Tag: Rusija

Balandžio 1 dienos įvykiai

Broliai ir seserys, balandžio 1 dienos įvykių suvestinė.

Blogos naujienos.

1. Rusija Kryme užgrobtą techniką „grąžina“ gana keistai.

Šiandien, pavyzdžiui, Bachčisarajuje krovė „grąžinamą“ mūsų motorizuoto bataliono techniką. Iš pradžių Rusija sutiko atiduoti 74 vienetus (sau pasilikdama 27 benzinvežius ir 3 mobiliąsias autodirbtuves).

Technikai beišvažiuojant į žemyną, atskuodė šaunus Rusijos pulkininkas ir įsakė iškrauti dar 7 benzinvežius. Atseit, patiems pravers.

Rusijos kareiviai jam paaiškino, kad prieš kraudami ant geležinkelio platformų, nuo automobilių jie nusukinėjo viską, kas atsisuko, o kas neatsisuko, jie sugadinę. Kam mums, esą, tas metalo laužas dabar bereikalingas? Išgirdęs pulkininkas ilgai trypė kojelėmis ir šaukė ant savo kareivių, kurie turėję iš pradžių išsiaiškinti, o jau po to laužyti ir ukrainiečiams atidavinėti.

Tai, galvoju, jūs supratote, kokia tos „grąžinamos“ technikos, pabuvusios godžių ir niekšingų „Rusijos brolių“ rankose, būklė.

2. Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Valteris Šteinmajeris nemato Ukrainos stojimo į NATO perspektyvos.

Jis, tiesa, paskubėjo pranešti, kad „Vokietijos vyriausybė dar nepriėmė oficialios pozicijos šiuo klausimu“. Bet faktas, kad vien nuo minties apie galimą Kijevo prisijungimą prie NATO narystės veiksmų plano europiečiai triedžia britvomis, optimizmo nekelia.

Kita vertus, tai gali būti žinutė, skirta išvengti Rusijos isterikos. Bet kuriuo atveju Šteinmajerio kalbos – dar ne viskas.

Geros naujienos.

1. NATO vadovybė pareiškė, kad pristabdo praktinį civilinį ir karinį bendradarbiavimą su Rusija ir žada suteikti pagalbą Ukrainai.

Tuo pat metu Aukščiausioji Rada leido kitų šalių kariškiams atvykti į Ukrainos teritoriją ir vesti mokymus 2014 metais. Praktiškai visi mokymai, pradedant gegužės mėnesiu – su mūsų Europos ir NATO partneriais.

Pagalba neapima tiesioginės karinės paramos. Tačiau ir karinė-techninė pagalba – jau šis tas (Kijevas jau paprašė radiolokacinių stočių ir valstybės sienos įrengimo priemonių).

Tačiau visų svarbiausia: NATO atsako į Rusijos iššūkį. Jei Aljansas pasirengęs naujam „šaltajam karui“ – mus tenkina ir tokia parama. Kad tik Ukrainai netektų patirti tikro karo.

O dėl mokymų viskas dar paprasčiau: jie buvo suplanuoti gerokai iki įsiveržimo. Tačiau dabar jų surengimas įgyja visai kitokią karinę-politinę prasmę.

Ypač dėmesį traukia Ukrainos-JAV mokymai „Sea Breeze 2014“ (iki 1800 kariškių su ginkluote ir technika, iki 12 lėktuvų ir sraigtasparnių), kurie truks 25 paras.

Kaip vyks mokymai – neaišku, juk anksčiau jų rengimo vieta buvo Krymas. Jei amerikiečiai sutiks, kad mokymai vyktų prie Odesos – RF Juodosios jūros laivyno kariškiai Kryme nuo susijaudinimo susidraskys kaip suslikai (starai).

2. Regionų partijos deputatas Nestoras Šufričius pareiškė, kad Rusija dėl savo „nedraugiškų veiksmų“ atėmė iš prorusiškai nusiteikusių politikų Ukrainos gyventojų paramą.

Na, jeigu mūsų regionalai po truputį pradeda suvokti, kas yra Ukrainos priešas, tai neabejotina sėkmė. Nors kuprotus tik karstas ištiesins: jie smerkia Rusiją ne už įsiveržimą į Ukrainą, o už tai, kad dėl to nukrito jų reitingai. ***** patriotai, atleisk Viešpatie.

3. Aukščiausioji Rada įpareigojo Vidaus reikalų ministeriją ir Ukrainos saugumo tarnybą nuginkluoti neteisėtus ginkluotus darinius.

Aš nežinau, kiek efektyviai tai bus padaryta. Tačiau nėra abejonių, kad tai labai reikalingas ir laiku priimtas sprendimas. Nes dar kiek – ir šalies viduje suliepsnos įvykiai, kurie pagal savo pavojingumą gali prilygti Rusijos įsiveržimui.

4. Privatbankas pareiškė, kad visi Krymo klientai, kurių lėšos mokėjimo kortelėse buvo užblokuotos, gali atblokuoti jas bet kuriame skyriuje žemyne.

Mūsų kariškiams, kurie išvažiuoja į žemyną, tai labai svarbu – mūsų šito dažnai klausia vaikinai iš Krymo (po okupacijos Kryme išduotos Privatbanko kortelės buvo užblokuotos).

Klausimas tik apie tai, kaip jiems dabar prasibrauti į žemyną. Kita vertus, ši problema girgždėdama sprendžiasi. Tikėsimės, kad viskas bus gerai, ir padėsime mūsų vaikinams, kuo kas galėsime. Brolių nelaimėje palikti negalima.

Finita la Comedia

Dmitrijus Oreškinas
Politologas, Rusijos Mokslų akademijos Geografijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis

Aštrioji Ukrainos krizės fazė praėjo. Svarbiausias klausimas – ar Putinas ryšis įvesti kariuomenę į Rytų Ukrainą – išspręstas. Nesiryš. Nors karinė, ekonominė ir geostrateginė logika tiesiog to reikalavo. Drėkinimo kanalas, elektra, žaliava pramonei ir pagamintos produkcijos išvežimas – visa tai diktuoja būtinybę perimti aplinkinių sričių kontrolę. O dabar Krymas – apgultas eksklavas. Neišvystyti uosto terminalai aiškiai neparuošti išaugusiam prekių srautui priimti, todėl paistalai apie tiekimą jūra, kaip ir šnekos apie tilto per Kerčės sąsiaurį statybą (mažiausiai 3-4 metai) – lengvai nuspėjama propaganda. Negana to, esama ir Padniestrės faktoriaus – ji atsidūrė nedraugiškos Moldavijos ir dar nedraugiškesnės (dabar) Ukrainos gniaužtuose. Taigi Lugansko-Odesos sausumos koridorius iki Padniestrės – taktiniu požiūriu būtinas reikalas.

Bet karo logika susiduria su politine logika. Kremlius nesitikėjo tokio Vakarų sutelktumo. Buvo manoma, kad jie patriukšmaus ir užsičiaups – kaip ir nutiko su Gruzija. Tačiau trečiojo laipsnio sankcijų perspektyva pasirodė esanti labai reali – blaiviai mąstant, režimas šių sankcijų gali ir neišlaikyti. Antra, su kiekviena praleista diena Ukrainos armijos (kokia ji yra – tokia) galia vis auga. Susišaudymų tikrai būtų neišvengta, o kolektyvinis Putinas visai netrokšta cinkuotų karstų ir brolžudiško karo svetimoje teritorijoje pradininko šlovės. Trečia, strategai nepakankamai įvertino visuomenės palaikymą. Kijevo valdžios ir vakariečių Rytuose nemėgsta – tik to maža, kad Rytai imtų džiaugsmingai sveikinti atpažinimo ženklų neturinčius žaliuosius žmogeliukus. Ypač jei tie ims šaudyti. O šaudyti (žr. aukščiau) teks. Ukrainos Rytai, be jokios abejonės, norėtų didesnio savarankiškumo ir nepriklausomybės. Būtent todėl jie nenori iš Kijevo valdžios beatodairiškai patekti po Maskvos pėda. Priešingai, suvokiant dabartinės Kijevo valdžios silpnumą, Rytams dėl savo statuso sutvirtinimo geriau derėtis su ja, o ne su jokių alternatyvų nesiūlančiu Kremliumi.

Tai, kad Kremliaus Korporacija nepasiruošusi eskaluoti konflikto, patvirtina ir vienas faktas – Igoris Sečinas už 1 milijardą rublių įsigijo po Krymo anšliuso atpigusių „Rosneft“ akcijų. Sečinas puikiai informuotas ir jeigu jis būtų tikėjęsis krizės paaštrėjimo, būtų dar savaitėlę kitą luktelėjęs, kol kursas smuktų dar žemiau – po įsiveržimo taip neišvengiamai būtų nutikę. Reiškia, nesitikėjo. Klausimą iš kur jo kišenėje reikiamu laiku atsirado milijardas gal atidėkime į šalį.

Naktinis Putino skambutis Obamai ir vėlesnis J. Kerry lėktuvo sugrąžinimas tam, kad šis Paryžiuje susitiktų su Lavrovu, buvo aiškus signalas – norima aptarti atsitraukimo sąlygas mainais reikalaujant „federalizuoti“ Ukrainą ir nutraukti Padniestrės blokadą. Amerikiečiai, priešingai, nei nuoširdžiai tiki patriotiška visuomenė, nėra kvailiai. Jie signalą suprato taip, kaip jį ir reikėjo suprasti: pulti Kremlius bijo.

Ministrą Lavrovą galima tik užjausti. Jam teko ginti pozicijas, kurių iš principo neįmanoma išlaikyti. Jis padarė viską, ką gali, iš tos nevilties net paskleisdamas krūvą pasakėlių apie Padniestrę, „Dešinįjį sektorių“ ir snaiperius. Tai, žinoma, buvo skirta ne Kerry – šis šienas buvo patriotiškai visuomenei pašerti. Kad turėtų ką atrajoti, kai nėra apie ką kalbėti. Bet politika turi savas taisykles – jei partneriui iš anksto aišku, kad pasvėrei visus įsiveržimo už ir prieš ir supratai, kad skaudžiai gausi per subinę, kvaila reikalauti, kad už rūpestį nuosava subine dovanai dar ir meduolių duotų. Todėl ponas Kerry buvo prognozuojamai nesukalbamas: niekas, gerbiamieji, jūsų į Krymo pelėkautus varu nevarė. Štai ir valgykite savo nemokamą sūrį, įtikinėdami šalininkus, kad privertos uodegos visai neskauda. JAV griežtai reikalauja į derybas įtraukti ir Kijevo valdžią, tą, apie kurios nelegitimumą taip garsiai kalbama Kremliuje. Ir, regis, teks sutikti – nes Rytų Ukrainos destabilizacijos ir atskyrimo viltys nepasiteisina.

Pasverkim, kas lieka. Ambicinga istorija prasidėjo pažadais sugrąžinti Ukrainą (visą!) į Maskvos įtakos sferą, integruoti ją į Muitų sąjungą ir Eurazijos vertybių sistemą. Tokia buvo maksimali programa. Akivaizdu, kad ji žlugo. Atėjo minimalios programos eilė – priglobti po savo sparneliu nors Ukrainos Rytus ir Krymą. Korporacijos kalba tai vadinama kodiniu žodžiu „federalizacija“. Pirmas šią nuostabią idėją dar 2004 metų „oranžinės revoliucijos“ laikais išsakė NVS šalių instituto direktorius K. F. Zatulinas. Tada jis kalbėjo daug drąsiau ir „federalizaciją“ interpretavo kaip siūlymą Ukrainos Vakarams dingti į savo Europą, o Rytams – grįžti į Rusijos įtakos zoną. Tuometinė Korporacija turėjo su „federalizacija“ susijusių iliuzijų, kad Rytai, pagal nutylėjimą, apima ir Kijevą. Dabar ambicijos apmalšo: girdime aistringas kalbas apie „mūsų“ Charkovą ir Donbasą, daug rečiau apie „mūsų“ Odesą. Kijevas per dešimtį metų pamažu nuklydo į Vakarus – tai natūralus europietiškų vertybių pranašumo, palyginus su patriotinėmis Korporacijos pasakomis, rezultatas.

Naudinga žinoti, kad Angelos Merkel ir kitų Europos politikų lūpose „federalizacijos“ terminas reiškia visai ką kita – vienos suverenios vyriausybės rėmuose esančius vidinius statutinius santykius tarp žemių ir federalinės vyriausybės. Panašiai, kaip federacinėje Vokietijoje ar federacinėse JAV. Teritorinių statusų perskirstymo Ukraina, greičiausiai, neišvengs – bet ji iš paskutiniųjų stengsis apsieiti be broliškos Kremliaus pagalbos.

Kovo 30 dieną tapo aišku, kad programa-minimum irgi žlugo. Kolektyvinis Putinas priverstas tenkintis simboline pergale Kryme, sukėlusia trumpalaikį populiarumo pliūpsnį ir ilgalaikius finansinius ir ekonominius dotacijomis paremto eksklavo išlaikymo probleminėje apsuptyje sunkumus. Pridėkime augančią tarptautinę izoliaciją. Pridėkime galimą Padniestrės blokadą – o ko jūs tikėjotės? Pridėkime tikėtinus Vakarų veiksmus dėl naftos ir dujų. Pergalės fanfaros nuaidės, o problemos liks.

Nepavyksta sužlugdyti naujojo Ukrainos prezidento rinkimų. Nors bandymai, be abejonės, bus tęsiami. Respublikos elitai (kol kas?) rodo sugebėjimą siekti kompromisų ir formuoja adekvačius rinkiminius aljansus. Tuo pat metu kandidatams iš Rytų bus a priori sunkiau: Janukovičius gracingai pašalino iš Regionų partijos elektorato milijonus nusivylusių rinkėjų. Putinas ne mažiau gracingai atėmė dar pusantro milijono krymiečių balsų. Tad naujasis prezidentas bus greičiau Kijevo, negu Donecko. Maskvai bet kuriuo atveju su juo teks tvarkyti reikalus – ir kur kas nepalankesnėmis sąlygomis nei prieš pusmetį, kai Kremlius tik užvirė Ukrainos apžavėjimo košę.

Tolesnę įvykių eigą nesunku numatyti. Kompensuodama nesėkmes Ukrainos ir tarptautiniuose frontuose, Korporacija bus priversta užsiimti vidaus politikos varžtų užveržimu. Bus priversta užtildytipaskutinę nepriklausomą žiniasklaidą, per kurią prasisunkia objektyvus vadovybės veiksmų vertinimas, kovoti su internetu, klykti apie „penktąją koloną“ ir skųstis imperialistų apsuptimi. O kokios dar reakcijos iš artimiausių kaimynų (Baltijos šalių, Suomijos, Gruzijos, Moldavijos…) jūs leidžiate sau tikėtis, nei iš šio nei iš to įvesdami kariuomenę į nepriklausomos valstybės teritoriją? Kas, jei ne NATO, gali garantuoti šių šalių, kuriose irgi gyvena rusai, kuriuos Kremlius staiga gali nuspręsti apginti, saugumą ir nepriklausomybę?

Ukrainos krizei perėjus į ilgalaikę „šaltąją“ fazę, kai lemiamą reikšmę įgyja „minkštoji galia“, europietiškoji sistema toliau po truputį augins savo socialinius ir ekonominius privalumus, į kuriuos Kremlius neturi ką atsakyti. Jei, žinoma, atsakymu nelaikysime žaliųjų žmogeliukų ir Russia Today žviegimo, į kurį jau seniai niekas nekreipia dėmesio, kaip nekreipdavo dėmesio į TASS, kuris visada būdavo įgaliotas pareikšti ką nors egzotiško.

Vakarams nėra kur skubėti. Jie neblogai jaučiasi, nešami naujų technologinių sprendimų bangos po truputį kyla iš ekonominės krizės. Kyla ir energetikos srityje. O štai apie Putino vamzdžių imperiją to nepasakysi. Tie, kas lygina Putino veiksmus Kryme su Hitlerio veiksmais Sudetuose ir Austrijoje, neatkreipia dėmesio į labai svarbią aplinkybę. Hitleris savo ekspansijos programą grindė galingu ekonominiu pakilimu, susijusiu su išėjimu iš globalios 30-ųjų depresijos ir naujo didžiojo Kondratjevo ciklo pradžia. Ekonomikos vėjas pūtė į to niekšo bures.

Akivaizdžios mūsų ūkio recesijos fone Putinas iš nevilties griebėsi Krymo – tikėjosi pridengti savo skausmingą nesėkmę su Muitų sąjunga. Jei pašalintume TV šamanų būgnus, pamatytume, jog džiaugtis visiškai nėra kuo. Įtikinti save, kad 2 milijonai Krymo piliečių yra daugiau ir geriau negu 43 įsiutusioje Ukrainoje likę milijonai – užduotis ne vidutiniam protui. Bijau, kad net neprilygstamasis D. Kiseliovas nesugebės su reikiamu tvirtumu pūsti (ar ką jis ten daro) prieš akivaizdumo vėją.
Orų prognozė aiški: pelėkautai užsidarė. Nemokamas televizijos sūris baigsis po pusmečio, jei ne anksčiau. Vamzdžių Korporacijai telieka tik rodyti pro grotas išskėstus pirštus ramiai ją lenkiančioms išsivysčiusioms šalims. Korporacijos negaila – jai pačiai vieta zoologijos sode. Gaila tų, kuriuos ji, prieš numirdama nuo neprivalgymo pagal visiems žinomą pavyzdį, suris arba sutraiškys savo narve. Gaila Rusijos, kuri vėl skęsta audringuose, į ovacijas pereinančiuose plojimuose.

http://echo.msk.ru/blog/oreshkin/1291114-echo/?fb_action_ids=10152314834703766&fb_action_types=og.recommends

Vertė: Marius Burokas ir Sigita Milašienė. Redagavo: Marius Burokas.

Okupacijos grimasos 2: Kryme auga visuotinis nusivylimas

Rusiška, proputiniškai nusiteikusių krymiečių svajonė sudužo į kasdienybės rūpesčius. Jau šią savaitę du trečdaliai Krymo teritorijos liko be elektros. Kas kaltas – iki šiol neaišku, bet elektros tiekimas iš žemyninės dalies smarkiai sumažintas. Valdininkai perspėja, kad naujas sąskaitas už elektrą separatistai gaus didesnes.
Pasakomis pasirodė ir pažadai senjorams – pensininkams. Dvigubai didesnių pensijų nebus – jos tiesiog buvo perskaičiuotos į rublius, praneša TCH.

Krymas_vezimelisKainose taip pat chaosas. Tušti bankai ir bankomatai. Eilės surašomos kelioms dienoms į priekį. Tai -tik pirmieji “pagerinimai” krymietiškai. Civilizacijos malonumų, kurie ankščiau atrodė akivaizdūs, nebėra. Elektra dingsta bet kuriuo laiku. Pase įrašytas neegzistuojantis registracijos adresas. Kredito kortelė, į kurią pervedamas atlyginimas – bevertis plastiko gabalėlis. Atlyginimo grynais reikia stovėti eilėje, kaip sovietiniuose filmuose. Krymo gyventojams dabar realybė ir tapo it senas filmas.

Eupatorija – Olgos Kuninos gimtasis miestas, nors jau 10 metų mergina gyvena Kijeve. Ji primigtinai prašė filmavimo metu kalbėti ukrainietiškai.

“Aš noriu pasilikti ukrainietišką pasą, aš noriu didžiuotis, kad esu ukrainietė, o ne priverstinai natūralizuota ruse, dėl aplinkybių, kurių negaliu paveikti” – sako mergina.

Olgos tautiečiai – etniniai rusai, svajojo pralobti iš karto, vos įvyks taip vadinamas referendumas. Jie norėjo parduoti pilietybę dėl didesnių pensijų. Bet padidėjo tik nusivylimas.

“Mes gavome pensijas tokio pat dydžio, tik konvertuotas į rublius”, – pasakoja senjorai. Ir dar monetomis, kurias Rusijoje jau išima iš apyvartos. Turguose dėl kainų rubliais visiškais chaosas.

“Mes po kol kas neperrašome kainininkų, produktų kainas taip rašome grivinomis per brūkšnelį rubliais” – sako pardavėja.

Dabar Kryme atlyginimą galima atsiimti tik grynais pašto skyriuje, atstovėjus eilę, o ne bet kada bankomatuose. Atlyginimą atsiima tik tie, kam pasiseka. Tatjana Fiodorovna savo rublius atsikovojo. Bet ir čia laukė bėda. Tam, kad sumokėtų komunalinius mokesčius už butą rublius reikia konvertuoti į grivinas. O tai – pensijos nuostoliai, atsirandantys dėl keitimo mokesčio.

Nemalonios staigmenos užgriuvo ne tik senjorus. Smūgį per biudžetą pajus ir pusiasalio mamos. Ukrainos vyriausybė, net per krizę, išlaikė vienkartinę paramą mamoms, kuri siekdavo iki 40’000 grivinų (8’800 LT). Tuo tarpu besilaukianti su rusišku pasu gaus mažiau nei 1’500 grivnų (330 LT). Ir tai tik tuo atveju, jei besilaukiančioji buvo pradirbus bent 6 mėnesius iki motinystės atostogų. Bedarbiams lauktis vaikų Rusijoje labai rizikinga: valdžia tokiems tėvams nesumokės nei rublio.
Turinčioms daugiau nei pusės metų darbo stažą, vienkartinė išmoka už naujagimį priklauso nuo atlyginimo. Darbo vieta Ukrainoje gimdyvėms išlaikoma iki trejų metų, Rusijoje gi – iki 3 mėnesių.

Rusijoje vaiko priežiūros atostogos būna dvejopos: trumpos – 84 dienos, ir labai trumpos – 70 dienų. Šios naujienos taip pat sulaukė dėmesio žiniasklaidoje.

Tuo metu socialiniuose tinkluose nerimsta žemyninės dalies rusai. Naujus piliečius – krymiečius jie atvirai vadina dykaduoniais išlaikytiniais.

“Jūs krymiečiai elgiatės kaip prostitutės!!!! Pas mus Rusijoje taip pat daug senjorų ir neįgaliųjų, mums ir savų problemų užtenka. Ką jūs padarėte dėl Rusijos? Ar jūs tiesiog vėliavėlėmis pamojavote, degtinės renginiuose pagėrėte, o mes jums prikimšime kišenes šlamančių? “

Krymo interneto forumuose gvildenamas kitas galvosūkis: kaip gauti Šengeno vizą. ES perspėjo: Krymo pusiasalis – tai Ukraina ir vizas išduos tik Ukrainos pasų turėtojams.

Kita vertus, vietinių pusiasalyje jau net neklausia, nori jie būti rusais ar ne, pasakoja Olga. Ji oficialiai registruota Kryme. Bet dabar, anot jos, jaučiasi visiškai beteise ir be namų.

“Aš jau girdėjau, visiškai nesuprantamą Rusijos pranešimą apie krymiečius, registruotus Kryme, kurie turi atvykti ir parašyti atitinkamą pareiškimą, kad jie atsisako tapti Rusijos piliečiais. Kitu atveju pilietybės pasikeitimas įsigalios automatiškai. O ką daryti tokiems, kaip aš, kurie nenori tapti Rusijos piliečiais arba turėti dvi pilietybes?

Teisininkai pataria piliečiams neatiduoti ukrainietiškų pasų ir neatsisakyti pilietybės.

“Šiandien vienintelis dokumentas, kuris įrodo jūsų tapatybę, kad jūs esate jūs – tai Ukrainos piliečio pasas. Kur vardas, pavardė ir tėvavardis įrašytas rusų ir ukrainiečių kalbomis. Šio dokumento atsisakymo atveju jūs prarasite ir šį nematomą ryšį.

Teisininkai konstatuoja: šiuo metu pusiasalyje – teisinė suirutė, kuri nesibaigs, kol Krymo statuso klausimas nebus išspręstas tarptautiniame lygyje. O tai gali tęstis metus. Tačiau de facto atsiskirti nuo Rusijos taip paprastai nepavyks. Dabar vietiniai referendumai uždrausti. Ir mitingai prieš valdžią uždrausti. Ir netgi kitaip galvoti draudžiama.

http://obozrevatel.com/politics/20587-v-kryimu-narastaet-vseobschee-razocharovanie.htm, vertė Saugi Aplinka. Redaguota ULLL.

Kerčės herbas

Okupacijos grimasos

Kerčėje, pasinaudojus Rusijos Federacijos įstatymais, buvo uždraustas prorusiškas mitingas

Kerčės mieste (Krymas) vietinė milicija pabandė uždrausti prorusišką mitingą skirtą prorusiškų Pietų ir Rytų Ukrainos regionų (separatizmo) palaikymui, taip pat prieš korupciją ir reikalaujant miesto valdžios atsistatydinimo.

Kaip pranešė „Laisvės radijas“ („Radio Svoboda“) – akcijos organizatoriai: rusiškoji LDPR (V. Žirinovskio) partija, partijos “Rusijos vienybė” Krymo aktyvistai ir mieste veikiančios bendruomeninės organizacijos surengė mitingą centrinėje Lenino aikštėje.

“Dalyviai nešė partijų simboliką ir plakatus su lozungais: “Pietų-Rytų Ukraina, Krymas ir Kerčė su Jumis! “ , “Donbase, kelkis!” , “Ukraina – Jugoslavijos scenarijus”, taip pat – “Mera Osadčenką – atstatydinti!” – skelbiama pranešime.

Mitingo pradžioje milicijos atstovai, remdamiesi Rusijos įstatymais, kurie turėtų būti vykdomi aneksuotoje Krymo teritorijoje, pranešė mitingo dalyviams, kad pastarieji neturi teisės į susirinkimą, nes pagal naujus įstatymus toks prašymas turi būti paduotas prieš 10 dienų. Tačiau aktyvistai atsakė, kad jie neklausys pareigūnų su ukrainietiškomis uniformomis ir iš aikštės nesitrauks.

Mitinge iš tribūnų pasakota apie tai kaip “žmonės iš Ukrainos bėga į Krymą, tikėdamiesi geresnio gyvenimo”, o LDPR partijos aktyvistai tuo metu kvietė kerčiečius įsilieti į partijos gretas.

http://www.ukrinform.ua/rus/news/v_kerchi_ssilayas_na_zakoni_rf_zapretili_provedenie_prorossiyskogo_mitinga_1618587, vertė Saugi Aplinka, redaguota ULLL.

„Demokratija“ Kryme

ukraina_krymasKrymo Respublikos vadovas nebus renkamas tiesioginiu balsavimu. Apie tai interviu „Komersanto“ laikraščiui pranešė Krymo konstitucinės komisijos pirmininkas Grigorijus Jofė. Pagal konstitucijos projektą pusiasaliui vadovaus respublikos galva, renkama parlamentui gavus Rusijos prezidento teikimą.

Jofė pažymėjo, kad naujoji Krymo Konstitucija greičiausiai bus priimta parlamente iki balandžio 10 dienos. Tuo pačiu jis pastebėjo, kad referendumo šiais klausimais nenumatoma. „Konstitucijos aptarinėjimas su tauta yra, mano nuomone, pseudodemokratija, tai kažkoks sovietizmas, – sakė Jofė. – Pakanka, kad dokumentą apsvarstytų ekspertų bendrija: 99 procentai piliečių iš viso neprivalo suprasti teisinės kalbos“.

Konstitucijos projekte išlieka Krymo savarankiškumas, pavyzdžiui, kadrų klausimais. Kaip pastebi „Komersantas“, tai gali tapti kliūtimi, tvirtinant naują įstatymą Kremliuje. „Parlamentinė respublika kaip valstybingumo forma nėra numatyta Rusijos įstatymuose“, – leidiniui pakomentavo šaltinis iš prezidento administracijos.

Tiesioginiai regiono vadovo rinkimai panaikinti trijose Šiaurės Kaukazo respublikose – Dagestane, Ingušijoje ir Šiaurės Osetijoje.

Šeštadienį Krymo totorių Medžliso vadovas Refatas Čiubarovas pareiškė, kad Medžlisas Kryme sukurs totorių autonomiją. Pasak Krymo totorių lyderio, Medžliso atstovai, išnagrinėję Rusijos Konstituciją ir federacijos subjektų regioninius įstatymus, nusprendė pareikalauti apsisprendimo teisės. Kurios šalies viduje Krymo totoriai nori kurti autonomiją ir kokios turėtų būti jos ribos, patikslinta nebuvo. Čiubarovas pareiškė, kad keliami reikalavimai remsis tarptautine teise. Pasak jo, Medžlisas ketina vesti derybas ir su Rusija, ir su Ukraina, ir su tokiomis organizacijomis, kaip JT, ET ir ESBO.

Krymo totoriai pasisakė prieš Krymo prijungimą prie Rusijos ir boikotavo referendumą dėl pusiasalio statuso. Naujoji Krymo valdžia žadėjo totoriams suteikti daugiau teisių, tam tarpe užtikrinti jiems vietas regiono valdžios organuose.

http://grani.ru/Politics/Russia/m.227238.html , vertė Gitana Dambrauskienė

Kovo 31 dienos įvykiai

ukrainos_veliava_saulejeDmitry Tymchuk

Broliai ir seserys, kovo 31 d. apibendrinimas

Iš blogų žinių:

1. Rusija pasirengusi iš viso pasiutimo smaugt Ukrainą.

Kalba ne tik apie Kremliaus planus. Putinas taip glotniai apdorojo savo liaudį, kad 74% Rusijos piliečių yra pasirengę palaikyti RF vadovybės veiksmus karinio konflikto su Ukraina atveju. Be to, 77% yra įsitikinę, kad dėl Kijevo ir Maskvos santykių pablogėjimo kalti, žinoma, ukrainiečiai. Tai liudija rusų Levada centro atlikta apklausa- šis centras laikomas gana stipria ir pakankamai objektyvia įstaiga.

Apibendrinant, jei Putinas ant Ukrainos numestų kad ir atominę bombą – mūsų broliai rusai tik paplos. Ar taip elgiasi broliai – retorinis klausimas. Taigi, net jei Maskva atitrauktų savo kariuomenę nuo sienos, konfliktas vis tiek nesibaigtų. Štai ir atsakymas į klausimą, „ar rusai nori karo“.

2. Donecko srities taryba ir jos galva Andrejus Šišackis kreipėsi į Ukrainos Aukščiausiąją Radą su prašymu imtis priemonių „padėties šalyje stabilizavimui“.

„Doneckietiška“ stabilizacija – tai referendumo įstatymo priėmimas (aišku kaip dieną, skirtas federalizacijai) ir valstybinis rusų kalbos statusas. Raskite nors vieną skirtumą nuo Putino ultimatumo.

Bendrai paėmus, Donecko srities taryba kartu su Regionų partija draugiškai transliuoja Maskvos žinutes. Panašu, kad Šišackis nesitveria gaut atlyginimą rubliais.

3. Regionų partijos kandidatas į prezidentus Michailas Dobkinas pergalės atveju žada Ukrainą be muilo įgrūsti į Muitų sąjungą.

Iš vienos pusės, RP mantros apie stebuklingą išgijimą, prisilietus prie Muitų sąjungos, gerokai pabodo. Iš kitos pusės, tos mantros garantuoja, kad Dobkino perspektyva tapti prezidentu yra ne didesnė, nei manoji būti kanonizuotam Maskvos patriarchato Ukrainos stačiatikių cerkvėje. Taip, Ukrainoje dar liko Muitų sąjungos adeptų, bet jų ne tiek daug.

Iš gerų žinių:

1. Po ilgų apmąstymų Ukrainos gynybos ministerija patvirtino mūsų “Informacinio pasipriešinimo” grupės išplatintą informaciją, jog pastarosiomis dienomis šalia Ukrainos sienos sumažėjo Rusijos karių .

Tuo pat metu Putinas pažadėjo Vokietijos kanclerei Angelai Merkel “dalinai atitraukti“ rusų karius nuo Ukrainos sienos.

Aš jau sakiau, ir pasakysiu dar kartą: dar per anksti atsipalaiduoti. Įsiveržimo pavojus niekur nedingo. Bet džiugina pats įtampos sumažėjimas. Vis dėlto, skirtingai nuo rusų, ukrainiečiai nesiveržia pralieti savo kaimynų kraujo.

2. Turčinovas pakankamai netikėtai pareiškė, jog Ukraina peržiūri ankstesnį savo neprisijungimo prie blokų statusą. Tai yra tokio sprendimo dar lyg ir nėra, bet jis neatmetamas.

Mano manymu, tai visiškai adekvatus pareiškimas. Putinas maktelėjo mus nosimi į mūsų neutralumą blokams, nusispjaudamas į visokias sutartėles, tokias, kaip Budapešto memorandumas. Ir mes būtume visiški idiotai, jei mūsų tai nepaskatintų giliai susimąstyti.

Suprantama, jog neprisijungimo prie jokių blokų klausimą Ukraina turėtų peržiūrėti jau išsirinkusi naują Prezidentą. Bet šiuo metu niekas nemaišo tam ruošti dirvą.

3. Jau tradiciniu tapęs linksmasis Ukrainos Užsienio reikalų ministerijos trolingas:

Mūsų diplomatai pareiškė, jog yra pasiryžę pagelbėti Kremliui – pristatydami konfederalizacijos ir 5–10 –ies valstybinių kalbų paskelbimo Rusijoje planą . Deramas atsakas į įsakmų Maskvos toną, nurodinėjantį Kijevui, kaip tvarkytis Ukrainoje.

Garbės žodis, nepagailėčiau savo mėnesinės karinės pensijos, kad pamatyčiau “Kremliaus dogo (šuns)” Lavrovo veidą tuo momentu, kai jis skaitys Ukrainos URM žinutę. Vis dėlto mūsų diplomatai gali pakelti nuotaiką. Ačiū jiems už tai!

Putinas ir Krymas: teisinio absurdo teatras

Pateikta: Dmitry Tymchuk, į lietuvių k. vertė Giedrė Bulgakovienė

Putinas ir Krymas: teisinio absurdo teatras

Krymo prijungimas prie Rusijos - teisinis absurdas, paremtas tik prievarta ir putinistiniais kliedesiais

Krymo prijungimas prie Rusijos – teisinis absurdas, paremtas tik prievarta ir putinistiniais kliedesiais

Grupės „Informacinis pasipriešinimas“ sekcijos „Delta“
analizė

PUTINAS IR KRYMAS: TEISINIO ABSURDO TEATRAS

Šiai dienai dauguma Vakarų analitikų laikosi nuomonės, kad Krymas Ukrainai beviltiškai prarastas. Galbūt… Jeigu užimti pasyvią poziciją ir laukti Europos ir JAV pagalbos.

Na, jie mums , be abejo, padės, bet tik tuo atveju, jeigu Ukrainos vadovybė gins valstybinius interesus ir kovos iš paskutiniųjų už savo teises tarptautiniuose teismuose. O į tarptautinius teismus kreiptis verta, nes tik juose Ukraina gali apginti savo teisę į Krymą, į jame likusias valstybės įmones, užgrobtus laivus ir karinius dalinius.

Papildomas argumentas – palanki mums Europos Tarybos Venecijos komisijos pozicija dėl Rusijos Federacijos Valstybės Dūmos įstatymo projekto (№ 462741-6) apie supaprastintą naujų federacijos subjektų priėmimo tvarką atitikimo tarptautinės teisės normoms.

1. Goblinas* – už įstatymo ribų.

Ir be ginkluotų „marsiečių ateivių“, visuotinai pripažintų normų pažeidimų rengiant ir įgyvendinant Krymo referendumą, jo pasmerkimo tarptautinės bendrijos mastu ( tai patvirtinanti kovo 27 d. Jungtinių Tautų Organizacijos rezoliucija), yra ir daugiau įdomių teisinių momentų .

Continue reading →

Kovo 30 dienos įvykiai

ukrainos_veliava_1Dmitry Tymchuk

Broliai ir seserys, kovo 30 d. apibendrinimas

Blogybės:

1. Pasirodė informacija, kad šimtai ukrainiečių kariškių, šiuo metu esančių Kryme, negali išvykti iš pusiasalio – jie paprasčiausiai neturi tam pinigų.

Mes išsiaiškinome, kad situacija iš tiesų sudėtinga, tačiau, atsakydama į mūsų pretenzijas, Gynybos ministerija pranešė, kad visi šie klausimai yra sprendžiami. Atseit jau nustatyta traukinių bilietų rezervavimo tvarka. Tačiau padėti tiems kariškiams, kurie išvyksta “sava eiga”, t.y. nuosavais automobiliais, iš tiesų nelengva.

Bendrai, kariškai, nesitikėdami pagalbos iš Gynybos ministerijos dėl suprantamų priežasčių, keliasi į žemyną kas kaip gali. O Gynybos ministerija atkreipia dėmesį, kad kaip tik šis stichiškumas neleidžia tvarkingiau suorganizuoti evakuacijos proceso.

Šioje situacijoje kyla tik klausimas apie Gynybos ministerijos surinktas 60 milijonų grivinų, suaukotų būtent kariškiams Kryme. Atrodytų, duokit šiuos pinigus žmonėms už benziną sumokėti, ir tai bus parama – tam gi pinigus ir rinko! O mums atsako: nėra lėšų paskirstymo mechanizmo. Pasekmė – visa viltis tik į savanorių pagalbą.

Apibendrindamas, žemai lenkiuosi mūsų žmonėms. Jie visada pasiūlys petį neadekvačioje būsenoje esančiai valstybei atsiremti. O adekvačios jos dar kol kas niekas nematė.

2. Toli gražu ne visi mūsų bendrapiliečiai supranta, kokioje situacijoje yra Ukraina.

Šiandien Ministrų kabinetas pranešė apie išlaidų gynybai ir saugumui padidinimą iki 52 milijardų grivinų. Reikia suprasti, kad tai ne tik Gynybos ministerijos, bet ir visų kitų jėgos struktūrų biudžetas. Faktiškai armija gaus ne ką daugiau, negu praėjusiais metais. Bus ir infliacija, ir (svarbiausia!) – neaiškus “specfondas” (t.y., lėšos, kurias armija turi uždirbti sau pati).

Ankstesniais metais būdavo, kad armijai pametėdavo “nuo pono stalo” milijardą – pusantro specfondo didinimo sąskaita. Bet armija tuo nesidžiaugdavo, nes tokių pinigų ji negalėjo uždirbti pagal apibrėžimą. Kokia situacija šiandien – neaišku. Aišku tik tai, kad iš paskirtų 52 milijardų jėgos struktūros pačios turi užsidirbti 5 milijardus.

Daug kam vyriausybėje, taip pat įvairaus plauko ekonomikos ekspertams reikia suprasti vieną paprastą tiesą: jei armija nebus pradėta tinkamai finansuoti 2014 metais, tai 2015 metų biudžetą gali priimti jau ne Ukraina, o Mažarusijos autonomija RF sudėtyje.

3. Charkove Ukrainos federalizacijos palaikymo mitinge buvo paskelbta apie naujo visuomeninio judėjimo “Pietryčiai”, jau dabar vienijančio apie 30 visuomeninių Charkovo organizacijų, įkūrimą. Tariamasi ir su Lugansku bei Donecku dėl “pastangų suvienijimo”.

Viena vertus, maža gero šiame separatistų tąsymesi. Kita vertus – tegul grupuojasi: lengviau bus po kalėjmo kameras išskirstyti.

Geros naujienos:

1. Pats svarbiausiais šių išeiginių pozityvas – tai, kad mes jau antrą dieną iš eilės stebime įtampos mažėjimą pasienyje. Rusijos karių kiekis pasienio rajonuose su Rusijos Federacija išlieka maždaug 10000 žmonių.

Tai nereiškia, kad galime imti milinę ir eiti namo. Tačiau įsiveržimo tikimybė vis dėlto aiškiai mažėja. Sakytume, taip: jeigu prieš savaitę Rusijos įsiveržimo tikimybę mes įvertinome 80 proc., tai dabar – kokiais 50 proc. Ir tai džiugina.

2. Vicepremjeras Vladimiras Groismanas pranešė, kad nei vienas iš mūsiškių Kryme nebus paliktas likimo valiai.

Jo žodžiais, „parengta 26 000 vietų kariškių šeimoms, kurios išdėstytos 18 Ukrainos regionų“. T. y., vyriausybė pasirengusi apgyvendinti visus kariškius ir jų šeimas. Ir toks konkretumas džiugina.

Be to Generaliniame štabe mums pažadėjo, kad taip pat nebus problemų suteikiant naujas tarnybos vietas kariškiams. Ką gi, tikėsimės.

3. Mūsų Užsienio reikalų ministerija linksmai ir šmaikščiai trolina Rusijos URM pezėtojus. Užteko Lavrovui eilinį kartą išmykti apie Ukrainos federalizacijos būtinumą, kaip nedelsiant sekė mūsų diplomatų atsakymas. Be kita ko, mūsų URM pasiūlė Rusijos pusei atkreipti dėmesį į „katastrofišką būklę ir visišką beteisiškumą jų pačių tautinių mažumų, taip pat ir ukrainiečių bendruomenės, prieš pradedant diktuoti ultimatyvias sąlygas suvereniai ir nepriklausomai šaliai“. Lakoniška ir garbinga. Jeigu mes taip pat efektyviai atsakinėsime priešui visuose kituose frontuose, o ne tiktai diplomatiniame, tai priešas greitai subliukš. Tai priklausys nuo mūsų.

Ir keletas žodžių apie karą

kudikis_miegaIr keletas žodžių apie karą

Elena Stupak, vertė Lightning Rod

Negąsdinsiu suvestinėmis, noriu pasidalinti asmeniniu atradimu. Gal tai mano susiaurėjusi sąmonė, kad to nepastebėdavau, o gal kažkas iš tikro pasikeitė paskutinėmis dienomis pasaulyje. Ne tiktai Ukrainoje, bet pasaulyje aplink mus, ir pačioje Rusijoje.

Tai, kad mus Ukrainoje tiesiog sukte susuka karo baimė, ne naujiena. O vakar aš sužinojau, kad mano FB draugas iš Lietuvos nemiega ne tik todėl, kad pergyvena su Ukraina ir ukrainiečiais, bet ir todėl, kad labai bijo karo. Man tai buvo nauja, bet, pažinodama agresyviąją RF(Rusijos Federacijos) retoriką, labai nenustebau, ir įsivaizdavau, kaip gali jaustis mažos šalies gyventojas, turintis pašonėje didžiulį išprotėjusį kaimyną.

Man suprantama, kai Moldova nerimauja, esant šalia Padniestrei, ar Armėnija tyli, kai šalia Kalnų Karabachas.
Visai netikėta tai, kad Rusijos gyventojai studijuoja išgyvenimo taisykles miestuose karo veiksmų metu, ir ši informacija turi paklausą. Aš, po teisybei, nesupratau, kas pasikeitė? Pasiklausiau. Esminė Rusijos žmonių baimė dabar yra susijusi su vidaus karu. Pačiu baisiausiu ir šlykščiausiu, koks tik gali būti, cituoju dar vieną draugą iš Piterio:

„…Kai šalis ims griūti nuo bepročio padugnės Putlerio beprotiškų avantiūrų, karas gali ateiti į kiekvieną miestą ir namą… Visų prieš visus…“

Apie ką aš čia… Mes priėjome ribą. Pasaulis gali pasikeisti neatpažįstamai. Tą realiai supranta daugybė žmonių, tai – ne įprastinė politikų retorika.

Ir prie viso šito, šis faktas mane nuramino. Todėl, kad kalba – ne apie lokalinį konfliktą. Čia kalba – apie milijonų žmonių ir dešimčių šalių išlikimo jausmą.

Jei pasaulis neišvairuos, reiškia, gyvybingumo atsargų jis neturi. Ir bijoti nėra prasmės.

Kažkodėl tai aš tikiu, kad gyvenimo geismas yra stipresnis.