Štai toksai tikrasis interesų tinklas Ukrainoje – pradedant Dešiniuoju sektoriumi, ES ir JAV, o baigiant Rusija, Viktoru Janukovyčiumi ir Vladimiru Putinu.
išvertė ir adaptavo: senisalbinasTag: JAV
Švarkas ỹra per siūles
Sofja Kornienko
(Radijo stoties „Laisvė“ neetatinė korespondentė Beniliukso šalyse (Amsterdamas), – vert. pastaba.)
Vertė Laima Žilaitytė-Mayer
Paskelbta 2014 04 26 9:30
Putinas Ukrainoje kariauja hibridinį karą, sako atsargos generolas majoras Frankas van Kappenas (Frank van Kappen), Nyderlandų parlamento aukštutinių rūmų (Eerste Kamer, lietuviškai – pirmieji rūmai) narys. Praeityje generolas van Kappenas taip pat dirbo JTO ir NATO patarėju saugumo klausimais. Kas gi yra tasai Putino hibridinis karas ir kiek Vakarai pasiruošę įsivelti atsakydami į jį, generolas papasakojo interviu „Laisvės radijui“.
Rusijos veiksmai Ukrainoje privertė NATO susimąstyti
NATO užsakymu 2004 metais atliktas tyrimas pavadinimu „Multiple Futures“ buvo bandymas pažvelgti į ateitį, pabandyti įsivaizduoti, ko artimiausiais metais galima tikėtis tarptautinio saugumo srityje. Tyrimo darbe dalyvavo daugiau nei aštuoni tūkstančiai mokslininkų, kariškių ir politikų; mokslininkai, beje, buvo ne vien tik iš NATO valstybių. Tyrėjai suformulavo keletą pagrindinių išvadų (ir šios jų pranašystės jau pradėjo pildytis). Pagal vieną iš scenarijų, silpnos, skirtingų nuomonių padalintos tarptautinės bendruomenės fone įmanomu taps sugrįžimas į XIX a. primenančią politiką, kai stiprios valstybės primeta savo valią silpnoms, nes tarptautinės bendruomenės, kuri galėtų pažaboti tokį jų elgesį, faktiškai nėra. Šiandien mes esame panašios įvykių eigos liudininkais, sako generolas Frankas van Kappenas:
Kaip Dmitrijus Tymčiukas Rusijos blogosferą „nulaužė“
Šaltinis: http://globalvoicesonline.org
Vertė: Milda Petrokaite
Apie Dmitry Tymchuk veiklą nuo 2008 metų iki dabar rašo Konektikuto universiteto (JAV) kandidatas į mokslininkus Kevin Rothrock.
Dmitrijus Tymčiukas – labai įvairiapusė asmenybė. Jis teigia, kad yra vykdęs „oficialias užduotis“ Irake, Kosove ir Libane. Pats save įvardija kaip Ukrainos kariuomenės atsargos karininką. Nuo 2008–ųjų metų jis buvo internetinio puslapio flot2017.com, kuris spaudė Rusiją išvesti Juodosios jūros laivyną iš Sevastopolio, vyriausiasis redaktorius. Pagal Tymčiuko facebook‘o paskyroje pateikiamą informaciją, pastaruosius šešerius metus jis taip pat yra „Karinių – politinių tyrimų centro“ direktorius.
Rusijos „blogeriai“ slepiasi smėlyje nuo Dmitry (fotomontažas – straipsnio autoriaus)
Prieš kurį laiką šiais metais jis ir keletas kitų kariuomenės atsargos karininkų sukūrė grupę, pavadintą „Informacinis pasipriešinimas“ („InfoResist“), kuri reguliariai praneša naujienas ir pateikia komentarus apie neramumų apimtuose Ukrainos pietryčiuose vykstančius įvykius. „Informacinis pasipriešinimas“ neturi savo internetinio puslapio (reikia paminėti, kad tokį vardą ir interneto adresą skubiai „pasisavino“ kita grupė). Taigi, Tymčiukas publikuoja „Informacinio pasipriešinimo“ naujienlaiškius savo asmeninėje facebook‘o paskyroje, kur jį seka įspūdingas sekėjų skaičius – 77 420 (per du mėnesius šis skaičius išaugo dvigubai). Nuo 2014 m. kovo mėn. laikraštis „Kyiv Post“ išvertė netoli 40 jo straipsnių į anglų kalbą. Prieš dvi dienas „Huffington Post“ paskelbė Tymčiuko „Depešos iš Donecko“ vertimą.
NATO papasakojo, kaip Rytų Ukrainoje išsiduoda Rusijos kariškiai
Aljanso analitikai mano, jog Rusijos „specnazą“ išduoda profesionali laikysena, ginkluotė ir elgimosi su ja pobūdis. Savanoriams toks elgesys nebūdingas.
Amerikietis generolas Philipas Breedlove’as, vadovaujantis Jungtinėms NATO Pajėgoms Europoje, teigia, jog Rytų Ukrainoje veikia Rusijos armijos profesionalūs daliniai. Apie tai jis parašė savo tinklaraštyje.
„Sunku suvokti, kad staiga Rytų Ukrainoje iš liaudies iškilo ginkluoti kaukėti vyrai ir ėmė sistemingai užiminėti vyriausybinius pastatus. Tai sunku suvokti, nes tai – tiesiog netiesa. Tai, kas vyksta Rytų Ukrainoje, yra gerai suplanuota ir organizuota karinė operacija, ir, mūsų vertinimu, ją įgyvendina Rusija. JAV ir Europos lyderiai viešai pareiškė manantys, kad už Ukrainos įvykių slepiasi Rusijos pajėgos. Norėdamas paaiškinti, kodėl aš visiškai sutinku su šiais pasauliniais lyderiais, aš norėčiau pateikti keletą mūsų analitikų pastebėjimų“,- pasakė Breedlove. Continue reading
Balandžio 17 dienos įvykiai
Broliai ir seserys, balandžio 17 įvykių apžvalga.
Blogosios naujienos:
1. Vladimiras Putinas iškeliavo į astralinį pasaulį. Galima nebelaukti sugrįžtančio.
Jo šiandieninė „tiesioginė linija“ – tai karštinės krečiamo klejonių protokolas. Ko vertas vien pasakojimas apie Rytų Ukrainą kaip „Naujarusiją, šaknimis susijusią su Rusija.“
O jo pasakojimas apie tai, kad Rusijos kariškiai Ukrainos rytuose – „melas“? Šis Kremliaus pasakorius kovo mėnesį lygiai taip pat apsiputojęs skelbė, kad Kryme nėra Rusijos kariškių. Paskui paaiškėjo, kad jų ten 22 tūkstančiai. Šiandien Putinas ir pats pripažįsta: taip, anuomet Kryme už vietos „savigynos“ stovėjo Rusijos kareiviai.
Klausimas: kas šiuo ištisai meluojančiu padaru dar tiki? Pasaulyje – niekas. Bet juk prie ekranų sėdi jo valdiniai, Rusijos gyventojai ir klusniai linksi: caras teisybę sako. Net ir nežinai, juoktis ar verkti.
2. Tęsiasi ekstremistų akcijos rytuose. Neramu Stachanove – tarp kitko, Jurijaus Karino, dar vieno mūsų „IP“ grupės koordinatoriaus, tėviškėje. Prorusiški šuneliai kvailioja Donecke.
Neramu ir kituose regionuose. Šiandien apie ekstremistinių akcijų galimybę kalbėjo Zaporožės srities vietinės valdžios atstovai.
Mes turime ir savo informacijos šiuo klausimu. Mūsų duomenimis, šiandien Kryme į Saki oro uostą atvyko lėktuvai su „Putino turistais“. Juos laipino į mikroautobusus su Zaporožės srities numeriais. Nieko gero tai nežada.
Gerosios naujienos:
1. Ukrainos, ES, JAV ir Rusijos susitikime pasiekta keletas susitarimų.Tarp jų ir dėl užgrobtų pastatų Ukrainoje išlaisvinimo ir ekstremistų amnestijos. Nuskambėjo kaip kreipimasis į konflikto „šalis“.
Klausimas, ar galima tikėti Rusija. Juk ji taip ir nepripažįsta, kad visas šis beprotnamis atsirado dėl jos kaltės. Taigi, visi jos pareiškimai – tuščios kalbos. Beje, net Maskvai pripažinus savo vaidmenį, tikėjimo jos gerais ketinimais nepadaugėtų.
Todėl, kokį vaidmenį suvaidins šie susitarimai – dar labai neaišku. Asmeniškai aš pats žiūriu į juos gana skeptiškai: galvoju, kad Maskva dalyvauja derybose, norėdama išvengti naujų Vakarų sankcijų, o iš tikrųjų tęsia savo juodą darbą. Bet pažiūrėsim. Galų gale, nors toks dialogas tarptautiniame lygyje.
Dar vienas pliusas: tokiomis aplinkybėmis bent jau rytoj galime nelaukti Rusijos įsiveržimo. Bet tai nereiškia, kad jo nebus, sąlyginai kalbant, poryt.
2. Kažkaip nejučia į antrą planą pasitraukė tų mūsų bendrapiliečių, kurie liko Kryme, tačiau neliepsnoja meile okupantams, problema. Jie nori išsigauti į žemyną, bet negali. Valstybei, regis, tai ir anksčiau mažai terūpėjo. Tačiau dabar tie žmonės tiesiog pamiršti.
Tai, žinoma, jokiu būdu ne pozityvu. Pozityvu tai, kad dėl rinkiminės kampanijos padėtis gali pagerėti. Šiandien Kryme apsilankė kandidatė į Ukrainos Prezidentus N. Korolevskaja – ji vietoje nagrinėjo tokių šeimų problemas.
Mes žinome, kad jos arkliukas – socialinės temos. Kaip tik tai, kas aktualu šiandien. Kryme visos socialinės garantijos išdraskytos, Ukrainos valstybės ir tų piliečių sąveika absoliučiai nesuprantama.
Greta socialinės, egzistuoja ir šių žmonių elementaraus fizinio saugumo problema. Anksčiau Rusija iškėlė sąlygą: krymiečiai iki balandžio 18 dienos turi apsispręsti dėl pilietybės. Kas bus su tais, kurie nepriims Rusijos pilietybės – niekas nežino.
Jei jau tyli oficialusis Kijevas, tokius klausimus turi kelti politikai. Tegul ir ant priešrinkiminės kampanijos bangos. Svarbiausia – jų nenutylėti. Juk už kiekvienos problemos – konkretūs žmonės, mūsų broliai ir seserys.
3. Šiandien Donecke į vieningą Ukrainą remiantį mitingą susirinko 3 tūkstančiai žmonių, Luhanske – 1 tūkstantis.
Daug tai ar mažai – nesiimu spręsti. Bet žinau, kad jie – patys aktyviausi patriotai. Žmonių, kurie tiesiog nori taikiai gyventi stabilioje ir vieningoje Ukrainoje – šimtus kartų daugiau.
Aš skiriuosi su tavimi, Rusija. Visam.
Ilma Baliukaitė: išverčiau, ką sausio 8 d. rašė Borysas Filatovas, dabartinis Dnepropetrovsko apskrities administracijos pirmininko pavaduotojas vidaus reikalams:
„Kažkada seniai, kirsdamas JAV motociklu nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno per visą kontinentą, susimąsčiau ties paprastu klausimu, į kurį pabandžiau atsakyti savo telefilme: „Kodėl mūsų bendrapiliečiai taip smarkiai nemėgsta amerikiečių? Tų iš esmės netgi labai simpatiškų žmonių.“ Na, suprantama, kai apie savo neapykantą viskam, kas amerikietiška, prisipažįsta arabai arba, pavyzdžiui, Venesuelos gyventojai. Bet kokios racionalios priežastys verčia mūsų tėvynainius nekęsti JAV?
Mūsų nemeilė viskam, kas amerikietiška, kažkokia nepaaiškinama, tiesiog zoologinė. Ir visi argumentai yra maždaug tokie: „Ach, tie amerikiečiai! Tokie jau jie! Visur kiša savo nosį! Juk jie visi buki! O be to, ir nutukę! O jau tie jų telešou! Vien tik McDonalds‘as ko vertas!“
Kritiški pasisakymai apie JAV gali ne tik apsiriboti pateiktomis tezėmis, bet ir pasipildyti priklausomai nuo oratoriaus „išsilavinimo“ lygio. O oratorium gali būti bet kas – nuo miesto marginalo iki Regionų partijos deputato (beje, labai dažnai skirtumas tarp šių dviejų subjektų visai nežymus).
Įdomiausia, kad iš kiekvieno konkretaus ir atskiro amerikiečių nekentėjo JAV piliečiai nieko nėra atėmę, niekuo nėra jo nuskriaudę, netgi apie jo egzistavimą nieko nenutuokia. O jei ir nutuokia, tai spjaut jiems ant jo.
Didžioji dauguma tų, kurie rašinėja nesąmones internete arba balsuoja už Viktorą Fiodorovičių Janukovyčių, ne tik nė karto nesilankė JAV, bet net ir nematė nė vieno gyvo amerikiečio, o juolab su juo nebendravo, nes angliškai nemoka nė žodžio. Ką jau ir kalbėti, amerikietiško gyvenimo būdo kritikai dažniausiai neturi dvasinių jėgų nuvažiuoti net į savo pačių sostinę. Ir išvis, kurių galų mums ta Amerika, mes ir taip apie ją viską žinom: „Išgamos! Jie ten visi buki išgamos! Mums Balabanovas su velioniu Bodrovu teisingai apie Ameriką viską parodė.“
Kitas dalykas, kad išnaudojo jie savo negudriame filme visus niekingiausius ir šleikščiausius kompleksus – nuo neapykantos viskam, kas ukrainietiška, iki paniekos juodaodžiams.
Pats asmeniškai pasakysiu, kad daug dalykų, kuriuos pasakoja apie amerikiečius – labai dažnai teisybė… Ir nuoširdumas jų būna išties suvaidintas, ir tikrai pamišę jie dėl savo idiotiškų taisyklių, kurias patys ir sugalvojo. Štai, pavyzdžiui, nutarė amerikiečiai pardavinėti alkoholį tik pilnamečiams ir tik turintiems dokumentus. Ir būk tu nors 84-erių senolis su barzda, bet be vairuotojo pažymėjimo ar kitokio ID net alaus butelio negausi. Negalima – ir viskas.
Paprasti JAV gyventojai iš aukšto vadinami redneck‘ais, t. y. raudonsprandžiais. Jei kas Amerikoje mano, kad Ukraina yra Sibire, neskaito knygų, o atostogaudamas viešose vietose elgiasi kaip gyvulys, tai būtent ir yra tas redneck‘as.
Bet mes jų nemėgstam todėl, kad patys esame tokie, kaip jie. Įtarūs, kompleksuoti ir „užsisiuvę“ savo asmeninėse problemose. Užsigeriantys tariamą dvasingumą alučiu „Černigovskoje“.
Tačiau tikroji Valstijų jėga – tai jų stebėtina įvairovė, kurios per vandenyną mes taip ir neįstengiam įmatyti. Kuo geros Valstijos, tai tuo, kad čia tu gali būti bet koks: baltas ar juodas, liberalas ar konservatorius, hipis ar japis. Nori – gyvenk demonstratyviai religingame Tenesyje, o nori – pažangiojoj Kalifornijoj, pasakiškoj valstijoj, turinčioj šeštą pagal apimtį ekonomiką pasauly. Gali leisti savo dienas neaprėpiamose Teksaso rančose arba Vermonto miškuose, o gali deginti gyvenimą beprotiškajame Los Andžele.
…O dar per vieną iš savo ankstesnių apsilankymų Nacionaliniame kosmonautikos muziejuje Vašingtone aš pastebėjau, kad amerikiečiai labai gyvai domisi sovietine kosmoso įsisavinimo istorija. Tąsyk man vėl teko įsitikinti tuo, kad šie „buki, riboti ir visur savo nosis kaišiojantys“ žmonės Johno Kennedy kosmoso centre parengė ištisą ekspoziciją, skirtą SSRS pirmavimui užkariaujant kosmosą.
Nežinau, gal tai smulkmena… Tik kad va Rusijos muziejuose aš nemačiau Shepardo ir Armstrongo fotografijų…
…Gal aš tiesiog blogai ieškojau…“
O čia jis priduria šiom dienom:
„Gyvenimas parodė, kad problema buvo ne mano prasti ieškojimai.
…Remiantis paskutiniais sociologiniais tyrimais, 74 proc. Rusijos piliečių palaiko galimą karinį įsiveržimą į Ukrainą…
Draugą nelaimėje pažinsi. Ar ne taip, mano „broliai“ rusai?
Aš skiriuosi su tavimi, Rusija. Visam.
„Redneck‘as“ ir nežabotas amerikiečių imperialistas Borysas Filatovas. Tas, kuris mano, kad pasauly liko tik viena šalis, kuri iš tikrųjų neša pasauliui demokratiją ir laisvę…“
https://www.facebook.com/borys.filatov/posts/621584807923420
Finita la Comedia
Dmitrijus Oreškinas
Politologas, Rusijos Mokslų akademijos Geografijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis
Aštrioji Ukrainos krizės fazė praėjo. Svarbiausias klausimas – ar Putinas ryšis įvesti kariuomenę į Rytų Ukrainą – išspręstas. Nesiryš. Nors karinė, ekonominė ir geostrateginė logika tiesiog to reikalavo. Drėkinimo kanalas, elektra, žaliava pramonei ir pagamintos produkcijos išvežimas – visa tai diktuoja būtinybę perimti aplinkinių sričių kontrolę. O dabar Krymas – apgultas eksklavas. Neišvystyti uosto terminalai aiškiai neparuošti išaugusiam prekių srautui priimti, todėl paistalai apie tiekimą jūra, kaip ir šnekos apie tilto per Kerčės sąsiaurį statybą (mažiausiai 3-4 metai) – lengvai nuspėjama propaganda. Negana to, esama ir Padniestrės faktoriaus – ji atsidūrė nedraugiškos Moldavijos ir dar nedraugiškesnės (dabar) Ukrainos gniaužtuose. Taigi Lugansko-Odesos sausumos koridorius iki Padniestrės – taktiniu požiūriu būtinas reikalas.
Bet karo logika susiduria su politine logika. Kremlius nesitikėjo tokio Vakarų sutelktumo. Buvo manoma, kad jie patriukšmaus ir užsičiaups – kaip ir nutiko su Gruzija. Tačiau trečiojo laipsnio sankcijų perspektyva pasirodė esanti labai reali – blaiviai mąstant, režimas šių sankcijų gali ir neišlaikyti. Antra, su kiekviena praleista diena Ukrainos armijos (kokia ji yra – tokia) galia vis auga. Susišaudymų tikrai būtų neišvengta, o kolektyvinis Putinas visai netrokšta cinkuotų karstų ir brolžudiško karo svetimoje teritorijoje pradininko šlovės. Trečia, strategai nepakankamai įvertino visuomenės palaikymą. Kijevo valdžios ir vakariečių Rytuose nemėgsta – tik to maža, kad Rytai imtų džiaugsmingai sveikinti atpažinimo ženklų neturinčius žaliuosius žmogeliukus. Ypač jei tie ims šaudyti. O šaudyti (žr. aukščiau) teks. Ukrainos Rytai, be jokios abejonės, norėtų didesnio savarankiškumo ir nepriklausomybės. Būtent todėl jie nenori iš Kijevo valdžios beatodairiškai patekti po Maskvos pėda. Priešingai, suvokiant dabartinės Kijevo valdžios silpnumą, Rytams dėl savo statuso sutvirtinimo geriau derėtis su ja, o ne su jokių alternatyvų nesiūlančiu Kremliumi.
Tai, kad Kremliaus Korporacija nepasiruošusi eskaluoti konflikto, patvirtina ir vienas faktas – Igoris Sečinas už 1 milijardą rublių įsigijo po Krymo anšliuso atpigusių „Rosneft“ akcijų. Sečinas puikiai informuotas ir jeigu jis būtų tikėjęsis krizės paaštrėjimo, būtų dar savaitėlę kitą luktelėjęs, kol kursas smuktų dar žemiau – po įsiveržimo taip neišvengiamai būtų nutikę. Reiškia, nesitikėjo. Klausimą iš kur jo kišenėje reikiamu laiku atsirado milijardas gal atidėkime į šalį.
Naktinis Putino skambutis Obamai ir vėlesnis J. Kerry lėktuvo sugrąžinimas tam, kad šis Paryžiuje susitiktų su Lavrovu, buvo aiškus signalas – norima aptarti atsitraukimo sąlygas mainais reikalaujant „federalizuoti“ Ukrainą ir nutraukti Padniestrės blokadą. Amerikiečiai, priešingai, nei nuoširdžiai tiki patriotiška visuomenė, nėra kvailiai. Jie signalą suprato taip, kaip jį ir reikėjo suprasti: pulti Kremlius bijo.
Ministrą Lavrovą galima tik užjausti. Jam teko ginti pozicijas, kurių iš principo neįmanoma išlaikyti. Jis padarė viską, ką gali, iš tos nevilties net paskleisdamas krūvą pasakėlių apie Padniestrę, „Dešinįjį sektorių“ ir snaiperius. Tai, žinoma, buvo skirta ne Kerry – šis šienas buvo patriotiškai visuomenei pašerti. Kad turėtų ką atrajoti, kai nėra apie ką kalbėti. Bet politika turi savas taisykles – jei partneriui iš anksto aišku, kad pasvėrei visus įsiveržimo už ir prieš ir supratai, kad skaudžiai gausi per subinę, kvaila reikalauti, kad už rūpestį nuosava subine dovanai dar ir meduolių duotų. Todėl ponas Kerry buvo prognozuojamai nesukalbamas: niekas, gerbiamieji, jūsų į Krymo pelėkautus varu nevarė. Štai ir valgykite savo nemokamą sūrį, įtikinėdami šalininkus, kad privertos uodegos visai neskauda. JAV griežtai reikalauja į derybas įtraukti ir Kijevo valdžią, tą, apie kurios nelegitimumą taip garsiai kalbama Kremliuje. Ir, regis, teks sutikti – nes Rytų Ukrainos destabilizacijos ir atskyrimo viltys nepasiteisina.
Pasverkim, kas lieka. Ambicinga istorija prasidėjo pažadais sugrąžinti Ukrainą (visą!) į Maskvos įtakos sferą, integruoti ją į Muitų sąjungą ir Eurazijos vertybių sistemą. Tokia buvo maksimali programa. Akivaizdu, kad ji žlugo. Atėjo minimalios programos eilė – priglobti po savo sparneliu nors Ukrainos Rytus ir Krymą. Korporacijos kalba tai vadinama kodiniu žodžiu „federalizacija“. Pirmas šią nuostabią idėją dar 2004 metų „oranžinės revoliucijos“ laikais išsakė NVS šalių instituto direktorius K. F. Zatulinas. Tada jis kalbėjo daug drąsiau ir „federalizaciją“ interpretavo kaip siūlymą Ukrainos Vakarams dingti į savo Europą, o Rytams – grįžti į Rusijos įtakos zoną. Tuometinė Korporacija turėjo su „federalizacija“ susijusių iliuzijų, kad Rytai, pagal nutylėjimą, apima ir Kijevą. Dabar ambicijos apmalšo: girdime aistringas kalbas apie „mūsų“ Charkovą ir Donbasą, daug rečiau apie „mūsų“ Odesą. Kijevas per dešimtį metų pamažu nuklydo į Vakarus – tai natūralus europietiškų vertybių pranašumo, palyginus su patriotinėmis Korporacijos pasakomis, rezultatas.
Naudinga žinoti, kad Angelos Merkel ir kitų Europos politikų lūpose „federalizacijos“ terminas reiškia visai ką kita – vienos suverenios vyriausybės rėmuose esančius vidinius statutinius santykius tarp žemių ir federalinės vyriausybės. Panašiai, kaip federacinėje Vokietijoje ar federacinėse JAV. Teritorinių statusų perskirstymo Ukraina, greičiausiai, neišvengs – bet ji iš paskutiniųjų stengsis apsieiti be broliškos Kremliaus pagalbos.
Kovo 30 dieną tapo aišku, kad programa-minimum irgi žlugo. Kolektyvinis Putinas priverstas tenkintis simboline pergale Kryme, sukėlusia trumpalaikį populiarumo pliūpsnį ir ilgalaikius finansinius ir ekonominius dotacijomis paremto eksklavo išlaikymo probleminėje apsuptyje sunkumus. Pridėkime augančią tarptautinę izoliaciją. Pridėkime galimą Padniestrės blokadą – o ko jūs tikėjotės? Pridėkime tikėtinus Vakarų veiksmus dėl naftos ir dujų. Pergalės fanfaros nuaidės, o problemos liks.
Nepavyksta sužlugdyti naujojo Ukrainos prezidento rinkimų. Nors bandymai, be abejonės, bus tęsiami. Respublikos elitai (kol kas?) rodo sugebėjimą siekti kompromisų ir formuoja adekvačius rinkiminius aljansus. Tuo pat metu kandidatams iš Rytų bus a priori sunkiau: Janukovičius gracingai pašalino iš Regionų partijos elektorato milijonus nusivylusių rinkėjų. Putinas ne mažiau gracingai atėmė dar pusantro milijono krymiečių balsų. Tad naujasis prezidentas bus greičiau Kijevo, negu Donecko. Maskvai bet kuriuo atveju su juo teks tvarkyti reikalus – ir kur kas nepalankesnėmis sąlygomis nei prieš pusmetį, kai Kremlius tik užvirė Ukrainos apžavėjimo košę.
Tolesnę įvykių eigą nesunku numatyti. Kompensuodama nesėkmes Ukrainos ir tarptautiniuose frontuose, Korporacija bus priversta užsiimti vidaus politikos varžtų užveržimu. Bus priversta užtildytipaskutinę nepriklausomą žiniasklaidą, per kurią prasisunkia objektyvus vadovybės veiksmų vertinimas, kovoti su internetu, klykti apie „penktąją koloną“ ir skųstis imperialistų apsuptimi. O kokios dar reakcijos iš artimiausių kaimynų (Baltijos šalių, Suomijos, Gruzijos, Moldavijos…) jūs leidžiate sau tikėtis, nei iš šio nei iš to įvesdami kariuomenę į nepriklausomos valstybės teritoriją? Kas, jei ne NATO, gali garantuoti šių šalių, kuriose irgi gyvena rusai, kuriuos Kremlius staiga gali nuspręsti apginti, saugumą ir nepriklausomybę?
Ukrainos krizei perėjus į ilgalaikę „šaltąją“ fazę, kai lemiamą reikšmę įgyja „minkštoji galia“, europietiškoji sistema toliau po truputį augins savo socialinius ir ekonominius privalumus, į kuriuos Kremlius neturi ką atsakyti. Jei, žinoma, atsakymu nelaikysime žaliųjų žmogeliukų ir Russia Today žviegimo, į kurį jau seniai niekas nekreipia dėmesio, kaip nekreipdavo dėmesio į TASS, kuris visada būdavo įgaliotas pareikšti ką nors egzotiško.
Vakarams nėra kur skubėti. Jie neblogai jaučiasi, nešami naujų technologinių sprendimų bangos po truputį kyla iš ekonominės krizės. Kyla ir energetikos srityje. O štai apie Putino vamzdžių imperiją to nepasakysi. Tie, kas lygina Putino veiksmus Kryme su Hitlerio veiksmais Sudetuose ir Austrijoje, neatkreipia dėmesio į labai svarbią aplinkybę. Hitleris savo ekspansijos programą grindė galingu ekonominiu pakilimu, susijusiu su išėjimu iš globalios 30-ųjų depresijos ir naujo didžiojo Kondratjevo ciklo pradžia. Ekonomikos vėjas pūtė į to niekšo bures.
Akivaizdžios mūsų ūkio recesijos fone Putinas iš nevilties griebėsi Krymo – tikėjosi pridengti savo skausmingą nesėkmę su Muitų sąjunga. Jei pašalintume TV šamanų būgnus, pamatytume, jog džiaugtis visiškai nėra kuo. Įtikinti save, kad 2 milijonai Krymo piliečių yra daugiau ir geriau negu 43 įsiutusioje Ukrainoje likę milijonai – užduotis ne vidutiniam protui. Bijau, kad net neprilygstamasis D. Kiseliovas nesugebės su reikiamu tvirtumu pūsti (ar ką jis ten daro) prieš akivaizdumo vėją.
Orų prognozė aiški: pelėkautai užsidarė. Nemokamas televizijos sūris baigsis po pusmečio, jei ne anksčiau. Vamzdžių Korporacijai telieka tik rodyti pro grotas išskėstus pirštus ramiai ją lenkiančioms išsivysčiusioms šalims. Korporacijos negaila – jai pačiai vieta zoologijos sode. Gaila tų, kuriuos ji, prieš numirdama nuo neprivalgymo pagal visiems žinomą pavyzdį, suris arba sutraiškys savo narve. Gaila Rusijos, kuri vėl skęsta audringuose, į ovacijas pereinančiuose plojimuose.
Vertė: Marius Burokas ir Sigita Milašienė. Redagavo: Marius Burokas.
Putinas ir Krymas: teisinio absurdo teatras
Pateikta: Dmitry Tymchuk, į lietuvių k. vertė Giedrė Bulgakovienė
Putinas ir Krymas: teisinio absurdo teatras
Krymo prijungimas prie Rusijos – teisinis absurdas, paremtas tik prievarta ir putinistiniais kliedesiais
Grupės „Informacinis pasipriešinimas“ sekcijos „Delta“
analizė
PUTINAS IR KRYMAS: TEISINIO ABSURDO TEATRAS
Šiai dienai dauguma Vakarų analitikų laikosi nuomonės, kad Krymas Ukrainai beviltiškai prarastas. Galbūt… Jeigu užimti pasyvią poziciją ir laukti Europos ir JAV pagalbos.
Na, jie mums , be abejo, padės, bet tik tuo atveju, jeigu Ukrainos vadovybė gins valstybinius interesus ir kovos iš paskutiniųjų už savo teises tarptautiniuose teismuose. O į tarptautinius teismus kreiptis verta, nes tik juose Ukraina gali apginti savo teisę į Krymą, į jame likusias valstybės įmones, užgrobtus laivus ir karinius dalinius.
Papildomas argumentas – palanki mums Europos Tarybos Venecijos komisijos pozicija dėl Rusijos Federacijos Valstybės Dūmos įstatymo projekto (№ 462741-6) apie supaprastintą naujų federacijos subjektų priėmimo tvarką atitikimo tarptautinės teisės normoms.
1. Goblinas* – už įstatymo ribų.
Ir be ginkluotų „marsiečių ateivių“, visuotinai pripažintų normų pažeidimų rengiant ir įgyvendinant Krymo referendumą, jo pasmerkimo tarptautinės bendrijos mastu ( tai patvirtinanti kovo 27 d. Jungtinių Tautų Organizacijos rezoliucija), yra ir daugiau įdomių teisinių momentų .
Kovo 20 dienos įvykiai
Dmitry Tymchuk kovo 20 dienos suvestinė
—
Broliai ir seserys, kovo 20 dienos suvestinė:
Iš blogų žinių:
1.Pats didžiausias nemalonumas tai, kad mūsų dabartinėse pastangose atsispirti Rusijai kovo 21 diena gali tapti atskaitos tašku ne patiems maloniausiems įvykiams. Pastarąją savaitę mus pasiekė daugybė signalų apie tai, kad rusų daliniai Kryme suaktyvinti: tą dieną prasidės kažkokie rimti veiksmai. Tokie signalai buvo ir iš rusų kariuomenės grupuočių mūsų pasienyje, ir iš Maskvos.
Mes, „Informacinio pasipriešinimo“ grupė, prieš jums pateikdami visą informaciją, stengiamės ją patikrinti triskart. Šių signalų aš dabar negaliu niekaip patvirtinti ir sukonkretinti. Tikėsimės, kad visi šie negeri krebždesiai – tik paskalos.
Kita vertus, pastarųjų savaičių įvykiai turi išsispręsti. Putinas negali amžinai laikyti tūkstančių savo kareivių prie Ukrainos sienos. Armija, gyvenanti suplyšusiose palapinėse, miške, vėsų kovą, ir ryjanti sausąjį davinį, labai greit neteks kovinės dvasios. Todėl ją reikia arba mesti pirmyn, arba atitraukti atgal. Norėtųsi tikėti, kad bus pasirinktas pastarasis variantas.
2. Mūsų daliniai Kryme masiškai nutraukia pasipriešinimą. Virš dalinių ir laivų keliamos rusiškos vėliavos. Mes dar prieš daugelį dienų apie tai ne kartą buvome perspėję. Deja, vadovybė Kijeve ir toliau guodėsi maloniomis svajonėmis, kad „išnyks mūsų priešai, kaip rasa saulės atokaitoj“ (згинуть наші вороженьки як роса на сонці – citata iš Ukrainos himno; red. past.) ir taip išspręs problemą. Neišnyko.
Man liežuvis neapsiverčia smerkti tuos mūsų kareivius ir karininkus, kurie sulaužė Priesaiką. Aš smerkiu kitus. Tuos, kurie kario Priesaikos nepriiminėjo, bet nuo jų sprendimų priklausė šių žmonių likimai.
3. JAV kategoriškai pareiškė, kad nedalyvaus kariniuose veiksmuose dėl Ukrainos. NATO apie tai pranešė kiek anksčiau.
Aš, kaip žmogus, kiek suprantantis karo politiką, puikiai suvokiu, kad tai šventa tiesa, nereikalaujanti svarstymo. Nei JAV, nei NATO neturi absoliučiai jokio pagrindo kariniams veiksmams. Dar daugiau: jų įsikišimas – tai betarpiškas trečiojo pasaulinio karo scenarijus.
Bet mane, velniai griebtų, domina klausimas: kam reikėjo apie tai garsiai skelbti ir visaip pabrėžti būtent tada, kai Putinas, užgrobęs Krymą, pasirengė antram šuoliui prieš Ukrainą ir laukia tinkamo momento? Kas traukė už liežuvio ir Vašingtoną, ir Briuselį?
Nenorite ar negalite įsikišti – sėdėkite ir tylėkite kamputyje. Kam provokuoti ir šiaip neadekvatų, į viso pasaulio nuomonę nusispjovusį agresorių?
Kam siundyti jį: girdi, prieš tave bejėgė Ukraina, niekas jos neapgins, draskyk ją! Tokių iškilių motyvų nesuprantu.
Iš gerų žinių:
1. „Tautiečių gynimo Kryme įkvėpti“ Kremliaus paranojikai nukreipė žvilgsnį į Estiją. JTO žmogaus teisių tarybos Rusijos atstovas staiga lyg pergėręs ėmė skelbti, kad „yra susirūpinęs požiūriu į rusus Estijoje“ ir prie to dar pridėjo situaciją Ukrainoje.
Estai šiame marazme, suprantama, nieko gero nemato (Estija nors ir NATO narė, bet oligofrenų su branduoline kuoka grasinimai jai ne itin malonūs). Bet mes matom. Tai paliudijimas visam pasauliui, jog Putino Rusija – tas pats naujasis Reichas, apie kurį aš nuolat kalbu. Ir naujųjų Sudetų (t.y. Krymo) Kremliaus nacistams nepakaks. Kuo anksčiau tai supras Vakarai, tuo geriau bus visiems.
2. Rusija grasina, jog imsis atsakomųjų priemonių, jei Ukraina kėsinsis į jos nuosavybę (Ukrainos teisingumo ministras yra išsakęs grasinimą kompensuoti ukrainiečių nuosavybės nacionalizacijos Kryme nuostolius iš „Gazpromo“ nuosavybės).
Tokie grasinimai šiuo atveju – tai signalas, kad Kijevas užmynė ant nuospaudos tariamai nepažeidžiamiems Kremliaus rembo. Pasirodo, rembo dreba dėl savo bandelių Ukrainoje. Jei klausimas bus išspręstas protingai, šių veidmainių gali laukti daug nemalonių pojūčių. O iš to – nauda Ukrainai ir jos tautai, be abejo.
4. Šiandien ukrainiečių žiniasklaida pranešė: Ukrainos karinių jūrų laivyno flagmanas fregata „Getman Sagaidačnyj“ išvijo rusų laivus iš Ukrainos teritorinių vandenų. Tiesiog išplaukė ir be jokio šūvio išvijo. Keturi priešo laivai spruko taip, kad retkarčiais pasiekdavo šviesos greitį. Rusų jūreivėliai biro už borto, kaip riešutai iš kiauro maišo.
Žinau, kad tai feikas, bet kad juos kur jo autorius – labai linksmas feikas!
Tegul nauja diena atneša mums viltingų naujienų, kurios nepasirodys apgavyste.
