Gegužės 22 dienos naujienos

Broliai ir seserys, gegužės 22 dienos įvykių apžvalga.

Blogosios naujienos

1. Šiandien – dar viena juoda diena Ukrainai. Sunkiame mūšyje su teroristais prie Volnovachos žuvo daug mūsų kareivių ir karininkų. Daug sužeistųjų.

Dėl šios tragedijos daugiau klausimų, negu atsakymų. Generalinė prokuratūra pradėjo baudžiamąjį procesą pagal du Ukrainos Baudžiamojo kodekso straipsnius – 258-ąjį („Terorizmo aktas, dėl kurio žuvo žmonės“) ir 425-ąjį („Tarnybinis aplaidumas“).

Aš nekomentuosiu šios tragedijos. Tam yra moralinių-etinių priežasčių. Aš, dantis sukandęs, patylėsiu. Tik be galo skaudu dėl to, kad Tėvynė praranda savo sūnus.

Visada juos atsiminsime.

Labiausiai pasaulyje norėčiau, kad daugiau niekada nebūtų priežasčių vėl pakartoti šią frazę.

2. Apie 50 tūkstančių kubinių metrų dujų kiekvieną parą pavagia Rusijos okupacinė Krymo valdžia iš verslovių Chersono srityje. Putinas, nuknisęs Krymą, taip pat nesivaržydamas nuknisinėja ir Ukrainos dujas. Guvus vaikis, nieko nepasakysi.

Antai, Rusijos kariškiai įrengė patikros postus netoli Arabatskajos santakos Chersono srityje, ir tokiu būdu pridengia dujų verslovę, iš kurios vagiliaujama. Kijevas niekaip nereaguoja – net žodžiais. Ir tai labai keista.

3. Mus ištiko didžiulis sielvartas. Teisėsaugininkai „supakavo“ laikraščio „Vesti“ redakciją. Mokesčių inspekcija vyriausiojo redaktoriaus V. Gužvos kabinete padarė kratą ir rado 1,5 milijono grivinų. Kaip redaktoriui, neblogai.

Nors laikraščio kolektyvas tvirtina, jog vyksta kova prieš žodžio laisvę ir Ukrainos valdžia iš pašaknų naikina ukrainietiškos žurnalistikos šviesulius.

Nuo savęs noriu pasakyti, jog iš principo nebendrauju su „Vesti“ žurnalistais. Tiesa, ne dėl pono Gužvos įpročio saugoti juodai dienai milijonus. „Vesti“ žurnalistams taip ir paaiškinu: man nėra apie ką kalbėtis su tais, kurie savo leidinio puslapiuose, atleiskit, pučia Putino dūdelę. Į tai buvo galima užmerkti akis taikos metu, bet ne tada, kai Rusija užpuolė mano šalį.

Aš visomis sielos skaidulomis už žodžio ir spaudos laisvę. Tegul „Vesti“ spausdina savo prorusiškus straipsniūkščius ir manipuliuoja faktais unisonu su Kremliumi – nėra problemų. Tačiau man atrodo, kad būtų teisingiau, jei jie tuo užsiimtų kaimyninėje šalyje. Kuri yra į šiaurės rytus nuo Ukrainos.

Prie blogųjų priskyriau komentarą dėl šio incidento tik dėl to, kad nepakliūčiau po „Reporteriai be sienų“ plunksna. Toks aš veidmainis.

Gerosios naujienos

1. Įvykiai prie Volnovachos, nepaisant viso jų nesuvokiamo tragizmo, supurtė Ukrainos jėgos struktūras.

Ukrainos Ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo pareiškimas apie tai, kad „Rubikonas peržengtas“ ir kad kariuomenė duos atkirtį šioms kruvinoms teroristų skerdynėms – tai tik mažytė detalė. Mūsų duomenimis, rengiamas tikrai didelis atsakas. Ir tai jau nebus falšstartas.

Aš nuoširdžiai tikiu, kad už kiekvieną iš mūsų kritusių Didvyrių bus atkeršyta. Kitaip negalima.

2. Ukrainos Nacionalinio saugumo ir gynybos taryba ėmėsi iniciatyvos sukurti antiputininę koaliciją su NATO ir ES. Apie tai pranešė NSGT sekretorius A. Parubijus.

Mintis teisinga: jei nesustabdysime Putino šiandien, neaišku, kur rytoj atsidurs Rusijos tankai ir kibios Vladimiro Vladimirovičiaus rankutės.

Parubijus pranešė, kad Briuselyje aptarė šį klausimą su NATO ir Europos Sąjungos atstovais. Tiesa, neaišku, kaip Vakarai yra pasirengę pritarti šiai idėjai. Suprantama, žodžiais mes galime daug ką išgirsti. Bet paprastai tokiais atvejais problemos ir apmąstymai prasideda tada, kada prasideda veiksmai.

Tikėkimės kad Vakarų lyderiai yra adekvatūs.

3. Donecko srities teritorinės gynybos bataliono „Donbas“ vadas S. Semiončenko šiandien atsiskaitė: Volodarsko rajonas, Donecko rajonas buvo atkovoti nuo teroristų.

Batalionas planuoja paimti savo kontrolėn ir regiono centrą – Donecko miestą.

Šią dieną, kuri užlieta mūsų kariškių krauju prie Volnovachos, norisi palinkėti „Donbasui“ svarbiausio: saugokite save, vaikinai. Jūs visi reikalingi Ukrainai.

Krymas: Rusijos pilietybės atsisakymas

Dmitry Tymchuk
Vertė: Milda Petrokaite

Grupės “Informacinis pasipriešinimas” duomenimis, “Rusijos pilietybės atsisakymo” procesas Kryme pavirto į Maskvai nelojalių Krymo gyventojų nustatymo ir jų persekiojimo procesą.
Pati “atsisakymo nuo pilietybės” procedūra tiems gyventojams, kurie nenori priimti Rusijos Federacijos pilietybės, labai apsunkinta – reikalingų dokumentų įforminimas ir stovėjimas eilėse prie Rusijos Federalinės migracijos tarnybos institucijų užtrunka iki savaitės.
Tuo pačiu metu piliečius, nusprendusius atsisakyti Rusijos pilietybės, namuose “lanko” vietinės taip vadinamosios “savigynos” atstovai, kurie reikalauja išsinešdinti iš Krymo. Išsakant tokius reikalavimus grasinama ir fiziniu susidorojimu. Panašius faktus mes užfiksavome ir Simferopolyje bei Sudake.
Visiškai akivaizdu, kad šios provokacijos rengiamos aktyviai dalyvaujant Rusijos federacijos Migracijos tarnybai, kuri perduoda “nelojalių” gyventojų adresus ir pavardes vietinėms banditų gaujoms.
Taip pat reikia paminėti ir tai, kad automatiškas Rusijos pilietybės suteikimas Krymo gyventojams, be jų pačių sutikimo, yra grubiausias tarptautinės teisės normų pažeidimas.

Apie teroristų ginklus

Dmitry Tymchuk
Vertė: Lightning Rod

Operatyviniais „Informacinio pasipriešinimo“ grupės duomenimis, identifikuoti ginklai, kuriais buvo apginkluoti į nelaisvę paimti ATO rajone veikiančių teroristinių grupių žvalgai.

Konkrečiai, pagal Kalašnikovo automato, konfiskuoto iš teroristų, numerį, ginklas anksčiau priklausė Ukrainos karinio jūrų laivyno jūros pėstininkų bataliono Feodosijoje ginkluotės komplektui. Minėtą ginklą Rusijos kariškiai užgrobė šturmuodami mūsų batalioną.

Kalašnikov AK-47

Kalašnikov AK-47

Kalašnikov AK-47

Taigi, turime dar vieną akivaizdų patvirtinimą, jog Rusija tiekia ginklus Donbase veikiantiems prorusiškiems teroristams.

Foto: Keary O.

Gegužės 20 dienos naujienos

Broliai ir sesės, gegužės 20 d. apibendrinimai.

Blogosios naujienos:

1. Luhansko ir Donecko srityse separatistai užėmė 11 apygardų rinkimų komisijų, yra grėsmė, kad tas pats bus padaryta dar su aštuoniomis.

Pagal mūsų dabartinius įstatymus, rinkimai bus pripažinti galiojančiais net jeigu ir nevyks tam tikrose rinkiminėse apygardose Donbase. Betgi kodėl dėl kažkokių banditų iš piliečių atimama teisė išreikšti savo politinį pasirinkimą?

Vis dėlto norėtųsi tikėti, kad Ukrainos jėgos struktūros maksimaliai užtikrins rinkimų komisijų darbą. Tam ir yra valstybė, kad užtikrintų piliečiams jų konstitucinių teisių realizavimą.

2. Regionų partija ir komunistai Aukščiausioje Radoje sužlugdė balsavimą dėl baudžiamosios atsakomybės už rinkėjų papirkimą įvedimo. Buvo siūloma tuos, kurie paperka rinkėjus, bausti laisvės atėmimo bausme iki 3 metų. Kaip ir reikėjo tikėtis, regionalai ir komunistai, paminėjus laisvės atėmimo bausmės galimybę už tokius fokusus, ėmė smarkiai nervintis. Na, nenori šie ponai iš praeities sąžiningos politikos. Ne jiems tai. Jų smegenys atsisako priimti sąžiningo gyvenimo idėją. Reikia kažką daryti šių smegenų klausimu.

3. Rusija neatsisako rengti mokymus “Aviadarts – 2014” Ukrainos Prezidento rinkimų dieną ir jos išvakarėse. Kijevas davė Maskvai 48 valandų terminą paaiškinimui dėl šių mokymų.

Suprantama, kad įtikinamo paaiškinimo mes neišgirsime. Nors šie mokymai (jų metu bus „atidirbtas“ kovinis raketinės, sprogstamosios ginkluotės ir pabūklų naudojimas antžeminių taikinių atžvilgiu, taip pat sąlyginio priešo oro gynybos sistemos įveikimas) – tai iš esmės Rusijos oro karinių pajėgų įsiveržimo į Ukrainą veiksmų scenarijus.

Taip pat mes, kaip iš anksčiau, nefiksuojame Rusijos karinių pajėgų atitraukimo iš pasienio zonos. Tiesa, dabar jie bent jau „nebesėdi ant pačios sienos“ – 10 km zonoje – tai šiek tiek stabilizuoja situaciją. Tačiau tai, ko gero, tik įtampos sumažėjimo iliuzija. Tikrajam situacijos stabilizavimui reikia, kad karinės pajėgos būtų sugrąžintos į savo pastovios dislokacijos vietas.

Gerosios naujienos:

Ukrainos Aukščiausioji Rada priėmė “Taikos ir santarvės memorandumą”. Ten – kvietimas mažinti įtampą šalyje, visiškas Ženevos susitarimų palaikymas, žadėtos konstitucinės reformos.

Suprantama, jog šis dokumentas – tik deklaracija. Bet, manau, labai svarbus žingsnis į tikrą dialogą. Žinoma, ne su teroristais – su jais galima tik švino kalba. O su Rytų ir Pietų gyventojais – tai, kurie dėl kokių nors priežasčių netiki Kijevu, bet vis tiek nori gyventi vieningoje ir stabilioje Ukrainoje.

2. 100 tūkstančių pasaulio gyventojų palaikė peticiją JAV vyriausybei su prašymus pripažinti Rusiją terorizmo rėmėja.

Jeigu Vakarai šį statutą, patvirtinantį faktinę situaciją, pripažins, tai bus akivaizdi Ukrainos pergalė. Nors Rusija ir taip jau faktiškai atstumtoji, tačiau tarptautinio palaikymo Ukrainai augimas tikrai netrukdys.

3. Oligarchas R. Achmetovas pagaliau atmetė gėdingą melą ir parėmė vieningą Ukrainą. Donecko ir Luhansko srityse jo pkvietimu didžiausiose gamykloje įvyko įspėjamasis streikas prieš prievartą ir separatizmą.

Išvakarėse mes kaip tik sukritikavome Achmetovą už jo „memorandumą“ su teroristų organizacija „Donecko liaudies respublika“. Draugas taisosi. Mes džiaugiamės.

Tokiam Donbaso oligarcho elgesiui gali būti aibė priežasčių. Nepamirškime, kad didelė jo verslo dalis – Europoje, o ten gali nesuprasti jo „bendradarbiavimo“ su teroristine organizacija.

Kita vertus, kol Rinatas Leonidovičius blaškosi tarp „rusiško“ ir normalaus pasaulio, virš jo tėvonijos – Donbaso – pamažu slenka Kolomojskio šešėlis. Tokių varžybų Achmetovui nė už ką nereikia. Todėl jo dalyvavimas konkurse „geriausias vieningos Ukrainos draugas“ – paaiškinamas.

Tačiau neatmeskime ir tai, kad Achmetovas paskaičiavo, jog labiau verta remti teisėtą valdžią, nors ir grasinančią atimti dalį verslo, nei prorusiškų draugužių chaosą ir anarchiją. Juolab, kad šie jau rengiasi įvykdyti Achmetovo gamyklų „privatizaciją“.

Galiausiai, neatmetame ir dvigubo žaidimo galimybės. Bet ne tai svarbu. Jeigu šis taktinis Achmetovo ėjimas padės pagerinti situaciją regione – kodėl gi jo nepasveikinus? O motyvus ir slaptus norus vėliau išsiaiškinsime.

Ukrainiečių kino režisierius Olegas Sentsovas suimtas Rusijos saugumo (FSB)

vertė:Kastytis Rimkevičius

Ukrainiečių kino režisierius ir visuomenės veikėjas Olegas Sentsovas, kuris buvo suimtas Rusijos saugumo (FSB)  gegužės 11, perduotas į Maskvą, Lefortovo (kalėjimą, vert.past.)

Sentsovą apkaltino teroristinio išpuolio rengimu ir organizavimu, remiantis dviejų nežinomų žmoniųparodymais, kurie tariamai nurodė jį kaip organizatorių, skelbia „Echo Moskvy“, ir perduoda „Ukrainskaja pravda“.

Antradienį Kanų kino festivalyje Olego bendradarbis kolega, žinomas Ukrainiečių režisierius Sergejus Loznitsa pristatys savo naują filmą „Maidanas“. Savo interviu konferencijoje jis pradės paskelbdamas apie Olego Sentsovo areštą.

Ukrainiečių Kultūros ministerija neseniai pareiškė, kad Sentsovo kaltinimai terorizmu yra nepagrįsti .

Kinematografininkai ir neabejingi režisieriaus likimui renka parašus Peticijai remiančiai Olegą Sentsovą.

„Dokumentinių filmų operatorių, filmavusį Krymo totorių procesiją, OMON‘as sulaikė Simferopolyje.“

Olegas Sentsovas yra talentingas filmų kūrėjas, jo darbai yra labai vertinami tiek žiūrovų, tiek ekspertų prestižiniuose tarptautiniuose kino festivaliuose Vokietijoje , Olandijoje, Ukrainoje ir Rusijoje.

Jis yra vaidybinio filmo „Gamer“ autorius, kurį įvertino žiuri Odesos tarptautiniame kino festivalyje ir 10-jame Tarptautinis Chanty Mansijsko kino festivalyje „Ugnies dvasia“.

Minėtas filmas dalyvavo prestižiniame autorinio kino festivalyje, Tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje, konkursinėje programoje tarptautiniame kino festivalyje GoEast (Vokietija), taip pat buvo rodomas Kijevo tarptautiniame kino festivalyje „Jaunystė“.

Su kitu pilnametražio vaidybinio filmo projektu „Raganosis“  Olegas Sentsovas laimėjo Ukrainos GOSKINO konkursą ir laimėjo juostos finansavimą.

Olegas – tėvas dviejų mažų vaikų, kurie dabar liko be tėvo: – Alina 12 metų , Vladas – 9 metų.

Šaltinis: http://censor.net.ua/n285967

Dmitry Tymchuk. Gegužės 16-os apibendrinimas.

Broliai ir seserys, gegužės 16 apibendrinimas:

Blogybės:

1. Šiandien mes užfiksavome Rusijos kariuomenės, esančios už 100 km nuo sienos su Ukraina, pritraukimą arčiau sienos. Tačiau ji neatėjo visiškai iki sienos, tiesioginio matomumo zonos. Rusijos vadus įspėjo būti pasirengus “taikdariškai operacijai”. Mūsų pasieniečiai konstatuoja: provokacijos pasienyje nurimo. Tai panašu į tylą prieš audrą. Nors jeigu Putinas būtų norėjęs įvesti kariuomenę – Maskva gi tuoj pat būtų pripažinusi gegužės 11-osios pseudoreferendumus Donbase.

Galvojame, kad tai – vis dėlto seno spaudimo pratęsimas. Pažiūrėsim, kas dėsis artėjant prezidento rinkimams Ukrainoje. Bet reikia būti pasirengusiems viskam, – beje, Ukrainos gynybos ministerija atraportavo, kad kariuomenė pasiruošusi įsiveržimo scenarijui.

2. Antiteroristinė operacija ir vėl nuėjo nežinia kur. Po vakarykščių aktyvių veiksmų, jėgos struktūros labai staigiai nurimo. Ir tuoj pat gavo grąžos: Donecke ir Slovjanske vidury baltos dienos teroristai renčia kapitalius blokpostus. Atvaro statybinius kranus, stato betono blokus. Ir vėl šturmuojami daliniai ir netgi štabų struktūros – taip nutiko su Rytų operatyvinio Nacionalinės gvardijos junginio štabu Donecke. Jeigu atvirai – nusibodo. Man trūksta žodžių. Čia jau ne išdavystė ar ATO sabotavimas – tai kažkoks siurrealistinis kruvinas arthouse’as. Nesibaigiantis.

3. Krymo totoriai. Poryt – jų tremties metinės. Šiais metais jie ir vėl pažymės šią tragišką datą naujame kalėjime – tik dabar pavadintame ne “SSRS”, o “Rusijos federacija”. Bet kokius masinius renginius Krymo totoriams uždraudė. Visur vyksta kratos, Krymas užkimštas OMONu. Kitaip tariant – Putino demokratija. Mes neturime užmiršti savo brolių Kryme – nei totorių, nei ukrainiečių. Dabar Kijevas kažkodėl visiškai nekreipia dėmesio į jų problemas. Mes negirdime jokių griežtų ir aiškių pareiškimų Maskvai dėl grubiausių žmogaus teisių pažeidimų Kryme. Mes manome, kad tai – išdavystė. Mes, “Informacinio pasipriešinimo” grupė, atkuriame savo tinklą ir atnaujiname darbą Kryme. Tai – mūsų pareiga. Atleiskite, kad trumpam buvome jį atidėję.

Gerosios žinios:

1. Ukrainos generalinė prokuratūra pagaliau oficialiai pripažinto “Lugansko liaudies respubliką” ir “Donecko liaudies respubliką” teroristinėmis organizacijomis. Apie tai pranešė pirmasis generalinio prokuroro pavaduotojas N. Golomša. Tai, kad šiuos ponus, grobiančius, žudančius, plėšiančius, prievartaujančius niekaip nepavadinsi macramé mėgėjų klubu, buvo aišku kiekvienam. Bet pagaliau turime oficialią formuluotę. Kas yra teroristas – žino kiekvienas.

Šiandien aš dėl to netgi polemizavau su Rinato Achmetovo kompanijos atstove. Ji visam doram pasauliui mėgino įrodyti, kad bendradarbiauti su teroristais, kaip tai daro Achmetovo “Metinvest” (ir dar reikalaudamas iš Ukrainos pajėgų atsitraukti iš Donbaso) – taikos ir gerovės garantas. O aš, kritikuojantis šią švelnią draugystę – labai blogas žmogus. Matote, banditai Donecke – visai ne teroristai, o beveik mieli ir malonūs žmonės. Bet dabar šiems vaikinams jau nusiprausti nepavyks. Visi, kas pripažįsta “DLR” ir “LLR” ir su jais bendradarbiauja – oficialiai laikomi teroristų pagalbininkais. Be mūsų vietinių “kunigaikštukus” – Rytų oligarchų, tai skirta ir pagrindiniams terorizmo sponsoriui Ukrainoje – Rusijai.

2. JTO ataskaita dėl Ukrainos sudėjo taškus ant “i”. JTO papasakojo, kas iš tiesų yra prorusiški “liaudies pašauktiniai” (kaip juos vadina Rusija). Ir šis įvaizdis visiškai sutapo su tuo, ką matome mes – paprasti Ukrainos piliečiai, savo šalies patriotai. O matome mes banditus ir nusikaltėlius.

Juokingiausia, Rusija tuoj pat pasipiktino. Rusijos URM, įprastine megalysčių propagandos terminija, sukritikavo JTO. Rusijos valdžios manymu, jos sutręšę propagandininkai, kurie už purvo upes, liejamas ant Ukrainos, gauna Putino premijas ir apdovanojimus, – tai paskutinė teisingumo instancija. O visas pasaulis – melagiai.

Dievas mato, Kremliaus gyventojų galvose smegenis pakeitė ta pati surūgusi perlinė košė, kurią lapnoja Rusijos kareivukai Rostovo srityje, Ukrainos pasienyje.

3. Luhanske sulaikė pilietį, kurį vadina taip vadinamos “Pietryčių armijos” „vadu”, teroristą Aleksejų Rilke. Rodytųsi – kas čia tokio, nutvėrė eilinį banditėlį. Ausin jam – ir į cypę. Bet iš tiesų išsigimėlių, kiršinančių žmones Donbase, ne tiek jau daug. Pasodinti dešimtį – kitą prorusiškų “veikėjų” (kurie savo pasivadino ministrais, spikeriais ir vyriausiais vadais) – ir pusė problemų išspręsta. Tad – kuo daugiau tokių naujienų.

4. Ukrainos gynybos ministras šiandien pranešė: kariškiams, dalyvaujantiems ATO, bus gerokai padidinti atlyginimai, išplėstos socialinės garantijos ir lengvatos.

Tai –vienas iš labai retų atvejų Ukrainoje, kai reikia ir galima sveikinti naujus lengvatų gavėjus. Tuo pačiu premjeras Arsenijus Jaceniukas nurodė apūpinti būstų šeimas tų karių, kurie žuvo ATO metu. Ir tai taip pat labai aktualu. Vaikinai, liejantys kraują už šalies suverenitetą ir vientisumą – mūsų Didvyriai. Ir valstybė privalo padaryti viską, kad jie jaustų dėmesį ir rūpestį. Tai – teisinga.

Ar gali Kremlius nepralošti?

Jurijus Fiodorovas – karo ir politikos ekspertas (Praha)
Vertė: Dobilas-Šamanas Jankauskas

Pasaulio žiniasklaida, politikai ir analitikai, ginčijasi, kiek veiksmingos galėtų būti sankcijos prieš Rusiją.

Klausimas lieka atviras: sankcijų veiksmingumas priklauso nuo jų įvedimo nuoseklumo. Bet kuriuo atveju tai priminimas rusiškajam establišmentui apie tai, kad jie asmeniškai atsakys už kurstymą ir talkinimą vykdant agresiją, nukreiptą prieš suverenią valstybę. Norėtųsi tikėtis, kad Kremliaus panoptikumo sąrašas, pakliuvęs į sankcijų galiojimo zoną, su laiku, taptų tarptautinio STO tribunolo Hagoje teisiamųjų sąrašu. Tačiau tai tik ateityje. O dabar JAV ir NATO privalo sustabdyti rusišką agresiją prieš Ukrainą, bei neutralizuoti rusišką grėsmę Europai.

Kremlius išprovokavo krizę Europos šalyje, gresiančią pilietiniu karu, galimu chaosu, humanitarinėmis ir technogeninėmis katastrofomis. Šios krizės pasekmės gali būti visa pakopa sunkesnės, nei dešimtojo dešimtmečio karų Balkanuose pasekmės. Toje didelėje erdvėje esančioje „tarp Rusijos ir ES“ sugriauta tarptautinė tvarka, grįsta teisiniu pagrindu. Rusiškos diversinės grupės bei samdinių būriai bando įžiebti pilietinį karą pietiniuose ir rytiniuose Ukrainos rajonuose. Tad ir Moldovai bei Pabaltijui egzistuoja visiškai reali grėsmė, kad pas juos pasikartos „Ukrainos scenarijus“.

Nuo 1999 metų Rusija periodiškai vykdo strateginius karinius mokymus Pabaltijo regione. Mokymuose „Sąjunginis saugumas 2004“, „Sąjungos skydas 2006“, „Vakarai 2009“ ir „Vakarai 2013“ buvo repetuojami kariuomenės veiksmai esant taktinio branduolinio ginklo panaudojimui. Rusijos karinė vadovybė nė karto net nebandė neigti šios informacijos žiniasklaidoje. Tuo tarpu, kariniai mokymai visada parodo, kokiems karams ir kokiose vietovėse yra ruošiama kariuomenė. Kitais atvejais mokymai beprasmiai.

Maskva kategoriškai atsisako svarstyti taktinės branduolinės ginkluotės kontrolės Europoje klausimą. Tačiau taktinių raketų „Iskander“ šalia vakarinių sienų dislokavimas, ir permetimas Kryman strateginių bombonešių Tu-22M3, apie ką buvo pranešta iškart po pusiasalio aneksijos, išduoda Rusijos pasiruošimą branduoliniam konfliktui su NATO. Ir šios raketos, ir bombonešiai idealiai tinka branduoliniam karui Europoje.

С-300 ПМУ2 Фаворит

С-300 ПМУ2 Фаворит

Rusija stato ant taktinės branduolinės ginkluotės kortos ne veltui. Agresija prieš Latviją, Lietuvą ar Estiją pastatytų NATO prieš dilemą: eiti į karinį konfliktą su Rusija, kuris gali peraugti į branduolinį konfliktą, arba, kad to išvengtų, nevykdyti Varšuvos sutarties penktojo straipsnio įsipareigojimų. Pastaruoju atveju NATO būtų diskredituota visiškai. Ir kaip karinė, ir politinė jėga, o tvarka tarp tautų, susiklosčiusi po šaltojo karo, būtų sugriauta galutinai ir negrįžtamai, ko, atvirai tariant, ir siekia Rusijos valdžia.

Tokios grėsmės Vakarai ignoruot negali. Ir dabar formuojama ilgalaikė strategija ją neutralizuoti. Tai ilgalaikis procesas: būtina išgvildenti ir suderinti efektyvius poveikio Rusijai būdus. Būdus, kurie įmanomai mažiau pakenktų Vakarų šalims. Jau žinoma, kad tie poveikio būdai įtrauks ir draudimą įvežt Rusijon karinio arba pusiau-karinio tipo technologijų produkciją, progresyvų angliavandenių importo Europon mažinimą, rusiškų bankų ir įmonių kreditavimo minimizavimą arba visišką nutraukimą. Tačiau mažai kalbama apie būtent karybos reikalus. Galima tik spėlioti, kokius veiksmus NATO darys, kad užtikrintų Pabaltijo ir Rumunijos saugumą. Svarbiau kitkas: ar sugebės Rusija nepralošt gresiančios dvikovos su Vakarų pasauliu, tame tarpe ir naujųjų ginklavimosi varžybų, panašių į jau kartą TSRS pralaimėtą šaltąjį karą?

Artėjant link devintojo dešimtmečio pabaigos, suminis NATO šalių Bendrasis Vidaus Produktas (BVP) viršijo analogišką Varšuvos šalių rodiklį, apytiksliai, keturis kartus. Bendrai, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos išlaidos karybai buvo 2-2,5 kartų didesnis, nei šalių, Varšuvos sutarties organizacijos (VSO) narių. TSRS, prieš pat jam išyrant, savo karo reikalams, skirdavo, skirtingais duomenimis, nuo 12 iki 15 procentų šalies BVP, nors yra ir drąsesnias sumas įvardijančių. Kitaip sakant, NATO ir VSO išlaidų karybai paritetas buvo palaikomas 2-2,5:1 santykiu NATO naudai. Tos išlaidos, sudariusios 12-15% nuo TSRS vidaus produkto tapo viena iš pagrindinių jos žlugimo priežasčių.

2013-ais bendrasis NATO šalių BVP sudarė apie 35 trilijonus JAV dolerių, o jų suminės išlaidos karybai viršijo trilijoną. Tai atitinka 2,9 procentus jų bendrojo BVP. Tuo tarpu Rusijos BVP 2013-ais, perskaičiavus pagal perkamumo galią, lygus apytiksliai 2,6 trilijonams dolerių. 2014-ais Rusijos išlaidos nacionalinei gynybai buvo įvertintos 2,49 trilijonais rublių arba apytiksliai 100 milijardais dolerių. Gaidaro instituto vertinimais, Rusijos ekonomikos tolerancija kariniams apmokestinimams galėtų viršyti 5% BVP. Kitaip sakant, Rusijos ekonominis potencialas šiai dienai 13,5 kartų mažesnis nei NATO, o šių išlaidų dalis jos bendrame vidaus produkte maždaug pusantro karto mažesnis nei NATO šalių.

Norėdama išlaikyti paritetą su NATO šaltojo karo laikų lygmenyje, karines išlaidas išlaikant santykio 2-2,5 su 1 ribose, šios išlaidos Rusijoje turėtų pasiekti 400-500 milijardų dolerių, taigi padidėti keturis-penkis kartus ir pasiekti 15-17 procentų nuo BVP. Tačiau netgi esant mažiausiam įmanomam karinių biudžetų santykiui, tarkim 5 su 1 NATO naudai, rusų karinis biudžetas turėtų padidėt bent dvigubai ir pasiekti nuo 8% iki 10% BVP.

Rusijos gynybos ministerijos ginkluotės departamento direktoriaus Anatolijaus Guliajevo nuomone, didžioji dalis šalies karinę techniką gaminančių įmonių naudoja pasenusias, 9-10-to dešimtmečio technologijas. Naujesnė nei dešimties metų įranga sudaro mažiau nei 20%, o bendras nusidėvėjimas viršija 70%. Gauti naujas technologijas, reikalingas rusų karinio gamybinio komplekso modernizacijai, galima tik techniškai išsivysčiusiose šalyse – JAV, kai kuriose ES šalyse ir Japonijoje. Tačiau karinių ir dvigubos paskirties technologijų tiekimo Rusijai embargas jau praktiškai įvestas.

Ir galiausiai, kritinę įtaką gebėjimui kurti šiuolaikinę ginkluotę turi moksliniai tyrimai ir inžinerinė veikla. Šių lygį apsprendžia jiems skiriamų lėšų kiekis. Šiuo rodikliu Rusija beviltiškai atsilieka nuo JAV ir ES. 2011-ais Rusija minėtiems tikslams išleido 35 milijardus dolerių, JAV – 430, ES – 320, o Japonija 146 milijardus.

Taigi, aneksuodamas Krymą ir imdamasis agresijos prieš Ukrainą, Kremlius įvarė savo šalį į spąstus. Tęsti dabartinę politiką ir nereaguoti į beprasidedančias ginklų varžybas neįmanoma. Kadangi Putino žodžiais jau niekas nebetiki, kad sustabdytų šias ginklų varžybas, jis turi veiksmais įrodyti kad buvo atsisakyta nuo agresyvių siekių. Tokiu įrodymu galėtų tapti Europai grasinančios taktinės branduolinės ginkluotės sunaikinimas. Tačiau tai yra nepriimtina Rusijos generolams bei karinės pramonės elitui, kuris kartu su specialiųjų tarnybų darbuotojais sudaro režimo jėgos ir politinę bazę. Įsitraukdama į naujas ginklavimosi varžybas, Rusija turės konsoliduoti turimus gamybinio gynybos komplekso ir ginkluotųjų pajėgų resursus, ir neišvengiamai pereiti prie sovietinio tipo mobilizacinės ekonomikos. Tačiau įveikti vis didėjantį atsilikimą nuo vakarų karinėje srityje Rusija vis vien nesugebės. Tuo tarpu mobilizacinės ekonomikos įvedimas reikš ir vartojimo šalies viduje sumažėjimą iki minimumo. To pasekoje, vidutinės klasės tarpe kilsiantį nepasitenkinimą, bus bandoma raminti represijomis. O apie tai, kas bus toliau, galima pasiskaityti Vladimiro Sorokino knygose.

Šaltinis: http://www.svoboda.org
Foto: Andrey Korchagin

Jekaterina Putina su savo „stebuklu“

Apie Rusijos valdžios atstovų atžalas užsieniuose

Šaltinis: http://biboroda.livejournal.com
Vertė: Milda Petrokaitė
2014 m. gegužės 14 d.

Rusijos valdžios atstovai uoliai „važiuoja“ ant Jungtinių Amerikos Valstijų ir apskritai Vakarų pasaulio greičiausiai tam, kad apsaugotų savo pačių atžalas nuo bendrapiliečių antplūdžio. Saviems vaikams viskas, kas geriausia, jie gi ne idiotai, kad jiems blogo linkėtų.

Taigi, draugai, einate teisingu keliu!

Kas galima jų pačių vaikams, neleidžiama kitiems. Ir jūs vis dar tikite šitais plepiais iš televizijos ekranų?

Katerina Putina ir Yonnas Joonas-Wonas

Pradžiai priminsiu, kad 2013 metais įvyko Katerinos Putinos (jaunesnioji V.Putino dukra – vert. past.) ir Yonno Joono-Wono (buvęs Pietų Korėjos karo atašė Rusijoje – vert. past.) vestuvės.

Ir šiek tiek informacijos apie kitas valdžios atstovų atžalas:

Ministro pirmininko D.Medvedevo šeima

D.Medvedevas yra vedęs Svetlaną Linnik, kuri yra E.Vasiljevos, figūruojančios „Oboronservis“ byloje (2012 m. spalio 25 dieną pradėtas baudžiamasis tyrimas dėl įtariamo sukčiavimo valstybinėje įmonėje „Oboronservis“, pavaldžioje Gynybos ministerijai, dėl kurio šalies iždas patyrė daugiau nei 3 mlrd. rublių (apie 255,8 mln. litų) žalą), pusseserė.

Pati E.Vasiljeva – Sankt-Peterburgo nusikalstamo pasaulio autoriteto Vasiljevo dukra. Prezidentas Dmitrijus Medvedevas 2012 m. sausio mėn. apdovanojo ją Garbės ordinu.

Medvedevas turi sūnų – Ilją Medvedevą. Šiuo metu jis mokosi Rusijoje, tačiau viename iš viešų interviu yra sakęs, kad studijas tęs Masačiusetso universitete JAV.

Užsienio reikalų ministro S.Lavrovo šeima

Vienintelė užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo dukra gyvena ir mokosi JAV.

Dabar ji kaip tik baigia studijas Kolumbijos universitete Niujorke ir planuoja likti nuolat gyventi Jungtinėse Valstijose.

Valstybės Dūmos vicepirmininko S.Železniako šeima

Trys vicepirmininko S.Železniako dukros mokosi užsienyje.

Jekaterina – elitinėje Šveicarijos mokykloje (mokestis už mokslą – 2,4 mln rublių per metus, nuo 6 iki 12 klasės), Anastasija – Londone, universitete (mokestis už mokslą – apie 630 tūkst. per metus).

Jauniausioji – Liza, šiuo metu taip pat gyvena Londone.

Įdomu tai, kad „jūreivis-patriotas“ Železniakas deklaravo 3,5 mln. rublių metines pajamas, o už savo vaikų mokslus Vakarų universitetuose moka 11 mln. per metus…

Valstybės Dūmos vicepirmininko A.Žukovo šeima

Sūnus Piotras Žukovas mokėsi Londone ir netgi sugebėjo į kalėjimą ten papulti. Žukovas jaunesnysis sudalyvavo neblaivių asmenų muštynėse ir „užsidirbo“ 14 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Valstybės Dūmos vicepirmininko S.Andenko šeima

Dukra gyvena ir mokosi Vokietijoje.

Vicepremjero D.Kozako šeima

Vyresnysis vicepremjero D.Kozako sūnus Aleksejus jau mažiausiai šešis metus gyvena užsienyje ir užsiima statybų verslu. Yra kelių užsienio valstybių įmonių – „Red“, „Makbrait“ ir „Juna“ bendrasavininkas. Taip pat dirba ir valstybinėje bankinėje – finansinėje grupėje VTB.

Jaunesnysis Aleksejaus Kozako brolis Aleksandras dirba „Credit Suisse“.

Šiais metais Vokietija ir JAV apkaltino šį Šveicarijos banką, kad jis ypatingai svarbiems klientams padeda išvengti mokesčių. Vyksta tyrimas.

Valstybės Dūmos deputato, „Vieningosios Rusijos“ frakcijos nario A.Remezkovo šeima

Vyresnysis Remezkovo sūnus Stepanas, neseniai pabaigė mokslus kariniame Valley Forge koledže Pensilvanijoje (mokestis už mokslą – apie 1,3 mln. rublių per metus). Deputato sūnus studijavo pagal programą, skirtą JAV kariuomenės karininkų rengimui (!!!).

Vėliau Stiopa įstojo mokytis į privatų Hofstra universitetą Hempstede, Niujorko valstijoje.

Vidurinysis deputato sūnus, Nikolajus, nuo 2008 metų mokosi Didžiojoje Britanijoje privačiame Malverno koledže.

O jauniausioji dukra gyvena Vienoje, kur užsiima gimnastika. Maša Remezkova atstovavo Austrijos rinktinei vaikų varžybose Liublijanoje.

Deputato V.Fetisovo šeima

Dukra išaugo ir išsilavinimą įgijo JAV. Rašyti ir skaityti rusiškai Nastia taip ir neišmoko.

„Rusijos geležinkelių“ vadovo V.Jakunino šeima

Pagrindinio Rusijos patrioto, “Rusijos geležinkelių“ vadovo Vladimiro Jakunino vaikai ir anūkai gyvenimą kuria užsienyje – Didžiojoje Britanijoje ir Šveicarijoje.

Sūnus A.Jakuninas mokėsi ir ilgus metus gyveno Londone, šiuo metu dirba Rusijoje kaip britų įmonės investuotojas. Nuo 2009 metų Jakuninas jaunesnysis vadovauja Didžiojoje Britanijoje įregistruotai investicinės kompanijai „Venture Investment & Yield Management (VIYM)“, kuri užsiima įvairiais plėtros projektais Sankt-Peterburge. Taip pat yra jos bendraturtis. Andrejus Jakuninas yra ir viešbučio Maskvoje „Marriott Courtyard“, esančio netoli Paveletsko stoties (viena iš pagrindinių Maskvos stočių), savininkas. Nuolatinė gyvenamoji vieta – nuosavas namas Londone, įsigytas 2007 metais už 4,5 mln. svarų (225 mln. rublių) ir užregistruotas ofšoro Panamoje vardu.

Kitas Jakunino sūnus Viktoras gyvena Šveicarijoje, kur valdo „elitinį“ nekilnojamąjį turtą.

„Rusijos geležinkelių“ vadovo anūkai mokosi šių šalių prestižinėse mokslo įstaigose.

Valstybės Dūmos deputatės, „Vieningos Rusijos“ frakcijos narės S.Nesterovos šeima

Dukra gyvena Didžiojoje Britanijoje.

P.Astachovo šeima

Vyresnysis įgaliotinio vaiko teisių klausimais Pavelo Astachovo sūnus Antonas mokėsi Oksforde ir Niujorko ekonomikos mokykloje.

Jaunesnioji atžala apskritai gimė Kanuose, nuomojamoje viloje.

Valstybės Dūmos deputatės, frakcijos „Teisingoji Rusija“ narės E. Muzilinos šeima

Atkakli kovotoja už tradicines krikščioniškąsias vertybes turi sūnų Nikolajų.

Nikolajus mokėsi Oksforde, gavo diplomą ir persikėlė nuolatiniam gyvenimui į Belgiją, kur leidžiamos vienos lyties asmenų santuokos. Šiuo metu dirba Belgijoje, stambioje tarptautinėje juridinėje kompanijoj „Mayer Brown“. Nesuprantama, kaip Jelena Muzilina, Valstybės Dūmos komiteto šeimos, moterų ir vaikų teisių klausimams pirmininkė, paliko savo sūnų gyventi tokioje gėjų keliamų grėsmių pilnoje aplinkoje?!

Deputato – komunisto A.Voroncovo šeima

Komunisto Voroncovo dukra Ana gyvena Italijoje. Anksčiau gyveno Vokietijoje, ten ir mokėsi. Dabar studijuoja Milano universitete. Pats Voroncovas apsiputojęs keikia Vakarus, ir tuo pačiu metu moka šimtus tūkstančių už dukters mokslus Milane.

„Vieningos Rusijos“ narės J.Rachovos šeima

„Vieningosios Rusijos“ atstovės Jelenos Rachovos, išgarsėjusios tuo, kad leningradiečius, kurie kentėjo blokadą mažiau nei 120 dienų, išvadino „nedoblokadnikais“ (ji taip pat teigė, kad tokie žmonės, vadinamieji „nedoblokadnikai“ neįgyja teisės gauti išgyvenusiems blokadą priklausančias įvairias kompensacijas ir lengvatas), dukra gyvena JAV.

Polina Rachova, pabaigusi studijas Sankt-Peterburgo valstybiniame universitete, išvažiavo gyventi į Niujorką.

B. Gryzlovo, Saugumo tarybos nario, šeima

Buvusio Valstybės Dūmos pirmininko, vieno iš partijos „Vieningoji Rusija“ įkūrėjo, kuris šiuo metu yra Saugumo tarybos narys, dukra Jevgenija gyvena Taline. Neseniai ji netgi gavo Estijos pilietybę.

A.Fursenko šeima

Buvęs švietimo ministras Andrejus Fursenko, kuris prastūmė „vieningo valstybinio egzamino“ sistemą, ilgą laiką slėpė, kad jo vaikai mokslus baigė užsienyje. Šiuo metu jo sūnus Aleksandras nuolat gyvena JAV.

Fondo „Politika“ prezidento V. Nikonovo (Molotovo anūko) šeima

Sūnus Aleksejus – JAV pilietis. Ir iš kur gi mes apie jį sužinojome? Teisingai, kampanijoje, nukreiptoje prie JAV patvirtintą Magnitskio aktą, jis pasisakinėjo gindamas Rusijos priimtą įstatymą, draudžiantį JAV piliečiams įsivaikinti vaikus iš Rusijos.

Žodžiu, visi reiškia nuoširdų rūpestį dėl Rusijos, vargšeliai…

Originalas publikuotas : ketiiiiiiii – Екатерина Путина со своим чудом

P.S. O štai ir pats Kiseliovas Amsterdame su vaikais, „pramogaujantis“ toje gėjų Europoje.

Toks iš tiesų yra gyvenimas, tokia realybė, o Jūs galite ir toliau jais tikėti….

Temos papildymas (Ukraina)

Regionų partijos atstovo Carevo šeima siekia gauti ilgalaikes Šengeno vizas

Deputato, buvusio kandidato į Ukrainos prezidentus Olego Carevo žmona Larisa stengiasi gauti ilgalaikę Šengeno vizą įvairių valstybių – Šengeno narių – konsulinėse įstaigose.

Kaip praneša cenzor.net, su nuoroda į Newsportal, šia informaciją pateikė šaltinis iš artimos Carevų šeimos aplinkos.

Žinoma tai, kad Larisa Careva kreipėsi į Slovakijos konsulatą Kijeve prašydama suteikti jai ilgalaikę Šengeno vizą.

Anksčiau, 2013 metais, dvejų metų trukmės Šengeno vizas jau gavo pats Olegas Carevas, keturi jo vaikai ir motina Nina Vasiljevna Careva. Jos buvo išduotos Slovakijos konsulate.

Kaip žinia, Olego Carevo, eurointegracijos priešininko ir gerų santykių su Rusija šalininko, vaikai mokosi Europoje. 18-metis Maksimas ir 14-metė Olga Carevai mokosi Didžiosios Britanijos mokymo įstaigose.

Pats Olegas Carevas yra išsakęs neigiamus protestuotojų Euromaidane veiksmų vertinimus ir politinės krizės 2014 metų vasarį paaštrėjimo laikotarpiu kvietė protestuotojus išvaikyti jėga.

2014 m. gegužės 6 d. Olegas Carevas pasisakė apie gegužės 11 d. referendumų dėl Donecko ir Luhansko respublikų nepriklausomybės būtinybę, o taip pat apie planus dėl Novorusijos federacijos sukūrimo Ukrainos pietryčių teritorijose.

Kaip jau pranešta anksčiau, 2014 m. gegužės 12 d. ES taryba nusprendė įvesti sankcijas Olegui Carevui ir dar 12 Ukrainos ir Rusijos piliečių.

Šaltinis: http://censor.net.ua

Broliai ir seserys, gegužės 15 d. suvestinė

Vertė:Kastytis ir Arvidas

Broliai ir seserys, gegužės 15 d. suvestinė.

Blogosios žinios:

1. Prorusiški teroristai paskelbė ultimatumą : grasina pradėti ”karinę operaciją” prieš Ukrainos jėgos struktūras, jei šios neišvyks iš Donbaso. Įvykdymui duotos 24 valandos.

Akivaizdu, kad šiems nesubrendusiems strategams atimti iš benamio nebaigtą butelį alaus – taip pat ”karinė operacija”. Vis tik, pagadinti kraują visokiais išpuoliais ir šunybėmis jie gali.

2. Šie pavojingi aplinkiniams Donbaso klounai, be kita ko, ir toliau vaidina valstybingumą. Prorusiški pakalikai jau paskyrė keletą kažkokių savo ”premjerų” ir ”ministrų”, rengia ”konstituciją” ir ”parlamento rinkimus”.

Manau, kad šie vaikinai visiškai užsižaidė. Atėjo laikas jiems paaiškinti, kad jų ”parlamentarų” ir ”ministrų” vieta – šalia Napoleono palatos.

3. Panašu, kad jei Putinas nustotų krėst šunybes, tai jis nebebus Putinas. Ukrainos Prezidento rinkimams gegužės 25 jis paruošė ukrainiečiams savo krūvą mėšlo.

Konkrečiau – Maskva pranešė, kad 2014 gegužės 21-25d. Lipecko, Voronežo ir Riazanės rajonuose Rusijos oro pajėgos vykdys ”Aviadarts 2014” karines pratybas. Drąsieji „Putino ereliai” mokysis naudoti kovines raketas ir kitus ginklus prieš antžeminius taikinius, taip pat bandys įveikti tariamo priešo oro gynybos sistemas.

Šie bandymai įbauginti jau atsibodo. Putino maniakinis troškimas įteigti kitiems baimę rodo, kad yra rimtų įtarimų apie jo kompleksus. Atrodo, kad jie jau peržengė nekenksmingų psichikos sutrikimų ribas.

Gerosios naujienos:

1. ATO tęsiasi. Kam tai patinka, kam ne, tačiau Ukraina kovoja. Praėjusi para buvo turtinga įvykių – mūsų kariškiai veikė. Smogikai tiesiog taip nepasiduoda, bet kai vyksta apgalvota ir suplanuota operacija, šansų jie turi nedaug.

Kad tik pačiu įdomiausiu momentu ATO vėl nepradėtų buksuoti. Falšstartai jau visiems nusibodo.

2. Donecko srities Velyka Novosilkos (Вели́ка Новосі́лка) rajonas išvalytas nuo prorusiško gaivalo. Čia suformuotas liaudies pašauktinių būrys, kuris apgins rajoną nuo separatistų. Pašauktiniai jau ėmė kontroliuoti rajono tarybą, rajono milicijos skyrių, prokuratūrą.

Man labai patiko, kaip pašauktinių būrio suformavimą pakomentavo savanorių bataliono „Donbasas“ vadas S. Semiončenko; „Visi valdininkai, perėjusieji į DLR pusę ir tuo pačiu praradusieji legitimumą, bus nušalinti nuo pareigų. Ginkluoti žmonės iš DLR pašauktinių bus blokuojami ir, jei kels tiesioginę grėsmę piliečių gyvybei ir sveikatai, naikinami“.

Komentaras telpa į vieną žodį – šaunuoliai!

3. Iždas atblokavo Ukrainos Gynybos ministerijos sąskaitos lėšas, kurias pervedė piliečiai labdaringai remdami kariuomenę.

Na, pagaliau gi. O tai vis kvepėjo idiotizmu: valstybė ir pati negali aprūpinti kariuomenės, ir piliečiams neleidžia to padaryti. Dabar kariuomenė nors nusipirks būtiniausių dalykų – pirmiausia ATO labui.

Belieka užtikrinti tų pinigų panaudojimo kontrolę. Nes kas tai yra karinis valdininkas, naudojantis „karinės paslapties“ dūmų uždangą vogimui – mes puikiai žinome. Karti patirtis išmokė.

4. Šiandien A. Turčynovas pasirašė Prezidento potvarkį r. 862/2014-rp „Dėl priemonių užtikrinti visuomenės informavimą apie antiteroristinę operaciją“.

Daugelis dalykų, apie kuriuos aš kalbėjau kiek anksčiau dėl informacinio darbo vykstant ATO, jau įgyvendinami. Prasidės normalus darbas su žurnalistais. Per tris dienas bus sukurta operatyvinė informacinė grupė. Žiniasklaidos atstovams bus užtikrintas saugumas ir darbo sąlygos, o visuomenei – visa operatyvinė informacija. O teisinga operatyvinė informacija – mūsų labai svarbus ginklas.

Šiam labai svarbiam darbui vadovaus Gynybos ministerijos karininkas. Mes siūlome paskirti papulkininkį Vladą Selezniovą – mes jį pažįstame jau ne pirmi metai, ir Kryme jis gerai pasirodė. „Viršuje“ mus kol kas palaikė – tikiuosi, viskas taip ir bus.

Bendrai kalbant, bičiuliai, galiu pasakyti vieną dalyką tuo klausimu. Šie veiksmai – tik ledkalnio viršūnė. Mes pagaliau pradedame telkti pastangas – aktyvistų-patriotų ir valstybės – informacijos fronte.

Mes, tai yra „IP“ grupė, liekame išimtinai visuomenine iniciatyva, neįeinančia į valstybės struktūras – mes įsitikinę, kad taip mes būsim efektyvesni. Tačiau mus girdi labai aukštame lygyje, ir mes turime abipusį norą dirbti dėl bendro reikalo, ir asmeniškai mane tai labai džiugina.

Laikas duoti Rusijai deramą atkirtį nors, pradžiai, informaciniame fronte. Gana trauktis.

Apie gyvenimą Luhanske – mieste, kur nėra valdžios

vertė:Milda Petrokaite 
  • Kai teisus yra tas, kuris turi stambesnio kalibro ginklą. 

Prieš keletą dienų netoli nuo Luhansko buvo susidorota su šeima, kurios narys buvo ir dešimties metų vaikas. Abu tėvai – nušauti, sunkiai sužalota jų dukra – ligoninėje. Kaip rašo „Cenzor“, šie žmonės buvo verslininkai, jie pardavė viską, ką turėjo, ir bėgo iš vieno iš miestų Luhansko srityje. Juos vijosi, o patikros punktams buvo pranešta, kad jie iš „Dešiniojo sektoriaus“. Kai vadinamieji „kovotojai“ atidarė jų apšaudyto automobilio duris ir išgirdo vaiko verksmą, jie pabėgo. Ši siaubinga istorija gali tapti teroristų kontroliuojamų miestų kasdienybe.
Per dešimt dienų Luhanskas pavirto į dykynę, kurios vaizdą galima išvysti postapokaliptiniame kino filme „Išprotėjęs Maksas“. Buvusių pramonės gigantų (gamyklų) griuvėsiai, šachtų ir kasyklų atliekų kaupimo vietos „prisipildė“ sportiniais kostiumais vilkinčių, šalmus ir neperšaunamas liemenes dėvinčių ginkluotų žmonių. Jie važinėja miesto gatvėmis, siaubia juvelyrines parduotuves, plėšia degalines, iš sienų „rauna“ bankomatus. Užsuka ir pas ūkininkus, iš kurių reikalauja produktų „respublikos reikmėms“. Grobia žmones ir reikalauja išpirkos, užpuola ir muša praeivius, ir nenuilstamai kartoja „visa tai sukilusios liaudies labui“.
Dar prieš dvi savaites gyvenimas Luhanske vyko įprastine vaga: milicija pažeidėjams skirstė baudas už rūkymą miesto centrinėse gatvėse, prie Ševcenkos paminklo vyko mitingai, palaikantys vieningą Ukrainą, daugelis autobusų važinėjo su Ukrainos vėliavėlėmis. Praėjo savaitė. Gatvės ištuštėję, prie įvažiavimų į miestą įrengti patikros punktai, kuriuose patruliuoja ginkluoti žmonės, bankų sistema paralyžuota, nusikalstamumas sparčiai auga, o milicijos nebėra. Kaip ir valdžios.

 
  • Kur dingo „taikus gyvenimas“?

Fiksuokime datą ir laiką: balandžio 29 d., 14.00. Maždaug 3000 žmonių minia pajudėjo link srities administracijos pastato. Deputatai buvo pabėgę dar ryte. Luhanskiečiai užėmė tuščią pastatą, iškrėtė spintas, spinteles, seifus ir gerokai nustebo, neradę ten nei aukso, nei pinigų. Pro langus minios džiaugsmui buvo mėtomos „sosiskos“, saldainiai, kava, šampanas – žodžiu viskas, ką jie sugebėjo rasti pastate.
18.00 minia pradėjo reikalauti „baliaus“ tęsinio. Visi pajudėjo „šturmuoti“ teismo, prokuratūros, vietinės televizijos ir Vidaus reikalų ministerijos pastatų. Pirmosiose eilėse – moterys, už jų – vyrai, o dar toliau – ginkluoti „kovotojai“ kamufliažine apranga.
Į miestą važiavo taksi su pilnomis bagažinėmis ginklų. Milicija pabruko uodegą, paskėsčiojo rankomis ir perėjo į „protestuotojų“ pusę. Save apsiskelbęs gubernatoriumi Bolotovas paėmė valdžią į savo rankas ir paskelbė apie „laisvają Luhansko respubliką“.
Šiandien mieste veikia mistinė srities taryba, kuri posėdžiauja niekam nežinomose vietose ir leidžia „epinius“ aplinkraščius. Yra ir virtualių teisėsaugos institucijų atstovų, kurie facebook‘e rašo apie tai, kad iš medžiotojų bus konfiskuojami neregistruoti ginklai.
Yra miesto meras Sergej Kravčenko, sėdintis užgrobtame vykdomojo komiteto pastate, kuris į klausimą kaip jam einasi darbas kartu su separatistais atsako :“šiokia tokia įtampa yra, bet iš esmės jie NEtrukdo“. Ir yra Luhansko gyventojai, kurie visiškai nesupranta, kas atsitiko ir kur dingo taikus gyvenimas.
Svarbiausias žmogus šiame reikale yra, savaime suprantama, save pasiskelbęs gubernatoriumi Bolotovas. Jis veda Luhansko laisvąją respubliką gerovės kūrimo link, panašiai kaip Somalilande. Gegužės 1-ąją, tarptautinio darbo žmonių solidarumo diena, iki tol niekam nežinomas Valerijus Bolotovas pirmą kartą pasirodė žmonėms. Kaip tikras liaudies gubernatorius – lydimas dešimties automatais ginkluotų „apsauginių“. Suprask, liaudies gubernatorius – gerai, bet kalašnikovo tai nereikia pamiršti. Prie užimto administracijos pastato Bolotovas žadėjo Rusijos paramą, santarvę ir taiką visiems Luhansko žmonėms, kurie referendume pritars „nepriklausomybės“ paskelbimui.
(užrašas po nuotrauka)Taikus gyvenimas Luhanske akies mirksniu išnyko kaip dūmas vėjyje.

Luhansk

Keli šimtai pakiliai nusiteikusių darbo žmonių atstovų džiugiai šaukė „Ura!”. Ir jau gegužės 2-ąją tapo aišku, kad tai buvo tik visko pradžia. Kol visas dėmesys buvo sutelktas į Odesą, apsišaukėlių vadai Luhanske išleido krūvą dekretų. Ir taip „laisvosios respublikos“ „privalumų“ sąrašę atsirado ir visų vyrų mobilizacija, ir bet kokių organizacijų ir partijų uždraudimas, ir nuosavybės prievartinis nusavinimas „respublikos reikmėms“ ir daugelis kitų. Visi šie smagūs dalykai buvo žmonėms buvo patiekiami su priedu „Už Odesą neatleisime“. Atskiro dėmesio nusipelno sprendimas dėl komendanto valandos nuo 23.00 iki 6.00. Buvo atsisakyta paleisti sulaikytus paprastus žmones, atseit, dabar komendanto valanda. Daugelis leidinių spausdinami naktį, todėl laiku nebuvo išleisti. Andrejus Dechtiarenko, vieno iš laikraščių vyriausiasis redaktorius parašė: „Dėl vadinamosios „komendanto valandos“ naujas laikraščio numeris nebus išleistas. Planuojame tą padaryti poryt“. Su mobilizacija paprasčiau – tiesiog į punktus registruotis niekas neina. Jėga dar neverčia eiti.
Žmonės, kurie nepaisė Bolotovo nurodymų, ėmė dingti tiesiog eidami gatve. Komendanto valanda iš tiesų veikė. Tik ne tam, kad sumažinti aukų ir nukentėjusiųjų skaičių, o tam, kad pasinaudoti paros metu, kai niekas niekur nevaikšto ir plėšti parduotuves. Tik įsivaizduokite – tuščias miestas, pilnas parduotuvių ir bankų, ir nė vieno milicininko.
  • Taksistai

Taksistai – tai atskira kasta. Laisvajame mieste Luhanske naudotis taksi prilygsta savižudybei. Nes taksistai vežioja ginklus, malkas, maisto produktus, jie viską žino kas, kur ir kaip vyksta. Tai separatistų proletariatas. Tiesa, ne visi, bet dauguma jų.
Būtent taksi važinėjo tie, kurie puldinėjo visuomenės aktyvistus (pro-ukrainietiškus – vert.past.), būtent taksi naudojosi „vaikinai“ su beisbolo lazdomis ir panašiais instrumentais, kurie kankino žmones, nešiojančius ukrainietišką simboliką. Netgi tada, kai euromaidaniečiai skambindavo į miliciją, pranešdavo tokių automobilių numerius ir kur jie stovi, jiems būdavo tiesiog atsakoma:“Dėkojame, kad atlikote savo pilietinę pareigą“.
Patys taksistai visą kaltę verčia Maidanui. „Galicijoje tai galima automaidanus rengti, o man ką, ne? Štai Rusijoje žmonės gyvena, dirba taksistais, tai vien iš prostitučių kaip gerai uždirba. O čia kas? Kaip šuo už grašius turi dirbti. Rusijoje geriau“ – tokia paprasta taksistų logika.
Pagal respublikoje galiojančius „įstatymus“, visi, kurie nenori į Rusiją – banderovcai, fašistai, priešai, kurie tuoj pat turi būti deportuoti arba likviduoti. Tą iš karto pajautė tie, kurie pasisako už vieningą Ukrainą.
Ypatingai medžiojami žurnalistai. Dar prieš dvi savaites juos tiesiog išvydavo iš mitingų ir sugadindavo aparatūrą, dabar juos muša ir jie tiesiog dingsta be žinios.
Pagrobti žmogų „kovotojams“ panašiai kaip alaus į kioską nueiti: pagrobė ir savigynos būrio vadovą Temurą Juldaševą, aktyvistus Aleksejų Bidą, Ganną Mokrousovą ir daugelį kitų. Kai kuriuos tiesiog iš kavinės. Visus įkaitus veža į SBU pastatą, ten su jais atliekamas „auklėjamasis darbas“, t.y. jie mušami, po to kai kuriuos paleidžia, o kiti lieka ten „gyventi“.

  •  Tiesiog banditai

Luhansko žmonės nežino, ką daryti toliau. Kai kurie, viską metę, išvyksta iš miesto. Kiti vis dar vadina Bolotovą miesto gynėju ir kovotojų už rusakalbių teises. Dar kiti pasiduoda depresijai, nes Luhanskas – tai jau nebe Ukraina.
Politinis terminas „separatistai“ nėra visai tinkamas apibūdinti tiems, kurie dabar kontroliuoja Luhanską. Viena vertus, jie iš tiesų tokie, tačiau pažvelgus iš kitos pusės– jie tiesiog elementariausi banditai. Reikia paminėti ir tai, kad jie iš tiesų tiki savo, kaip „gynėjų“, misija, jie bijo „Dešiniojo sektoriaus“, jie bando sužlugdyti prezidento rinkimus grobdami komisijų pirmininkus, jie „įvykdė“ referendumą. Ir jie turi šalininkų, kurie dievina Cariovą, ėjo į referendumą ir tiki tuo, kad chaosas, dabar vyraujantis mieste, ir yra kova su fašizmu, „chunta“ ir savivale. Jų aktyvumas gali atrodyti ir komiškai, tačiau jie ginkluoti. O tai nejuokinga.
Keletas pavyzdžių: „Liaudies gubernatorius“ Bolotovas rimtai užsiėmė „dešiniasektoriečių“ paieška. Į paieškos lauką pateko ir srities karinis komisariatas, kuriame, Bolotovo nuomone, buvo nacistai, pasiruošę tuoj tuoj užimti miestą. Komisariatą apšaudė ir vos nesudegino. Kareivius išvežė automobiliais nežinoma kryptimi, tas juos išgelbėjo nuo išprotėjusios minios puolimo. Po akcijos komisariate ginkluotieji žmonės patraukė į Nacionalinio Taraso Ševcenkos universiteto bendrabučius, ieškoti palėpėse pasislėpusių nacistų ir „chuntos“ šalininkų. Baudžiamieji būriai ėmė gaudyti žmones tiesiog gatvėje vidury baltos dienos. Užėmus karinį komisariatą, į miestą buvo atvežta dar daugiau ginklų.

  • Skilimas

Protestuojai pradėjo jungtis į gaujas ir atsisakė paklusti Bolotovui. Gubernatorius pripažino, kad nebekontroliuoja situacijos: maždaug, darykite ką nori. Milicijos pareigūnai, atvykę pagal iškvietimą į nusikaltimo vietą ir pamatę prieš savo šautuvo vamzdį, iš karto apsisuka 180 laipsniu kampu. Kai kurie, ypač išradingi, atima iš Valstybinės automobilių inspekcijos darbuotojų naujus automobilius ir važinėjasi jais pro langus mojuodami AK-100 vamzdžiais.
Bolotovą pripažįsta ne visi „kovotojai“. Tokiu būdu Aleksejus Mozgovojus, vienas iš tų, kurie buvo pirmosiose gretose pradedant reikalus Luhanske, nuėjo į „partizanus“ ir grasina susprogdinti dinamito gamyklą kartu su šalia esančiu miestu. Kai kurie Pietryčių kariuomenės atstovai sako, kad būtent tikrieji gubernatoriai patys deda įspūdingus kiekius videomedžiagos į youtube. Tačiau Bolotovui tas nesvarbu, jis „įvykdė“ refendumą ir laukia Rusijos paramos. O Luhansko gyventojams visai nerūpi nei skambūs Avakovo pareiškimai apie ATO (antiteroristinę operaciją), nei prezidento rinkimai, nerūpi ir referendumas. Jie tik nori, kad baigtųsi šaudymai, grobimai, kad mieste galų gale vėl atsirastų milicija, į televizijos eterį vietoje Kiseliovo vėl sugrįžtų ukrainietiški kanalai ir kad bent kas nors prisiimtų atsakomybę už tvarkos atstatymą regione. O kol tvarkos nėra, įstatymai neveikia, o mieste pilna „kovotojų“, Luhanskas – ne Ukraina, o laukiniai RYTAI, kur laimi tas, kas turi stambesnio kalibro ginklą.

  • Referendumas

Vakar dirbo keturios rinkimų apylinkės. Visame mieste, kur pusė milijono gyventojų. Iš pat ryto ten patraukė pensijinio amžiaus bobutės, kurios stvarstė už rankų praeivius ir kvietė balsuoti „už Putiną“, todėl, kad jis „nepaliks Luhansko bėdoje“. Iš tiesų, tuose agitaciniuose lapeliuose, kurie išdidžiai buvo vadinami „biuleteniais“, buvo tik vienas klausimas. Visi, kurie balsavo, darė tai ne tam, kad būtų nepriklausomais nuo Ukrainos, o tam, kad dabartinei valdžiai „parodyti jos vietą“. „Mes prieš Jaceniukus ir Turčynovus“ – kalbėjo bobutės. Ir nors aktyvumas neviršijo 20 proc. daugelis luhanskiečių, pavargusių nuo mieste tvyrančios įtampos, palankiai vertino patį procesą, tikėdamiesi, kad visa šita butaforija sustabdys visuotinį chaosą. Jie tai įvertino ir kaip galimybę išsakyti savo nuomonę.