Donbasas liko namuose. Separatistų referendumas žlugo.

Milijonai Luhansko ir Donecko sričių gyventojų ignoravo neteisėtą separatistų referendumą. Donbasas prieš smogikus nubalsavo kojomis.

10

Dauguma Luhansko ir Donecko sričių gyventojų ignoravo neteisėtą separatistų referendumą. Ukrainos piliečiai atsisakė palaikyti smogikus. Išankstiniais sociologų vertinimais, neteisėtoje apklausoje dalyvavo iki 10% dviejų sričių, kurių teritorijoje gyvena 6,5 mln. žmonių, gyventojų. Tankiai gyvenamuose rajonuose separatistai sąmoningai kūrė dirbtines eiles, 100-tūkstantinėse gyvenvietėse atidarydami po porą „rinkimų apylinkių“. Tačiau dauguma apylinkių pasirodė tiesiog nereikalingos – žmonės ateiti nepanoro. Savo referendume separatistai leido vienam žmogui balsuoti po kelis kartus, rinkėjų sąrašus sudarinėjo tiesiog rašydami ranka, įmesdavo biuletenius, o balsavimas kai kuriais atvejais vyko net garažuose. Bet visos pastangos nuėjo niekais – daugiamilijoninis Donbasas nubalsavo neateidamas.

Continue reading →