Kovo 24 dienos įvykiai

Dmitry Tymchuk

Broliai ir seserys, kovo 24 dienos apžvalga

Iš blogų žinių:

1. Rusijos įsiveržimo į mūsų pietryčius tikimybė labai didelė. Šiandien tai konstatavo Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos taryba (UNSGT).
Aš nežinau, kas blogiau – ar tai, kad Putinas neatsisako savo planų, ar tai, kad UNSGT atlieka kažkokius siaubingai pavėluotus judesius, kuomet kiekviena diena, jei ne kiekviena valanda – aukso vertės.

UNSGT sprendimas dėl ukrainiečių dalinių išvedimo iš Krymo – kaip tik iš tokios operos. Jei jis būtų priimtas prieš dešimt dienų, būtume leidę mūsų kariams pasitraukti iš Krymo išlaikant garbę, pilnais daliniais ir su vėliavomis. Šiandien, duokdie, pavyks išvesti kelis šimtus kariuomenėje tarnaujančių vyrų. Ir tai veikiausiai atrodys kaip pabėgimas.

Aišku viena: reikia kažką daryti su UNSGT. Aš suprantu, kad jos vadovybei reikia laiko perprasti situaciją, jiems tai – visiškai nauja sritis. Tačiau labiau atsižvelkite ir į analitikus iš šono, jų šalyje – pakankamai. Neturiu omenyje savęs, aš – tik sarginis šuo, sergintis nacionalinio saugumo plėtrą. Tačiau yra tikri idėjų garvežiai ir generatoriai. Jie – po ranka, šalyje apstu analitinių centrų. Aišku, 95% ten dirbančių – irgi veltėdžiai, tačiau 5% – tai protai, pasirengę dirbti Tėvynės labui. Išnaudokite juos.

2. Gegužės 9 d. Rusijos Federacijoje įsigalioja įstatymas, pagal kurį už viešus raginimus ardyti RF teritorinį vientisumą baudžiama iki trijų metų kalėjimo. Šį įstatymą Putinas, žinoma, taikys ir jo pavogtam Krymui.

Turint minty, jog pagal socialines apklausas (kurios atrodo įtikimiau, nei Krymo „referendumas“) ne mažiau nei 60% Krymo gyventojų nenorėjo prisijungti prie Rusijos, jiems ši situacija bus labai sudėtinga.

Kita vertus, tai puiki pamoka Ukrainai. Sukaišioti mūsų separatistus į kalėjimus būtų puikus problemos sprendimas daugybei dešimtmečių į priekį. Ir pasiteisinimų čia nereikia, galime panaudoti šių separatistų taip mylimos Rusijos patirtį. Tikiuosi, Ukrainos Aukščiausioji Rada jiems nenuolaidžiaus, kaip ji moka, bet kuo greičiau pasinaudos šia patirtimi.

3. Mane iki ašarų pamalonino Regionų partijos lyderio Jefremovo pasisakymas, kuriuo jis faktiškai įgarsino Rusijos ultimatumą Ukrainai, tik švelniai pavadinęs jį savo politinės jėgos „pasiūlymu“. O kai jam buvo nurodytas šis apgailėtinas faktas, tuoj pat, pigaus „Asylum“ studijos aktoriaus stiliumi apsimestinai suvaidino savo pasipiktinimą: negali būti, tikrai, koks sutapimas!

Suprantu, kad tokio lygio politikai už alaus butelį pasiruošę vaidinti Kremliaus režisuotuose „stebuklų filmuose“. Aš taip pat suprantu, kad kai kurie ultimatumu atsiduodantys pasiūlymai iš tikrųjų atitinką šio laikmečio dvasią. Bet lai patys ukrainiečiai sprendžia kiek jie reikalingi pačiai Ukrainai – ir be jokių Didžiojo Brolio ultimatumų.

O tokius ponulius, kaip Jefremovas, reikėtų nedelsiant griebti už švarkelio atlapų ir, švelniai žiūrint į akis, tyliai pasiklausti: kieno malūno girnas sukate, gerbiamas ponuli?

Ir apskritai, aš už pliuralizmą ir demokratiją, bet visokio plauko bjaurybes visgi reiktų valyti. Maidanas vyko tikrai ne dėl to, kad mūsų likimai parlamente būtų patikėti Putino lėlių teatro aktoriams, tampomiems už virvelių.

Iš gerų žinių:

1. Kremlius netikėtai tapo mielas ir pūkuotas, iki negalėjimo sukalbamas. RF premjeras Medvedevas staiga pareiškė, kad “Rusija pasiruošusi tiesioginėms deryboms su Ukraina”. Priežastis ta, kad Kijevas gali atjungti Krymui vandenį, elektrą ir dujas.
Itin retai pasitaikantys nenaudėliai sėdi Kremliuje. Kai rusų suformuotos gaujos užiminėja ukrainiečių žemę, kai rusų kareiviai grobia ukrainiečių karius ir piratiškais metodais užiminėja mūsų karinių jūrų pajėgų laivus, Maskva nesileidžia į jokias derybas. Atseit, atstokit, mums jūsų balsas neįdomus.

Bet štai situacija staigiai pasikeitė. Medvedevas ir Putinas puikiai supranta, jog be vandens ir elektros energijos Krymas po savaitės ims ant kelių parklupęs prašytis atgal į Ukrainą ir keiks “Kremliaus neūžaugas”.

Galima būtų pikdžiugauti. Tačiau reikia suvokti, kad didžioji Krymo gyventojų dalis – tai tik Putino avantiūros įkaitai. Jie nekalti, kad tapo mainoma moneta beprotiškuose Maskvos žaidimuose. Štai todėl, priimdama bet kokius sprendimus Krymo atžvilgiu, Ukrainos valdžia turi į tai atsižvelgti.

2. Šiandien Turčinovas Ukrainos saugumo tarnyboje atliko perskirtymus. Mes pasikonsultavome, ką reiškia šie paskyrimai. Mus patikino, jog „pakeliamų aukštyn“ žmonių svarbus nuopelnas yra tas, kad, esant ryškiam vietinių jėgos atstovų rytiniuose regionuose sąstingiui, pastarosiomis savaitėmis Ukrainos saugumo tarnyba smogė ir smogia separatistams rimtus smūgius.

Nesiginčysim: šis darbas šiuo metu beprotiškai svarbus Ukrainai.

3. Rusijos vidaus reikalų ministras Vladimiras Kolokolcevas staiga ėmė žavėtis kruvinais „Berkuto“ sadistų žygdarbiais Maidane.

Panašu, kad rusų generolai daug daugiau mediniai, nei kiti pasaulio generolai. Kokiu gi debilu reikia būti, kad imtum žavėtis kruvinais banditų žygdarbiais prieš savo pačių tautą? Juk jis giria ne adekvačius, normalius milicininkus, kurie vis dėlto buvo „Berkuto“ gretose. Ne, jį sužavėjo būtent šunsnukių „žygdarbiai“. Tai tas pats, kaip giedoti ditirambus gestapui ir SS.

Iš tiesų tokie pareiškimai – nors ir maži, bet vis dėlto vinys į Putino karstą ir į jo režimą Kuo daugiau Maskva parodys savo nacistinę ir antižmogiškąją prigimtį, tuo greičiau jos išpūsta galia pavirs dulkėmis. Ir kad jiems kelias nedulkėtų.

Kovo 23 dienos įvykiai

Dmitry Tymchuk

Broliai ir seserys, kovo 23 d. apžvalga

Iš blogų žinių:
1. Grobti mūsų dalinių vadus Kryme tapo norma. Okupantai tokius veiksmus ciniškai vadina „suėmimu“. Tačiau nei rusų kariškiai, nei taip vadinama „Krymo savigyna“ neturi absoliučiai jokios teisės (tarp kitko, ir net pagal Rusijos įstatymus) ką nors suimti. Remiantis bet kuriomis tarptautinės teisės normomis tai – žmonių grobimas, arba, nusikaltimas, už kurį baudžiama bet kurioje pasaulio valstybėje.
Didžiąją „suimtųjų“ dalį laiko ir tardo Sevastopolyje, Rusijos Juodosios jūros flotilės komendantūroje. Šiandien tai – pusiasalio gestapo. Rusų kariškiai tiesiog be priekaištų atlieką teroristų ir slaptosios policijos vaidmenį.
Dar daugiau, šie niekingi padarai šiandien pradėjo grobimais gąsdinti tuos mūsiškius kariškius, kurie nesiliauja priešintis. Tikslumo dėlei, apie tokius grasinimus pranešė mūsų vaikinai iš Feodosijos. Šiaip jau, rusai ir jų pakalikai tik taip ir sugeba veikti: arba šturmuoti prisidengus moterimis, arba grobti tuos savo priešininkus, kurių niekaip kitaip nepavyksta palaužti.

2. Ir vėl atsirado eilinė data, iki kurios rusai numatę išvalyti Krymą „užterštą“ mūsų pulkais – tai turėtų įvykti iki kovo 25 d. Mūsų manymu, Kremliuje taip pat svarsto ir ruošiasi, kad kovo 27 d., kuomet vyks JT Generalinės Asamblėjos posėdis, rusai jau būtų pilnateisiai pusiasalio šeimininkai. Papildoma para „jefreitoriaus plyšelyje“.
Kaip žinoma, tai nebus pirmas kartas, kuomet Maskva nustato laiko rėmus. Pirmoji data buvo kovo 16 d. – „referendumo“ klounada Kryme. Sumanymas žlugo. Vėliau kovo 21 d. Мūsiškiai ir vėl atsilaikė.
Apsidairius, kas pastaruoju metu vyksta aplink visus mūsų dalinius, pastarasis laiko terminas gali būti realus. Bet nebūtinai taip ir įvyks – juk pakankamai daug staigmenų agresoriui pateikia mūsų vaikinai.
Iš gerų žinių:
1. Putinas taip skubėjo pasičiupti Krymą, kad net persistengė. Ukrainos teisininkai atkreipia dėmesį į keistą situaciją: savo nutarimu Rusijos prezidentas pripažino Krymo „nepriklausomybę“ (į Rusijos sudėtį galima įtraukti tik nepriklausomas valstybes). Tačiau Krymo separatistai tikėjosi, jog šis prijungimas įvyks iškart.
Bet štai nesėkmė: taip vadinamo „referendumo“ metu niekas nebalsavo už Krymo autonomijos nepriklausomybę – tokio klausimo tiesiog nebuvo. Biuleteniuose buvo tik klausimas dėl prisijungimo prie Rusijos Federacijos, tačiau formaliai- tai visai kita tema nei nepriklausomybė.
Taigi, juridiškai Maskvos organizuotas „referendumas“ tėra tuščias reikalas. Mąstant protingai, pirma reikėjo skelbti referendumą dėl nepriklausomybės ir tik vėliau balsuoti dėl prisijungimo prie Rusijos.
Suprantama, Putinui tokie rimti juridiniai kliuviniai nieko nereiškia. Tačiau bet kuriai normaliai šaliai tai – dar vienas faktas, liudijantis apie visišką bet kokių teisinių normų nepaisymą šioje Putino avantiūroje.

2. Mūsų pasieniečiai pradėjo rimtai gaudyti rusų kareivius, keliaujančius iš Rusijos į Krymą, kaip į kurortą. Šiandien Donecko padalinio pasieniečiai „Ilovajsko“ praleidimo punkte pagavo septynis tokius poilsiautojus. Jie pasirodė besą rusų jūrų pėstininkais.
Tuo pat metu Valstybinė pasienio tarnyba, Vidaus reikalų ministerija ir Ukrainos saugumo tarnyba sustiprino pasienio kontrolę asmenims, keliaujantiems iš Krymo. Visiškai teisingas ir savalaikis žingsnis: Krymas šiandien tapo židiniu viruso, kuris nori apimti visus Ukrainos pietvakarius. Todėl svarbi visiška izoliacija ir sargyboje budintys sanitarai. Šių padarų jokiu būdu nevalia išleisti iš terariumo.

3. Šiandien separatistų panoptikume Donecke įvyko įdomus dalykas. Gaujai mėginant virš miesto tarybos pastato iškelti Rusijos vėliavą, separatistai netikėtai pradėjo daužyti snukius vieni kitiems.
Pasirodo, partijos „Rusijos blokas“ atstovai nenorėjo į šalia Lenino paminklo įrengtą sceną leisti Donecko separatistų vaduko, Pavlo Gubarevo šalininkų. Žinoma, kilo ginčai dėl to, kas labiau myli Rusiją ir yra labiau nusipelnęs laižyti batus Vladimirui Vladimirovičiui.
Ką gi, vorai stiklainyje pradėjo ėsti vienas kitą. Tai geras ženklas.

Kovo 22 dienos įvykiai

Dmitry Tymchuk

Broliai ir sesės, kovo 22 dienos įvykių apibendrinimas:

Iš blogų žinių:

1.Rusai beveik pasiekė savo. Ukrainos daliniai pasiduoda. Kai kur pasiduoda patys – po atkaklaus ir kankinamai ilgo pasipriešinimo, kai kur juos prispaudžia jėga ir niekšybe, kaip tai atsitiko Belbeke.
Nemažai karininkų ir liktinių norėtų ir toliau tarnauti Ukrainos ginkluotose pajėgose, tačiau nežino kaip nusigauti į žemyną. Mes šiandien trumpai pasakojome apie Kijevo poziciją: „išlaikyti“ dalinius iki JTO Generalinės asamblėjos, idant turėtų argumentą derybose dėl Krymo paskelbimo demilitarizuota zona. Tačiau Generalinė asamblėja vyks kovo 27 dieną. Kas iki to laiko liks iš mūsų dalinių – deja, didelis klausimas.

2.Užgrobus dalinius, mūsų vaikinų laukia dar viena gėdos dozė. Kaip pamename, 2008 metais rusų agresoriams atplėšus dalį Gruzijos, gruzinų karinėse dalyse juos nustebino patogumai net kareivinių patalpose. „ O mes gyvename kaip kiaulės“, – guodėsi „nugalėtojai“. Manau visi, matė panašius vaizdo įrašus internete.

Kryme visiškai priešinga situacija. Kaip pasakoja mūsų kariškiai, rusų okupantai stebisi, švelniai sakant, mūsų kareivinių ir tarnybinių patalpų apstatymo „kuklumu“. Ir juos visiškai pribloškia pasakojimai, kad, Gynybos ministerijai pritrūkus lėšų, mūsų kariškiai savo lėšomis remontuoja kareivines, susimesdami iš savo ir taip niekinamai menkos algos.
Tai logiška pasekmė to, kad 23 metus apie armiją Ukrainoje niekas nė neprisimindavo. Bet, garbės žodis, niekada net nemaniau, kad bus gėda prieš priešus.

3.Po dalinio Belbeke šturmo rusų kariškiai pagrobė mūsų dalinio vadą Mamčiurą. Aš labai tikiuosi, kad su juo nieko blogo neatsitiks. Šis geležinės ištvermės žmogus, tikras karininkas, mūsų didvyris. Kol mūsų armija turi tokių karininkų, ji atsilaikys. Okupantai taip pat tai žino, todėl ir elgiasi kaip padugnės ir teroristai.
Belbeke buvo taip pat sužeisti mūsų kariškis ir žurnalistas. Aš tikiuosi, kad jiems viskas bus gerai. Tuo pačiu pastebiu, kad okupantai ir jų padlaižiai Kryme su žurnalistais elgiasi lygiai taip pat šlykščiai, kaip elgėsi su jais Janukovyčiaus pakalikai Maidano metu.

Iš gerų žinių:

1. Iš šauniųjų Chersono komunistų pastangų išėjo fantastiškas šnipštas. Darniomis gretomis, suglaudę eiles, į „mitingą už pritarimą federalizacijos referendumui“ jie surinko visą savo kovinį avangardą. Maždaug 300 piktų bobučių-separatisčių.
Greta vyko ir kitas mitingas – už vieningą Ukrainą. Į jį atėjo daug daugiau Chersono gyventojų – apie 3000.
Tuo pat metu mūsų pasieniečiai sustiprino sienos tarp Chersono srities ir Krymo kontrolę, nes gavo informacijos apie galimas provokacijas. Pas kovingą dvasią beprarandančias Chersono bobutes galėjo prasiveržti „rusų išvaduotojai“. Todėl atsipalaiduoti ankstoka.

2. Senatorius Johnas McCainas pavaro. Atsakydamas į rusų „atsakomąsias sankcijas“, jis parašė savo tviteryje: „Matyt mano pavasario atostogas Sibire teks atšaukti, Gazpromo akcijų paketą aš jau praradau, o mano slapta banko sąskaita Maskvoje – įšaldyta“. Ir pažadėjo tęsti kovą už „Ukrainos, kurios dalimi yra Krymas“, laisvę ir nepriklausomybę.
Atvirai sakant, niekada nejaučiau ypatingo prielankumo ponui McCainui (nors puikiai suprantu, kad mano simpatijos jam vienodai šviečia). Bet dabar mielai paspausčiau jam ranką.

3. Mane asmeniškai šiandien sujaudino Islandija. Ji pareiškė, kad palaiko sankcijų, susijusių su įvykiais Kryme, įvedimą Rusijai.
Regis: kiek ten tos Islandijos? Ji net ginkluotųjų pajėgų neturi – tik pakrantės apsaugą. Nenorėčiau su tuo sutikti. Kartą, per „šaltąjį karą“, Islandija per 24 valandas parklupdė Didžiąją Britaniją ant kelių. Lengvai ir paprastai.
Pamenate, tuomet britai ketino išplėsti savo žvejybos verslą tos šalies teritorinių vandenų sąskaita. Islandai droviai užsiminė, kad jeigu jau šitokie reikalai, jie pasiruošę išstoti iš NATO ir leisti SSRS patalpinti savo teritorijoje raketas. Britai greit atsiėmė savo ketinimus ir daugiau į panašius žaidimus su islandais nesivėlė. Todėl negalima neįvertinti net mažiausiųjų draugų galimybių.
Tad tegul nauja diena atneša mums supratimą, kad mes ir mūsų draugai galime daugiau, nei mūsų priešai.

Dmitry Tymchuk neegzistuoja :-)

Dmitry Tymchuk
2014 m. kovo 22 d., 07:32

Smaginuosi iš širdies. Rusijos „ekspertų“ nuomone, Tymčiukas neegzistuoja. Aš – išgalvota asmenybė, po kurios priedanga dirba Ukrainos specialiosios tarnybos ir NATO kibernetinis centras )))) Dėl viso pikto nueisiu pažvelgti į veidrodį: gal aš – iš tiesų mitas? (beje, vakar daviau interviu kanalui „24“ gyvai – tai trečias atvejis po „NTV“ ir „Fakty ICTV“ nuo grupės „Informacinis pasipriešinimas“ veiklos pradžios, tiesiog nebeužtenka laiko bendravimui su žurnalistais kitaip, nei telefonu.

Citata iš straipsnelio „O argi buvo Tymčiukas?“ iš vieno stebuklinio šaltinio:

„…Turim daug klausimų pačiam Tymčiukui ir jo puslapiui. Pavyzdžiui, įvedus jo vardą ir pavardę į paieškos (bet kurios) sistemą, rezultatuose jūs nerasit jokių jo biografinių duomenų – vien tik nuorodas į jo paskyras socialiniuose tinkluose ir įvairių Ukrainos žiniasklaidos priemonių komentarus.

Jo asmeninių duomenų skiltyje Facebook‘e taip pat nėra informacijos apie jo kasdienį gyvenimą. Fotografijų – net dvi! Taip pat išryškėja aiškus disonansas: labai nedidelis komentarų kiekis esant įspūdingam pasidalinimų skaičiui. Pavyzdžiui, po įrašu su 1400 persiuntimų galima rasti viso labo tik apie dešimt (nedaugiau) komentarų. Tokie požymiai dažniausiai rodo dirbtinai „įsuktą“ publikaciją.

Nuotraukų nebuvimas ir minimumas asmeninės informacijos apskritai verčia galvoti, kad paskyra „mirusi“. Alyvos į ugnį papila ir per didelis (vienam žmogui) kasdien publikuojamų įrašų skaičius. Juolab, kiekvienas reikšmingesnis įvykis Ukrainoje ar Kryme būtinai atspindimas Tymčiuko puslapyje.

Šiame fone daug blogerių ir socialinių tinklų vartotojų apskritai laiko, kad Dmitrijus Tymčiukas – išgalvota asmenybė, po kuria slepiasi ištisa Ukrainos kibernetinio saugumo tarnybos arba, blogiausiu atveju, „Dešiniojo sektoriaus“ interneto aktyvistų grupė. Nereiktų pamiršti ir NATO kibernetinio centro Taline specialistų, kurie jau seniai yra atvykę į Kijevą.“

Kovo 21 dienos įvykiai

Dmitry Tymchuk
2014 03 21, 21:38

Broliai ir sesės, kovo 21 dienos įvykių apibendrinimas.

Blogosios žinios:

1. Mūsų pajėgų Kryme nuovargis pasiekė kritinę ribą. Jie jaučia labai didelį neapibrėžtumą, ir su kartėliu suvokia, kad juos išdavė. Savo ruožtu iš Kijevo pusės – kartojimas mantrų apie „politinius instrumentus“ ir „būtinybę priešintis toliau“. Ir tos mantros skamba netgi ne vienu ritmu. Jos rėžia ausį bei kelia šleikštulį. Be to norą nusimest sermėgą ir vožtelėt į nosį.

Neturiu nei menkiausio supratimo, kuo taps mūsų karinė grupuotė Kryme rytoj, ir kas su ja bus. Tačiau žinau kitą dalyką. Jei vadovybė Kijeve nesiims skubių žingsnių padedant išvest į žemyną tuos karius ir karininkus, kurie išliko ištikimi Priesaikai, – tai bus jau net ne šiaip išdavystė. Tai bus niekšiškumas pakeltas kvadratu.

2. Kaip ir reikėjo tikėtis, toji taip išgirta dalinė mobilizacija, (dalinė mobilizacija žemyninėje Ukrainoje – vert. past.) virto liūdnu balaganu. Žmones ištraukė iš jų darbo vietų ir be jokių medicininių komisijų sukaišiojo po karinius dalinius. O dabar juos laiko karinėse pajėgose ilgiau, nei leistina, nepateikiant jiems jokių dokumentų, iš kurių taptų aišku, kokiu pagrindu tai daroma. Jiems tiesiog grasinama kalėjimu. Tai reiškia, kad kils klausimas apie tai, kas jiems mokės atlyginimą už pravaikštas darbe.

Prisiminiau seną pokštą apie mūsiškį karo chirurgą, dalyvavusį tarptautinėje konferencijoje. Kitų šalių karo medikai pasakoja apie aktualias problemas – vieni pasakoja, kaip sudėtinga operuot smegenis karo lauko sąlygomis, kažkas tyrinėja skeveldrinių sužeidimų problemas. O mūsiškis sako: mūsų nacionalinei karo chirurgijai pati didžiausia problema – anginos operacijos. Nustebę kolegos bando su juo ginčytis: kaip gi taip? Juk tai pati paprasčiausia operacija! Į ką jis atsako: žinote, gal ir taip, bet pas mus armijoje viską daro per šikną.

Dievas mato, nesikeičia niekas. Misiją apgint Tėvynę paversti farsu sugeba tik mūsų mobilizacijos darbuotojai.

3. Ukrainoje kuriamas kažkoks antikrizinis pasipriešinimo Rusijos įsiveržimui štabas. Jį kuria patys žinote kas. Mano supratimu – bukas priešrinkimias piaras. Pasižiūrėjau sąrašus tų, kurie įeina į šį „štabą“ – ilgai galvojau (vos neparašiau „verkiau“).

Jeigu kas nors kitos nuomonės – paaiškinkite, kaip tuomet suprasti šią keistenybę. Ponas Turčinovas, Timošenko statytinis, vadovauja “oficialiai” valstybinei mašinai, kuri pagal paskirtį turi priešintis agresijai. Jeigu Turčinovas kartu su gynybos ministru ir Generalinio štabo viršininku užsiima grupiniu petingu užuot dirbę – Timošenko galėtų taip ir pasakyti. Ir, naudodama savo autoritetą, pasiūlyti savo kandidatus. Tada būtų galima apie kažką kalbėti.

Bet Timošenko vietoj to kuria savo nuosavą “štabą”. Viena vertus, tuo ji faktiškai patvirtinta: Turčinovas – Teniuchas – Kucinas (kaip ir visi jėgos struktūrų vadai) agresijai pasipriešinti nesugeba. Kita vertus, jos “štabas” apskritai neturi jokios atsakomybės dėl to, kas vyksta. Pralaimėsime – jie nei prie ko. Laimėsime – jie bus pirmieji konservuotų žirnelių dalybose. Bendrai, jeigu reikalinga konsultacinė institucija, tai nėra problemų – įdėmiai žiūrime į Saugumo ir gynybos tarybą (Ukrainos). Tai ir yra tokia institucija. Jūs pastebite jos darbą? Aš – nelabai (Saugumo taryba ir jos dabartinių kadrų potencialas – atskira tema, prie šios temos aš dar grįšiu).
Ir štai mes matome globalius rezultatus: veltėdžių ir demagogų šutvė sėdi prie svertų ir snaudžia, o jų impotencijos pagrindu piarinasi kita jų draugų šutvė, taip pat veltėdžių. Iš tiesų, kažkokia fantasmagorija.

Tarp gerų žinių:

1.Asociacijos sutarties su ES pasirašymas akimirksniu pakėlė Ukrainos reitingus. Mes vis dar esame toli nuo Europos. Bet tai atstumas tarp tautų, o ne tarp planetų.

Man asmeniškai Europa – visai ne rojus. Tai įrankis, kuris leis mums augti. Aš netikiu europiečių nesavanaudiškumu ir šventumu. Bet jiems reikalinga Ukraina be korupcijos, su skaidria valdžia ir žmogaus teisių gynimu. Kaip bepasireikštų toks dėmesys, aš taip pat noriu matyti Ukrainą būtent tokią. Tikiuosi, ir jūs.

Deja, mūsų atsiskyrimas su „sovokais“ (sovietais) palydėtas krauju ir skausmu, faktiškai – karu. Laimei, šis atsiskyrimas vis dėlto vyksta.

2. Šiandien mes sudėliojome pietryčių Ukrainos paveikslėlio dėlionę. Po parodomųjų demonstratyvių veiksmų vardan „paukščiuko“ mūsų specialiosios tarnybos pagaliau pradėjo realiai suprasti situaciją. Separatistai praranda dvasios budrumą ir vertingus kadrus.

Tai – sėkmės raktas. Aš ne kartą sakiau apie tai, kad Putino pergalė formavosi ne tik Rostovo srityje, kur jis telkė kariuomenę įsiveržimui. Pirmiausia tai vyko Donecke, Charkive, ir Luganske, kur pagrindinį smūgį Ukrainai turėjo suduoti separatistų neramumai.

Nebus chaoso – reikšmingai sumažės įsiveržimo galimybė. Todėl tai iš tiesų pergalė arba, bet kuriuo atveju, beveik pergalė. Jeigu tik Maskva neforsuos įvykių, matydama, kad ji nebekontroliuoja situacijos.

3. Odesos srityje VRM ir pasieniečiai įvedė kontrolę visuose pasienio rajonuose. Sukurti kontrolės postai netoli sienos su Padniestre. Siena saugi.

Mes ne kartą rašėme apie rusų specialiųjų padalinių ir „draugų civilių apranga“ permetimą į Padniestrę. Tai diversijų ir šnipinėjimo įrankiai. Apsaugoti nuo jų mūsų pietinius regionus – reiškia apsaugoti šalį nuo tolesnės Rusijos ekspansijos.

Tad lai nauja diena atneša mums tikro, užtikrinto saugumo jausmą. Šis jausmas dabar labai brangus.

Kovo 20 dienos įvykiai

Dmitry Tymchuk kovo 20 dienos suvestinė

—

Broliai ir seserys, kovo 20 dienos suvestinė:

Iš blogų žinių:

1.Pats didžiausias nemalonumas tai, kad mūsų dabartinėse pastangose atsispirti Rusijai kovo 21 diena gali tapti atskaitos tašku ne patiems maloniausiems įvykiams. Pastarąją savaitę mus pasiekė daugybė signalų apie tai, kad rusų daliniai Kryme suaktyvinti: tą dieną prasidės kažkokie rimti veiksmai. Tokie signalai buvo ir iš rusų kariuomenės grupuočių mūsų pasienyje, ir iš Maskvos.

Mes, „Informacinio pasipriešinimo“ grupė, prieš jums pateikdami visą informaciją, stengiamės ją patikrinti triskart. Šių signalų aš dabar negaliu niekaip patvirtinti ir sukonkretinti. Tikėsimės, kad visi šie negeri krebždesiai – tik paskalos.

Kita vertus, pastarųjų savaičių įvykiai turi išsispręsti. Putinas negali amžinai laikyti tūkstančių savo kareivių prie Ukrainos sienos. Armija, gyvenanti suplyšusiose palapinėse, miške, vėsų kovą, ir ryjanti sausąjį davinį, labai greit neteks kovinės dvasios. Todėl ją reikia arba mesti pirmyn, arba atitraukti atgal. Norėtųsi tikėti, kad bus pasirinktas pastarasis variantas.

2. Mūsų daliniai Kryme masiškai nutraukia pasipriešinimą. Virš dalinių ir laivų keliamos rusiškos vėliavos. Mes dar prieš daugelį dienų apie tai ne kartą buvome perspėję. Deja, vadovybė Kijeve ir toliau guodėsi maloniomis svajonėmis, kad „išnyks mūsų priešai, kaip rasa saulės atokaitoj“ (згинуть наші вороженьки як роса на сонці – citata iš Ukrainos himno; red. past.) ir taip išspręs problemą. Neišnyko.
Man liežuvis neapsiverčia smerkti tuos mūsų kareivius ir karininkus, kurie sulaužė Priesaiką. Aš smerkiu kitus. Tuos, kurie kario Priesaikos nepriiminėjo, bet nuo jų sprendimų priklausė šių žmonių likimai.

3. JAV kategoriškai pareiškė, kad nedalyvaus kariniuose veiksmuose dėl Ukrainos. NATO apie tai pranešė kiek anksčiau.

Aš, kaip žmogus, kiek suprantantis karo politiką, puikiai suvokiu, kad tai šventa tiesa, nereikalaujanti svarstymo. Nei JAV, nei NATO neturi absoliučiai jokio pagrindo kariniams veiksmams. Dar daugiau: jų įsikišimas – tai betarpiškas trečiojo pasaulinio karo scenarijus.

Bet mane, velniai griebtų, domina klausimas: kam reikėjo apie tai garsiai skelbti ir visaip pabrėžti būtent tada, kai Putinas, užgrobęs Krymą, pasirengė antram šuoliui prieš Ukrainą ir laukia tinkamo momento? Kas traukė už liežuvio ir Vašingtoną, ir Briuselį?

Nenorite ar negalite įsikišti – sėdėkite ir tylėkite kamputyje. Kam provokuoti ir šiaip neadekvatų, į viso pasaulio nuomonę nusispjovusį agresorių?
Kam siundyti jį: girdi, prieš tave bejėgė Ukraina, niekas jos neapgins, draskyk ją! Tokių iškilių motyvų nesuprantu.

Iš gerų žinių:

1. „Tautiečių gynimo Kryme įkvėpti“ Kremliaus paranojikai nukreipė žvilgsnį į Estiją. JTO žmogaus teisių tarybos Rusijos atstovas staiga lyg pergėręs ėmė skelbti, kad „yra susirūpinęs požiūriu į rusus Estijoje“ ir prie to dar pridėjo situaciją Ukrainoje.

Estai šiame marazme, suprantama, nieko gero nemato (Estija nors ir NATO narė, bet oligofrenų su branduoline kuoka grasinimai jai ne itin malonūs). Bet mes matom. Tai paliudijimas visam pasauliui, jog Putino Rusija – tas pats naujasis Reichas, apie kurį aš nuolat kalbu. Ir naujųjų Sudetų (t.y. Krymo) Kremliaus nacistams nepakaks. Kuo anksčiau tai supras Vakarai, tuo geriau bus visiems.

2. Rusija grasina, jog imsis atsakomųjų priemonių, jei Ukraina kėsinsis į jos nuosavybę (Ukrainos teisingumo ministras yra išsakęs grasinimą kompensuoti ukrainiečių nuosavybės nacionalizacijos Kryme nuostolius iš „Gazpromo“ nuosavybės).

Tokie grasinimai šiuo atveju – tai signalas, kad Kijevas užmynė ant nuospaudos tariamai nepažeidžiamiems Kremliaus rembo. Pasirodo, rembo dreba dėl savo bandelių Ukrainoje. Jei klausimas bus išspręstas protingai, šių veidmainių gali laukti daug nemalonių pojūčių. O iš to – nauda Ukrainai ir jos tautai, be abejo.

4. Šiandien ukrainiečių žiniasklaida pranešė: Ukrainos karinių jūrų laivyno flagmanas fregata „Getman Sagaidačnyj“ išvijo rusų laivus iš Ukrainos teritorinių vandenų. Tiesiog išplaukė ir be jokio šūvio išvijo. Keturi priešo laivai spruko taip, kad retkarčiais pasiekdavo šviesos greitį. Rusų jūreivėliai biro už borto, kaip riešutai iš kiauro maišo.

Žinau, kad tai feikas, bet kad juos kur jo autorius – labai linksmas feikas!

Tegul nauja diena atneša mums viltingų naujienų, kurios nepasirodys apgavyste.

Kovo 19 dienos įvykiai

Dmitry Tymchuk kovo 19 d. apibendrinimai

Beje, netrukus vertimai pasirodys ir Dmitry profilyje.

—

Broliai ir seserys, apibendrinu kovo 19-ąją.

Blogybės:

1. Rusijos okupantai Krymą mikliai pavertė nusikaltėlių getu, kuriame grobiami žmonės, imami įkaitai, ir bendrai – klesti visiška savivalė. Ryškus pavyzdys – Serhėjaus Haiduk, Ukrainos kariuomenės kontradmirolo, pagrobimas.
Šios dienos Ukrainos karinio dalinio štabo šturmas, kurio metu „policajai“ iš taip vadinamos „savigynos“ ėjo į ataką prisidengę moterimis, puikiai parodo, su kuo turime reikalų. Niekuo vyrišku ten net nekvepia. Savo priešininkų kariškių grobimas ir ėmimas įkaitais – tai iš tos pačios niekšingos ir gėdingos dainos, kuriai diriguoja Putinas.

2. Iš to paties ciklo ir vakarykštė žmogžudystė Simferopolyje. Rusai šiandien pareiškė, kad tai – „trečiosios šalies“ kaltė.
Tačiau, net jeigu ir tikėti šiais kliedesiais, nevalingai kyla klausimas: kaip gi šie “gynėjai” stabilizuoja situaciją, jeigu iki jų okupacijos Kryme niekas žmonių gatvėse vidury baltos dienos nešaudė, o dabar štai prasidėjo?

3. RF Federalinė migracijos tarnyba pasiruošusi išduoti rusiškus pasus Kryme skubos tvarka. Paslaugos kaina – 200 grivinų.
Ir iki aneksijos rusai “kišo” savo pasus pusiasalyje kam tik galėjo – kūrė “penktąją koloną”. Dabar mėgina įtvirtinti savo sėkmę. Akivaizdu, kad daugeliui krymiečių RF pasas lyg leidimas į rojų. Bet bijau, kad toks leidimas visgi taps nemokamu kelialapiu į pragarą (žr. 1 punktą).

Iš gerų žinių:

1. Kryme Ukrainos kariams ir civiliams leido suprasti, kad Kijevas apie juos galvoja – Rados nacionalinio saugumo tarybos (RNST – СНБО) sekretorius pareiškė apie evakuacijos plano parengimą. Kariams tai ypatingai svarbu. Jie pagaliau gavo atsakymą į klausimą „kas toliau“? Tai taip pat liečia ir gyventojus.

Aš nežinau, kiek šis planas bus efektyvus. Bet matau, kokia daugybė ukrainiečių žemyne plėšiasi padėti savo broliams – vien tik į mano FB asmeninį paštą kasdien ateina dešimtys pasiūlymų priglausti bėglius, o ką jau kalbėti apie visos Ukrainos apimtis! Ypač svarbu mūsų tėvynainiams okupuotose teritorijose, jog jų nepametė. Jų skausmas – tai mūsų bendras skausmas, jų likimas – mūsų bendras rūpestis. Tai mūsų broliai ir seserys, ir daugiau nieko aiškinti nereikia.

2. Europoje visi jau mato, kas vyksta Kryme. ES pasiuntinys Jan Tombinskij šiandien konstatavo, kad Krymas po savavališko valdžios pasiskelbimo tampa „ vienu iš pavojingiausių rajonų pasaulyje“. Vasario 27 d. įvykiai, kai grupė ginkluotų žmonių užgrobė valdžios pastatus Simferopolyje, buvo tik gėlytės. Šiuo metu, anot pasiuntinio, vis daugiau žmonių okupuotoje teritorijoje tampa žmogaus teisių pažeidimų aukomis.
Tuo tarpu žmogaus teisės yra tai, ką Vakarai visuomet pasiruošę ginti. Jiems tokia gynyba suprantama ir pagrįsta. Paprastam europiečiui ar amerikiečiui gal būt gali būti neaišku, kam reikia padėti Ukrainai išsaugoti Krymą jos sudėtyje. Bet su žmogaus teisių pažeidimais klausimų nekyla.

3. RNST šiandien priėmė nutarimą: įvesti vizų režimą su RF. RNST sekretorius Parubij patikslino: per kelias valandas turi būti įvestas įvažiavimas Rusijos piliečiams išimtinai tik su užsienio pasu.
Tai reikėjo daryti, žinoma, net ne vakar, o per pirmas valandas nuo Rusijos įsiveržimo į Krymą. Esu tikras, jog separatistų kruvinosios klounados Donecke ir Charkove be galingo tūkstančių atsibasčiusių „Putino turistų“ iš Rusijos palaikymo, būtų kur kas mažesnio masto. Bet geriau vėliau, nei niekada. Dabar galiausiai Kremliui bus sunkiau prasukti mūsų rytuose dar vieną „Krymo scenarijų“. Kad tik pasieniečiai galėtų užrakinti pasienį su „spyna“.

O ar sugebėsime realizuoti tuos pozityvius šiandieninius sprendimus, mums parodys nauja diena.

Vertimo (c) Stichinė vertimo grupė ULLL

Kovo 18 dienos įvykiai

Nuo šiol spontaniška vertėjų grupė vakarais skelbs Dmitry Tymchuk, Ukrainos kario, sukūrusio analizės ir informacijos sklaidos grupę „Informacinis pasipriešinimas“ pateiktus dienos, susijusių su karo reikalas Ukrainoje, apibendrinimus lietuvių kalba. Šio vakaro apibendrinimas, dėl suprantamų priežasčių, labai emocingas. Paprastai Dmitrijus rašo daug ramiau.

(Dmitry, начинаем ежедневный перевод ваших итоговых заметок на литовский)

Ukrainos draugų prašome dalintis. Plačiai dalintis.

—

Broliai ir seserys, apibendrinu kovo 18-ąją.

Blogybės:

1. Tai – karas. Putino kariuomenės įsiveržimas į Ukrainą priėjo prie baisios, ir, deja, dėsningos apoteozės: Kryme rusai ir jų pastumdėliai-policajai iš taip vadinamos „savigynos“ žudo ukrainiečius. Šiandien Simferopolyje vienas Ukrainos karys nužudytas, du – sužeisti.

Kaip Kremlius toliau bedengtų savo beprotiškas avantiūras, šiandien tapo galutinai aišku: tai – karas, ir to, kas vyksta kitaip pavadinti neįmanoma. Mus užpuolė Rusija, ir mūsų karius, iki paskutiniosios likusius ištikimus Priesaikai, žudo Rusija.

Aš anksčiau rašiau, kad tai – ne rusų karas prieš Ukrainą, tai – tik Putinas prieš Ukrainą. Su kartėliu priverstas pripažinti: aš klydau. Karą prieš Ukrainą pradėjo Putino vedami rusai, jų rankos jau mūsų kraujyje, tai – neginčijamas faktas.

Putino žodžiais, 95 proc. rusų palaiko jo siekį „ginti tėvynainius“ bet kokia kaina. T.y. 95 proc. iš principo už tai, kad Ukrainą skandintų kraujyje, kitaip aš suprasti šių sociologinių duomenų negaliu.

Prieš mus – priešas. Kas man ką beįrodinėtų, bet tai – priešas. Galite mane įtikinėti, kad Putino gražios akys, o Rusijoje – nuostabūs berželiai, bet aš matau naująjį Hitlerį ir naująjį Reichą. Bet kokias diskusijas šiuo klausimu laikau nevykusiomis.

Mes turime gintis, ir savo krūtine uždengti bestuburę Europą, kol ji paskaičiuos galimus nuostolius dėl nesutarimų su RF. Panašu, kad tai ir yra mūsų tragiškoji misija.

Ukrainos gynybos ministerija oficialiai leido kariams Kryme naudoti ginklą. Tai – labai sunkus sprendimas, nes rezultatai – nenuspėjami. Bet kalbame apie armiją – žmones, kuriems valstybė davė į rankas ginklą, ir kurie turi sugebėti apginti ir save, ir tautą. Vadinasi, šis sprendimas teisingas. Klausimas tik vienas – kuo mes galėsime ir padėsime mūsų vaikinams, stovintiems savo forpostuose neapykantos okeane.

2. Ukrainos karys buvo nužudytas tuoj pat po to, kai kruvinas maniakas Putinas papasakojo apie savo svajonę nugalėti pasaulį, pradėjus nuo Ukrainos. „Mes tikrai susidursime su išoriniu pasipriešinimu, bet mes privalome patys sau nuspręsti, ar mes pasiruošę ginti savo interesus, ar amžinai juos atiduosime, atsitraukdami nežinia kur“, – pabrėžė Putinas.

Tai – iššūkis ne tik Ukrainai. Tai – karo paskelbimas visam civilizuotam pasauliui. Likimo valia, mes – pirmieji, kuriuos įsuka į savo dantračius Putino karo mašina. Kuo greičiau likę supras, kad sustabdyti šiuos paranojikus iš Rytų – tai bendras, šventas reikalas, tuo geriau planetai. Ir Ukrainai.

3. RF vicepremjeras Rogozinas sugalvojo dar vieną kliauzą karui su Ukraina. Tie padugnės prikišo savo specialiųjų pajėgų ir FSB agentūros į Padniestrę, iš kur tie landžioja į Ukrainą. Mūsų pasieniečiai ir specialiosios tarnybos juos užtvėrė. Dabar Rogozinas isterikuoja: neva, Ukraina „užblokavo Padnestrę“.

Kovo 20 d. – RF vyriausybės pasitarimas šiuo klausimu. Išvados aiškios iš anksto: Ukraina dar ir šiuo klausimu apšauks nusikaltėle. Nėra ribų Rusijos niekšiškumui ir niekingumui.

Tarp gerų žinių:

Po aukščiau išsakytų dalykų kažkaip visai nekyla optimizmas. Tačiau pabandysiu.

1. Europos Sąjunga nepripažįsta Rusijos įvykdytos Krymo ir Sevastopolio aneksijos, apie tai informuojama bendrame Europos Sąjungos prezidento Hermano Van Rompuy ir Europos Komisijos prezidento José Manuelio Barroso pareiškime.

Nors čia Europa pademonstravo poziciją. Nors čia nesmeigė peilio į nugarą. Pats „aneksijos“ terminas iš europiečių lūpų Rusijos adresu, kaip jiems – rimtas žingsnis. Ačiū jiems nors už tai.

2. Jei Maskva Kryme palaikys Ukrainos turto „nacionalizaciją“, Kijevas sieks žalos atlyginimo, tiek Ukrainoje, tiek ir Europoje. Apie tai pranešė Ukrainos teisingumo ministras Pavlas Petrenko.

Tuo pačiu geras, tačiau gudrus žmogus ukrainietiška Petrenko pavarde netyčia prasitarė, jog rusiškas „Gazpromas“ Europos teritorijoje turi labai daug objektų. Be komentarų.

3. Krymo biudžeto deficitas, taip pat ir dėl socialinių išmokų – milžiniškas. Apie tai pranešė Ukrainos finansų ministro pareigas anksčiau ėjęs Igoris Umanskis. „Atotrūkis tarp pinigų srautų į Krymą ir iš Krymo yra maždaug 12-13 mln grivinų (apie 1,4 mln dolerių)“, – pažymėjo jis.

Tai, kad Krymo separatistai išaiškėjo esantys Ukrainos penimi parazitai ir Putinas dabar mėgina užkrauti juos ant sprando Rusijos mokesčių mokėtojams – menka paguoda. Mes patys ir anksčiau tai žinojome. Tačiau dėl to nesiliovėme mylėję Krymo, mūsų Ukrainos dalies.

Po šiandieniniu įvykių turiu tik vieną palinkėjimą ateinančiai dienai. Tačiau nors tai ir nuoširdus, vis tik ne itin dievobaimingas palinkėjimas, liečiantis kai kurių padugnių iš „broliškos tautos“ gyvybę ir sveikatą, tad iš pagarbos krikščioniškai moralei aš jo neištarsiu. Pasakysiu paprastai: lai viskas baigiasi gerai.