Jekaterina Putina su savo „stebuklu“

Apie Rusijos valdžios atstovų atžalas užsieniuose

Šaltinis: http://biboroda.livejournal.com
Vertė: Milda Petrokaitė
2014 m. gegužės 14 d.

Rusijos valdžios atstovai uoliai „važiuoja“ ant Jungtinių Amerikos Valstijų ir apskritai Vakarų pasaulio greičiausiai tam, kad apsaugotų savo pačių atžalas nuo bendrapiliečių antplūdžio. Saviems vaikams viskas, kas geriausia, jie gi ne idiotai, kad jiems blogo linkėtų.

Taigi, draugai, einate teisingu keliu!

Kas galima jų pačių vaikams, neleidžiama kitiems. Ir jūs vis dar tikite šitais plepiais iš televizijos ekranų?

Katerina Putina ir Yonnas Joonas-Wonas

Pradžiai priminsiu, kad 2013 metais įvyko Katerinos Putinos (jaunesnioji V.Putino dukra – vert. past.) ir Yonno Joono-Wono (buvęs Pietų Korėjos karo atašė Rusijoje – vert. past.) vestuvės.

Ir šiek tiek informacijos apie kitas valdžios atstovų atžalas:

Ministro pirmininko D.Medvedevo šeima

D.Medvedevas yra vedęs Svetlaną Linnik, kuri yra E.Vasiljevos, figūruojančios „Oboronservis“ byloje (2012 m. spalio 25 dieną pradėtas baudžiamasis tyrimas dėl įtariamo sukčiavimo valstybinėje įmonėje „Oboronservis“, pavaldžioje Gynybos ministerijai, dėl kurio šalies iždas patyrė daugiau nei 3 mlrd. rublių (apie 255,8 mln. litų) žalą), pusseserė.

Pati E.Vasiljeva – Sankt-Peterburgo nusikalstamo pasaulio autoriteto Vasiljevo dukra. Prezidentas Dmitrijus Medvedevas 2012 m. sausio mėn. apdovanojo ją Garbės ordinu.

Medvedevas turi sūnų – Ilją Medvedevą. Šiuo metu jis mokosi Rusijoje, tačiau viename iš viešų interviu yra sakęs, kad studijas tęs Masačiusetso universitete JAV.

Užsienio reikalų ministro S.Lavrovo šeima

Vienintelė užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo dukra gyvena ir mokosi JAV.

Dabar ji kaip tik baigia studijas Kolumbijos universitete Niujorke ir planuoja likti nuolat gyventi Jungtinėse Valstijose.

Valstybės Dūmos vicepirmininko S.Železniako šeima

Trys vicepirmininko S.Železniako dukros mokosi užsienyje.

Jekaterina – elitinėje Šveicarijos mokykloje (mokestis už mokslą – 2,4 mln rublių per metus, nuo 6 iki 12 klasės), Anastasija – Londone, universitete (mokestis už mokslą – apie 630 tūkst. per metus).

Jauniausioji – Liza, šiuo metu taip pat gyvena Londone.

Įdomu tai, kad „jūreivis-patriotas“ Železniakas deklaravo 3,5 mln. rublių metines pajamas, o už savo vaikų mokslus Vakarų universitetuose moka 11 mln. per metus…

Valstybės Dūmos vicepirmininko A.Žukovo šeima

Sūnus Piotras Žukovas mokėsi Londone ir netgi sugebėjo į kalėjimą ten papulti. Žukovas jaunesnysis sudalyvavo neblaivių asmenų muštynėse ir „užsidirbo“ 14 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Valstybės Dūmos vicepirmininko S.Andenko šeima

Dukra gyvena ir mokosi Vokietijoje.

Vicepremjero D.Kozako šeima

Vyresnysis vicepremjero D.Kozako sūnus Aleksejus jau mažiausiai šešis metus gyvena užsienyje ir užsiima statybų verslu. Yra kelių užsienio valstybių įmonių – „Red“, „Makbrait“ ir „Juna“ bendrasavininkas. Taip pat dirba ir valstybinėje bankinėje – finansinėje grupėje VTB.

Jaunesnysis Aleksejaus Kozako brolis Aleksandras dirba „Credit Suisse“.

Šiais metais Vokietija ir JAV apkaltino šį Šveicarijos banką, kad jis ypatingai svarbiems klientams padeda išvengti mokesčių. Vyksta tyrimas.

Valstybės Dūmos deputato, „Vieningosios Rusijos“ frakcijos nario A.Remezkovo šeima

Vyresnysis Remezkovo sūnus Stepanas, neseniai pabaigė mokslus kariniame Valley Forge koledže Pensilvanijoje (mokestis už mokslą – apie 1,3 mln. rublių per metus). Deputato sūnus studijavo pagal programą, skirtą JAV kariuomenės karininkų rengimui (!!!).

Vėliau Stiopa įstojo mokytis į privatų Hofstra universitetą Hempstede, Niujorko valstijoje.

Vidurinysis deputato sūnus, Nikolajus, nuo 2008 metų mokosi Didžiojoje Britanijoje privačiame Malverno koledže.

O jauniausioji dukra gyvena Vienoje, kur užsiima gimnastika. Maša Remezkova atstovavo Austrijos rinktinei vaikų varžybose Liublijanoje.

Deputato V.Fetisovo šeima

Dukra išaugo ir išsilavinimą įgijo JAV. Rašyti ir skaityti rusiškai Nastia taip ir neišmoko.

„Rusijos geležinkelių“ vadovo V.Jakunino šeima

Pagrindinio Rusijos patrioto, “Rusijos geležinkelių“ vadovo Vladimiro Jakunino vaikai ir anūkai gyvenimą kuria užsienyje – Didžiojoje Britanijoje ir Šveicarijoje.

Sūnus A.Jakuninas mokėsi ir ilgus metus gyveno Londone, šiuo metu dirba Rusijoje kaip britų įmonės investuotojas. Nuo 2009 metų Jakuninas jaunesnysis vadovauja Didžiojoje Britanijoje įregistruotai investicinės kompanijai „Venture Investment & Yield Management (VIYM)“, kuri užsiima įvairiais plėtros projektais Sankt-Peterburge. Taip pat yra jos bendraturtis. Andrejus Jakuninas yra ir viešbučio Maskvoje „Marriott Courtyard“, esančio netoli Paveletsko stoties (viena iš pagrindinių Maskvos stočių), savininkas. Nuolatinė gyvenamoji vieta – nuosavas namas Londone, įsigytas 2007 metais už 4,5 mln. svarų (225 mln. rublių) ir užregistruotas ofšoro Panamoje vardu.

Kitas Jakunino sūnus Viktoras gyvena Šveicarijoje, kur valdo „elitinį“ nekilnojamąjį turtą.

„Rusijos geležinkelių“ vadovo anūkai mokosi šių šalių prestižinėse mokslo įstaigose.

Valstybės Dūmos deputatės, „Vieningos Rusijos“ frakcijos narės S.Nesterovos šeima

Dukra gyvena Didžiojoje Britanijoje.

P.Astachovo šeima

Vyresnysis įgaliotinio vaiko teisių klausimais Pavelo Astachovo sūnus Antonas mokėsi Oksforde ir Niujorko ekonomikos mokykloje.

Jaunesnioji atžala apskritai gimė Kanuose, nuomojamoje viloje.

Valstybės Dūmos deputatės, frakcijos „Teisingoji Rusija“ narės E. Muzilinos šeima

Atkakli kovotoja už tradicines krikščioniškąsias vertybes turi sūnų Nikolajų.

Nikolajus mokėsi Oksforde, gavo diplomą ir persikėlė nuolatiniam gyvenimui į Belgiją, kur leidžiamos vienos lyties asmenų santuokos. Šiuo metu dirba Belgijoje, stambioje tarptautinėje juridinėje kompanijoj „Mayer Brown“. Nesuprantama, kaip Jelena Muzilina, Valstybės Dūmos komiteto šeimos, moterų ir vaikų teisių klausimams pirmininkė, paliko savo sūnų gyventi tokioje gėjų keliamų grėsmių pilnoje aplinkoje?!

Deputato – komunisto A.Voroncovo šeima

Komunisto Voroncovo dukra Ana gyvena Italijoje. Anksčiau gyveno Vokietijoje, ten ir mokėsi. Dabar studijuoja Milano universitete. Pats Voroncovas apsiputojęs keikia Vakarus, ir tuo pačiu metu moka šimtus tūkstančių už dukters mokslus Milane.

„Vieningos Rusijos“ narės J.Rachovos šeima

„Vieningosios Rusijos“ atstovės Jelenos Rachovos, išgarsėjusios tuo, kad leningradiečius, kurie kentėjo blokadą mažiau nei 120 dienų, išvadino „nedoblokadnikais“ (ji taip pat teigė, kad tokie žmonės, vadinamieji „nedoblokadnikai“ neįgyja teisės gauti išgyvenusiems blokadą priklausančias įvairias kompensacijas ir lengvatas), dukra gyvena JAV.

Polina Rachova, pabaigusi studijas Sankt-Peterburgo valstybiniame universitete, išvažiavo gyventi į Niujorką.

B. Gryzlovo, Saugumo tarybos nario, šeima

Buvusio Valstybės Dūmos pirmininko, vieno iš partijos „Vieningoji Rusija“ įkūrėjo, kuris šiuo metu yra Saugumo tarybos narys, dukra Jevgenija gyvena Taline. Neseniai ji netgi gavo Estijos pilietybę.

A.Fursenko šeima

Buvęs švietimo ministras Andrejus Fursenko, kuris prastūmė „vieningo valstybinio egzamino“ sistemą, ilgą laiką slėpė, kad jo vaikai mokslus baigė užsienyje. Šiuo metu jo sūnus Aleksandras nuolat gyvena JAV.

Fondo „Politika“ prezidento V. Nikonovo (Molotovo anūko) šeima

Sūnus Aleksejus – JAV pilietis. Ir iš kur gi mes apie jį sužinojome? Teisingai, kampanijoje, nukreiptoje prie JAV patvirtintą Magnitskio aktą, jis pasisakinėjo gindamas Rusijos priimtą įstatymą, draudžiantį JAV piliečiams įsivaikinti vaikus iš Rusijos.

Žodžiu, visi reiškia nuoširdų rūpestį dėl Rusijos, vargšeliai…

Originalas publikuotas : ketiiiiiiii – Екатерина Путина со своим чудом

P.S. O štai ir pats Kiseliovas Amsterdame su vaikais, „pramogaujantis“ toje gėjų Europoje.

Toks iš tiesų yra gyvenimas, tokia realybė, o Jūs galite ir toliau jais tikėti….

Temos papildymas (Ukraina)

Regionų partijos atstovo Carevo šeima siekia gauti ilgalaikes Šengeno vizas

Deputato, buvusio kandidato į Ukrainos prezidentus Olego Carevo žmona Larisa stengiasi gauti ilgalaikę Šengeno vizą įvairių valstybių – Šengeno narių – konsulinėse įstaigose.

Kaip praneša cenzor.net, su nuoroda į Newsportal, šia informaciją pateikė šaltinis iš artimos Carevų šeimos aplinkos.

Žinoma tai, kad Larisa Careva kreipėsi į Slovakijos konsulatą Kijeve prašydama suteikti jai ilgalaikę Šengeno vizą.

Anksčiau, 2013 metais, dvejų metų trukmės Šengeno vizas jau gavo pats Olegas Carevas, keturi jo vaikai ir motina Nina Vasiljevna Careva. Jos buvo išduotos Slovakijos konsulate.

Kaip žinia, Olego Carevo, eurointegracijos priešininko ir gerų santykių su Rusija šalininko, vaikai mokosi Europoje. 18-metis Maksimas ir 14-metė Olga Carevai mokosi Didžiosios Britanijos mokymo įstaigose.

Pats Olegas Carevas yra išsakęs neigiamus protestuotojų Euromaidane veiksmų vertinimus ir politinės krizės 2014 metų vasarį paaštrėjimo laikotarpiu kvietė protestuotojus išvaikyti jėga.

2014 m. gegužės 6 d. Olegas Carevas pasisakė apie gegužės 11 d. referendumų dėl Donecko ir Luhansko respublikų nepriklausomybės būtinybę, o taip pat apie planus dėl Novorusijos federacijos sukūrimo Ukrainos pietryčių teritorijose.

Kaip jau pranešta anksčiau, 2014 m. gegužės 12 d. ES taryba nusprendė įvesti sankcijas Olegui Carevui ir dar 12 Ukrainos ir Rusijos piliečių.

Šaltinis: http://censor.net.ua

Apie gyvenimą Luhanske – mieste, kur nėra valdžios

vertė:Milda Petrokaite 
  • Kai teisus yra tas, kuris turi stambesnio kalibro ginklą. 

Prieš keletą dienų netoli nuo Luhansko buvo susidorota su šeima, kurios narys buvo ir dešimties metų vaikas. Abu tėvai – nušauti, sunkiai sužalota jų dukra – ligoninėje. Kaip rašo „Cenzor“, šie žmonės buvo verslininkai, jie pardavė viską, ką turėjo, ir bėgo iš vieno iš miestų Luhansko srityje. Juos vijosi, o patikros punktams buvo pranešta, kad jie iš „Dešiniojo sektoriaus“. Kai vadinamieji „kovotojai“ atidarė jų apšaudyto automobilio duris ir išgirdo vaiko verksmą, jie pabėgo. Ši siaubinga istorija gali tapti teroristų kontroliuojamų miestų kasdienybe.
Per dešimt dienų Luhanskas pavirto į dykynę, kurios vaizdą galima išvysti postapokaliptiniame kino filme „Išprotėjęs Maksas“. Buvusių pramonės gigantų (gamyklų) griuvėsiai, šachtų ir kasyklų atliekų kaupimo vietos „prisipildė“ sportiniais kostiumais vilkinčių, šalmus ir neperšaunamas liemenes dėvinčių ginkluotų žmonių. Jie važinėja miesto gatvėmis, siaubia juvelyrines parduotuves, plėšia degalines, iš sienų „rauna“ bankomatus. Užsuka ir pas ūkininkus, iš kurių reikalauja produktų „respublikos reikmėms“. Grobia žmones ir reikalauja išpirkos, užpuola ir muša praeivius, ir nenuilstamai kartoja „visa tai sukilusios liaudies labui“.
Dar prieš dvi savaites gyvenimas Luhanske vyko įprastine vaga: milicija pažeidėjams skirstė baudas už rūkymą miesto centrinėse gatvėse, prie Ševcenkos paminklo vyko mitingai, palaikantys vieningą Ukrainą, daugelis autobusų važinėjo su Ukrainos vėliavėlėmis. Praėjo savaitė. Gatvės ištuštėję, prie įvažiavimų į miestą įrengti patikros punktai, kuriuose patruliuoja ginkluoti žmonės, bankų sistema paralyžuota, nusikalstamumas sparčiai auga, o milicijos nebėra. Kaip ir valdžios.

 
  • Kur dingo „taikus gyvenimas“?

Fiksuokime datą ir laiką: balandžio 29 d., 14.00. Maždaug 3000 žmonių minia pajudėjo link srities administracijos pastato. Deputatai buvo pabėgę dar ryte. Luhanskiečiai užėmė tuščią pastatą, iškrėtė spintas, spinteles, seifus ir gerokai nustebo, neradę ten nei aukso, nei pinigų. Pro langus minios džiaugsmui buvo mėtomos „sosiskos“, saldainiai, kava, šampanas – žodžiu viskas, ką jie sugebėjo rasti pastate.
18.00 minia pradėjo reikalauti „baliaus“ tęsinio. Visi pajudėjo „šturmuoti“ teismo, prokuratūros, vietinės televizijos ir Vidaus reikalų ministerijos pastatų. Pirmosiose eilėse – moterys, už jų – vyrai, o dar toliau – ginkluoti „kovotojai“ kamufliažine apranga.
Į miestą važiavo taksi su pilnomis bagažinėmis ginklų. Milicija pabruko uodegą, paskėsčiojo rankomis ir perėjo į „protestuotojų“ pusę. Save apsiskelbęs gubernatoriumi Bolotovas paėmė valdžią į savo rankas ir paskelbė apie „laisvają Luhansko respubliką“.
Šiandien mieste veikia mistinė srities taryba, kuri posėdžiauja niekam nežinomose vietose ir leidžia „epinius“ aplinkraščius. Yra ir virtualių teisėsaugos institucijų atstovų, kurie facebook‘e rašo apie tai, kad iš medžiotojų bus konfiskuojami neregistruoti ginklai.
Yra miesto meras Sergej Kravčenko, sėdintis užgrobtame vykdomojo komiteto pastate, kuris į klausimą kaip jam einasi darbas kartu su separatistais atsako :“šiokia tokia įtampa yra, bet iš esmės jie NEtrukdo“. Ir yra Luhansko gyventojai, kurie visiškai nesupranta, kas atsitiko ir kur dingo taikus gyvenimas.
Svarbiausias žmogus šiame reikale yra, savaime suprantama, save pasiskelbęs gubernatoriumi Bolotovas. Jis veda Luhansko laisvąją respubliką gerovės kūrimo link, panašiai kaip Somalilande. Gegužės 1-ąją, tarptautinio darbo žmonių solidarumo diena, iki tol niekam nežinomas Valerijus Bolotovas pirmą kartą pasirodė žmonėms. Kaip tikras liaudies gubernatorius – lydimas dešimties automatais ginkluotų „apsauginių“. Suprask, liaudies gubernatorius – gerai, bet kalašnikovo tai nereikia pamiršti. Prie užimto administracijos pastato Bolotovas žadėjo Rusijos paramą, santarvę ir taiką visiems Luhansko žmonėms, kurie referendume pritars „nepriklausomybės“ paskelbimui.
(užrašas po nuotrauka)Taikus gyvenimas Luhanske akies mirksniu išnyko kaip dūmas vėjyje.

Luhansk

Keli šimtai pakiliai nusiteikusių darbo žmonių atstovų džiugiai šaukė „Ura!”. Ir jau gegužės 2-ąją tapo aišku, kad tai buvo tik visko pradžia. Kol visas dėmesys buvo sutelktas į Odesą, apsišaukėlių vadai Luhanske išleido krūvą dekretų. Ir taip „laisvosios respublikos“ „privalumų“ sąrašę atsirado ir visų vyrų mobilizacija, ir bet kokių organizacijų ir partijų uždraudimas, ir nuosavybės prievartinis nusavinimas „respublikos reikmėms“ ir daugelis kitų. Visi šie smagūs dalykai buvo žmonėms buvo patiekiami su priedu „Už Odesą neatleisime“. Atskiro dėmesio nusipelno sprendimas dėl komendanto valandos nuo 23.00 iki 6.00. Buvo atsisakyta paleisti sulaikytus paprastus žmones, atseit, dabar komendanto valanda. Daugelis leidinių spausdinami naktį, todėl laiku nebuvo išleisti. Andrejus Dechtiarenko, vieno iš laikraščių vyriausiasis redaktorius parašė: „Dėl vadinamosios „komendanto valandos“ naujas laikraščio numeris nebus išleistas. Planuojame tą padaryti poryt“. Su mobilizacija paprasčiau – tiesiog į punktus registruotis niekas neina. Jėga dar neverčia eiti.
Žmonės, kurie nepaisė Bolotovo nurodymų, ėmė dingti tiesiog eidami gatve. Komendanto valanda iš tiesų veikė. Tik ne tam, kad sumažinti aukų ir nukentėjusiųjų skaičių, o tam, kad pasinaudoti paros metu, kai niekas niekur nevaikšto ir plėšti parduotuves. Tik įsivaizduokite – tuščias miestas, pilnas parduotuvių ir bankų, ir nė vieno milicininko.
  • Taksistai

Taksistai – tai atskira kasta. Laisvajame mieste Luhanske naudotis taksi prilygsta savižudybei. Nes taksistai vežioja ginklus, malkas, maisto produktus, jie viską žino kas, kur ir kaip vyksta. Tai separatistų proletariatas. Tiesa, ne visi, bet dauguma jų.
Būtent taksi važinėjo tie, kurie puldinėjo visuomenės aktyvistus (pro-ukrainietiškus – vert.past.), būtent taksi naudojosi „vaikinai“ su beisbolo lazdomis ir panašiais instrumentais, kurie kankino žmones, nešiojančius ukrainietišką simboliką. Netgi tada, kai euromaidaniečiai skambindavo į miliciją, pranešdavo tokių automobilių numerius ir kur jie stovi, jiems būdavo tiesiog atsakoma:“Dėkojame, kad atlikote savo pilietinę pareigą“.
Patys taksistai visą kaltę verčia Maidanui. „Galicijoje tai galima automaidanus rengti, o man ką, ne? Štai Rusijoje žmonės gyvena, dirba taksistais, tai vien iš prostitučių kaip gerai uždirba. O čia kas? Kaip šuo už grašius turi dirbti. Rusijoje geriau“ – tokia paprasta taksistų logika.
Pagal respublikoje galiojančius „įstatymus“, visi, kurie nenori į Rusiją – banderovcai, fašistai, priešai, kurie tuoj pat turi būti deportuoti arba likviduoti. Tą iš karto pajautė tie, kurie pasisako už vieningą Ukrainą.
Ypatingai medžiojami žurnalistai. Dar prieš dvi savaites juos tiesiog išvydavo iš mitingų ir sugadindavo aparatūrą, dabar juos muša ir jie tiesiog dingsta be žinios.
Pagrobti žmogų „kovotojams“ panašiai kaip alaus į kioską nueiti: pagrobė ir savigynos būrio vadovą Temurą Juldaševą, aktyvistus Aleksejų Bidą, Ganną Mokrousovą ir daugelį kitų. Kai kuriuos tiesiog iš kavinės. Visus įkaitus veža į SBU pastatą, ten su jais atliekamas „auklėjamasis darbas“, t.y. jie mušami, po to kai kuriuos paleidžia, o kiti lieka ten „gyventi“.

  •  Tiesiog banditai

Luhansko žmonės nežino, ką daryti toliau. Kai kurie, viską metę, išvyksta iš miesto. Kiti vis dar vadina Bolotovą miesto gynėju ir kovotojų už rusakalbių teises. Dar kiti pasiduoda depresijai, nes Luhanskas – tai jau nebe Ukraina.
Politinis terminas „separatistai“ nėra visai tinkamas apibūdinti tiems, kurie dabar kontroliuoja Luhanską. Viena vertus, jie iš tiesų tokie, tačiau pažvelgus iš kitos pusės– jie tiesiog elementariausi banditai. Reikia paminėti ir tai, kad jie iš tiesų tiki savo, kaip „gynėjų“, misija, jie bijo „Dešiniojo sektoriaus“, jie bando sužlugdyti prezidento rinkimus grobdami komisijų pirmininkus, jie „įvykdė“ referendumą. Ir jie turi šalininkų, kurie dievina Cariovą, ėjo į referendumą ir tiki tuo, kad chaosas, dabar vyraujantis mieste, ir yra kova su fašizmu, „chunta“ ir savivale. Jų aktyvumas gali atrodyti ir komiškai, tačiau jie ginkluoti. O tai nejuokinga.
Keletas pavyzdžių: „Liaudies gubernatorius“ Bolotovas rimtai užsiėmė „dešiniasektoriečių“ paieška. Į paieškos lauką pateko ir srities karinis komisariatas, kuriame, Bolotovo nuomone, buvo nacistai, pasiruošę tuoj tuoj užimti miestą. Komisariatą apšaudė ir vos nesudegino. Kareivius išvežė automobiliais nežinoma kryptimi, tas juos išgelbėjo nuo išprotėjusios minios puolimo. Po akcijos komisariate ginkluotieji žmonės patraukė į Nacionalinio Taraso Ševcenkos universiteto bendrabučius, ieškoti palėpėse pasislėpusių nacistų ir „chuntos“ šalininkų. Baudžiamieji būriai ėmė gaudyti žmones tiesiog gatvėje vidury baltos dienos. Užėmus karinį komisariatą, į miestą buvo atvežta dar daugiau ginklų.

  • Skilimas

Protestuojai pradėjo jungtis į gaujas ir atsisakė paklusti Bolotovui. Gubernatorius pripažino, kad nebekontroliuoja situacijos: maždaug, darykite ką nori. Milicijos pareigūnai, atvykę pagal iškvietimą į nusikaltimo vietą ir pamatę prieš savo šautuvo vamzdį, iš karto apsisuka 180 laipsniu kampu. Kai kurie, ypač išradingi, atima iš Valstybinės automobilių inspekcijos darbuotojų naujus automobilius ir važinėjasi jais pro langus mojuodami AK-100 vamzdžiais.
Bolotovą pripažįsta ne visi „kovotojai“. Tokiu būdu Aleksejus Mozgovojus, vienas iš tų, kurie buvo pirmosiose gretose pradedant reikalus Luhanske, nuėjo į „partizanus“ ir grasina susprogdinti dinamito gamyklą kartu su šalia esančiu miestu. Kai kurie Pietryčių kariuomenės atstovai sako, kad būtent tikrieji gubernatoriai patys deda įspūdingus kiekius videomedžiagos į youtube. Tačiau Bolotovui tas nesvarbu, jis „įvykdė“ refendumą ir laukia Rusijos paramos. O Luhansko gyventojams visai nerūpi nei skambūs Avakovo pareiškimai apie ATO (antiteroristinę operaciją), nei prezidento rinkimai, nerūpi ir referendumas. Jie tik nori, kad baigtųsi šaudymai, grobimai, kad mieste galų gale vėl atsirastų milicija, į televizijos eterį vietoje Kiseliovo vėl sugrįžtų ukrainietiški kanalai ir kad bent kas nors prisiimtų atsakomybę už tvarkos atstatymą regione. O kol tvarkos nėra, įstatymai neveikia, o mieste pilna „kovotojų“, Luhanskas – ne Ukraina, o laukiniai RYTAI, kur laimi tas, kas turi stambesnio kalibro ginklą.

  • Referendumas

Vakar dirbo keturios rinkimų apylinkės. Visame mieste, kur pusė milijono gyventojų. Iš pat ryto ten patraukė pensijinio amžiaus bobutės, kurios stvarstė už rankų praeivius ir kvietė balsuoti „už Putiną“, todėl, kad jis „nepaliks Luhansko bėdoje“. Iš tiesų, tuose agitaciniuose lapeliuose, kurie išdidžiai buvo vadinami „biuleteniais“, buvo tik vienas klausimas. Visi, kurie balsavo, darė tai ne tam, kad būtų nepriklausomais nuo Ukrainos, o tam, kad dabartinei valdžiai „parodyti jos vietą“. „Mes prieš Jaceniukus ir Turčynovus“ – kalbėjo bobutės. Ir nors aktyvumas neviršijo 20 proc. daugelis luhanskiečių, pavargusių nuo mieste tvyrančios įtampos, palankiai vertino patį procesą, tikėdamiesi, kad visa šita butaforija sustabdys visuotinį chaosą. Jie tai įvertino ir kaip galimybę išsakyti savo nuomonę.

Respublikinės reikšmės bomžai

2014.05.14 16:21

2

„Kiekviena virėja gali valdyti valstybę“. Šiandien ši Leninui priskiriama sparnuota frazė aktuali kaip niekad.

Ukrainos rytuose prisiveisė daugybė visokių rūšių „liaudies gubernatorių“, „apsiskelbusių merų“, „kariuomenės vadų“ ir kitokių „napoleonų“. O juk dar visai neseniai jie kartu su mumis važinėjo maršrutiniais autobusais, kaimyniniame gastronome pirko alų ir užsiiminėjo ne „respublikinių prožektų“ vadyba, o paprastais mirtingųjų reikalais.

Bet jei virėja gali valdyti valstybę, tai kodėl to nepabandžius animatoriui ar muilaviriui?!

„Apžvalgininkas“ jums papasakos apie pačius įspūdingiausius personažus iš naujųjų Ukrainos rytų lyderių būrio.

SENIS ŠALTIS IR JO MINISTRAI

Pavelas Gubariovas (nuotrauka viršuje) – 31 metų, „Donecko respublikos liaudies gubernatorius“. Didžiulio regiono vadovu „išrinktas“ 5-tūkstantiniame mitinge Donecke. Neseniai paskelbė kuriąs „Naujarusijos“ partiją.

Gimė 1983 metų kovo 10 dieną Severodonecke (Luhansko sritis). Baigė Donecko universiteto istorijos fakultetą. Įsteigė reklaminę įmonę „Morozko“(švenčių vaikams organizavimas) ir „Patison“(lauko reklama). Vedęs, turi 3 vaikus.

Aktyviai veržėsi politikon ir nesivaržė keisti pažiūrų. Priklausė Rusijos tautinės vienybės organizacijai ir vadovavo visuomeninei organizacijai „Europietiškas pasirinkimas“(štai koks staigus orientacijos pasikeitimas). Buvo Donecko miesto Kuibyševo rajono deputatu nuo Natalijos Vitrenko bloko, o vėliau partijos „Stipri Ukraina“ kandidato į deputatus patikėtiniu.

Beje, anksčiau doneckiečiai Gubariovą pažinojo ne kaip partijas keičiantį politiką, o kaip juokingą animatorių, kuriam ypač pavykdavo Senio Šalčio vaidmuo.

Šiuo metu internete galima pamatyti vaizdo įrašą, kuriame dabartinis „gubernatorius“ skundžiasi kainų augimu ir prašo tėvų kuo greičiau „užsakyti“ jį savo vaikučiams. Vėliau tiesiai prieš kamerą, padedant Snieguolei, Gubariovas persirengia Seniu Šalčiu – ir naujame pavidale atrodo labai įtikinamai. Bet kuriuo atveju, natūraliau, nei gubernatoriaus krėsle.

Internetiniame „Pirmo reklaminio portalo“ puslapyje yra smagus 2012 metų lapkričio 28 dienos Gubariovo interviu. Ten mūsų Paša prisistato maloniu jaunuoliu, „helenistinių tradicijų sekėju, postuluojančiu harmoningą dvasios, proto ir kūno vystymąsi“.
Pridursime, kad dabar, vadovaujama „liaudies gubernatoriaus“ Gubariovo, dirba jo žmona ( „Donecko liaudies respublikos užsienio reikalų ministras“), o taip pat ir dar vienas įmonės „Morozko“ animatorius Miroslavas Rudenko („DLR Vyriausybės narys“). Žodžiu, „cirkas“ tiesiog pakeitė registracijos adresą…

DONECKO LIAUDIES RESPUBLIKOS  „МММ“

Denisui Pušilinui – 33 metai, jis „laikinosios Donecko Liaudies Respublikos Vyriausybės pirmininkas“.

Gimė 1981 metų gegužės 9 dieną Makejevkoje (Donecko sritis. Mokėsi Makejevkos miesto licėjuje ir Donbaso statybos bei architektūros akademijoje (įmonių ekonomikos fakultete). Nuo 1999 iki 2000 metų tarnavo Ukrainos Nacionalinėje gvardijoje.

3

Nuo 2002 metų dirbo prekybinėje „Saldaus gyvenimo“ įmonėje. Ir kartu saldų gyvenimą žadėjo paprastiems žmonėms, agituodamas juos investuoti pinigus į „MMM“ piramidę (nuotraukoje su įmonės marškinėliais). Buvo, beje, ne paprastas savanoris, o svarbus „MMM“ partijos narys – „Ми маємо мету“(„Mes turime tikslą“, ruošėsi net eiti į rinkimus) ir vienas iš jos vadovų (rengė spaudos konferencijas ir vedė seminarus). Internete iki šiol yra keletas filmukų, kuriuose Pušilinas postringauja apie „MMM“ perspektyvas. Bet mes žinome, kaip ta afera užsibaigė…

Įdomu, kad laikraščio „Šiandien“ duomenimis, „DLR Vyriausybės“ galva kurį laiką dirbo kazino krupje. Pušiliną bendrai traukia visokie azartiniai ir nešvarūs reikaliukai…

MUILAVIRYS MERAS

Viačeslavai Ponomariovui – 49 metai, vienas iš „Donecko Liaudies Respublikos“ lyderių, Slovjansko „liaudies meras“. Pats save pasiskyręs.

4

Gimė 1965 metų gegužės 2 Slovjanske. Pasak jo, tarnavo kariuomenėje ir laivyne (keistas derinys). 1990 metais ėmėsi verslo, paskui vadovavo siuvimo įmonei, vėliau – muilo virimo fabrikui (ir dabar tebėra jo savininkas). Nuo 2005 iki 2011 metų gyveno Kijeve, dirbo statybose, vėliau grįžo į Slovjanską. Perpardavimui iš Rusijos į Ukrainą varydavo mašinas. Išsiskyręs. Gyvena su mama.

Ponomariovo biografijoje yra nurodomas dalyvavimas kažkokiose „specoperacijose“, kuriomis gali būti paaiškintas dviejų vienos rankos pirštų trūkumas – pagal vieną iš versijų, juos nukirto kulka ar sprogimas.

Nepatvirtintais duomenimis „liaudies meras“ – Rusijos pilietis ir nuo 2009 metų jam Rusijoje paskelbta paieška. Jis esą stipriai prisidirbo Kalmukijos sostinėje Elistoje.

5

Kadaise Ponomariovas buvo kandidato į Aukščiausiosios Rados deputatus Sviatoslavo Cypino, kuris balotiravosi 47-oje apylinkėje nuo Žaliųjų partijos, patikėtiniu. Vėliau paaiškėjo, kad Cypinas domisi net tik politika ir ekologija. 2012 metų gruodžio 19 dieną, pareiškę įtarimus dėl žmogaus pagrobimo ir 500 tūkst. grivinų prievartavimo, jį sulaikė Kovos su organizuotu nusikalstamumu skyriaus darbuotojai. Kalbama, kad Ponomariovą taip pat įtarinėjo, bet įkalčiai prieš jį nebuvo rasti.

BOMŽAI IŠ PLIAŽO

Gegužės 12 dieną interviu „Rusų laikraščiui“ „liaudies gubernatorius“ Gubariovas pareiškė, kad „du trečdaliai prorusiškųjų aktyvistų buvo išlaikomi oligarcho Rinato Achmetovo“.

Pats turtingiausias žmogus Ukrainoje į kaltinimus neatsakė – suprask, milijardieriui nepridera aiškintis dėl neaiškaus tipo kliedesių. Bet Achmetovą užstojo gimtoji Regionų partija.

„Savo interviu „Rusų laikraščiui“ vadinamasis liaudies gubernatorius Pavelas Gubariovas padarė keletą netaktiškų pareiškimų Regionų partijos ir vieno jos narių – Rinato Achmetovo – adresu, kurie, akivaizdu, reikalauja paaiškinimo“, – sakoma oficialiame RP pareiškime. „Visų pirma mes norėtume pabrėžti, kad Rinato Achmetovo, programos „Našlaitystei – NE “ autoriaus, vaikų sporto mokyklų sistemos kūrėjo ir organizatoriaus, žmogaus, kuris labai daug nuveikė šaliai kovojant su tuberkulioze ir onkologinėmis ligomis, kuris nuo pagrindų rekonstravo ir sukūrė šimtus tūkstančių darbo vietų, pastatė įžymiąją „Donbaso areną“, įnešė didžiulį indėlį į Donbaso ir visos Ukrainos vystymąsi, veiklą įvertins visuomenė, o ne kažkoks apsišaukėlis ir aferistas“.

6

Toliau eina pats stipriausias smūgis: „Beje, Rusijos piliečiai, ko gero, sunkiai gali įsivaizduoti, kas toks Ukrainos sąlygomis iš tikro yra „liaudies gubernatorius“. Jei aiškinti suprantamai, vaizdelis maždaug toks – grupė bomžų iš Tuapsė pliažo atsiveda savo vadeivą į Krasnodaro Dūmą ir pareiškia: „Štai jūsų naujasis liaudies gubernatorius“. Ši kompanija, kartu su visu savo „lyderiu“, geriausiu atveju atsidurtų beprotnamyje“.

Ir reziume: „Regionų partija visuose rinkimuose gaudavo ne mažiau nei 30% rinkėjų balsų. Ir net sunkiausiu partijai metu liaudies pasitikėjimo ja reitingas yra aukštesnis, nei drauge sudėtų gubariovų, cariovų, šarikovų ir kitų“.

Sergėjus Koliada

šaltinis: http://obozrevatel.com/politics/73526-bomzhi-respublikanskogo-masshtaba.htm

vertė G. Dambrauskienė

D.Tymčiukas: „Referendumas Donbase – tik vienas iš figos lapelių Maskvos planams

tymchuk_3

2014 05 12

Apie pseudoreferendumo Ukrainos rytuose reikšmę, taikdariškos operacijos tikimybę, pilietinį karą ir situaciją Donbase pasakoja TSVPI vadovas, grupės „Informacinis pasipriešinimas“ koordinatorius Dmitrijus Tymčiukas.

– Ar šiuo metu „DLR“ marginalų vykdytas referendumas pakeis įvykių rytuose eigą?

Vertinti Rusijos operacijos prieš Ukrainą eigą, remiantis panašiais separatistų pseudopolitiniais ėjimais – tai tas pats, kaip spręsti apie kariuomenės kovinę parengtį pagal stovyklos viešnamio darbo kokybę.

Mes visi puikiai suprantame, kad šis referendumas – tai tik figos lapelis, kuriuo Maskva pridengia savo veiksmus. Iš anksto buvo aišku, jog Maskvai nusprendus įvesti savo armiją, tai įvyks nepriklausomai nuo „referendumo“ sėkmės ar nesėkmės. Kremliui tai – tik papildoma priedanga.

Žinoma, patogiau tai padaryti prisidengus “ pareikštos Donbaso gyventojų valios gynyba“. Bet, jei nepavyks gauti norimo vaizdelio, Putinui tai nebus globali problema. Patikėkit, jei koks nors užmanyta įsiveržimo priežastis atpuola, Maskva kaip mat ras dar dvi-tris.

– O koks pretekstas galėtų būti alternatyva „referendumui“?

Dabar Maskva sudarė mažiausiai du pretekstus savo kariuomenės įvedimui.

Pirmasis – tai jau minėtas pseudoreferendumas. Čia viskas maksimaliai aišku. Esą rytų gyventojai nenori gyventi vieningoje Ukrainoje, tai reikia „apginti“ jų apsisprendimą, neleidžiant Kijevui jėga sulaikyti Donbasą Ukrainos sudėtyje.

Antrasis – pavadinti Rytų Ukrainos įvykius „pilietiniu karu“ ir parengti savųjų „taikdarių“ įvedimą. Aišku, gelbstint „tėvynainius“ ir „brolišką tautą“ nuo „kraugeriškos Kijevo chuntos“.

– Argi negalima apeliuoti į JTO taikdarių potencialą? Toks sprendimas atrodytų visai logiškas, Rusijai prakalbus apie taikdarystę.

Visas Kremliaus cinizmas yra tame, kad būtent Rusija ir neleidžia panaudoti JTO instrumentų Ukrainos situacijai spręsti. Dėl Rusijos JTO Saugumo Taryba negali net įvertinti Ukrainos įvykių. Apie kokią taikdarių operaciją dar galime kalbėti? Kol Rusija, kaip nuolatinė Saugumo Tarybos narė, turi veto teisę, instrumentas, vardu JTO, panašus į gražuolę impotento lovoje. Kad ir kaip viliojančiai atrodo, bet – nulis naudos.

Putinas kaip niekas kitas supranta, kad bet kurios kitos, tik ne jo, kariuomenės įvedimas į Ukrainą – tai jo planų Ukrainos atžvilgiu žlugimas. Net jei Maskva įtikinamai įrodys, kad Ukrainoje vyksta pilietinis karas ir valdžia naikina taikius gyventojus (nors mes to nematome – sunku pavadinti „taikiais gyventojais“ tuos, kurie iš NPGS (nešiojamų priešlėktuvinių ginklų sistemų) numušinėja sraigtasparnius ir granatsvaidžiais daužo mūsų jėgos struktūrų šarvuotąją techniką).

Esmė ta, kad tarptautinė teisė grindžiama valstybės suvereniteto ir teritorinio vientisumo prioritetu piliečių teisių gynimo atžvilgiu. Tuo viskas ir pasakyta. Net jei į Ukrainą įžengtų JTO taikdariai ne iš vakarų šalių, o iš Australijos ar Meksikos, Rusijai tektų atsisveikinti su savo žydromis svajonėmis suskaldyti Ukrainą.

– Na, o pagal faktus – ar Ukrainoje vyksta pilietinis karas?

Aš pasakyčiau, mes stovime ant jo slenksčio. Šiomis dienomis tik viename Donbaso mieste – Mariupolyje – mes pamatėme kai ką panašesnio į pilietinio karo formatą. Tai yra – kai valdžiai priešinasi ne krūva Rusijos samdinių ir specialiosios paskirties karių kartu su Maskvos finansuojamų mūsiškių separatistų gauja, o iš tikro „idėjiniai“ piliečiai. Net jei pagrindinė jų dalis – marginalai, tai nėra svarbu.

Būtent todėl Ukrainos jėgos atstovai greitai pasitraukė iš Mariupolio, nors pajėgumų ir priemonių būtų visiškai užtekę pilnai miesto kontrolei (tarp kitko, toj pačioj Rusijoj jėgos struktūros niekad neatsitrauktų iš miesto, jie „skandintų“ visus iš eilės – sprendžiant pagal ilgus metus besitęsiančius Kaukazo įvykius).

Ukrainos valdžia tiesiog išsigando to, jog štai dabar iš tikrųjų reiks šaudyti į paprastus piliečius – pirmą kartą per visą ATO. Ir ją, tai yra, valdžią, sunku už tai teisti. Bent jau Mariupolyje ši riba, už kurios prasideda pilietinis karas, nebuvo peržengta.

Tačiau Mariupolis yra rodiklis. Taip, vienas miestas, tegu ir regioninės reikšmės, – ne itin svarbus. Bet čia mes pamatėme, kaip tiek ilgai Maskvos primetinėjamas scenarijus vis tik ėmė realizuotis. Ir tai didelį nerimą keliantis signalas.

Kokia rusiškojo scenarijaus „sėkmės“ priežastis?

Akivaizdi priežastis – rusiškos propagandos sėkmė. „Kraugeriai ir naujagimių ėdikai“ iš „Dešiniojo sektoriaus“, „budeliai“ iš Nacionalinės gvardijos, „Kijevo chuntos“ valdoma klastinga ir niekšiška UST – visi šie Maskvos propagandos vaiduokliai Donbase vis tik veikia. Ir reikia pripažinti, kas Ukraina praktiškai nesipriešina Kremliaus agitpropui.

Tačiau yra ir gilesnis paaiškinimas, ir apie tai ne kartą kalbėta gerokai prieš dabartinius įvykius. Ukraina, kaip valstybė, niekada nesistengė užkariaut rytų protus ir sielas. Ir dabar Putino propaganda Donbase suveikia tik todėl, kad užpildo ideologinį vakuumą.

– O kodėl kas nors turi Donbasui aiškinti, kas yra gerai ir kas yra blogai? Kodėl pats Donbasas negali atskirti pelų nuo grūdų, Putino autoritarinę propagandą nuo demokratinių vertybių? Ir jei jau reikalai pasisuko ta linkme, ar ne paprasčiau atsisveikint su Donbasu, kaip pataria kai kurie ekspertai ir politologai? Kam primetinėti jam svetimas vertybes ir jėga tempti į nuostabią ateitį?

Pirma, Donbasas nėra Putino kelionės Ukraina pabaiga. Tai tik jo antras žingsnis po Krymo. Jei mes atiduosime Donbasą, kaip mat panašus scenarijus apims kitas rytines sritis ir Ukrainos pietus. Čia nėra jokių abejonių. Todėl dabar pavojuje visai ne vien tik Doneckas ar Luhanskas, tai reikėtų aiškiai suprasti.

Antra, norėčiau pataisyti ir jus, ir patį save. Mes nekalbame apie visą Donbasą. Dabar mes iš tikro kalbame apie mažesniąją jo dalį – mažiau nei trečdalis regiono apnuodytas šiuo rusišku užkratu ir, daugiau ar mažiau, atstumia Ukrainą.

Visgi daugelis vietinių gyventojų pasiruošę diskutuoti apie regiono vaidmenį ir vietą vieningoje Ukrainoje, apie visos šalies ateitį.Taigi, reikia išnaudoti šį dialogo siekį bendriems sprendimams. Beje, Ukrainos valdžia dabar būtent tuo ir užsiima – galimas daiktas, riekia tik aktyviau kviesti regionus diskusijai ir bendram darbui.

Reikia suprasti, kad tik primityvūs žmonės Rytuose laukia, jog ateis gerasis Putinas ir už gražias akutes ims dalinti „Gazpromo“ pinigus bei akcijas. Jie pasiruošę už išmaldą priimti bet kokią diktatūrą – kad tik nereiktų dirbti. Laimei, tokių žmonių nedaug. Kiekvienas adekvatus pilietis supranta, koks idiotizmas yra tikėti geru caru. Savąją šalį reikia statyti patiems.

Trečia, apie tai, kad numoti ranka ir atsisveikinti su Donbasu. Iškart klausiu: o kas jums davė teisę va taip imti ir išduoti 70-80% Donbaso gyventojų, mūsų tėvynainių ir brolių, kurie nenori išeiti iš Ukrainos?

Rusai mėgsta kartoti, kad „rusai saviškių nepalieka“. Nors iš tikro, Rusijos istorija – tai ištisa išdavysčių istorija. Nebūkime į ją panašūs. Tai – ne mūsų vertybės.

Kalbėjosi Ana Šumakova

šaltinis: http://sprotyv.info/news/251-dtymchuk-referendum-na-donbasse-lish-odin-iz-figovyh-listochkov-dlya-planov-moskvy

vertė Lightning Rod

Donecko regione teroristai pradėjo pilietinių aktyvistų medžioklę

luhansko_buduliaiSprotiv.org, 2014.05.11 23:04

Iš sprotiv.org vidaus šaltinių tapo žinoma, jog Donecko ir Luhansko regionuose sudaryti pilietinių aktyvistų sąrašai – jų veiklos, kontaktų sekimui ir būsimam fiziniam sunaikinimui.

Šaltinis aiškina, jog nurodymai sudaryti sąrašus buvo gauti iš Rusijos tam, kad būtų lokalizuoti visuomeniniai proeuropietiškų ir proukrainietiškų požiūrių lyderiai. Ypatingą susidomėjimą kelia žmogaus teisių gynėjai, Kijevo Euromaidano dalyviai iš šių regionų, aktyvistai ir mitingų „Už vieningąją Ukrainą“ ir Eurointegraciją dalyviai.

Diversantų grupėms pateikti šie lokalizacijos uždaviniai:

  • Kijevo Euromaidano dalyviai,
  • proukrainietiškų mitingų organizatoriai,
  • merai, deputatai ir rajonų administracijų vadovai, nepalaikantys Donecko liaudies respublikos,
  • proeuropietiškų politinių partijų ir organizacijų lyderiai, žmogaus teisių gynėjai.

Vienintelis išsigelbėjimo būdas – tai gyvenamosios vietos ir darbo pakeitimas, aktyvumo socialiniuose tinkluose atsisakymas.

Taip pat kategoriškai draudžiama kalbėtis telefonu, o tai daryti Viber arba Skype, nes, patikrintomis žiniomis, kai kurie mobiliųjų operatoriai (MTT) perduoda informaciją rusiškoms specialiosioms tarnyboms.

Deja, šią informaciją jau patvirtina faktai. Dešimtys aktyvistų, iš kurių daugumas jau buvo pagrobti, buvo kankinami ar nužudyti.

Šaltinis: http://sprotiv.org/47344#.U2_oJZ7vm39

Dar vieni „linkėjimai“ Putinui nuo Kolomojskio

Dnepropetrovsko regiono valstybinė administracija, vadovaujama verslininko Igorio Kolomojskio, pasirašė bendradarbiavimo memorandumą su įmone „Južmaš“. Įmonės vardu dokumentą pasirašė jos generalinis direktorius Sergejus Voitas. Apie tai praneša Dnepropetrovsko RVA internetinis puslapis.

Pažymėtina, jog „Južmaš“ Rusijos Federacijos užsakymu gamina balistines tarpkontinentines raketas ir raketas, galinčias nešti branduolines galvutes.

Igoris_KolomojskisMemorandume kalbama, jog valstybinė administracija imasi visų reikalų, susijusių su įmonės gyvybine veikla ir jos kontraktų vykdymo užtikrinimu – tiek Ukrainos, tiek ir užsienio užsakovams. Kitaip sakant, dabar Rusija pirks raketas su Dniepropetrovsko deputato Kolomojskio leidimu.

„Atsižvelgiant į situaciją, kuri susiklostė su Rusija, dauguma projektų ir sutarčių buvo ant žlugimo ribos, tačiau dabar situacija stabilizuota“, – sakoma oficialiame „Južmašo“ spaudos tarnybos pareiškime dėl memorandumo pasirašymo. Pagal dokumentą visais įmonę liečiančiais politiniais klausimais užsiims regiono valstybinė administracija, o iš „Južmašo“ reikalaujama tik „sukurti nepolitizuotą gamybinę teritoriją“.

Tarp kitko, būtent „Južmaše“ buvo planuojama pagaminti tarpkontinentinę raketą „Voevoda“ (pagal NATO klasifikaciją, SS-„Satana“). Į ją buvo dedamos didžiulės viltys modernizuojant Rusijos Strategines raketines pajėgas (RVSN), nes sovietinės gamybos balistinės raketos seniai atitarnavo joms priklausantį resursą, ir jų parkas seniai neatnaujintas. Nuo Rusijos ir Ukrainos konflikto pradžios bendradarbiavimas, atnaujinant „branduolinį skydą“, tapo neaiškus.

Teroristai pagrobė Kramatorsko aerodromo viršininką.

Vertė: Arvidas

Pagal operatyvinius „Informacinio pasipriešinimo“ grupės duomenis, šiąnakt teroristai pagrobė Kramatorsko aerodromo viršininką.

Šio aerodromo teritorijoje nuo ATO pradžios buvo įsikūrusi Ukrainos jėgos struktūrų stovykla.

Kartu su juo pagrobtos trys aerodromo tarnybos darbuotojos.

Vieną šių moterų šiuo metu teroristai paleido. Dėl prorusiškųjų teroristų kankinimų jai sulaužytas šonkaulis, diagnozuotas smegenų sutrenkimas.

Kitų pagrobtųjų likimas neaiškus.

„IP“ http://sprotyv.info/news/245-terroristy-pohitili-nachalnika-i-3-sotrudnic-kramatorskogo-aerodroma

Teroristai apšaudė Slovjansko televizijos bokštą

vertė:Kastytis Rimkevicius

Operatyviniais „Informacinio Pasipriešinimo“ grupės duomenimis šią naktį ir ryte teroristai apšaudė Slovjansko televizijos bokštą (objektas šiuo metu saugomas Ukrainos teisėsaugos pareigūnų).

Manoma, kad apšaudymai įvykdyti minosvaidžiais.

Du saugumo vyrai sužeisti – vienas kontuzytas, antras sužeistas skeveldromis.

„IP“

Štai dėl ko Rogozinas skrido į Padniestrę

parašai

Tai štai dėl ko Rogozinas ir Medinskis skrido į Padniestrę. Kėlė klausimą apie prisijungimą prie Rusijos.
Moldavijos policija Rusijos vicepremjero lėktuve konfiskavo daugiau nei 30 tūkstančių Padniestrės gyventojų, besiprašančių įstojimo į RF, parašų.

Bet labiausiai smagina teisuoliškas Rusijos pyktis. Kaip gi čia dabar, mes taip stengėmės, organizuodami separatistų parašus, o moldavai išdrįso juos konfiskuoti.

Tarp kita ko, pagal Rusijos įstatymus dabar už tokius dalykus (nuo vakar dienos) priklauso iki trejų metų kalėjimo. Net nekalbant apie Rogozino pažadą atsiųsti bombonešius. Beje, JAV, Kanada ir ES šalys šitą pilietį įtraukė į asmenų, kuriems uždrausta įvažiuoti, sąrašą. Moldavijai taip pat būtų verta dėmesingiau vertinti oficialiuosius asmenis, atvykstančius su vizitu.

šaltinis: http://avmalgin.livejournal.com/4577780.html

nuotrauka: https://twitter.com/Rogozin/status/465180033464954880