Savanorių batalionas „Donbas“ labai suprantamai paaiškino Donecko milicijai kur yra Ukrainos žemė. Ir kas bus jei jie ir toliau „sirgs letargo miegu“. Už KĄ jie tebegauna atlyginimą iš Ukrainos biudžeto? Paklausti KAM jie davė priesaiką tarnauti – tyliai stovi nuleidą akis. „Tylite? Gerai, vadinas bent kažkokie sąžinės likučiai dar jumyse išlikę..“
Broliai ir seserys, gegužės 27 įvykių apžvalga.
Blogosios naujienos:
1. Teroristai Ukrainos rytuose ėmėsi pačių ciniškiausių provokacijų. Naudodamiesi dėsninga panika, kurią sukelia kariniai susirėmimai Donbase, reikalauja žmones kuo greičiau „evakuotis“.
Taigi, Slovjansko „meras“ V. Ponomarevas pasiūlė miesto gyventojams „evakuotis“ į Rusiją. Tam, kad šis „patrauklus pasiūlymas“ suveiktų, teroristai ne pirmą dieną minosvaidžiais apšaudo gyvenamuosius kvartalus, pasakodami, kad tai daro Ukrainos jėgos struktūrų žmonės.
Idėja suprantama. Daugelio žmonių nužudymas „evakuacijos“ metu leistų teroristams nušauti bandą kiškių. Būtent – suversti kaltę ATO pajėgoms ir duoti Putinui argumentą prieš Kijevą, išprovokuoti dar didesnę paniką ir neduoti stabilizuoti situacijos regione. O jeigu pavyks – organizuoti ir masinį gyventojų maištą.
Bendrai, visais būdais Donbaso gyventojams būtina pranešti: jokių „evakuacijų“. Jeigu kas ir pasirengę nemąstant šaudyti į taikius gyventojus, tai tik patys teroristai. Bet tikrai ne Ukrainos jėgos struktūrų žmonės.
2. ATO zonoje dingo viena iš specialiųjų ESBO stebėjimo misijos Ukrainoje grupių.
Tai ne pirmas kartas, kai čia „dingsta“ ESBO atstovai. Kažkodėl jie nesveikai įdomūs teroristams. Tikėsimės, kad ir šį kartą jie „atsiras“. Ir grįš gyvi ir sveiki.
Ponai separatistai dėl paprasčiausio kvailumo nesuvokia, kad taip nuteikinėdami prieš save tarptautinę bendruomenę, jie kala vieną vinį po kitos į savo karstą.
Nors, gal būtent taip Putinas per juos keršija nesukalbiems Vakarams, remiantiems Ukrainos tautą? Tas tai tikrai galėtų.
3. Beje, apie Putiną. Jis šiandien ir vėl pareikalavo tuoj pat nutraukti antiteroristinę operaciją Ukrainos rytuose. Šią žinią Vladimiras Vladimirovičius šiandien „kabino ant Italijos premjero Matteo Renzi ausų“, pasakodamas, kokia neteisi yra Ukrainos valdžia.
Įdomu: tuo pat metu Vakarų žiniasklaida pranešė, kad kiek ankstėliau Putinas liekninosi ir jauninosi karališkuose apartamentuose superliuksiniame Ispanijos kurorte už 8 tūkst. JAV dol. per parą. Taigi, į Europą jis vyksta ne tik pilti purvo ant Ukrainos pylimui, bet ir savęs, mylimiausio, pasimaloninimui.
Tiesą sakant, Putinas gi galėtų suplonėti ir nemokamai, pabėgiojęs kartu su savo pastumdėliais Donbase nuo ATO pajėgų. Juolab, gervių pulką į šviesią ateitį jis jau vedė. Galvoju, ir kovotojai su juo bėgtų – kur nors už Uralo. Arba namo – į Kaukazą, pas Kadyrovą.
Gerosios naujienos:
1. ATO tęsiasi. Vakar mes matėme neabejotiną pasisekimą Donecke. Panikos bangos pametėti Luhansko imperatoriai apkaltino Donecko imperatorius bailumu ir paskelbė jiems karą. Eiliniai teroristai jau ieško kontaktų su ATO pajėgomis, kad parduotų informaciją apie „kolegas“ ir išgelbėtų savo kailius.
Šiandien ATO pajėgos pateikė teroristams ultimatumą, reikalaudamos nedelsiant sudėti ginklus. Paversti Donbasą visiška mėsmale jėgos struktūros nenori.
Dabartiniai aktyvūs ATO pajėgų veiksmai – tai, ko visi mes taip ilgai laukėme iš jėgos struktūrų. Vyručiai, tik neišsikvėpkite, meldžiu.
Nors tai greičiausiai prašymas ne tiems vyrams, kurie sąžiningai vykdo savo pareigą „priešakinėje linijoje“, o tiems dėdulėms su didelėmis žvaigždėmis antsiuvuose, kurie ilgas savaites užsiiminėjo intelektine veikla štabuose.
2. Teroristų komendantas Mariupolyje pažymėjo, kad vietos gyventojai jų neremia. Atseit, „avinu banda, o ne vyrai“.
Tai kad ne, negerbiamasis. Avinų banda – tai tie, kurie po Rusijos vėliava šlaistosi po laisvą žemę, žudydami dėl svetimų interesų. Protingi žmonės tokių žaidimų nežaidžia.
3. Kinija neįkyriai pasiūlė apgyvendinti Sibirą.
KLR Pirmininko pavaduotojas Li Juančiao, geranoriškai ir švelniai prisimerkęs, papasakojo: žiū, Rusijoje dafiga žėmės, tačiau rusės moterys niekaip negali prigimdyti reikiamo gyventojų kiekio. O Kinijoje, atvirkščiai, pilna darbščių žmonių, o su teritorijomis problemos. Sako, surenkim abipusiai naudingą gešeftą.
Pone Juančiao, duodu užuominą: Putinas pats parodė visam pasauliui panašios problemos sprendimo receptą. Pasiunčiate į Sibirą nedidelę grupę iki dantų ginkluotų labai mandagių žmonių – pradžiai kokių trisdešimties milijonų pakaktų. O paskui pavadinate juos taikiais vietos gyventojais ir surengiate referendumą. Tiek čia to vargo.
Sergij Suchobok
Štai ir įsikūnijo realybėje Donecko gyventojams tai, kas taip aršiai, beprotiškai, lėkštai kasmet buvo brukama per visus televizijos kanalus ir žemos prabos filmus – karas, kurį paprastai stengdavosi parodyti gegužės 9 arba birželio 22 proga. Gegužės 26 karas atėjo į Donecko gatves.
Daugumai miesto gyventojų visi naujienų pranešimai apie antiteroristinę operaciją ties Slovjansku ar Kramatorsku siejosi su kažkuo tolimu. Beveik už realybės ribų. Juk ir žiūrėdavo dauguma vien Rusijos televizijos kanalus, su jų melo ir neapykantos srautais viskam, kas ukrainietiška, įskaitant valstybę. Ir dėl to tikėjo (ir tebetiki), kad Kijevo „chunta“ kovoja su „taikiais savanoriais“.
Tam tikri Donecko miesčionių suvokimo pokyčiai ėmė rastis po gegužės 25-osios sekmadienio, kuomet iki dantų ginkluoti čečėnų teroristai pačiame miesto centre surengė „paradą“ su šaudymais į dangų ištisomis serijomis. O po to pamatė juos ir kitose gatvėse – įžūlius, patenkintus savimi chamus.
Todėl, kai kitądien antiteroristinė operacija prasidėjo pačiame Donecke, miestelėnai, nors ir apimti panikos, Kijevo „chuntos“ akcijai jau buvo kur kas palankesni.
Bent jau šiandien nuo pat ryto kalbos gatvėse ar viešajame transporte sukosi tik apie vakarykščius šaudymus, bet be ukrainiečių jėgos struktūrų karių smerkimo. Emocionaliausią įvertinimą nugirdau besišnekant pagyvenusiems vyriškiams:
– Taigi anie gi norėjo, kad čečėnai čia valdytų. Štai ir gausit, ko geidėt. Teisingai daro, kad juos čia lupa.
Aišku, Donecko gyventojų nuotaikas lėmė ir dar du faktoriai. Pirmasis – tas, kad praėjusį sekmadienį taip vadinamos Donecko Nepriklausomos Respublikos teroristai sužlugdė regione prezidento rinkimus. Šis faktas užkabino daugelio žmonių savigarbą ir ambicijas. Kaip gi čia yra, kad kažkokie ginkluoti perėjūnai sprendžia, kam balsuoti, o kam – ne?
Antrasis faktorius – vakarykštis Donecko mero Aleksandro Lukjančenko skubus kreipimasis į gyventojus, siūlant gegužės 26 d. be būtino reikalo nesirodyti gatvėse. Tai vėlgi apribojo daugelio doneckiečių teises ir laisves. Ir kalti dėl to irgi tik Donecko Nepriklausomos Respublikos teroristai.
Taip, šiandien, gegužės 27-ąją, Donecke nedirba daugelis mokyklų ir vaikų darželių, nebeveikia komercinės ir pasilinksminimų įstaigos. Ne visos, bet visgi. Aišku, ne visi doneckiečiai sureagavo į mero kreipimąsi.
Gatvėse nepasakytum, kad visiškai tuščia, bet žmonių jose kur kas mažiau, nei įprasta. Ypač tai buvo akivaizdu tarp 8 – 9 val. ryto, kuomet žmonių srautai paprastai skuba į darbus. O štai mašinų miesto gatvėse nesumažėjo. Bet visuomeninis transportas piko valandomis važinėdavo pustuštis arba išvis be keleivių. Kas taip pat neįprasta.
Šalia teroristų štabo Donecko srities administracijos pastate taip pat tuštoka. Žmonių apie dvi dešimtis. Bet labai krenta į akis – praktiškai nėra žmonių maskuojančia uniforma ir su veidus dengiančiomis kaukėmis.
Ir kas labiausiai nustebino – nė vienas iš mano matytų žmonių jau nebuvo įsisegęs į atlapus „kolorado“ kaspinėlio.
Netgi įėjimą į barikadomis apribotos teritorijos vidų saugo ne „kovotojai“ maskuojančia uniforma, o civiliai apsirengę žmonės atvirais veidais. Ir kas labiausiai nustebino – nė vienas iš mano matytų žmonių nebuvo įsisegęs į atlapus „kolorado“ kaspinėlių. Bijo, ar ką?
Kol kas Donecke tyla. Bet nerami tyla. Niekas nežino, kada vėl prasidės antiteroristinė operacija. Tačiau kad ji bus – žino visi. Ir laukia su nerimu.
Vertė: Giedrė Bulgakovienė
Šaltinis: http://www.theinsider.ua
Savanoriškosios Donecko srities teritorinės gynybos bataliono „Donbasas“ vadas Semionas Semenčenko savo feisbuko paskyroje apibendrino mūšio su rusų batalionu „Rytai“ išvadas. Mūšis vyko gegužės 23 d. prie Karlivkos.
„Ankstyvą rytą bataliono „Donbasas“ dalinys (25 žmonės), judėjęs lengvųjų automobilių ir mikroautobusų kolona, pateko į teroristų pasalą. Ją surengė vadinamasis „Rytų“ batalionas“ (100 žmonių)“, – rašo Semenčenko.
„Donbasas“ buvo ginkluotas lengvaisiais šaunamaisiais ginklais, rankinėmis granatomis ir vienu snaiperio šautuvu.
„Rytų“ bataliono teroristai buvo ginkluoti sunkiaisiais ginklais (stambiojo kalibro kulkosvaidžiais ir granatsvaidžiais), turėjo tris šarvuočius, kelių snaiperių grupę.
Batalionas „Donbasas“ yra civilių nereguliariosios armijos / savanorių darinys, 80 proc. jo sudaro Donecko srities gyventojai.
80 proc. bataliono „Rytai“ – ne Donbaso gyventojai (čečėnų smogikai, buvusi Krymo „Alfa“, buvęs Krymo „Berkutas“), 20 proc. – Donecko Liaudies Respublikos nereguliariosios armijos savanoriai. „Donbasas“ neteko 5 kovotojų, 6 sužeisti. Iš „Rytų“ bataliono žuvo 11 žmonių, 6 sužeisti.
Niekas iš „Donbaso“ bataliono į nelaisvę nepateko. Informacija apie pasidavusius „Donbaso“ kovotojus – netiesa. Kovotojai, kurie, kaip mes manėme, galėjo būti paimti į nelaisvę, arba žuvo, arba išsiveržė iš apsupties.
Savanoriškosios Donecko srities teritorinės gynybos batalionas „Donbasas“
Žuvusiųjų „Donbaso“ bataliono kovotojų sąrašas:
1. Slapyvardis „Senis“, 60 metų, pensininkas, Donecko srities Makijivkos miestas. Buvo sunkiai sužeistas, atsišaudė iki paskutinio šovinio. Paskutinis pranešimas buvo, jog jam liko 2 granatos ir prie jo artinasi čečėnai. Bandė susisprogdinti, bet buvo sušaudytas. Sunaikino du teroristus.
2. Slapyvardis „Fedoras“ – 38 metų, verslininkas, Doneckas. Buvo užblokuotas pastate, atsišaudė iki paskutinio šovinio. Padalinio vado įsakymu atidavė neperšaunamą liemenę draugams, iššliaužė iš pastato – buvo garantuota, jog jam bus suteikta medicinos pagalba. Teroristas, buvęs Krymo „Berkuto“ narys, sulaužė duotą karininko žodį ir nušovė beginklį sužeistą žmogų. Fedoras sunaikino 2 teroristus, 2 sužeidė.
3. Slapyvardis „Reideris“ – 36 metų, programuotojas, Artemivskas. Sunaikino 1 teroristą. Buvo sunkiai sužeistas, atsisakė pasiduoti. Nušautas iš granatsvaidžio. Po to teroristai sudegino kūną ir interviu Rusijos spaudai pateikė jį kaip vietos gyventojo, žiauriai nužudyto Banderos šalininkų, palaikus.
4. Slapyvardis „Raupsuotasis“ – 33 metų, Doneckas. Sunaikino 1 teroristą. Didvyriškai kovėsi, pridengdamas atsitraukiančius draugus, buvo sunkiai sužeistas. Per pelkę iššliaužė iki savųjų. Išsaugojo asmeninį ginklą. Mirė ligoninėje.
5. Slapyvardis „Matvejus“ – 61 metų, pensininkas, buvęs kariškis, buvęs pasienio posto viršininkas, atsargos majoras. Dengė draugų atsitraukimą, sunaikino ir sužeidė daug priešo kovotojų, blokavo šarvuočių judėjimą. Žuvo mūšyje.
„Mūšio metu separatistams ne kartą buvo atgabenta parama iš Donecko. Teroristų skaičius pasiekė 300“, – rašo Semenčenko.
„Donbaso“ vado žodžiais, jei tik būtų buvęs smogtas smūgis iš oro ar antiteroristinės operacijos pajėgos būtų atsiuntusios šarvuočių, egzistavo reali galimybė sunaikinti visą „Rytų“ grupuotę. Tačiau, nors daugybę kartų buvo žadėta parūpinti šarvuočių, snaiperių ir sraigtasparnių, per 4,5 mūšio valandas pastiprinimo nebuvo.
„Informacija apie taikių žmonių, kurios neva sušaudė „Donbaso“ kovotojai, žūtį – melas. Bravūriški pareiškimai apie mums nežinomas „didvyriškas Donecko Liaudies Respublikos kovotojų pergales“ – melas“, – teigia Semenčenko.
Vadas pabrėžia, kad lengvai ginkluota Donecko srities civilių savanorių armija be jokios valstybės struktūrų paramos sugebėjo padaryti didžiulę žalą teroristų daliniui – ginkluotam iki dantų, perėjusiam specialųjį parengimą.
„Prasideda pilietinis karas. Donecko srityje vyksta masinė mobilizacija – renkami samdiniai į „Donecko Liaudies Respublikos armiją“, atvežami didžiuliai kiekiai ginklų, gabenami samdiniai iš užsienio valstybių. Prasidėjo masiniai žiaurumai, medžiojamos ukrainiečių pasipriešinimo vadų šeimos, liejasi purvina melagingos propagandos srovė“, – apibendrina mūšio išvadas Semenčenko.
Įrašo pabaigoje „Donbaso“ vadas ragina kurti naują armiją, miliciją, Ukrainos saugumo tarnybą, naują valstybę – modernią, galingą, ginančią savo piliečius bet kuriame planetos taške.
Vertė: Italiana Vera
Šaltinis: http://www.unian.net
– DLR (Donecko liaudies respublikos) lyderiai pasirodė gėdingais bailiais ir išdavikais. Leisti okupantų kariuomenei Donecko valymą – tai Pušilino ir jo žmonių nusikaltimas prieš Donecko liaudies respublikos liaudį. Tai – išdavystė, – taip emocingai pareiškė apsišaukėlis Luhansko liaudies respublikos (LLR) lyderis Valerijus Bolotovas.
LLR kvazivalstybės vadovas sumaišė su žemėm Denisą Pušiliną, dar vieno naujadaro (DLR) Ukrainos žemėlapyje vadeivą, už tai, kad šis deramai nepasipriešino Ukrainos pajėgoms.
Tuo Luhansko regiono pagrindinio separatisto pasipiktinimas nesibaigė. Jis paskelbė Donecko liaudies respublikos vadovybę personomis non grata savo „valstybės“ teritorijoje.
Naujų pseudorespublikų vėliavos pagal bendrą kurpalių
– Pagal karo įstatymus, jiems, kaip savo liaudies išdavikams, turi būti taikoma likvidacija, – pabrėžė Bolotovas. DLR vadovą jis pavadino žmogumi už įstatymo ribų ir paskelbė jam karą.
Vertė Lightning Rod
Šaltinis: http://inforesist.org
Portalo tribuna.com.ua redaktorius Yevhen Lauer (Евгений Лауэр)
2014-05-23 20:00
Prieš kelias valandas įvykęs pokalbis su kariuomenės specialistais buvo labai emocionalus.
Sakydami, kad jie pasipiktinę praėjusių dienų įvykiais – nepasakytume nieko.
Iš išvadų kyla klausimas: kur dabar yra kariuomenės ir žvalgybos specialiosios pajėgos? Tiesus atsakymas: nuolatinės dislokacijos vietose! Aukštieji vadai, matyt, laikosi specialistus sau, kad saugotų jiems nuo vagių papachas (kailinės karinės kazokų kepurės), masyvius namų kabineto baldus ir namų seifus su visu jų turiniu… Ir tai – geriausiu atveju.
Į visus karininkų ir puskarininkių prašymus ir reikalavimus pasiųsti juos į karštuosius taškus šalies Rytuose atsakoma griežtai ir nemotyvuotai. Nors būtent kariuomenės specialiosios pajėgos – kaip nulietos tokio pobūdžio operacijoms, kokios dabar vyksta Luhansko ir Donecko srityse.
Matyt specialiųjų operacijų skyriaus vadovui, generolui Viačeslavui Nazarkinui visgi geriau sekėsi skelbti skambius komunikatus po bendrų Ukrainos ir amerikiečių antiteroristinių (!) mokymų „Rapid Trident – 2013“? Po jų, mulkių nuomone, šis „nusipelnęs“ pėstininkas tapo didžiu specialiųjų operacijų specialistu, – atleiskite už tautologiją. Maža to – sugebėjo tuo įtikinti ir Janukovičių su Lebedevu (sutemus geriau neminėti tų šunsnukių vardų), kurie, kaip ir dera tokiems kvailiams, paskyrė šį „kovos su teroru genijų“ į pareigas. Manau, kad ne šiaip sau! Esu įsitikinęs, kad Ukrainos Gynybos ministerijoje ir tarp pasieniečių yra dar ne vienas toks nazarkinas.
Su kuo iš padorių kariškių, specialiųjų pajėgų narių, žvalgybininkų bekalbėtum, visi mano, kad būtina atleisti ir visiškai pakeisti supuvusią, mažaraštę, kiaurai persunktą biurokratizmu karinę Ukrainos vadovybę. Tiksliau išsireiškiant, nuosprendis paprastas: „Pasiųsti ant trijų raidžių!“ Jei šie žmonės liks savo postuose, graudus nuostolių sąrašas kasdien tik ilgės.
Kol vadai skambindami savo mobiliaisiais telefonais (!) per aukščiau stovinčio štabo būstinę kontaktuos su aviacija, kol karininkai karo veiksmų zonoje jausis lyg piknike, kol nepradės šaudyti visokio plauko „gerųjų agitatorių“, kol karinė kontržvalgyba kaip reikiant nesusirūpins išdavikais ir šnipais karinės vadovybės aplinkoje, kol nebus įvesta griežčiausia disciplina ne tik žemutinėse grandyse, bet ir karinėje vadavietėje, tol mums, deja, nenutrūkstamai tęsis 1941-ųjų metų vasara!
Turi atnaujinti savo veiklą kariniai tribunolai. Kariuomenėje nuolat turi būti išaiškinami ir perduodami tribunolui visokie „gudročiai“ ir „pacifistai“, jungimosi su Rusija šalininkai arba „teroristinių respublikų“ atjautėjai.
Į karą – o tai ir yra karas – vadovauti kariuomenei turi būti pašaukti profesionalai, savo reikalo žinovai, tegul dar tik papulkininkiai ir pulkininkai, o ne banknotų pervežimo iš Kanados „didvyriai“, parketo šlifuotojai ir šašlykų kepimo bei pirties kaitinimo specialistai su lampasais ir auksu siuvinėtomis kepurėmis.
Jei mes branginame mūsų vaikinus, turime reikalauti pokyčių!
Vertė: Laima Žilaitytė-Mayer
Šaltinis: https://www.facebook.com
Broliai ir seserys, gegužės 22 dienos įvykių apžvalga.
Blogosios naujienos
1. Šiandien – dar viena juoda diena Ukrainai. Sunkiame mūšyje su teroristais prie Volnovachos žuvo daug mūsų kareivių ir karininkų. Daug sužeistųjų.
Dėl šios tragedijos daugiau klausimų, negu atsakymų. Generalinė prokuratūra pradėjo baudžiamąjį procesą pagal du Ukrainos Baudžiamojo kodekso straipsnius – 258-ąjį („Terorizmo aktas, dėl kurio žuvo žmonės“) ir 425-ąjį („Tarnybinis aplaidumas“).
Aš nekomentuosiu šios tragedijos. Tam yra moralinių-etinių priežasčių. Aš, dantis sukandęs, patylėsiu. Tik be galo skaudu dėl to, kad Tėvynė praranda savo sūnus.
Visada juos atsiminsime.
Labiausiai pasaulyje norėčiau, kad daugiau niekada nebūtų priežasčių vėl pakartoti šią frazę.
2. Apie 50 tūkstančių kubinių metrų dujų kiekvieną parą pavagia Rusijos okupacinė Krymo valdžia iš verslovių Chersono srityje. Putinas, nuknisęs Krymą, taip pat nesivaržydamas nuknisinėja ir Ukrainos dujas. Guvus vaikis, nieko nepasakysi.
Antai, Rusijos kariškiai įrengė patikros postus netoli Arabatskajos santakos Chersono srityje, ir tokiu būdu pridengia dujų verslovę, iš kurios vagiliaujama. Kijevas niekaip nereaguoja – net žodžiais. Ir tai labai keista.
3. Mus ištiko didžiulis sielvartas. Teisėsaugininkai „supakavo“ laikraščio „Vesti“ redakciją. Mokesčių inspekcija vyriausiojo redaktoriaus V. Gužvos kabinete padarė kratą ir rado 1,5 milijono grivinų. Kaip redaktoriui, neblogai.
Nors laikraščio kolektyvas tvirtina, jog vyksta kova prieš žodžio laisvę ir Ukrainos valdžia iš pašaknų naikina ukrainietiškos žurnalistikos šviesulius.
Nuo savęs noriu pasakyti, jog iš principo nebendrauju su „Vesti“ žurnalistais. Tiesa, ne dėl pono Gužvos įpročio saugoti juodai dienai milijonus. „Vesti“ žurnalistams taip ir paaiškinu: man nėra apie ką kalbėtis su tais, kurie savo leidinio puslapiuose, atleiskit, pučia Putino dūdelę. Į tai buvo galima užmerkti akis taikos metu, bet ne tada, kai Rusija užpuolė mano šalį.
Aš visomis sielos skaidulomis už žodžio ir spaudos laisvę. Tegul „Vesti“ spausdina savo prorusiškus straipsniūkščius ir manipuliuoja faktais unisonu su Kremliumi – nėra problemų. Tačiau man atrodo, kad būtų teisingiau, jei jie tuo užsiimtų kaimyninėje šalyje. Kuri yra į šiaurės rytus nuo Ukrainos.
Prie blogųjų priskyriau komentarą dėl šio incidento tik dėl to, kad nepakliūčiau po „Reporteriai be sienų“ plunksna. Toks aš veidmainis.
Gerosios naujienos
1. Įvykiai prie Volnovachos, nepaisant viso jų nesuvokiamo tragizmo, supurtė Ukrainos jėgos struktūras.
Ukrainos Ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo pareiškimas apie tai, kad „Rubikonas peržengtas“ ir kad kariuomenė duos atkirtį šioms kruvinoms teroristų skerdynėms – tai tik mažytė detalė. Mūsų duomenimis, rengiamas tikrai didelis atsakas. Ir tai jau nebus falšstartas.
Aš nuoširdžiai tikiu, kad už kiekvieną iš mūsų kritusių Didvyrių bus atkeršyta. Kitaip negalima.
2. Ukrainos Nacionalinio saugumo ir gynybos taryba ėmėsi iniciatyvos sukurti antiputininę koaliciją su NATO ir ES. Apie tai pranešė NSGT sekretorius A. Parubijus.
Mintis teisinga: jei nesustabdysime Putino šiandien, neaišku, kur rytoj atsidurs Rusijos tankai ir kibios Vladimiro Vladimirovičiaus rankutės.
Parubijus pranešė, kad Briuselyje aptarė šį klausimą su NATO ir Europos Sąjungos atstovais. Tiesa, neaišku, kaip Vakarai yra pasirengę pritarti šiai idėjai. Suprantama, žodžiais mes galime daug ką išgirsti. Bet paprastai tokiais atvejais problemos ir apmąstymai prasideda tada, kada prasideda veiksmai.
Tikėkimės kad Vakarų lyderiai yra adekvatūs.
3. Donecko srities teritorinės gynybos bataliono „Donbas“ vadas S. Semiončenko šiandien atsiskaitė: Volodarsko rajonas, Donecko rajonas buvo atkovoti nuo teroristų.
Batalionas planuoja paimti savo kontrolėn ir regiono centrą – Donecko miestą.
Šią dieną, kuri užlieta mūsų kariškių krauju prie Volnovachos, norisi palinkėti „Donbasui“ svarbiausio: saugokite save, vaikinai. Jūs visi reikalingi Ukrainai.
Broliai ir sesės, gegužės 20 d. apibendrinimai.
Blogosios naujienos:
1. Luhansko ir Donecko srityse separatistai užėmė 11 apygardų rinkimų komisijų, yra grėsmė, kad tas pats bus padaryta dar su aštuoniomis.
Pagal mūsų dabartinius įstatymus, rinkimai bus pripažinti galiojančiais net jeigu ir nevyks tam tikrose rinkiminėse apygardose Donbase. Betgi kodėl dėl kažkokių banditų iš piliečių atimama teisė išreikšti savo politinį pasirinkimą?
Vis dėlto norėtųsi tikėti, kad Ukrainos jėgos struktūros maksimaliai užtikrins rinkimų komisijų darbą. Tam ir yra valstybė, kad užtikrintų piliečiams jų konstitucinių teisių realizavimą.
2. Regionų partija ir komunistai Aukščiausioje Radoje sužlugdė balsavimą dėl baudžiamosios atsakomybės už rinkėjų papirkimą įvedimo. Buvo siūloma tuos, kurie paperka rinkėjus, bausti laisvės atėmimo bausme iki 3 metų. Kaip ir reikėjo tikėtis, regionalai ir komunistai, paminėjus laisvės atėmimo bausmės galimybę už tokius fokusus, ėmė smarkiai nervintis. Na, nenori šie ponai iš praeities sąžiningos politikos. Ne jiems tai. Jų smegenys atsisako priimti sąžiningo gyvenimo idėją. Reikia kažką daryti šių smegenų klausimu.
3. Rusija neatsisako rengti mokymus “Aviadarts – 2014” Ukrainos Prezidento rinkimų dieną ir jos išvakarėse. Kijevas davė Maskvai 48 valandų terminą paaiškinimui dėl šių mokymų.
Suprantama, kad įtikinamo paaiškinimo mes neišgirsime. Nors šie mokymai (jų metu bus „atidirbtas“ kovinis raketinės, sprogstamosios ginkluotės ir pabūklų naudojimas antžeminių taikinių atžvilgiu, taip pat sąlyginio priešo oro gynybos sistemos įveikimas) – tai iš esmės Rusijos oro karinių pajėgų įsiveržimo į Ukrainą veiksmų scenarijus.
Taip pat mes, kaip iš anksčiau, nefiksuojame Rusijos karinių pajėgų atitraukimo iš pasienio zonos. Tiesa, dabar jie bent jau „nebesėdi ant pačios sienos“ – 10 km zonoje – tai šiek tiek stabilizuoja situaciją. Tačiau tai, ko gero, tik įtampos sumažėjimo iliuzija. Tikrajam situacijos stabilizavimui reikia, kad karinės pajėgos būtų sugrąžintos į savo pastovios dislokacijos vietas.
Gerosios naujienos:
Ukrainos Aukščiausioji Rada priėmė “Taikos ir santarvės memorandumą”. Ten – kvietimas mažinti įtampą šalyje, visiškas Ženevos susitarimų palaikymas, žadėtos konstitucinės reformos.
Suprantama, jog šis dokumentas – tik deklaracija. Bet, manau, labai svarbus žingsnis į tikrą dialogą. Žinoma, ne su teroristais – su jais galima tik švino kalba. O su Rytų ir Pietų gyventojais – tai, kurie dėl kokių nors priežasčių netiki Kijevu, bet vis tiek nori gyventi vieningoje ir stabilioje Ukrainoje.
2. 100 tūkstančių pasaulio gyventojų palaikė peticiją JAV vyriausybei su prašymus pripažinti Rusiją terorizmo rėmėja.
Jeigu Vakarai šį statutą, patvirtinantį faktinę situaciją, pripažins, tai bus akivaizdi Ukrainos pergalė. Nors Rusija ir taip jau faktiškai atstumtoji, tačiau tarptautinio palaikymo Ukrainai augimas tikrai netrukdys.
3. Oligarchas R. Achmetovas pagaliau atmetė gėdingą melą ir parėmė vieningą Ukrainą. Donecko ir Luhansko srityse jo pkvietimu didžiausiose gamykloje įvyko įspėjamasis streikas prieš prievartą ir separatizmą.
Išvakarėse mes kaip tik sukritikavome Achmetovą už jo „memorandumą“ su teroristų organizacija „Donecko liaudies respublika“. Draugas taisosi. Mes džiaugiamės.
Tokiam Donbaso oligarcho elgesiui gali būti aibė priežasčių. Nepamirškime, kad didelė jo verslo dalis – Europoje, o ten gali nesuprasti jo „bendradarbiavimo“ su teroristine organizacija.
Kita vertus, kol Rinatas Leonidovičius blaškosi tarp „rusiško“ ir normalaus pasaulio, virš jo tėvonijos – Donbaso – pamažu slenka Kolomojskio šešėlis. Tokių varžybų Achmetovui nė už ką nereikia. Todėl jo dalyvavimas konkurse „geriausias vieningos Ukrainos draugas“ – paaiškinamas.
Tačiau neatmeskime ir tai, kad Achmetovas paskaičiavo, jog labiau verta remti teisėtą valdžią, nors ir grasinančią atimti dalį verslo, nei prorusiškų draugužių chaosą ir anarchiją. Juolab, kad šie jau rengiasi įvykdyti Achmetovo gamyklų „privatizaciją“.
Galiausiai, neatmetame ir dvigubo žaidimo galimybės. Bet ne tai svarbu. Jeigu šis taktinis Achmetovo ėjimas padės pagerinti situaciją regione – kodėl gi jo nepasveikinus? O motyvus ir slaptus norus vėliau išsiaiškinsime.
Broliai ir seserys, gegužės 16 apibendrinimas:
Blogybės:
1. Šiandien mes užfiksavome Rusijos kariuomenės, esančios už 100 km nuo sienos su Ukraina, pritraukimą arčiau sienos. Tačiau ji neatėjo visiškai iki sienos, tiesioginio matomumo zonos. Rusijos vadus įspėjo būti pasirengus “taikdariškai operacijai”. Mūsų pasieniečiai konstatuoja: provokacijos pasienyje nurimo. Tai panašu į tylą prieš audrą. Nors jeigu Putinas būtų norėjęs įvesti kariuomenę – Maskva gi tuoj pat būtų pripažinusi gegužės 11-osios pseudoreferendumus Donbase.
Galvojame, kad tai – vis dėlto seno spaudimo pratęsimas. Pažiūrėsim, kas dėsis artėjant prezidento rinkimams Ukrainoje. Bet reikia būti pasirengusiems viskam, – beje, Ukrainos gynybos ministerija atraportavo, kad kariuomenė pasiruošusi įsiveržimo scenarijui.
2. Antiteroristinė operacija ir vėl nuėjo nežinia kur. Po vakarykščių aktyvių veiksmų, jėgos struktūros labai staigiai nurimo. Ir tuoj pat gavo grąžos: Donecke ir Slovjanske vidury baltos dienos teroristai renčia kapitalius blokpostus. Atvaro statybinius kranus, stato betono blokus. Ir vėl šturmuojami daliniai ir netgi štabų struktūros – taip nutiko su Rytų operatyvinio Nacionalinės gvardijos junginio štabu Donecke. Jeigu atvirai – nusibodo. Man trūksta žodžių. Čia jau ne išdavystė ar ATO sabotavimas – tai kažkoks siurrealistinis kruvinas arthouse’as. Nesibaigiantis.
3. Krymo totoriai. Poryt – jų tremties metinės. Šiais metais jie ir vėl pažymės šią tragišką datą naujame kalėjime – tik dabar pavadintame ne “SSRS”, o “Rusijos federacija”. Bet kokius masinius renginius Krymo totoriams uždraudė. Visur vyksta kratos, Krymas užkimštas OMONu. Kitaip tariant – Putino demokratija. Mes neturime užmiršti savo brolių Kryme – nei totorių, nei ukrainiečių. Dabar Kijevas kažkodėl visiškai nekreipia dėmesio į jų problemas. Mes negirdime jokių griežtų ir aiškių pareiškimų Maskvai dėl grubiausių žmogaus teisių pažeidimų Kryme. Mes manome, kad tai – išdavystė. Mes, “Informacinio pasipriešinimo” grupė, atkuriame savo tinklą ir atnaujiname darbą Kryme. Tai – mūsų pareiga. Atleiskite, kad trumpam buvome jį atidėję.
Gerosios žinios:
1. Ukrainos generalinė prokuratūra pagaliau oficialiai pripažinto “Lugansko liaudies respubliką” ir “Donecko liaudies respubliką” teroristinėmis organizacijomis. Apie tai pranešė pirmasis generalinio prokuroro pavaduotojas N. Golomša. Tai, kad šiuos ponus, grobiančius, žudančius, plėšiančius, prievartaujančius niekaip nepavadinsi macramé mėgėjų klubu, buvo aišku kiekvienam. Bet pagaliau turime oficialią formuluotę. Kas yra teroristas – žino kiekvienas.
Šiandien aš dėl to netgi polemizavau su Rinato Achmetovo kompanijos atstove. Ji visam doram pasauliui mėgino įrodyti, kad bendradarbiauti su teroristais, kaip tai daro Achmetovo “Metinvest” (ir dar reikalaudamas iš Ukrainos pajėgų atsitraukti iš Donbaso) – taikos ir gerovės garantas. O aš, kritikuojantis šią švelnią draugystę – labai blogas žmogus. Matote, banditai Donecke – visai ne teroristai, o beveik mieli ir malonūs žmonės. Bet dabar šiems vaikinams jau nusiprausti nepavyks. Visi, kas pripažįsta “DLR” ir “LLR” ir su jais bendradarbiauja – oficialiai laikomi teroristų pagalbininkais. Be mūsų vietinių “kunigaikštukus” – Rytų oligarchų, tai skirta ir pagrindiniams terorizmo sponsoriui Ukrainoje – Rusijai.
2. JTO ataskaita dėl Ukrainos sudėjo taškus ant “i”. JTO papasakojo, kas iš tiesų yra prorusiški “liaudies pašauktiniai” (kaip juos vadina Rusija). Ir šis įvaizdis visiškai sutapo su tuo, ką matome mes – paprasti Ukrainos piliečiai, savo šalies patriotai. O matome mes banditus ir nusikaltėlius.
Juokingiausia, Rusija tuoj pat pasipiktino. Rusijos URM, įprastine megalysčių propagandos terminija, sukritikavo JTO. Rusijos valdžios manymu, jos sutręšę propagandininkai, kurie už purvo upes, liejamas ant Ukrainos, gauna Putino premijas ir apdovanojimus, – tai paskutinė teisingumo instancija. O visas pasaulis – melagiai.
Dievas mato, Kremliaus gyventojų galvose smegenis pakeitė ta pati surūgusi perlinė košė, kurią lapnoja Rusijos kareivukai Rostovo srityje, Ukrainos pasienyje.
3. Luhanske sulaikė pilietį, kurį vadina taip vadinamos “Pietryčių armijos” „vadu”, teroristą Aleksejų Rilke. Rodytųsi – kas čia tokio, nutvėrė eilinį banditėlį. Ausin jam – ir į cypę. Bet iš tiesų išsigimėlių, kiršinančių žmones Donbase, ne tiek jau daug. Pasodinti dešimtį – kitą prorusiškų “veikėjų” (kurie savo pasivadino ministrais, spikeriais ir vyriausiais vadais) – ir pusė problemų išspręsta. Tad – kuo daugiau tokių naujienų.
4. Ukrainos gynybos ministras šiandien pranešė: kariškiams, dalyvaujantiems ATO, bus gerokai padidinti atlyginimai, išplėstos socialinės garantijos ir lengvatos.
Tai –vienas iš labai retų atvejų Ukrainoje, kai reikia ir galima sveikinti naujus lengvatų gavėjus. Tuo pačiu premjeras Arsenijus Jaceniukas nurodė apūpinti būstų šeimas tų karių, kurie žuvo ATO metu. Ir tai taip pat labai aktualu. Vaikinai, liejantys kraują už šalies suverenitetą ir vientisumą – mūsų Didvyriai. Ir valstybė privalo padaryti viską, kad jie jaustų dėmesį ir rūpestį. Tai – teisinga.
2014.05.14 16:21
„Kiekviena virėja gali valdyti valstybę“. Šiandien ši Leninui priskiriama sparnuota frazė aktuali kaip niekad.
Ukrainos rytuose prisiveisė daugybė visokių rūšių „liaudies gubernatorių“, „apsiskelbusių merų“, „kariuomenės vadų“ ir kitokių „napoleonų“. O juk dar visai neseniai jie kartu su mumis važinėjo maršrutiniais autobusais, kaimyniniame gastronome pirko alų ir užsiiminėjo ne „respublikinių prožektų“ vadyba, o paprastais mirtingųjų reikalais.
Bet jei virėja gali valdyti valstybę, tai kodėl to nepabandžius animatoriui ar muilaviriui?!
„Apžvalgininkas“ jums papasakos apie pačius įspūdingiausius personažus iš naujųjų Ukrainos rytų lyderių būrio.
SENIS ŠALTIS IR JO MINISTRAI
Pavelas Gubariovas (nuotrauka viršuje) – 31 metų, „Donecko respublikos liaudies gubernatorius“. Didžiulio regiono vadovu „išrinktas“ 5-tūkstantiniame mitinge Donecke. Neseniai paskelbė kuriąs „Naujarusijos“ partiją.
Gimė 1983 metų kovo 10 dieną Severodonecke (Luhansko sritis). Baigė Donecko universiteto istorijos fakultetą. Įsteigė reklaminę įmonę „Morozko“(švenčių vaikams organizavimas) ir „Patison“(lauko reklama). Vedęs, turi 3 vaikus.
Aktyviai veržėsi politikon ir nesivaržė keisti pažiūrų. Priklausė Rusijos tautinės vienybės organizacijai ir vadovavo visuomeninei organizacijai „Europietiškas pasirinkimas“(štai koks staigus orientacijos pasikeitimas). Buvo Donecko miesto Kuibyševo rajono deputatu nuo Natalijos Vitrenko bloko, o vėliau partijos „Stipri Ukraina“ kandidato į deputatus patikėtiniu.
Beje, anksčiau doneckiečiai Gubariovą pažinojo ne kaip partijas keičiantį politiką, o kaip juokingą animatorių, kuriam ypač pavykdavo Senio Šalčio vaidmuo.
Šiuo metu internete galima pamatyti vaizdo įrašą, kuriame dabartinis „gubernatorius“ skundžiasi kainų augimu ir prašo tėvų kuo greičiau „užsakyti“ jį savo vaikučiams. Vėliau tiesiai prieš kamerą, padedant Snieguolei, Gubariovas persirengia Seniu Šalčiu – ir naujame pavidale atrodo labai įtikinamai. Bet kuriuo atveju, natūraliau, nei gubernatoriaus krėsle.
Internetiniame „Pirmo reklaminio portalo“ puslapyje yra smagus 2012 metų lapkričio 28 dienos Gubariovo interviu. Ten mūsų Paša prisistato maloniu jaunuoliu, „helenistinių tradicijų sekėju, postuluojančiu harmoningą dvasios, proto ir kūno vystymąsi“.
Pridursime, kad dabar, vadovaujama „liaudies gubernatoriaus“ Gubariovo, dirba jo žmona ( „Donecko liaudies respublikos užsienio reikalų ministras“), o taip pat ir dar vienas įmonės „Morozko“ animatorius Miroslavas Rudenko („DLR Vyriausybės narys“). Žodžiu, „cirkas“ tiesiog pakeitė registracijos adresą…
DONECKO LIAUDIES RESPUBLIKOS „МММ“
Denisui Pušilinui – 33 metai, jis „laikinosios Donecko Liaudies Respublikos Vyriausybės pirmininkas“.
Gimė 1981 metų gegužės 9 dieną Makejevkoje (Donecko sritis. Mokėsi Makejevkos miesto licėjuje ir Donbaso statybos bei architektūros akademijoje (įmonių ekonomikos fakultete). Nuo 1999 iki 2000 metų tarnavo Ukrainos Nacionalinėje gvardijoje.
Nuo 2002 metų dirbo prekybinėje „Saldaus gyvenimo“ įmonėje. Ir kartu saldų gyvenimą žadėjo paprastiems žmonėms, agituodamas juos investuoti pinigus į „MMM“ piramidę (nuotraukoje su įmonės marškinėliais). Buvo, beje, ne paprastas savanoris, o svarbus „MMM“ partijos narys – „Ми маємо мету“(„Mes turime tikslą“, ruošėsi net eiti į rinkimus) ir vienas iš jos vadovų (rengė spaudos konferencijas ir vedė seminarus). Internete iki šiol yra keletas filmukų, kuriuose Pušilinas postringauja apie „MMM“ perspektyvas. Bet mes žinome, kaip ta afera užsibaigė…
Įdomu, kad laikraščio „Šiandien“ duomenimis, „DLR Vyriausybės“ galva kurį laiką dirbo kazino krupje. Pušiliną bendrai traukia visokie azartiniai ir nešvarūs reikaliukai…
MUILAVIRYS MERAS
Viačeslavai Ponomariovui – 49 metai, vienas iš „Donecko Liaudies Respublikos“ lyderių, Slovjansko „liaudies meras“. Pats save pasiskyręs.
Gimė 1965 metų gegužės 2 Slovjanske. Pasak jo, tarnavo kariuomenėje ir laivyne (keistas derinys). 1990 metais ėmėsi verslo, paskui vadovavo siuvimo įmonei, vėliau – muilo virimo fabrikui (ir dabar tebėra jo savininkas). Nuo 2005 iki 2011 metų gyveno Kijeve, dirbo statybose, vėliau grįžo į Slovjanską. Perpardavimui iš Rusijos į Ukrainą varydavo mašinas. Išsiskyręs. Gyvena su mama.
Ponomariovo biografijoje yra nurodomas dalyvavimas kažkokiose „specoperacijose“, kuriomis gali būti paaiškintas dviejų vienos rankos pirštų trūkumas – pagal vieną iš versijų, juos nukirto kulka ar sprogimas.
Nepatvirtintais duomenimis „liaudies meras“ – Rusijos pilietis ir nuo 2009 metų jam Rusijoje paskelbta paieška. Jis esą stipriai prisidirbo Kalmukijos sostinėje Elistoje.
Kadaise Ponomariovas buvo kandidato į Aukščiausiosios Rados deputatus Sviatoslavo Cypino, kuris balotiravosi 47-oje apylinkėje nuo Žaliųjų partijos, patikėtiniu. Vėliau paaiškėjo, kad Cypinas domisi net tik politika ir ekologija. 2012 metų gruodžio 19 dieną, pareiškę įtarimus dėl žmogaus pagrobimo ir 500 tūkst. grivinų prievartavimo, jį sulaikė Kovos su organizuotu nusikalstamumu skyriaus darbuotojai. Kalbama, kad Ponomariovą taip pat įtarinėjo, bet įkalčiai prieš jį nebuvo rasti.
BOMŽAI IŠ PLIAŽO
Gegužės 12 dieną interviu „Rusų laikraščiui“ „liaudies gubernatorius“ Gubariovas pareiškė, kad „du trečdaliai prorusiškųjų aktyvistų buvo išlaikomi oligarcho Rinato Achmetovo“.
Pats turtingiausias žmogus Ukrainoje į kaltinimus neatsakė – suprask, milijardieriui nepridera aiškintis dėl neaiškaus tipo kliedesių. Bet Achmetovą užstojo gimtoji Regionų partija.
„Savo interviu „Rusų laikraščiui“ vadinamasis liaudies gubernatorius Pavelas Gubariovas padarė keletą netaktiškų pareiškimų Regionų partijos ir vieno jos narių – Rinato Achmetovo – adresu, kurie, akivaizdu, reikalauja paaiškinimo“, – sakoma oficialiame RP pareiškime. „Visų pirma mes norėtume pabrėžti, kad Rinato Achmetovo, programos „Našlaitystei – NE “ autoriaus, vaikų sporto mokyklų sistemos kūrėjo ir organizatoriaus, žmogaus, kuris labai daug nuveikė šaliai kovojant su tuberkulioze ir onkologinėmis ligomis, kuris nuo pagrindų rekonstravo ir sukūrė šimtus tūkstančių darbo vietų, pastatė įžymiąją „Donbaso areną“, įnešė didžiulį indėlį į Donbaso ir visos Ukrainos vystymąsi, veiklą įvertins visuomenė, o ne kažkoks apsišaukėlis ir aferistas“.
Toliau eina pats stipriausias smūgis: „Beje, Rusijos piliečiai, ko gero, sunkiai gali įsivaizduoti, kas toks Ukrainos sąlygomis iš tikro yra „liaudies gubernatorius“. Jei aiškinti suprantamai, vaizdelis maždaug toks – grupė bomžų iš Tuapsė pliažo atsiveda savo vadeivą į Krasnodaro Dūmą ir pareiškia: „Štai jūsų naujasis liaudies gubernatorius“. Ši kompanija, kartu su visu savo „lyderiu“, geriausiu atveju atsidurtų beprotnamyje“.
Ir reziume: „Regionų partija visuose rinkimuose gaudavo ne mažiau nei 30% rinkėjų balsų. Ir net sunkiausiu partijai metu liaudies pasitikėjimo ja reitingas yra aukštesnis, nei drauge sudėtų gubariovų, cariovų, šarikovų ir kitų“.
Sergėjus Koliada
šaltinis: http://obozrevatel.com/politics/73526-bomzhi-respublikanskogo-masshtaba.htm
vertė G. Dambrauskienė
