Tag: Dmitry Tymchuk

Broliai ir seserys, gegužės 15 d. suvestinė

Vertė:Kastytis ir Arvidas

Broliai ir seserys, gegužės 15 d. suvestinė.

Blogosios žinios:

1. Prorusiški teroristai paskelbė ultimatumą : grasina pradėti ”karinę operaciją” prieš Ukrainos jėgos struktūras, jei šios neišvyks iš Donbaso. Įvykdymui duotos 24 valandos.

Akivaizdu, kad šiems nesubrendusiems strategams atimti iš benamio nebaigtą butelį alaus – taip pat ”karinė operacija”. Vis tik, pagadinti kraują visokiais išpuoliais ir šunybėmis jie gali.

2. Šie pavojingi aplinkiniams Donbaso klounai, be kita ko, ir toliau vaidina valstybingumą. Prorusiški pakalikai jau paskyrė keletą kažkokių savo ”premjerų” ir ”ministrų”, rengia ”konstituciją” ir ”parlamento rinkimus”.

Manau, kad šie vaikinai visiškai užsižaidė. Atėjo laikas jiems paaiškinti, kad jų ”parlamentarų” ir ”ministrų” vieta – šalia Napoleono palatos.

3. Panašu, kad jei Putinas nustotų krėst šunybes, tai jis nebebus Putinas. Ukrainos Prezidento rinkimams gegužės 25 jis paruošė ukrainiečiams savo krūvą mėšlo.

Konkrečiau – Maskva pranešė, kad 2014 gegužės 21-25d. Lipecko, Voronežo ir Riazanės rajonuose Rusijos oro pajėgos vykdys ”Aviadarts 2014” karines pratybas. Drąsieji „Putino ereliai” mokysis naudoti kovines raketas ir kitus ginklus prieš antžeminius taikinius, taip pat bandys įveikti tariamo priešo oro gynybos sistemas.

Šie bandymai įbauginti jau atsibodo. Putino maniakinis troškimas įteigti kitiems baimę rodo, kad yra rimtų įtarimų apie jo kompleksus. Atrodo, kad jie jau peržengė nekenksmingų psichikos sutrikimų ribas.

Gerosios naujienos:

1. ATO tęsiasi. Kam tai patinka, kam ne, tačiau Ukraina kovoja. Praėjusi para buvo turtinga įvykių – mūsų kariškiai veikė. Smogikai tiesiog taip nepasiduoda, bet kai vyksta apgalvota ir suplanuota operacija, šansų jie turi nedaug.

Kad tik pačiu įdomiausiu momentu ATO vėl nepradėtų buksuoti. Falšstartai jau visiems nusibodo.

2. Donecko srities Velyka Novosilkos (Вели́ка Новосі́лка) rajonas išvalytas nuo prorusiško gaivalo. Čia suformuotas liaudies pašauktinių būrys, kuris apgins rajoną nuo separatistų. Pašauktiniai jau ėmė kontroliuoti rajono tarybą, rajono milicijos skyrių, prokuratūrą.

Man labai patiko, kaip pašauktinių būrio suformavimą pakomentavo savanorių bataliono „Donbasas“ vadas S. Semiončenko; „Visi valdininkai, perėjusieji į DLR pusę ir tuo pačiu praradusieji legitimumą, bus nušalinti nuo pareigų. Ginkluoti žmonės iš DLR pašauktinių bus blokuojami ir, jei kels tiesioginę grėsmę piliečių gyvybei ir sveikatai, naikinami“.

Komentaras telpa į vieną žodį – šaunuoliai!

3. Iždas atblokavo Ukrainos Gynybos ministerijos sąskaitos lėšas, kurias pervedė piliečiai labdaringai remdami kariuomenę.

Na, pagaliau gi. O tai vis kvepėjo idiotizmu: valstybė ir pati negali aprūpinti kariuomenės, ir piliečiams neleidžia to padaryti. Dabar kariuomenė nors nusipirks būtiniausių dalykų – pirmiausia ATO labui.

Belieka užtikrinti tų pinigų panaudojimo kontrolę. Nes kas tai yra karinis valdininkas, naudojantis „karinės paslapties“ dūmų uždangą vogimui – mes puikiai žinome. Karti patirtis išmokė.

4. Šiandien A. Turčynovas pasirašė Prezidento potvarkį r. 862/2014-rp „Dėl priemonių užtikrinti visuomenės informavimą apie antiteroristinę operaciją“.

Daugelis dalykų, apie kuriuos aš kalbėjau kiek anksčiau dėl informacinio darbo vykstant ATO, jau įgyvendinami. Prasidės normalus darbas su žurnalistais. Per tris dienas bus sukurta operatyvinė informacinė grupė. Žiniasklaidos atstovams bus užtikrintas saugumas ir darbo sąlygos, o visuomenei – visa operatyvinė informacija. O teisinga operatyvinė informacija – mūsų labai svarbus ginklas.

Šiam labai svarbiam darbui vadovaus Gynybos ministerijos karininkas. Mes siūlome paskirti papulkininkį Vladą Selezniovą – mes jį pažįstame jau ne pirmi metai, ir Kryme jis gerai pasirodė. „Viršuje“ mus kol kas palaikė – tikiuosi, viskas taip ir bus.

Bendrai kalbant, bičiuliai, galiu pasakyti vieną dalyką tuo klausimu. Šie veiksmai – tik ledkalnio viršūnė. Mes pagaliau pradedame telkti pastangas – aktyvistų-patriotų ir valstybės – informacijos fronte.

Mes, tai yra „IP“ grupė, liekame išimtinai visuomenine iniciatyva, neįeinančia į valstybės struktūras – mes įsitikinę, kad taip mes būsim efektyvesni. Tačiau mus girdi labai aukštame lygyje, ir mes turime abipusį norą dirbti dėl bendro reikalo, ir asmeniškai mane tai labai džiugina.

Laikas duoti Rusijai deramą atkirtį nors, pradžiai, informaciniame fronte. Gana trauktis.

Tymčiukas: „Mūsų ATO generalitetas – apgailėtinas“

1

2014.05.14 – 11:32

Apie antiteroristinę operaciją (ATO), jėgos struktūrų pasiruošimą ir vykdymo problemas pasakoja Karinių ir politinių tyrimų centro vadovas, „Informacinio pasipriešinimo“ grupės koordinatorius Dmitrijus Tymčiukas.

– Visiems – nuo garsių ekspertų iki namų šeimininkių – kyla klausimų dėl ATO vangumo ir neefektyvumo. Kokios, Jūsų nuomone, yra pagrindinės žlugimo priežastys?

Žlugusia aš vis tik operacijos nepavadinčiau. Tomis aplinkybėmis, kuriomis ji vyksta, pasiekta rezultatų, ir tai jau yra labai gerai. Reikia įvertinti, kiek daug faktorių lemia ATO sėkmę, kad suprastume, per kokius problemų kalnus tenka perkopti jėgos struktūrų kariams.

Neefektyvumo priežastys yra kelios. Ir politinės, ir karinės, ir psichologinės, ir ekonominės (jei kalbėtume apie materialinį ir techninį aprūpinimą).

– Siūlau pradėti nuo kertinio akmens – politikos.

Dar nuo Krymo įvykių pas mus tapo įprasta dėl visų nesėkmių kaltinti asmeniškai A. Turčinovą arba A. Jaceniuką, kad pirmasis vienas neliūdėtų kaltinamųjų sąraše. Ir kartu aukščiausią jėgos struktūrų vadovybę. Mūsų „IP“ grupė taip pat ne išimtis – mes numetėm ne vieną akmenį į valdžios daržą.

Iš vienos pusės, tai logiška: žuvis pūva nuo galvos. Iš kitos pusės, po Krymo mes turėjome daug galimybių bendru požiūriu įvertinti situaciją. Ir kuo daugiau sužinodavome, tuo daugiau klausimų atsirasdavo visiems vadovybės lygmenims, nusileidžiant iki paties žemiausiojo. Be to, paaiškėjo, kad pagrindinius klausimus, kurie užduodami Turčinovui, reikia uždavinėti kaip tik visai ne jam.

Apie politinę situaciją. Taip, Krymo įvykių metu mes nematėme aiškios ir tvirtos aukščiausios vadovybės pozicijos. Bet per du mėnesius viskas labai pasikeitė. Mūsų duomenimis, Donbaso reikaluose Ukrainos valdžia vis tik turi ir politinės valios, ir ryžto išspręsti situaciją.

Tačiau čia prasideda kitokios problemos. Visų pirma, tarptautinis spaudimas. Vakarai mus palaiko – sankcijomis ir moraliai. Bet jie turi aiškią nuostatą – jokio kraujo praliejimo, tik derybos.

Tai kliedesys. Derėtis galima su tais, kurie siekia problemas spręsti ne ginklų, o diplomatijos kalba. Tuos, kurie į kvietimą sėsti prie „nacionalinio derybų stalo“ atsako teroristiniais aktais – reikia naikinti.

Antra problema – Rusija. Apie nenorą ją provokuoti buvo pasakyta tiek daug, kad nesikartosiu.

– O garsusis „Tymošenko pėdsakas“? Vis dažniau girdime užuominas, kad prezidento rinkimai, kuriuose Julija Vladimirovna aiškiai neturi šansų, jai nereikalingi, todėl jos kontroliuojami Turčinovas ir Jaceniukas „prapylinėja“ ATO – kad galiausiai sutrukdytų rinkimams.

Turiu prisipažinti, kad mes taip pat turėjome tokių įtarimų. Tačiau šiuo metu galiu tvirtai pareikšti: taip, dabartinė šalies valdžia negali rasti ir paskirti į ATO vadovybę tikrai tinkamų žmonių. Tai valdžios problema ir atsakomybė. Taip, ATO stabdo krūva vidinių problemų. Bet „Tymošenko rankos“ mes ten nepastebime. Galite tikėti ar netikėti, tačiau taip yra.

Asmeniškai aš esu įsitikinęs, kad šiandieninė šalies valdžia turi pakankamai realių trūkumų – nereikia jai priskirti išgalvotų. Geriau iš tikrųjų susivokti situacijoje ir taisyti tas klaidas, kurios šiuo metu yra „šešėlyje“.

– Atsakomybę už vakarykštę tragediją, kai žuvo 95-osios desantinės brigados vaikinai, socialiniuose tinkluose priskyrė Turčinovui ir Avakovui…

Tai jau iš viso kažkokia fantasmagorija. Dėl Avakovo trūksta žodžių. Kas jį sieja su 95-ąja desantine brigada, arba su kariuomenės veiksmais ATO metu? Tie klausimai greičiau turėtų būti skirti Kovaliui (gynybos ministrui) ir Kucinui (Generalinio štabo viršininkui), apie kuriuos dėl visiškai nesuprantamų priežasčių nei vienas iš kritikų net neužsimena.

Dėl Turčinovo – tas pats. Nejaugi Turčinovas skirsto kovines užduotis kiekvienam būriui, leidžia kovinius įsakymus, organizuoja kovinį aprūpinimą? Nejaugi jis asmeniškai atlieka veiksmus, kuriuos pagal „abėcėlę“ – Karinį statutą – turi atlikti būrio, kuopos, bataliono vadas? Jei vadai, pradedant leitenantu, nežino statuto, kuo čia dėtas Prezidentas?

Reikia mest įprotį dėl visų nuodėmių kaltinti valdžią. Tai visiems labai patogu, bet taip mes niekuomet neištaisysime pagrindinių klaidų ir nepasieksime laimėjimų.

Nors aš neteisus – Prezidentas vis tik su tuo susijęs. Turčinovo, kaip Vyriausiojo vado, problema yra ta, kad ATO sėdi krūvelė aukštas pareigas užimančių ir laipsnius turinčių žmonių, kurių profesionalumas ir adekvatumas kelia didžiulį klausimą. Pradedant ATO vadovu. O  toliau, iki pat grandinio Vankos, rikiuojasi visos kitos problemos.

Tarp kitko, ATO štabe daugiausiai neaiškumų kelia būtent kariuomenės generolai. Tie ponai įkūnija visą padėties mūsų kariuomenėje varganumą. Patologinis polinkis meluoti ir apsimetinėti, paniška bet kokios atsakomybės baimė, negebėjimas priimti paprasčiausius sprendimus, visiškas profesinis netinkamumas. Tai bjaurus vaizdas, ir būtent šiandienos situacijoje juolab nepriimtinas.

– Apie ATO vadovą V. Krutovą kalbėta daug – iš pradžių gerai, vėliau nelabai…

Iki ATO aš su juo bendravau vieną kartą, todėl negaliu pasakyti gerai pažįstantis šį žmogų. Galiu tik patvirtinti tų, kurie seniai jį pažįsta ir šiuo metu su juo dirba, nuomonę. Per darbo ne UST gretose metus pilietį tarsi kas pakeitė. Ir į labai blogą pusę.

– Kodėl gi jo nepakeičia adekvatesniu?

Kuo? Pasakykite pavardę. Mes pasikonsultuosime, ir jei jūsų kandidatas bus vertas, užsiimsime lobizmu. Aš pats tokių
žmonių nepažįstu – bet aš ir nesu antiteroro specialistas.

– Pakeisti vadovybę – tada viskas susitvarkys?

Mūsų, tai yra, „IP“ grupės manymu, tai – esminė problema. Jos sprendimas padės išspręsti likusias.

Pirmiausia, karių elgesys visada priklauso nuo vado elgesio. Man tai žinoma iš manosios leitenanto jaunystės laikų, kai buvau būrio vado pavaduotoju.

Nuo ATO pradžios didžiulė problema buvo ir yra tai, kad mūsų pajėgos – pirmiausiai kariuomenė, tiksliau, visų grandžių kariuomenės vadai – psichologiškai nepasiruošusios koviniams veiksmams. Paradoksalu, bet tai – faktas. Pradedant Krymu, aibė pavyzdžių, kai ir vidurinės, ir jaunesniosios grandies vadai, o iš paskos ir eiliniai tiesiog atsisakydavo vykdyti įsakymus ar visiškai juos sabotuodavo.

Mūsų kariuomenė niekada rimtai nesikovė. Taikdariškų operacijų patyrimas labai ribotas, – šiuo atveju, ko gero, paminėtina vien tik Irako patirtis. Kitose misijose mūsų vaikinai iš esmės atliko sargybos padalinių vaidmenį. Prie to pridėkime du dešimtmečius trunkančią katastrofišką karinės parengties būklę ir visišką karinio išsilavinimo sistemos degradaciją.

Vidaus reikalų ministerijoje – ta pati problema. Mūsų teisėsaugininkai gana bravūriškai pasirodė prieš beginklius mitinguotojus Maidane, bet, kai prireikė stoti prieš gerai ginkluotas ir parengtas banditų grupes, prasidėjo problemos.

Nors dabar mes matome, kad specialiosios paskirties teisėsaugininkai ir Nacionalinė gvardija sėkmingai vykdo užduotis. Apskritai, patirties kaina didelė, bet ji įgyjama, o tai – svarbiausia. Tačiau aš esu įsitikinęs, kad jei viskam vadovautų adekvatūs generolai, mums tektų gerokai mažiau kraujo ir daugiau pergalių.

-Apie ATO aprūpinimą, tiksliau, jo nebuvimą, sklando legendos.

Jau prasidėjus įvykiams pasirodė, kad kariuomenė neturi jokių atsargų. Kariuomenės sandėliai tušti – viskas bukai išvogta. Tarp kitko, didžioji dauguma apsivogusių vyrukų sėdi tuose pačiuose Gynybos ministerijos ir Generalinio štabo krėsluose ir „dirba“ toliau. Dabar aš apsieisiu be pavardžių, bet pažadu, mes jas paskelbsim.

Išteklių perkėlimo sistema (kuri, tarp kitko, buvo įdiegta dar gerokai prieš Janukovyčių ir jo „strategus“) pasirodė labai naudinga biudžetinių lėšų grobstymui, bet itin silpnai pritaikyta aprūpinti ne nuolatinės dislokacijos vietose esančios kariuomenės kovinius veiksmus.

VRM – ta pati problema. Netikėtai aptikta, kad nėra paprasčiausių priemonių, būtinų policinių operacijų vykdymui – pavyzdžiui, šviesos ir triukšmo granatų. Prie Janukovyčiaus viską paleido į Maidaną.

Visos šios problemos sprendžiamos dabar. Bet, sprendžiant avariniu režimu, problemų neišvengiama. Gynybos ministerijos konkursinė viešųjų pirkimų sistema (tarp kitko, pavadinta „skaidria“, o iš tikro giliai korumpuota) sudaro galimybę, net turint lėšų, gauti pirkinį, praėjus 120 dienų nuo konkurso pradžios. Šiuo metu priimtas skubus įstatymas, specialiai skirtas ATO, bet kol kas mes nematome, kad jis veiktų labai jau sėkmingai.

Ir dar viena problema. Ne viską, kas mums būtina, mes galime nupirkti iš vietos gamintojų. Nors Vakarai žada daug pagalbos, kol kas jos duoda mažai. Tiesiai iš Europos mes pirkti negalime – mus „palaikydama“ Europa įvedė draudimą tiekti Ukrainai karinės paskirties produkciją. Viena vertus, tiek ES, tiek JTO ginkluotės eksportuotojų elgesio kodeksai iš tiesų draudžia tiekti ginklus į konfliktų zonas. Kita vertus, kam, po velnių, reikalingas toks Vakarų „palaikymas“? Veidmainystė, ir viskas. Kol kas galima pasikliauti tik savo jėgomis, gal dar amerikiečių.

Bet mes privalome atminti, kad kiekviena materialinio ir techninio kariuomenės aprūpinimo problema susijusi su mūsų vaikinų sveikata ir net gyvybe. O kiekvieną kariuomenės valdininką, atsakingą už šios problemos sprendimą, reikia įvardinti ir pareikalauti asmeninės atsakomybės. Antraip ATO taip ir liks vangia mėsmale be ypatingų rezultatų.

Kalbėjosi Ana Šumakova

šaltinis: http://sprotyv.info/ru/news/324-tymchuk-nash-generalitet-v-ato-eto-zhalkoe-zrelishche

vertė G. Dambrauskienė ir Lightning Rod

D.Tymčiukas: „Referendumas Donbase – tik vienas iš figos lapelių Maskvos planams

tymchuk_3

2014 05 12

Apie pseudoreferendumo Ukrainos rytuose reikšmę, taikdariškos operacijos tikimybę, pilietinį karą ir situaciją Donbase pasakoja TSVPI vadovas, grupės „Informacinis pasipriešinimas“ koordinatorius Dmitrijus Tymčiukas.

– Ar šiuo metu „DLR“ marginalų vykdytas referendumas pakeis įvykių rytuose eigą?

Vertinti Rusijos operacijos prieš Ukrainą eigą, remiantis panašiais separatistų pseudopolitiniais ėjimais – tai tas pats, kaip spręsti apie kariuomenės kovinę parengtį pagal stovyklos viešnamio darbo kokybę.

Mes visi puikiai suprantame, kad šis referendumas – tai tik figos lapelis, kuriuo Maskva pridengia savo veiksmus. Iš anksto buvo aišku, jog Maskvai nusprendus įvesti savo armiją, tai įvyks nepriklausomai nuo „referendumo“ sėkmės ar nesėkmės. Kremliui tai – tik papildoma priedanga.

Žinoma, patogiau tai padaryti prisidengus “ pareikštos Donbaso gyventojų valios gynyba“. Bet, jei nepavyks gauti norimo vaizdelio, Putinui tai nebus globali problema. Patikėkit, jei koks nors užmanyta įsiveržimo priežastis atpuola, Maskva kaip mat ras dar dvi-tris.

– O koks pretekstas galėtų būti alternatyva „referendumui“?

Dabar Maskva sudarė mažiausiai du pretekstus savo kariuomenės įvedimui.

Pirmasis – tai jau minėtas pseudoreferendumas. Čia viskas maksimaliai aišku. Esą rytų gyventojai nenori gyventi vieningoje Ukrainoje, tai reikia „apginti“ jų apsisprendimą, neleidžiant Kijevui jėga sulaikyti Donbasą Ukrainos sudėtyje.

Antrasis – pavadinti Rytų Ukrainos įvykius „pilietiniu karu“ ir parengti savųjų „taikdarių“ įvedimą. Aišku, gelbstint „tėvynainius“ ir „brolišką tautą“ nuo „kraugeriškos Kijevo chuntos“.

– Argi negalima apeliuoti į JTO taikdarių potencialą? Toks sprendimas atrodytų visai logiškas, Rusijai prakalbus apie taikdarystę.

Visas Kremliaus cinizmas yra tame, kad būtent Rusija ir neleidžia panaudoti JTO instrumentų Ukrainos situacijai spręsti. Dėl Rusijos JTO Saugumo Taryba negali net įvertinti Ukrainos įvykių. Apie kokią taikdarių operaciją dar galime kalbėti? Kol Rusija, kaip nuolatinė Saugumo Tarybos narė, turi veto teisę, instrumentas, vardu JTO, panašus į gražuolę impotento lovoje. Kad ir kaip viliojančiai atrodo, bet – nulis naudos.

Putinas kaip niekas kitas supranta, kad bet kurios kitos, tik ne jo, kariuomenės įvedimas į Ukrainą – tai jo planų Ukrainos atžvilgiu žlugimas. Net jei Maskva įtikinamai įrodys, kad Ukrainoje vyksta pilietinis karas ir valdžia naikina taikius gyventojus (nors mes to nematome – sunku pavadinti „taikiais gyventojais“ tuos, kurie iš NPGS (nešiojamų priešlėktuvinių ginklų sistemų) numušinėja sraigtasparnius ir granatsvaidžiais daužo mūsų jėgos struktūrų šarvuotąją techniką).

Esmė ta, kad tarptautinė teisė grindžiama valstybės suvereniteto ir teritorinio vientisumo prioritetu piliečių teisių gynimo atžvilgiu. Tuo viskas ir pasakyta. Net jei į Ukrainą įžengtų JTO taikdariai ne iš vakarų šalių, o iš Australijos ar Meksikos, Rusijai tektų atsisveikinti su savo žydromis svajonėmis suskaldyti Ukrainą.

– Na, o pagal faktus – ar Ukrainoje vyksta pilietinis karas?

Aš pasakyčiau, mes stovime ant jo slenksčio. Šiomis dienomis tik viename Donbaso mieste – Mariupolyje – mes pamatėme kai ką panašesnio į pilietinio karo formatą. Tai yra – kai valdžiai priešinasi ne krūva Rusijos samdinių ir specialiosios paskirties karių kartu su Maskvos finansuojamų mūsiškių separatistų gauja, o iš tikro „idėjiniai“ piliečiai. Net jei pagrindinė jų dalis – marginalai, tai nėra svarbu.

Būtent todėl Ukrainos jėgos atstovai greitai pasitraukė iš Mariupolio, nors pajėgumų ir priemonių būtų visiškai užtekę pilnai miesto kontrolei (tarp kitko, toj pačioj Rusijoj jėgos struktūros niekad neatsitrauktų iš miesto, jie „skandintų“ visus iš eilės – sprendžiant pagal ilgus metus besitęsiančius Kaukazo įvykius).

Ukrainos valdžia tiesiog išsigando to, jog štai dabar iš tikrųjų reiks šaudyti į paprastus piliečius – pirmą kartą per visą ATO. Ir ją, tai yra, valdžią, sunku už tai teisti. Bent jau Mariupolyje ši riba, už kurios prasideda pilietinis karas, nebuvo peržengta.

Tačiau Mariupolis yra rodiklis. Taip, vienas miestas, tegu ir regioninės reikšmės, – ne itin svarbus. Bet čia mes pamatėme, kaip tiek ilgai Maskvos primetinėjamas scenarijus vis tik ėmė realizuotis. Ir tai didelį nerimą keliantis signalas.

– Kokia rusiškojo scenarijaus „sėkmės“ priežastis?

Akivaizdi priežastis – rusiškos propagandos sėkmė. „Kraugeriai ir naujagimių ėdikai“ iš „Dešiniojo sektoriaus“, „budeliai“ iš Nacionalinės gvardijos, „Kijevo chuntos“ valdoma klastinga ir niekšiška UST – visi šie Maskvos propagandos vaiduokliai Donbase vis tik veikia. Ir reikia pripažinti, kas Ukraina praktiškai nesipriešina Kremliaus agitpropui.

Tačiau yra ir gilesnis paaiškinimas, ir apie tai ne kartą kalbėta gerokai prieš dabartinius įvykius. Ukraina, kaip valstybė, niekada nesistengė užkariaut rytų protus ir sielas. Ir dabar Putino propaganda Donbase suveikia tik todėl, kad užpildo ideologinį vakuumą.

– O kodėl kas nors turi Donbasui aiškinti, kas yra gerai ir kas yra blogai? Kodėl pats Donbasas negali atskirti pelų nuo grūdų, Putino autoritarinę propagandą nuo demokratinių vertybių? Ir jei jau reikalai pasisuko ta linkme, ar ne paprasčiau atsisveikint su Donbasu, kaip pataria kai kurie ekspertai ir politologai? Kam primetinėti jam svetimas vertybes ir jėga tempti į nuostabią ateitį?

Pirma, Donbasas nėra Putino kelionės Ukraina pabaiga. Tai tik jo antras žingsnis po Krymo. Jei mes atiduosime Donbasą, kaip mat panašus scenarijus apims kitas rytines sritis ir Ukrainos pietus. Čia nėra jokių abejonių. Todėl dabar pavojuje visai ne vien tik Doneckas ar Luhanskas, tai reikėtų aiškiai suprasti.

Antra, norėčiau pataisyti ir jus, ir patį save. Mes nekalbame apie visą Donbasą. Dabar mes iš tikro kalbame apie mažesniąją jo dalį – mažiau nei trečdalis regiono apnuodytas šiuo rusišku užkratu ir, daugiau ar mažiau, atstumia Ukrainą.

Visgi daugelis vietinių gyventojų pasiruošę diskutuoti apie regiono vaidmenį ir vietą vieningoje Ukrainoje, apie visos šalies ateitį.Taigi, reikia išnaudoti šį dialogo siekį bendriems sprendimams. Beje, Ukrainos valdžia dabar būtent tuo ir užsiima – galimas daiktas, riekia tik aktyviau kviesti regionus diskusijai ir bendram darbui.

Reikia suprasti, kad tik primityvūs žmonės Rytuose laukia, jog ateis gerasis Putinas ir už gražias akutes ims dalinti „Gazpromo“ pinigus bei akcijas. Jie pasiruošę už išmaldą priimti bet kokią diktatūrą – kad tik nereiktų dirbti. Laimei, tokių žmonių nedaug. Kiekvienas adekvatus pilietis supranta, koks idiotizmas yra tikėti geru caru. Savąją šalį reikia statyti patiems.

Trečia, apie tai, kad numoti ranka ir atsisveikinti su Donbasu. Iškart klausiu: o kas jums davė teisę va taip imti ir išduoti 70-80% Donbaso gyventojų, mūsų tėvynainių ir brolių, kurie nenori išeiti iš Ukrainos?

Rusai mėgsta kartoti, kad „rusai saviškių nepalieka“. Nors iš tikro, Rusijos istorija – tai ištisa išdavysčių istorija. Nebūkime į ją panašūs. Tai – ne mūsų vertybės.

Kalbėjosi Ana Šumakova

šaltinis: http://sprotyv.info/news/251-dtymchuk-referendum-na-donbasse-lish-odin-iz-figovyh-listochkov-dlya-planov-moskvy

vertė Lightning Rod

Teroristai apšaudė Slovjansko televizijos bokštą

vertė:Kastytis Rimkevicius

Operatyviniais „Informacinio Pasipriešinimo“ grupės duomenimis šią naktį ir ryte teroristai apšaudė Slovjansko televizijos bokštą (objektas šiuo metu saugomas Ukrainos teisėsaugos pareigūnų).

Manoma, kad apšaudymai įvykdyti minosvaidžiais.

Du saugumo vyrai sužeisti – vienas kontuzytas, antras sužeistas skeveldromis.

„IP“

Ginklai iš užsienio

10273163_495772443884749_1551704075210256122_o

Operatyviniais grupės „Informacinis pasipriešinimas“ duomenimis, reaktyvinės prieštankinės granatos, kuriomis pastarosiomis dienomis teroristai apšaudė Ukrainos jėgos struktūrų objektus ATO zonoje, atvežtos iš užsienio.
Konkrečiai teroristų kovinėse pozicijose prie Slovjansko ir Kramatorsko rasti naudoti konteineriai – paleidžiamoji įranga RPG – 26 (numeriai 254-1-93, skaičius 254 reiškia gamintoją, skaičius 1- partijos numerį, 93- pagaminimo metus). Būtent iš jų buvo apšaudomi Ukrainos jėgos struktūrų padaliniai.
Tokio modelio ginklai niekada nebuvo naudojami Ukrainos ginkluotėje.
Taigi, turimas eilinis patvirtinimas, kad Donbaso prorusiškieji teroristai gauna ginklų iš užsienio.


„IP“ PASTABA. RPG-26 gaminamas Rusijoje. Juo ginkluotos Rusijos, Padniestrės ir Jordanijos kariuomenės.

Dmitry Tymchuk: keletas žodžių Pergalės Dienai

dmitry_tymchukDmitry Tymchuk

Keletas žodžių Pergalės Dienai

Mano senelis, irgi Dmitrijus Tymčukas, kariavo artileristu. 1942 metais pateko į nelaisvę. 1944 metais po trečio bandymo pabėgo – jau iš „mirtininkų stovyklos“ netoli Drezdeno, į kurią pateko po antro bandymo pabėgti. Vengrijoje į Rytus besibraunantis mano senelis susitiko su atakuojančia II-jo Ukrainos fronto armija. Vėliau, kartu su I-jo Ukrainos fronto armija 1945-ais pasiekė Elbę. „Su ginklu rankose grįžau ten, iš kur pabėgau“,- juokaudavo senelis.

Tiesa tokia, kad Vengrijoje mano senelis pamatė visiškai kitokią Raudonąją armiją. Ne paniškai bėgančią nuo priešo, bet mokančią kovoti. Ne siaubo paralyžiuotą, o smogiančią triuškinančius smūgius. Pergalės armiją.

Skirtingai nei SSRS 41-ais, Ukraina 14-ųjų pradžioje neturėjo galingos armijos, daugelio tūkstančių tankų ir lėktuvų, kolosalaus parengto mobilizacinio rezervo ir neišsemiamų resursų.

Mes stojome į nepaskelbtą karą su Rusija, turėdami „parketinę“ armijos parodiją ir parsidavėlišką miliciją, kiaurai korumpuotą generalitetą ir atsakomybės nepripažįstančius vadus.

Bet šiandien apkasuose palei mūsų rytines sienas gimsta naujoji Ukrainos armija. Mūsų kareiviai ima pasitikėti savo ginklu ir jau moka juo naudotis. Jie pasiruošę sutikti agresorių.

Donbaso mūšiuose gimsta naujoji specialiosios paskirties milicija ir Nacionalinė gvardija.

Vadavietėse ir štabuose generolų-parazitų vietas pamažu užima žmonės, sugebantys daryti sprendimus ir prisiimti atsakomybę. Žmonės, turintys valios jėgą ir mylintys Ukrainą.

Pas mus, deja, dar ne 1944-ji. Bet jau ir ne 1941-ji. Per du mėnesius mes nuėjome kelią nuo 41-jų birželio 22 iki karščiausio Stalingrado mūšio 1943-jų žiemą, kai prasidėjo tos pačios – Pergalės Armijos gimimas.

Toliau neišvengiamai bus mūsų 1945-ji, ir mūsų gegužės 9.

Mūsų seneliai tikėjo, jog kovoja už savo liaudies ir savo šalies laisvę, ir jie nugalėjo. Mes žinome, jog kovojame už savo laisvę. Todėl mes taip pat nugalėsime. Kitų variantų nėra.

Su Švente Jus, mano broliai ir seserys! Su Pergalės diena!

Apie gegužės 2-4 dienos įvykius Ukrainos pietuose

vertė: Giedrė Bulgakovienė

„Pietų scenarijus“, forsuotas iš Rusijos valdomų teroristų, įgyvendinamas pagal Maskvos planą. Kaip ir buvo numatyta, situacija Odesoje visiškai destabilizuota.

Tragiški Odesos įvykiai, išprovokuoti prorusiškų ekstremistų, tapo galimi taip pat ir dėl Odesos milicijos pozicijos bei veiksmų.

Faktas tas, kad jau daug savaičių vietinės prorusiškos jėgos nuolat vykdė provokacijas prieš patriotiškai nusiteikusius gyventojus. Tuo pačiu vietos teisėtvarkos struktūros geriausiu atveju demonstruodavo visišką neveiklumą, o blogiausiu –aktyviai talkino prorusiškiems ekstremistams.

Gegužės 2-osios įvykiai prasidėjo nuo rusiškų separatistų provokacijų. Būtent jie įvykdė beginklių Ukrainos aktyvistų užpuolimą. Būtent jie žudė taikius gyventojus, pasisakančius už Ukrainos vientisumą. Ir visi vėlesni įvykiai buvo šių žmogžudysčių išdava.

Odesos milicija šiomis aplinkybėmis elgėsi pasibaisėtinai ir neleistinai. Mes turime liudijimų , kad gegužės 2 dieną, rusų separatistams rengiantis provokacijoms, vietos teisėtvarkininkams buvo perduodami sulaikytieji prorusiški ekstremistai. Miesto milicijos vadovybės nurodymu jie tuoj pat buvo paleidžiami.

Susirėmimų metu Odesos milicija užtikrino apsaugą prorusiškiems teroristams, kurie iš už jų nugarų nekliudomi šaudydavo į ukrainiečių patriotus.

Tik po šios kruvinos orgijos , kurią separatistai surengė talkinant milicijai, patriotiškai nusiteikę piliečiai ėmėsi aktyvių veiksmų ir užspeitė separatistus profsąjungų rūmuose. Ir iš ten, užsibarikadavę , jie toliau šaudė į beginklius žmones.

Mes viliamės, kad tyrimas nustatys, kas būtent įvyko profsąjungų rūmuose, ir kas tapo gaisro, pražudžiusio daugelio žmonių gyvybes, priežastimi. Bet jau dabar mes turim rimtą pagrindą teigti: visiška atsakomybė už įvykusią tragediją tenka tiems, kurie inicijavo gegužės 2 –osios įvykius mieste ir tiems, kurie, užuot vykdę savo tiesiogines pareigas užtikrinant viešąją tvarką, tiesiogiai rėmė nusikaltėlius ir jiems talkino.

Tuo pačiu gegužės 4-osios įvykiai Odesoje, kuomet vietos milicija „remdamasi Odesos apskrities prokuratūros sprendimu“ paleido sulaikytuosius kruvinų įvykių iniciatorius „ pagal mitinguotojų reikalavimus“, byloja apie tai, kad Odesos teisėsaugininkai nemano atsisakyti savo nusikalstamos veiklos remiant ir talkinant teroristams.

Ypač pažymėtinas šiuose įvykiuose prokuratūros vaidmuo.
Vidaus reikalų ministerijos vadovybės teigimu, sulaikytieji Odesoje ekstremistai vakar naktį turėjo būti su konvojumi perkelti į Kijevą, tačiau buvo palikti Odesoje asmenišku Ukrainos Generalinio prokuroro pavaduotojo įsakymu.

Mes norime priminti Ukrainos vadovybei, kad minėti įvykiai – tik prorusiškų teroristų „mankšta“ prieš gegužės 9-ąją. Nesiimant ekstremalių priemonių šiandien (įskaitant asmenišką teisėtvarkos institucijų bei Ukrainos Valstybinės prokuratūros bei Odesos srities prokuratūros vadovybės atsakomybę) – rytoj analogiški tragiški įvykiai pasikartos kur kas didesne apimtimi, ir ne tik Odesoje.

šaltinis: „Informacinio pasipriešinimo“ grupė, https://www.facebook.com/dmitry.tymchuk/posts/493055970823063?fref=nf

Dėl gegužės 2-osios įvykių Odesoje

odesa

 

„Informacinio pasipriešinimo“ grupės duomenimis, vakarykštės provokacijos Odesoje, pareikalavusios daug žmonių aukų, yra Rusijos vykdomos ir kooordinuojamos operacijos rezultatas.

Nuo 2014 kovo pradžios iki balandžio pabaigos mes fiksavome, kad į Padniestrės teritoriją atvyksta RF Ginkluotųjų pajėgų ir RF Ginkluotųjų Pajėgų Generalinio štabo Vyriausiosios žvalgybos valdybos padaliniai, kazokai ir Rusijos ultranacionalistinių organizacijų atstovai.

Nuo balandžio vidurio mūsų šaltiniai Moldovos Respublikoje fiksavo iš Rusijos į Kišiniovą atvykstančias jaunų sportiškai sudėtų vyrų grupes, traukiančias toliau į Padniestrės teritoriją. Jas lydėjo RF Federalinės saugumo tarnybos darbuotojai.

Taip gegužės pradžioje Padniestrės teritorijoje buvo surinkta apie 1700 Rusijos kariškių ir apie 2200 Federalinės saugumo tarnybos koordinuojamų įvairių Rusijos organizacijų atstovų (daugiausiai kazokų). Iš bendro Rusijos kariškių skaičiaus apie 800 žmonių priklauso RF Ginkluotųjų Pajėgų Generalinio štabo Vyriausiajai žvalgybos valdybai.

Apie tai kovo-balandžio mėnesiais mes pranešdavome „IP“ grupės suvestinėse.

Mūsų duomenimis, nuo balandžio pabaigos į Ukrainos teritoriją siunčiamos Rusijos specnazo diversijų ir žvalgybos grupės bei provokatorių grupės gaudavo užduotį, veikiant kartu su vietiniais prorusiškais separatistais, destabilizuoti situaciją Ukrainos pietuose. Pirmiausiai – Odesoje.

Aktyvioji operacijos dalis, kurios tikslas buvo vietinių valdžios organų užgrobimas, planuota gegužės 9-ąjai – tuomet su Pergalės Dienos ideologiniais šūkiais būtų proga žadinti prorusiškai nusiteikusios gyventojų dalies aktyvumą. Pasiekus taktinių laimėjimų Odesoje, panašios akcijos, padedant atkeliavusiems „Putino turistams“, turėjo būti rengiamos Mykolajeve ir Chersone.

Tačiau Slovjanske prasidėjus aktyviai ATO daliai Rusijos vadovybė buvo priversta forsuoti įvykius pietų Ukrainoje, siekdama priversti Ukrainos jėgos struktūras skubiai permetinėti pajėgas ir priemones iš Donbaso. Tragiškas šitos baisios provokacijos pasekmes mes vakar matėme Odesoje.

Gegužės 2 dienos įvykiai

Broliai ir seserys, nors šiandien ir šventinė (išeiginė) diena, leiskite pateikti trumpą suvestinę – labai jau turtinga įvykių buvo ši diena.

Blogosios naujienos

Odesa. Puikus miestas ir puikūs žmonės tapo prorusiškųjų padugnių maniakiškų žaidimų įkaitais. Tikslas buvo suprantamas – bet kokia kaina atitraukti jėgos struktūrų dėmesį nuo operacijos Slovjanske. Rezultatas – daugiau kaip 40 žuvusiųjų.

Odesos teisėsaugininkai pasirodė iš blogosios pusės. Tik vienas pavyzdys. Mūsų duomenimis, prie įvažiavimo į Odesą buvo sulaikytas autobusas su „koloradais“, kuriuos perdavė vietos milicijai. Tačiau pagal labai aukštų miesto milicijos vadų įsakymą juos visus iš karto… paleido. Milicijos vadais užsiima kompetentingi organai, tačiau pats faktas iškalbingas.

Tačiau Odesos įvykiuose yra šviesus momentas. Odesiečiai įrodė, kad jų geras ir taikus būdas turi ribas. Suchamėję ir apgirtę nuo beribės laisvės prorusiškieji ekstremistai vis dėlto gavo atkirtį iš piliečių, kurie myli ir savo miestą, ir savo šalį. Ir dar kokį atkirtį. Šiandieninis demaršas „bezpredielo“ (beribės laisvės) po svetimos valstybės vėliava mėgėjams įsimins ilgam.

Odesa – ne be reikalo miestas-didvyris. Čia gyvena didvyriški žmonės. Tikri patriotai.

Gerosios naujienos

Slovjansko operacija. Pagaliau ryžtas ir veiksmas. Kas kad problematiškas, kartais stringantis, bet veiksmas.

Ir iškart paaiškėjo, kad teroristams, kad apsiramintų, tereikia tik pasipriešinti, pademonstruoti jėgą. Kaip ir gyvenime: net didžiausias chamas išsikalinėja tik iki pirmo kirčio į žabtus, atleisk Viešpatie. Po to mikliai perkainoja vidines vertybes, pakoreguoja moralės skalę ir tyliai šnopuoja po sofa.

Ši diena – tai didelių pamokų diena visiems mums, pirmiausia – Ukrainos valdžiai. Jeigu mes norime taikos, privalome gintis. Jei myli savo šalį, nevalia taikstytis kai ją prievartauja.