Nuo balandžio 18 iki 22 dienos sekcija „Alfa“ („Informacinio Pasipriešinimo“ grupės koordinatoriai) surengė situacijos monitoringą pietrytinėse Ukrainos srityse.

Donecko srityje buvo tiriamas antiteroristinės operacijos (ATO) vykdymas. Charkovo, Luhansko, Dniepropetrovsko, Zaporožės, Odesos, Nikolajevo ir Chersono srityse – ekstremistinio (separatistinio) judėjimo potencialas ir perspektyvos.

Pateikiame trumpą ataskaitą.

Pastabos:

a) Ataskaita neatspindi daugelio aspektų, susijusių su „jėgos struktūrų“ veiksmais.
b) Ekstremizmo grėsmė regionuose įvertinta 10 balų skalėje (0 balų – grėsmės nėra, 10 balų – regioną kontroliuoja ekstremistai).

1. Dėl situacijos Donecko, Luhansko, Charkovo, Dnepropetrovsko ir Zaporožės srityse

Donecko srityje faktinio ATO „performatavimo“ fone su jos vykdymo trūkumais (žr. 3-čią punktą) ekstremistai pasiekė daug rimtų tikslų, turinčių labai neigiamą įtaką situacijos regione stabilizavimui.

Slovjanske ekstremistų įvykdytos diversijos, lydimos žmonių žūties, o taip pat akcija Kramatorske turėjo pasitarnauti pretekstu Rusijai eilinį kartą pareikšti, kad Ukrainoje vyksta „pilietinis karas“. Atsakydama į tai Ukrainos valdžia, deja, nesugebėjo pateikti įtikinamų įrodymų, jog diversijas įvykdė prorusiškos ekstremistinės jėgos.

Efektyvių veiksmų ATO (SO) rėmuose nebuvimas – o konkrečiai, negebėjimas užblokuoti ekstremizmo židinius – leido ekstremistams laisvai judėti po regioną, destabilizuoti situaciją įvairiose vietovėse.

Vietos gyventojai, dauguma kurių iš pradžių nejautę ypatingos antipatijos separatistų atžvilgiu, stipriai keičia savo nuomonę. Slovjanske ir Kramatorske ekstremistų „valdžia“ faktiškai pavertė šiuos miestus chaoso teritorija. Neturėdami elementarių garantijų, kad bus laikomasi žmogaus teisių, vietos gyventojai vis labiau linksta vieningos Ukrainos, teisėtumo ir viešosios tvarkos link.

Kaip ir reikėjo tikėtis, ekstremistai, pasiekę tam tikrų laimėjimų Donecko srityje, stengiasi destabilizuoti padėtį Luhansko ir Charkovo srityse. Jų uždavinys – paskelbti „liaudies valdžią“, paskelbti apie „referendumų“ dėl išėjimo iš Ukrainos sudėties surengimą, ir kreiptis į Rusiją su prašymu įvesti jos kariuomenę bei užtikrinti tokių „referendumų“ vykdymą pagal Krymo variantą.

Tuo pačiu, net jei separatistai sudarytų sąlygas Rusijos įsiveržimui, mes vertiname Rusijos įsiveržimo į rytinius regionus perspektyvą kaip pakankamai nedidelę (iki 30%). Kreipimaisi į Rusiją dėl kariuomenės įvedimo – tai šantažas, nukreiptas į Ukrainos valdžią siekiant priversti ją suteikti galimybę surengti „referendumus“.

Kartu, toks situacijos „įsiūbavimas“ suteikia galimybę Rusijai daryti diplomatinį spaudimą Ukrainai, siekiant sudaryti separatistams sąlygas surengti minėtus „referendumus“.

Zaporožės srityje situacija įtempta, tačiau prognozuojame, kad vietos prorusiškosios jėgos be Donbaso separatistų įsikišimo ir betarpiško dalyvavimo, o taip pat be rusiškųjų diversantų „įsiubuoti“ padėties nesugebės.

Dnepropetrovsko srityje, nepaisant visų ekstremistų mėginimų destabilizuoti situaciją, vietos valdžia sąveikaudama su teisėsauga ir vietos gyventojais pakankamai užtikrintai ją kontroliuoja.

Išvados:

ATO (SO) apimtyje būtina užtikrinti Donecko srities blokavimą. Pačioje Donecko srityje būtina blokuoti „įtampos centrą“ – Slovjansko miestą, o taip pat užgrobtus administracinius pastatus kitose vietovėse. Taip pat būtina užtikrinti kelių kontrolę ir srities rajonų patruliavimą – tai turi daryti tiek jėgos struktūros, tiek vietos patriotinių judėjimų atstovai.

Pagrindinės jėgos – Ukrainos Ginkluotosios pajėgos ir Vidaus kariuomenė/Nacionalinė gvardija. Specialieji VRM ir Ukrainos Saugumo Tarnybos padaliniai turi būti kovinėje parengtyje operacijų vykdymui, neutralizuojant ekstremistų grupes blokuojamuose rajonuose (dabartiniu metu tokios operacijos labai apribotos dėl Ženevoje Ukrainos pasirašytų susitarimų).

Luhanske, Charkove ir Zaporožėje reikia imtis priemonių, kad nebūtų rengiami nesankcionuoti mitingai ir valdžios struktūrų užgrobimai. Reikia paremti vietos gyventojų iniciatyvas kurti vietos gyventojų kontroliuojamus savigynos būrius, teikti pagalbą įrengiant blokpostus įvažiavimuose į miestus ir organizuojant patruliavimą kartu su teisėsaugos organais.

Specialiosioms tarnyboms būtina organizuoti griežtą vietos teisėsaugos darbuotojų veiklos kontrolę, o visų pirma, nustatyti valdžios lojalumą bei struktūrinių padalinių vadovybės (viršininkų) patriotiškumą.

Ekstremizmo grėsmės įvertinimas:

• Donecko sritis – 8 balai
• Luhansko sritis – 6 balai
• Charkovo sritis – 5 balai
• Zaporožės sritis – 3 balai
• Dnepropetrovsko sritis – 1 balas

2. Dėl situacijos Odesos, Nikolajevo ir Chersono srityse

Ukrainos pietuose nestabilumo centras yra Odesa. Pačiame mieste, mūsų vertinimu, prorusiškosios ekstremistinės jėgos neturi potencialo, reikalingo rimtam padėties „įsiūbavimui“ ir veiksmams, būtiniems Odesos srities atskyrimui iš Ukrainos sudėties.

Tačiau yra matoma reikšminga gyventojų dalis, kuri gali dalyvauti prorusiškuose veiksmuose, organizuojamose ir skatinamose iš išorės. Tokiais veiksmais gali būti RF Ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo Vyriausiosios žvalgybos valdybos diversantų grupių iš Padniestrės įsiskverbimas į sritį, ekstremistų grupių iš Donbaso ir Krymo atvykimas, staigus Odesos prorusiškųjų jėgų finansavimo padidinimas ir RF Federalinės Saugumo Tarnybos tinklo aktyvavimas verbuojant vietos gyventojus dalyvauti separatistiniuose veiksmuose.

Nikolajeve ir Chersone situacija yra stabilesnė. Čia surengti Rusijos inicijuotą „pietryčių scenarijų“ yra būtinas kur kas rimtesnis įsikišimas iš šalies.

Taigi, vietos prorusiškosios jėgos destabilizavimo procesą Pietuose galėtų pradėti tik turėdamos galingą paramą iš išorės.

Išvados:

Vietos valdžia, vietos gyventojai ir teisėsauga imasi priemonių regiono kontrolės stiprinimui. Centrinei valdžiai būtina šias iniciatyvas remti resursais ir veiksmų koordinavimo užtikrinimu. Pietūs yra pakankamai inertiški. Prorusiškojo ekstremizmo atveju tai palanki Ukrainai aplinkybė. Tačiau proukrainietiškiems aktyvistams būtinas įvairiapusis jų veiksmų palaikymas, kad jų pastangos priešintis ekstremizmui būtų efektyvios.

Siūlome Odesoje įsteigti koordinuojančią struktūrą, skirtą kovai su separatizmu, kurioje būtų atstovaujama vietos valdžia, bei visų trijų sričių teisėsauga ir aktyvistai. Idealu būtų turėti tokį koordinuojantį padalinį, veikiantį visoje Pietryčių Ukrainoje. Centrinei valdžiai būtina organizuoti tiesioginį ryšį su šia struktūra būtinų resursų tiekimui ir užtikrinti tiesioginę sąveiką su jėgos struktūrų vadovybe.

Ypatingo dėmesio reikalauja vietos teisėsaugos lojalumo klausimas – jos dauguma priklauso „rizikos grupei“. Būtina skubiai ištirti situaciją kiekviename konkrečiame struktūriniame padalinyje ir, esant būtinumui, perkelti teisėsaugininkus iš kitų regionų.

Ekstremizmo pavojaus įverčiai:

• Odesos sritis – 5 balai
• Nikolajevo sritis – 3 balai
• Chersono sritis – 3 balai

3. Dėl ATO

Antiteroristinė operacija taip ir neįgavo svaraus ATO formato ir, prognozuojama, jo jau neįgaus.

Pirminiame operacijos etape Ukrainos valdžia jėgos struktūrų darbuotojams įvedė apribojimus (garantuoti, kad nebus aukų tarp „civilių gyventojų“, kurie visgi yra ginkluoti ir imasi veiksmų, patenkančių į terorizmo apibrėžimą), kurie iš pat pradžių trukdė vykdyti ATO. Ukrainai pasirašius Ženevos susitarimus, šie apribojimai įgijo griežtos sąlygos statusą.

Pagrindinė problema, kad jėgos struktūrų darbuotojams uždrausta naudoti ginklus naikinimui. Mariupolio atvejis, kai Nacionalinės gvardijos padalinys atrėmė ekstremistų vykdytą ginkluotą karinio dalinio užpuolimą – viena iš nedaugelio išimčių. Iš tikro kariai gali naudoti ginklą tik tais atvejais, kurie vienareikšmiškai numatyti 2014 m. kovo 13 d. Ukrainos įstatymu N 877-VII (877-18) pakeistame Įgulų ir sargybos statute. Ir netgi tais atvejais jiems yra nurodyta naudoti ginklą nenaikinant.

Mes užfiksavome atvejų, kai vadai rinko karių parašus, kad šie nenaudos ginklo naikinimui. Iš dalies tai labai neigiamai paveikė įvykių eigą ir bendrai Ukrainos kariuomenės padalinių veiksmingumą.

Be to, atiteroristinė operacija iš esmės (ypač po to, kai buvo pasirašyti Ženevos susitarimai) tapo stabilizavimo operacija (SO) pagal Vakarų terminologiją. Pagrindinės užduotys, kaip ir pridera SO atveju: gyvenviečių bei rajonų, kuriuose yra susitelkę ekstremistai, blokavimas, tarnybos blokavimo postuose organizavimas, patruliavimas vietovėse ir t.t. Pagrindinės pajėgos – Ukrainos kariuomenės padaliniai.

Dėl priežasčių, kurių mums nepavyko išsiaiškinti, karinė vadovybė nesiėmė SO vykdymui būtinų priemonių. Tuo pat metu, operacijoje dalyvaujančių karinių dalių bei padalinių vadai ir kariai rodo savo pasirengimą imtis tokių veiksmų.

Išvados:

Kad būtų vykdoma ATO (SO), karinei vadovybei nėra reikalo išradinėti dviračio – Ginkluotosios pajėgos turi pakankamai dalyvavimo panašiose operacijose patirties. Tai, pavyzdžiui, ilgametė veikla KFOR pajėgose Kosove ir ypač internacionalinių pajėgų sudėtyje Irake. Pagal kiekvieno kontingento veiksmų rezultatus, būtina tvarka, buvo sudaromos atskaitos su rekomendacijomis dėl veiklos įvairiomis kryptimis organizavimo metodikos. Karinei vadovybei tereikia išnagrinėti šias atskaitas ir sukurti bendras rekomendacijas Ukrainos kariuomenės padalinių veiksmams Donbase.

Bet svarbiausia – aiškiai suformuluoti įsakymą apie kariuomenės panaudojimą, nustatyti pajėgas ir priemones, nurodyti vykdomos operacijos tikslus ir užduotis, Ukrainos kariuomenės padalinių tarpusavio sąveikos bei veikos kartu su kitomis ginkluotomis grupuotėmis ir specialiosiomis tarnybomis tvarką.

4. Dėl situacijos prie valstybės sienų

Sienos su Rusija ir Padniestrės Moldovos Respublika (PMR). Pasienyje su RF sugriežtinta valstybės sienos kontrolė, armijos padaliniai pasienyje įrengė gynybos liniją, dengiamą priešlėktuvinės gynybos. Tuo būdu, užkirstas kelias iš RF teritorijos įsiskverbti į Ukrainą ekstremistų grupėms, kurios naudojasi geležinkelių ir automobilių transportu, taip pat imtasi priemonių galimos tiesioginėsę Rusijos karinės agresijos atrėmimui.

Vis dėlto, kai kurios sienos atkarpos realiai išlieka atviros Rusijos diversijų ir žvalgybos grupių (DŽG) įsiskverbimui į Ukrainos teritoriją. Dėl to, imamasi tokių atsakomųjų priemonių kaip, be kita ko, Ukrainos Valstybės sienos tarnybos, specialiųjų tarnybų ir teisėsaugos pajėgų vykdomas pasienio rajonų inžinerinis aprūpinimas ir kontrolė.

Administracinė siena su Krymo Autonomine Respublika (ARK). Čia Ukrainos Valstybės sienos tarnyba ėmėsi priemonių pasienio kontrolės organizavimui, o kariuomenė, savo pajėgomis ir ištekliais – (Krymo) sąsmaukos blokavimui.

Ukrainos Valstybės sienos tarnyba, dėl Krymo aneksijos neturėdama galimybės vykdyti pasienio kontrolę Krymo teritorijoje, tai atlieka prie administracinės Krymo Autonominės Respublikos ir Chersono srities sienos („antrosios linijos“ kontrolė). Kol kitaip nenutars Ukrainos Vyriausybė, stacionarūs valstybės sienos kontrolės punktai nerengiami. Tačiau veikiančiuose pasienio postuose turima kompiuterinė technika yra sujungta su Valstybės sienos tarnybos duomenų bazėmis, vykdoma griežta iš Krymo išvykstančių piliečių pasų kontrolė, o asmenys, neturintys Ukrainos pilietybės, į žemyninę valstybės dalį neįleidžiami (jiems siūloma pereiti sieną kitose vietose).

Taip pat, Krymas išlieka galimu diversijų grupių ir ekstremistų grupių permetimo į žemyninę valstybės dalį tramplynu.

Išvados:

Pasienio rajonuose būtina sustiprinti darbą, kad būtų užkirstas kelias priešo diversijų ir žvalgybos grupių įsiskverbimui iš RF ir PMR teritorijos. Matyt, kad būtų tikslinga prie dabartinių jėgų prijungti VRM vidaus kariuomenės/Nacionalinės gvardijos padalinius, skirtus diversijų ir žvalgybos grupių bei banditų gaujų paįeškai, blokavimui ir neutralizavimui.

Lieka neatsakytas klausimas dėl gebėjimo užkirsti diversijų ir žvalgybos bei ekstremistų grupių įsiskverbimą į žemyninę valstybės dalį iš Krymo, jiems išsilaipinant Juodosios ir Azovo jūrų pakrantėse Chersono srityje.

Grupės „Informacinis pasipriešinimas“ padalinys „Alfa“

https://www.facebook.com/dmitry.tymchuk/posts/486969048098422