Tag: Ukraina

Finita la Comedia

Dmitrijus Oreškinas
Politologas, Rusijos Mokslų akademijos Geografijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis

Aštrioji Ukrainos krizės fazė praėjo. Svarbiausias klausimas – ar Putinas ryšis įvesti kariuomenę į Rytų Ukrainą – išspręstas. Nesiryš. Nors karinė, ekonominė ir geostrateginė logika tiesiog to reikalavo. Drėkinimo kanalas, elektra, žaliava pramonei ir pagamintos produkcijos išvežimas – visa tai diktuoja būtinybę perimti aplinkinių sričių kontrolę. O dabar Krymas – apgultas eksklavas. Neišvystyti uosto terminalai aiškiai neparuošti išaugusiam prekių srautui priimti, todėl paistalai apie tiekimą jūra, kaip ir šnekos apie tilto per Kerčės sąsiaurį statybą (mažiausiai 3-4 metai) – lengvai nuspėjama propaganda. Negana to, esama ir Padniestrės faktoriaus – ji atsidūrė nedraugiškos Moldavijos ir dar nedraugiškesnės (dabar) Ukrainos gniaužtuose. Taigi Lugansko-Odesos sausumos koridorius iki Padniestrės – taktiniu požiūriu būtinas reikalas.

Bet karo logika susiduria su politine logika. Kremlius nesitikėjo tokio Vakarų sutelktumo. Buvo manoma, kad jie patriukšmaus ir užsičiaups – kaip ir nutiko su Gruzija. Tačiau trečiojo laipsnio sankcijų perspektyva pasirodė esanti labai reali – blaiviai mąstant, režimas šių sankcijų gali ir neišlaikyti. Antra, su kiekviena praleista diena Ukrainos armijos (kokia ji yra – tokia) galia vis auga. Susišaudymų tikrai būtų neišvengta, o kolektyvinis Putinas visai netrokšta cinkuotų karstų ir brolžudiško karo svetimoje teritorijoje pradininko šlovės. Trečia, strategai nepakankamai įvertino visuomenės palaikymą. Kijevo valdžios ir vakariečių Rytuose nemėgsta – tik to maža, kad Rytai imtų džiaugsmingai sveikinti atpažinimo ženklų neturinčius žaliuosius žmogeliukus. Ypač jei tie ims šaudyti. O šaudyti (žr. aukščiau) teks. Ukrainos Rytai, be jokios abejonės, norėtų didesnio savarankiškumo ir nepriklausomybės. Būtent todėl jie nenori iš Kijevo valdžios beatodairiškai patekti po Maskvos pėda. Priešingai, suvokiant dabartinės Kijevo valdžios silpnumą, Rytams dėl savo statuso sutvirtinimo geriau derėtis su ja, o ne su jokių alternatyvų nesiūlančiu Kremliumi.

Tai, kad Kremliaus Korporacija nepasiruošusi eskaluoti konflikto, patvirtina ir vienas faktas – Igoris Sečinas už 1 milijardą rublių įsigijo po Krymo anšliuso atpigusių „Rosneft“ akcijų. Sečinas puikiai informuotas ir jeigu jis būtų tikėjęsis krizės paaštrėjimo, būtų dar savaitėlę kitą luktelėjęs, kol kursas smuktų dar žemiau – po įsiveržimo taip neišvengiamai būtų nutikę. Reiškia, nesitikėjo. Klausimą iš kur jo kišenėje reikiamu laiku atsirado milijardas gal atidėkime į šalį.

Naktinis Putino skambutis Obamai ir vėlesnis J. Kerry lėktuvo sugrąžinimas tam, kad šis Paryžiuje susitiktų su Lavrovu, buvo aiškus signalas – norima aptarti atsitraukimo sąlygas mainais reikalaujant „federalizuoti“ Ukrainą ir nutraukti Padniestrės blokadą. Amerikiečiai, priešingai, nei nuoširdžiai tiki patriotiška visuomenė, nėra kvailiai. Jie signalą suprato taip, kaip jį ir reikėjo suprasti: pulti Kremlius bijo.

Ministrą Lavrovą galima tik užjausti. Jam teko ginti pozicijas, kurių iš principo neįmanoma išlaikyti. Jis padarė viską, ką gali, iš tos nevilties net paskleisdamas krūvą pasakėlių apie Padniestrę, „Dešinįjį sektorių“ ir snaiperius. Tai, žinoma, buvo skirta ne Kerry – šis šienas buvo patriotiškai visuomenei pašerti. Kad turėtų ką atrajoti, kai nėra apie ką kalbėti. Bet politika turi savas taisykles – jei partneriui iš anksto aišku, kad pasvėrei visus įsiveržimo už ir prieš ir supratai, kad skaudžiai gausi per subinę, kvaila reikalauti, kad už rūpestį nuosava subine dovanai dar ir meduolių duotų. Todėl ponas Kerry buvo prognozuojamai nesukalbamas: niekas, gerbiamieji, jūsų į Krymo pelėkautus varu nevarė. Štai ir valgykite savo nemokamą sūrį, įtikinėdami šalininkus, kad privertos uodegos visai neskauda. JAV griežtai reikalauja į derybas įtraukti ir Kijevo valdžią, tą, apie kurios nelegitimumą taip garsiai kalbama Kremliuje. Ir, regis, teks sutikti – nes Rytų Ukrainos destabilizacijos ir atskyrimo viltys nepasiteisina.

Pasverkim, kas lieka. Ambicinga istorija prasidėjo pažadais sugrąžinti Ukrainą (visą!) į Maskvos įtakos sferą, integruoti ją į Muitų sąjungą ir Eurazijos vertybių sistemą. Tokia buvo maksimali programa. Akivaizdu, kad ji žlugo. Atėjo minimalios programos eilė – priglobti po savo sparneliu nors Ukrainos Rytus ir Krymą. Korporacijos kalba tai vadinama kodiniu žodžiu „federalizacija“. Pirmas šią nuostabią idėją dar 2004 metų „oranžinės revoliucijos“ laikais išsakė NVS šalių instituto direktorius K. F. Zatulinas. Tada jis kalbėjo daug drąsiau ir „federalizaciją“ interpretavo kaip siūlymą Ukrainos Vakarams dingti į savo Europą, o Rytams – grįžti į Rusijos įtakos zoną. Tuometinė Korporacija turėjo su „federalizacija“ susijusių iliuzijų, kad Rytai, pagal nutylėjimą, apima ir Kijevą. Dabar ambicijos apmalšo: girdime aistringas kalbas apie „mūsų“ Charkovą ir Donbasą, daug rečiau apie „mūsų“ Odesą. Kijevas per dešimtį metų pamažu nuklydo į Vakarus – tai natūralus europietiškų vertybių pranašumo, palyginus su patriotinėmis Korporacijos pasakomis, rezultatas.

Naudinga žinoti, kad Angelos Merkel ir kitų Europos politikų lūpose „federalizacijos“ terminas reiškia visai ką kita – vienos suverenios vyriausybės rėmuose esančius vidinius statutinius santykius tarp žemių ir federalinės vyriausybės. Panašiai, kaip federacinėje Vokietijoje ar federacinėse JAV. Teritorinių statusų perskirstymo Ukraina, greičiausiai, neišvengs – bet ji iš paskutiniųjų stengsis apsieiti be broliškos Kremliaus pagalbos.

Kovo 30 dieną tapo aišku, kad programa-minimum irgi žlugo. Kolektyvinis Putinas priverstas tenkintis simboline pergale Kryme, sukėlusia trumpalaikį populiarumo pliūpsnį ir ilgalaikius finansinius ir ekonominius dotacijomis paremto eksklavo išlaikymo probleminėje apsuptyje sunkumus. Pridėkime augančią tarptautinę izoliaciją. Pridėkime galimą Padniestrės blokadą – o ko jūs tikėjotės? Pridėkime tikėtinus Vakarų veiksmus dėl naftos ir dujų. Pergalės fanfaros nuaidės, o problemos liks.

Nepavyksta sužlugdyti naujojo Ukrainos prezidento rinkimų. Nors bandymai, be abejonės, bus tęsiami. Respublikos elitai (kol kas?) rodo sugebėjimą siekti kompromisų ir formuoja adekvačius rinkiminius aljansus. Tuo pat metu kandidatams iš Rytų bus a priori sunkiau: Janukovičius gracingai pašalino iš Regionų partijos elektorato milijonus nusivylusių rinkėjų. Putinas ne mažiau gracingai atėmė dar pusantro milijono krymiečių balsų. Tad naujasis prezidentas bus greičiau Kijevo, negu Donecko. Maskvai bet kuriuo atveju su juo teks tvarkyti reikalus – ir kur kas nepalankesnėmis sąlygomis nei prieš pusmetį, kai Kremlius tik užvirė Ukrainos apžavėjimo košę.

Tolesnę įvykių eigą nesunku numatyti. Kompensuodama nesėkmes Ukrainos ir tarptautiniuose frontuose, Korporacija bus priversta užsiimti vidaus politikos varžtų užveržimu. Bus priversta užtildytipaskutinę nepriklausomą žiniasklaidą, per kurią prasisunkia objektyvus vadovybės veiksmų vertinimas, kovoti su internetu, klykti apie „penktąją koloną“ ir skųstis imperialistų apsuptimi. O kokios dar reakcijos iš artimiausių kaimynų (Baltijos šalių, Suomijos, Gruzijos, Moldavijos…) jūs leidžiate sau tikėtis, nei iš šio nei iš to įvesdami kariuomenę į nepriklausomos valstybės teritoriją? Kas, jei ne NATO, gali garantuoti šių šalių, kuriose irgi gyvena rusai, kuriuos Kremlius staiga gali nuspręsti apginti, saugumą ir nepriklausomybę?

Ukrainos krizei perėjus į ilgalaikę „šaltąją“ fazę, kai lemiamą reikšmę įgyja „minkštoji galia“, europietiškoji sistema toliau po truputį augins savo socialinius ir ekonominius privalumus, į kuriuos Kremlius neturi ką atsakyti. Jei, žinoma, atsakymu nelaikysime žaliųjų žmogeliukų ir Russia Today žviegimo, į kurį jau seniai niekas nekreipia dėmesio, kaip nekreipdavo dėmesio į TASS, kuris visada būdavo įgaliotas pareikšti ką nors egzotiško.

Vakarams nėra kur skubėti. Jie neblogai jaučiasi, nešami naujų technologinių sprendimų bangos po truputį kyla iš ekonominės krizės. Kyla ir energetikos srityje. O štai apie Putino vamzdžių imperiją to nepasakysi. Tie, kas lygina Putino veiksmus Kryme su Hitlerio veiksmais Sudetuose ir Austrijoje, neatkreipia dėmesio į labai svarbią aplinkybę. Hitleris savo ekspansijos programą grindė galingu ekonominiu pakilimu, susijusiu su išėjimu iš globalios 30-ųjų depresijos ir naujo didžiojo Kondratjevo ciklo pradžia. Ekonomikos vėjas pūtė į to niekšo bures.

Akivaizdžios mūsų ūkio recesijos fone Putinas iš nevilties griebėsi Krymo – tikėjosi pridengti savo skausmingą nesėkmę su Muitų sąjunga. Jei pašalintume TV šamanų būgnus, pamatytume, jog džiaugtis visiškai nėra kuo. Įtikinti save, kad 2 milijonai Krymo piliečių yra daugiau ir geriau negu 43 įsiutusioje Ukrainoje likę milijonai – užduotis ne vidutiniam protui. Bijau, kad net neprilygstamasis D. Kiseliovas nesugebės su reikiamu tvirtumu pūsti (ar ką jis ten daro) prieš akivaizdumo vėją.
Orų prognozė aiški: pelėkautai užsidarė. Nemokamas televizijos sūris baigsis po pusmečio, jei ne anksčiau. Vamzdžių Korporacijai telieka tik rodyti pro grotas išskėstus pirštus ramiai ją lenkiančioms išsivysčiusioms šalims. Korporacijos negaila – jai pačiai vieta zoologijos sode. Gaila tų, kuriuos ji, prieš numirdama nuo neprivalgymo pagal visiems žinomą pavyzdį, suris arba sutraiškys savo narve. Gaila Rusijos, kuri vėl skęsta audringuose, į ovacijas pereinančiuose plojimuose.

http://echo.msk.ru/blog/oreshkin/1291114-echo/?fb_action_ids=10152314834703766&fb_action_types=og.recommends

Vertė: Marius Burokas ir Sigita Milašienė. Redagavo: Marius Burokas.

Okupacijos grimasos 2: Kryme auga visuotinis nusivylimas

Rusiška, proputiniškai nusiteikusių krymiečių svajonė sudužo į kasdienybės rūpesčius. Jau šią savaitę du trečdaliai Krymo teritorijos liko be elektros. Kas kaltas – iki šiol neaišku, bet elektros tiekimas iš žemyninės dalies smarkiai sumažintas. Valdininkai perspėja, kad naujas sąskaitas už elektrą separatistai gaus didesnes.
Pasakomis pasirodė ir pažadai senjorams – pensininkams. Dvigubai didesnių pensijų nebus – jos tiesiog buvo perskaičiuotos į rublius, praneša TCH.

Krymas_vezimelisKainose taip pat chaosas. Tušti bankai ir bankomatai. Eilės surašomos kelioms dienoms į priekį. Tai -tik pirmieji “pagerinimai” krymietiškai. Civilizacijos malonumų, kurie ankščiau atrodė akivaizdūs, nebėra. Elektra dingsta bet kuriuo laiku. Pase įrašytas neegzistuojantis registracijos adresas. Kredito kortelė, į kurią pervedamas atlyginimas – bevertis plastiko gabalėlis. Atlyginimo grynais reikia stovėti eilėje, kaip sovietiniuose filmuose. Krymo gyventojams dabar realybė ir tapo it senas filmas.

Eupatorija – Olgos Kuninos gimtasis miestas, nors jau 10 metų mergina gyvena Kijeve. Ji primigtinai prašė filmavimo metu kalbėti ukrainietiškai.

“Aš noriu pasilikti ukrainietišką pasą, aš noriu didžiuotis, kad esu ukrainietė, o ne priverstinai natūralizuota ruse, dėl aplinkybių, kurių negaliu paveikti” – sako mergina.

Olgos tautiečiai – etniniai rusai, svajojo pralobti iš karto, vos įvyks taip vadinamas referendumas. Jie norėjo parduoti pilietybę dėl didesnių pensijų. Bet padidėjo tik nusivylimas.

“Mes gavome pensijas tokio pat dydžio, tik konvertuotas į rublius”, – pasakoja senjorai. Ir dar monetomis, kurias Rusijoje jau išima iš apyvartos. Turguose dėl kainų rubliais visiškais chaosas.

“Mes po kol kas neperrašome kainininkų, produktų kainas taip rašome grivinomis per brūkšnelį rubliais” – sako pardavėja.

Dabar Kryme atlyginimą galima atsiimti tik grynais pašto skyriuje, atstovėjus eilę, o ne bet kada bankomatuose. Atlyginimą atsiima tik tie, kam pasiseka. Tatjana Fiodorovna savo rublius atsikovojo. Bet ir čia laukė bėda. Tam, kad sumokėtų komunalinius mokesčius už butą rublius reikia konvertuoti į grivinas. O tai – pensijos nuostoliai, atsirandantys dėl keitimo mokesčio.

Nemalonios staigmenos užgriuvo ne tik senjorus. Smūgį per biudžetą pajus ir pusiasalio mamos. Ukrainos vyriausybė, net per krizę, išlaikė vienkartinę paramą mamoms, kuri siekdavo iki 40’000 grivinų (8’800 LT). Tuo tarpu besilaukianti su rusišku pasu gaus mažiau nei 1’500 grivnų (330 LT). Ir tai tik tuo atveju, jei besilaukiančioji buvo pradirbus bent 6 mėnesius iki motinystės atostogų. Bedarbiams lauktis vaikų Rusijoje labai rizikinga: valdžia tokiems tėvams nesumokės nei rublio.
Turinčioms daugiau nei pusės metų darbo stažą, vienkartinė išmoka už naujagimį priklauso nuo atlyginimo. Darbo vieta Ukrainoje gimdyvėms išlaikoma iki trejų metų, Rusijoje gi – iki 3 mėnesių.

Rusijoje vaiko priežiūros atostogos būna dvejopos: trumpos – 84 dienos, ir labai trumpos – 70 dienų. Šios naujienos taip pat sulaukė dėmesio žiniasklaidoje.

Tuo metu socialiniuose tinkluose nerimsta žemyninės dalies rusai. Naujus piliečius – krymiečius jie atvirai vadina dykaduoniais išlaikytiniais.

“Jūs krymiečiai elgiatės kaip prostitutės!!!! Pas mus Rusijoje taip pat daug senjorų ir neįgaliųjų, mums ir savų problemų užtenka. Ką jūs padarėte dėl Rusijos? Ar jūs tiesiog vėliavėlėmis pamojavote, degtinės renginiuose pagėrėte, o mes jums prikimšime kišenes šlamančių? “

Krymo interneto forumuose gvildenamas kitas galvosūkis: kaip gauti Šengeno vizą. ES perspėjo: Krymo pusiasalis – tai Ukraina ir vizas išduos tik Ukrainos pasų turėtojams.

Kita vertus, vietinių pusiasalyje jau net neklausia, nori jie būti rusais ar ne, pasakoja Olga. Ji oficialiai registruota Kryme. Bet dabar, anot jos, jaučiasi visiškai beteise ir be namų.

“Aš jau girdėjau, visiškai nesuprantamą Rusijos pranešimą apie krymiečius, registruotus Kryme, kurie turi atvykti ir parašyti atitinkamą pareiškimą, kad jie atsisako tapti Rusijos piliečiais. Kitu atveju pilietybės pasikeitimas įsigalios automatiškai. O ką daryti tokiems, kaip aš, kurie nenori tapti Rusijos piliečiais arba turėti dvi pilietybes?

Teisininkai pataria piliečiams neatiduoti ukrainietiškų pasų ir neatsisakyti pilietybės.

“Šiandien vienintelis dokumentas, kuris įrodo jūsų tapatybę, kad jūs esate jūs – tai Ukrainos piliečio pasas. Kur vardas, pavardė ir tėvavardis įrašytas rusų ir ukrainiečių kalbomis. Šio dokumento atsisakymo atveju jūs prarasite ir šį nematomą ryšį.

Teisininkai konstatuoja: šiuo metu pusiasalyje – teisinė suirutė, kuri nesibaigs, kol Krymo statuso klausimas nebus išspręstas tarptautiniame lygyje. O tai gali tęstis metus. Tačiau de facto atsiskirti nuo Rusijos taip paprastai nepavyks. Dabar vietiniai referendumai uždrausti. Ir mitingai prieš valdžią uždrausti. Ir netgi kitaip galvoti draudžiama.

http://obozrevatel.com/politics/20587-v-kryimu-narastaet-vseobschee-razocharovanie.htm, vertė Saugi Aplinka. Redaguota ULLL.

Kerčės herbas

Okupacijos grimasos

Kerčėje, pasinaudojus Rusijos Federacijos įstatymais, buvo uždraustas prorusiškas mitingas

Kerčės mieste (Krymas) vietinė milicija pabandė uždrausti prorusišką mitingą skirtą prorusiškų Pietų ir Rytų Ukrainos regionų (separatizmo) palaikymui, taip pat prieš korupciją ir reikalaujant miesto valdžios atsistatydinimo.

Kaip pranešė „Laisvės radijas“ („Radio Svoboda“) – akcijos organizatoriai: rusiškoji LDPR (V. Žirinovskio) partija, partijos “Rusijos vienybė” Krymo aktyvistai ir mieste veikiančios bendruomeninės organizacijos surengė mitingą centrinėje Lenino aikštėje.

“Dalyviai nešė partijų simboliką ir plakatus su lozungais: “Pietų-Rytų Ukraina, Krymas ir Kerčė su Jumis! “ , “Donbase, kelkis!” , “Ukraina – Jugoslavijos scenarijus”, taip pat – “Mera Osadčenką – atstatydinti!” – skelbiama pranešime.

Mitingo pradžioje milicijos atstovai, remdamiesi Rusijos įstatymais, kurie turėtų būti vykdomi aneksuotoje Krymo teritorijoje, pranešė mitingo dalyviams, kad pastarieji neturi teisės į susirinkimą, nes pagal naujus įstatymus toks prašymas turi būti paduotas prieš 10 dienų. Tačiau aktyvistai atsakė, kad jie neklausys pareigūnų su ukrainietiškomis uniformomis ir iš aikštės nesitrauks.

Mitinge iš tribūnų pasakota apie tai kaip “žmonės iš Ukrainos bėga į Krymą, tikėdamiesi geresnio gyvenimo”, o LDPR partijos aktyvistai tuo metu kvietė kerčiečius įsilieti į partijos gretas.

http://www.ukrinform.ua/rus/news/v_kerchi_ssilayas_na_zakoni_rf_zapretili_provedenie_prorossiyskogo_mitinga_1618587, vertė Saugi Aplinka, redaguota ULLL.

Vertėjo gyvent šitoje šalyje, kad sulauktum Maidano

Jaunas būdingų žydiškų bruožų vyras, tarnyboje vietoj kipos dėvintis kaškietą, galėtų būti ješivos dėstytoju, bet jis – vienas iš svarbiausių žmonių sudėtingoje Maidano ir Hruševskio gatvės savigynos sistemoje.
Tikrojo vardo dėl suprantamų priežasčių interviu jis prašė neminėti, bet apie kitus dalykus pasakojo pakankamai atvirai.

– Tai kaip tu TEN atsidūrei? Ką tau – dar ir kaip žydui, reiškia Maidanas?

EuromaidanoSavigynaAš, kaip ir daugelis mano bendrapiliečių, į Maidaną išėjau greičiau ne „dėl“ ko nors, o „prieš“ kažką – visuomenę įprastai lengviau suburia protesto lozungai. Aš ir anksčiau nejaučiau didelių sentimentų valdžiai, bet žmonių mirtys tapo rubikonu. Būtent jos pastūmėjo mane į Hruševskio gatvę. Tai, ką ten pamačiau, iš pradžių mane nuvylė – viskas buvo baisiai pakrika, trūko lyderių, suprantamos strategijos ir panašiai… Savo paties nuostabai pasijutau iš dalies vadovaujantis šiam pasipriešinimui, nors pradžioje jo nelaikiau „savo karu“. Organizavau gynybą, barikadų statymą, o vėliau, žmonėms paprašius, ėmiau komanduoti vienam būriui.

– Taigi tu į Hruševskio gatvę atėjai net ne iš Maidano?

Kelis kartus buvau Maidane, klausiau nerišlių politikų kalbų, neatsakingų opozicijos lyderių pareiškimų ir supratau, kad tie žmonės gali priskaldyt malkų. Taip ir atsitiko, kai po septynias valandas trukusių derybų su „garantu“ minėta trijulė užlipo scenon ir bandė pasiūlyti kompromisą. Liaudis juos pasiuntė ir pakilo link Hruševskio gatvės šturmuoti vyriausybės, nieko nenuvokdama kariniuose reikaluose. Aš tarnavau Izraelio armijoje, žinau, kaip vykdomos antiteroristinės operacijos, pats jose dalyvavau, todėl man buvo aišku, kad tuoj bus pralieta daug kraujo. Perskaičiavęs žmones barikadose ir įsitikinęs, kad jėgos tikrai neleidžia pult, pasiūliau užimti gynybines pozicijas ir sutvirtinti redutus. Šiandien mūsų barikados atrodo taip, kaip pridera. Įsitikinimas, kad esu ten, kur privalau būti, atėjo po „Ukrainos namų“ šturmo, kai man teko, pagal „Pirkei avot“ stengtis būti žmogumi ten, kur žmonių nėra. 1500 žmonių bandė užimti pastatą, kuriame buvo 200 vidaus kariuomenės karių, daugiausiai kursantų, ir jei būtų pasisekę – būtų pralietas jau kitos pusės kraujas. Mes pradėjome derybas, kurios baigėsi „Ukrainos namų“ išlaisvinimu be šūvių ir nukentėjusiųjų.

– Ar, be tavęs, Maidano savigynoje dar yra žydų?

Vien tik mano būryje keturi izraeliečiai, turintys kovinės patirties, kuriuos, kaip ir mane, į Maidaną atvedė noras išvengti niekam nereikalingų aukų. Aš visą mūsų grupę pavadinčiau „žydraisiais šalmais“ – kaip JT taikdarius. Aplinka Maidane gana nervinga, daug žmonių nori keršyti už aukų kraują, dar daugiau yra pavargusių nuo opozicijos neveiklumo – visos tos karštos galvos pilnos iliuzijų apie tikrus mūšius, ir, atitinkamai, neįsivaizduoja galimų pasekmių. Jie taip pat nesusimąsto, kad kitoje barikadų pusėje taip pat žmonės ir mūsų veiksmai neturi suteršti žmogiško Maidano vardo.

– Ar Jums teko susidurti net ne su antisemitizmu, bet su tam tikru nepagarbiu požiūriu, esą štai, žiūrėkit, žydas, o kovoja greta? Aš kalbu apie dichotomiją: esame „mes“, ukrainiečiai, ir „jie“- žydai, dalis iš kurių mūsų pakeleiviai ir net draugai. Juk klausimas „ar čia žydų reikalas?“ kyla ir mūsų kaimynams.

Tokių nuotaikų nebuvo nė ženklo. Aš nuo pirmų dienų bendrauju su „Dešiniojo sektoriaus“, UTA-UTS (Ukrainos Tautinė Asamblėja-Ukrainos Tautinė Savigyna) aktyvistais – taikiu metu su tais žmonėmis vargu ar rasčiau bendrų temų. Aš prisistatau pirmiausia kaip žydas, ir dar religingas. Vadovauju jau kelioms dešimtims savigynos kovotojų – gruzinams, azerbaidžaniečiams, armėnams, rusams, kurie net nebando kalbėti ukrainietiškai – ir nė karto mes nesusidūrėme su kokia nors nepakantumo vienas kitam apraiška. Visi jie pabrėžtinai pagarbiai žiūri į mano religingumą – jau žino, ką aš valgau, ko nevalgau ir t.t., tai nekelia jokio priešiškumo.

– Ką tu ir tavo draugai žydai manote apie Maidaną, kaip tautinę ukrainiečių revoliuciją? Juk dėl to, kad tai tautinė revoliucija, abejonių nekyla – neveltui nuolat skamba „Šlovė Ukrainai – Didvyriams šlovė!“ refrenas, kas pusvalandį atliekamas tautinis himnas…

Ir vėliava, ir himnas yra valstybės, o ne partiniai simboliai, todėl pagarba jiems tiesiog būtina. JAV atliekant himną žmonės atsistoja, ir niekas į himno žodžius nežiūri kaip į nacionalistinį šūkį.
Aš anaiptol neidealizuoju protesto judėjimo ir nežinau, ar iš tikro Maidane gimsta nauja pilietinė nacija, bet man labai imponuoja kai kurie procesai. Daugiau nei 20 metų, nepaisant visų išorinių valstybės atributų, Ukraina buvo pakankamai dirbtinu dariniu – žmonės nesididžiavo savo šalimi. Buvo laikomasi seno požiūrio „ne mano daržas, ne mano pupos“, ukrainiečiai rodėsi tauta, kuriai ant visko nusispjaut. Niekas nesitikėjo, kad, praėjus 9 metams po Oranžinės revoliucijos, po visiško nusivylimo, žmonės atras savyje jėgų pakilti dar sykį. Milijonų marše – o aš jame dalyvavau – dešimtys žydų ėjo šalia „Svoboda“ narių, šaukusių man menkai malonius lozungus… Tuo, kad Maidane stipri laisvės ir vienybės dvasios koncentracija, mažai kas teabejoja. Užtenka pereiti per barikadas – tokią atsakomybę retai kur išvysi, aš pats anksčiau esu matęs, kaip žmonės paprasčiausiai praeidavo pro parkritusį gatvėje… O čia staiga užgimsta pilietinė sąmonė – žmonės, atidirbę dieną, naktį budi Maidane, nuvogdami kelias valandas miegui.

– Papasakokit apie Maidano skirtumus: kaip sugyvena „Dešinysis sektorius“ su liberalais, „Spilna sprava“ su „Svoboda“ ir kiti? Ar įmanoma juos suvaldyti? O gal tai visiškai atskiri organizmai, kuriems ir valdžia, ir opozicija neturi jokios įtakos?

Išvardytos frakcijos nėra dominuojančios, kartu jos sudaro 40% protestuojančiųjų. Interfrakcijų tendencija auga, žmonės ateina tiesiog todėl, kad jaučia tai esant pareiga. Maidanas yra valdomas organizmas, egzistuoja Pasipriešinimo štabas, kurio sprendimus vykdo visos frakcijos. Išskyrus vieną incidentą tarp „Svoboda“ ir „Spilna sprava“ (kaip mes vadiname, „esesininkų“), status quo palaikomas…

– Esesininkų? Tai tik akronimas, nieko daugiau?

Nieko daugiau. Nacistinės simbolikos Maidane nėra nei vienoje frakcijoje.

– Daug kas iš mano pažįstamų žydų ragina leisti revoliucijai nugalėt,o paskui, esą, viskas savaime susiklostys – demokratai nustums ekstremistus į politinio vyksmo paraštes. Ar nemanai, kad tai supaprastinimas? Juk įprastai atsitinka kaip tik atvirkščiai: būtent radikali, gerai organizuota ir drausminga mažuma diktuoja žaidimo sąlygas „minkštakūniams liberalams“?

Gerai organizuoti ekstremistai yra mitas. Žmonės, kuriems aš vadovauju, organizuoti žymiai geriau, nei radikalai. Mes reaguojame žymiai greičiau ir efektyviau. Aš tiesiogiai įsakinėju 30 žmonių, o mobilizuoti galiu 300. Nei UNO (Ukrainos Nacionalistų Organizacija), nei „Dešinysis sektorius“ negali sau leisti tokios prabangos.

– Bendrais bruožais nusakyk Maidano savigynos kovotojo portretą.

Tai labai įvairi publika: nuo pardavėjų azerbaidžaniečių iš Privozo turgaus iki viduriniosios grandies vadybininkų kijeviečių. Vidutinis vyrų amžius 27-30 metų. Maždaug po lygiai atvykusių iš Vakarų Ukrainos ir centrinių bei rytinių sričių. Dauguma neturi aiškiai formuluojamų politinių simpatijų. Vakarinių sričių gyventojai labiau gerbia Ukrainos tautinį išsivadavimo judėjimą- tai šeimos tradicijos. Nepaisant to, niekas iš radikalų tiems žmonėms neatrodo sektinu pavyzdžiu. Tiagnibok ir „Svoboda“, pavyzdžiui, nėra itin populiarūs savo, atrodytų, baziniame regione.
Kaip besvarstyčiau, aš nematau ryškaus polinkio į dešinę. Populistinius dešiniųjų lozungus ima keisti pakankamai nuosaikūs kvietimai konsoliduotis ir prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta. Neleisti siautėjimų, sutvarkyti savivaldą, nesuteikti progos rodyti mus kaip vandalus.

– Pagirtina, bet kas gi tuomet mėtė Molotovo kokteilius?

Praktiškai visi – žmonės negalėjo kitaip reaguoti į kulkas ir garso granatas. Aš tvirtai įsitikinęs, kad jei ne aukos, kurių pareikalavo valdžios smurtiniai veiksmai, nebūtų kilusi panaši reakcija. Molotovo kokteiliai yra mažiausia bėda, kuri galėjo ten nutikti.

– Ar Maidano gynėjai supranta, kad be palaikymo šalies pietuose ir rytuose tikra pergalė yra neįmanoma? O gal – kas ne su mumis, tas prieš mus?

Nežiūrint viso situacijos sudėtingumo, žmonės nenori Ukrainos skilimo. Taikingas Maidanas per du mėnesius nepasiekė realių permainų ir tik įvykiai Hruševskio gatvėje, Molotovo kokteiliai bei degančios padangos sulaukė valdžios reakcijos. Mes nesiliaujame priešinęsi, nes siekiame priversti prezidentą padaryti nuolaidų. Kitaip pasakius, veržiame kilpą ant valdžios kaklo, suprasdami, kad su ja būtina derėtis.

– Aš klausiu ne apie valdžią, kuri mažai kam šiandien yra simpatiška, bet apie žmones. Paprastus žmones kitoje barikadų pusėje.

Šalies rytuose paleista bauginimo mašina, gąsdinama „banderovininkais“, lošiama nacionaline korta, tam tarpe ir žydiška. Apie antisemitizmą „Berkuto“ tinklapyje visi jau pamiršo, užtat valdžia toliau formuoja neigiamą Maidano įvaizdį, kaltindama jį fašizmu ir kitomis nuodėmėmis.
(Mus pertraukia madingos miesto centro krautuvėlės savininko skambutis. Pokalbio partneriui dėkojama už tai, kad barikada prieš krautuvę buvo nugriauta- antraip verslas būtų visai nuslopęs).
Aš noriu matyti žmogišką Maidano veidą, priimtiną oponentams ir neketinu deginti tiltų. Neabejotinai būtina vienytis ir suprasti, kad kalbama ne apie politinius žaidimus, o apie visos Ukrainos geresnę ateitį.

– Ar tau neapmaudu, kas dalis žydų bendruomenės į Maidaną žiūri jei ne priešiškai, tai skeptiškai? Ir taip yra ne dėl ukrainofobijos- tiesiog 80% žydų gyvena regionuose, kur Maidanas, švelniai tariant, nėra populiarus. Ar nesama noro kažkaip suderinti pozicijas, pradėti dialogą – ne su valdžia, ir net ne su plačiąja visuomene, bet bendruomenės viduje?

Labai apmaudu, neištveriamai. Mane jau pašiepia, sako, gal su tavim „Heil!“ sveikintis? Tai visiškas pilietinės pozicijos nesupratimas. Aš manau, kad žydų dalyvavimas Maidane yra ne tik Kūrėjo vardo šlovinimas, tai ir žydų dialogas su būsima valdžia. Dėl jo ateityje žydai galės gyventi ir dirbti šioje šalyje. Jis yra ir atsvara tiems, kurie šaukia apie „nežydišką reikalą“. Kai su dievo pagalba galėsiu atidengt savo veidą, niekas nepasakys, kad žydai vangstėsi.
Maidane Aukščiausiasis man kasdien dovanoja stebuklų. Kartą naktį sulaikėm sportiškai sudėtą vyrą – sakė, vaistinės ieško. Galvojom, tituška, provokatorius. Priėjau pasidomėt, kas vyksta. Žmogus skundėsi stipriais raižančiais skausmais dėl inkstų akmenų, tvirtino, kad skubiai reikia suleist vaistų. Pats jį palydėjau į ligoninę „Ukrainos namuose“, ten jam padarė injekciją ir palengvėjo.
Bet būna ir tikrų provokacijų- pavyzdžiui, „Dnepro“ viešbučio padegimas. Laimė, man pavyko greitai organizuoti gesinimą sniego maišais, gaisrininkai atvyko už 50 minučių, kai ugnis praktiškai jau buvo užplakta.

– Ką naujo apie save, apie žmones, apie šalį sužinojai per du Maidano mėnesius?

Truputį išsigandau savo sugebėjimo ekstremaliose situacijose vadovauti šimtams žmonių, civiliniame gyvenime to nebuvau patyręs.
Jei apie atmosferą- prisimenu, pirmą dieną Hruševskio gatvėje prieinu prie barikados, netikėtai žmogus man kažką siūlo „nuo gerklės“. Pasižiūriu – o ten ledinukas nuo peršalimo.
Kitą sykį stoviu prie „Ukrainos namų“, žiūriu, keista žmonių grupė. Priėjau, paklausiau, kas, iš kur. Vienas ir sako: atleiskit, mes čia meldžiamės- už žmones, už taiką…
Ir tai puiku. Verta buvo gyventi šitoje šalyje, kad sulauktume Maidano, verta. Mane žavi kultūringas elgesys, juk 12000 Maidane ir Hruševskio gatvėje budinčių kovotojų galėjo sutrinti į miltus viską dešimties kilometrų spinduliu. „Neteisingai“ pasibaigusios futbolo varžybos Europos miestuose pridaro daugiau nuostolių. Potraukio vandalizmui
tiesiog nėra, ir tai, kad tie žmonės neniokoja parduotuvių, rodo, kad tauta sveika, kad ne viskas taip beviltiška, kaip atrodė dar prieš pusę metų. Ši atsakomybė labai vertinga, bet kurioje kitoje Žemės rutulio vietoje panašūs įvykiai turėtų tragiškas pasekmės- pasižiūrėkite į Bosniją. Ir jei žmonės po viso šito neprarado žmogiškumo, reiškia, mes suaugome ir mes turime ateitį.

Specialiai „Hadašot“ kalbėjosi Michailas Goldas.

http://vaadua.org/news/stoilo-zhit-v-etoy-strane-chtoby-dozhit-do-maydana, vertė Gitana Dambrauskienė.

Kovo 31 dienos įvykiai

ukrainos_veliava_saulejeDmitry Tymchuk

Broliai ir seserys, kovo 31 d. apibendrinimas

Iš blogų žinių:

1. Rusija pasirengusi iš viso pasiutimo smaugt Ukrainą.

Kalba ne tik apie Kremliaus planus. Putinas taip glotniai apdorojo savo liaudį, kad 74% Rusijos piliečių yra pasirengę palaikyti RF vadovybės veiksmus karinio konflikto su Ukraina atveju. Be to, 77% yra įsitikinę, kad dėl Kijevo ir Maskvos santykių pablogėjimo kalti, žinoma, ukrainiečiai. Tai liudija rusų Levada centro atlikta apklausa- šis centras laikomas gana stipria ir pakankamai objektyvia įstaiga.

Apibendrinant, jei Putinas ant Ukrainos numestų kad ir atominę bombą – mūsų broliai rusai tik paplos. Ar taip elgiasi broliai – retorinis klausimas. Taigi, net jei Maskva atitrauktų savo kariuomenę nuo sienos, konfliktas vis tiek nesibaigtų. Štai ir atsakymas į klausimą, „ar rusai nori karo“.

2. Donecko srities taryba ir jos galva Andrejus Šišackis kreipėsi į Ukrainos Aukščiausiąją Radą su prašymu imtis priemonių „padėties šalyje stabilizavimui“.

„Doneckietiška“ stabilizacija – tai referendumo įstatymo priėmimas (aišku kaip dieną, skirtas federalizacijai) ir valstybinis rusų kalbos statusas. Raskite nors vieną skirtumą nuo Putino ultimatumo.

Bendrai paėmus, Donecko srities taryba kartu su Regionų partija draugiškai transliuoja Maskvos žinutes. Panašu, kad Šišackis nesitveria gaut atlyginimą rubliais.

3. Regionų partijos kandidatas į prezidentus Michailas Dobkinas pergalės atveju žada Ukrainą be muilo įgrūsti į Muitų sąjungą.

Iš vienos pusės, RP mantros apie stebuklingą išgijimą, prisilietus prie Muitų sąjungos, gerokai pabodo. Iš kitos pusės, tos mantros garantuoja, kad Dobkino perspektyva tapti prezidentu yra ne didesnė, nei manoji būti kanonizuotam Maskvos patriarchato Ukrainos stačiatikių cerkvėje. Taip, Ukrainoje dar liko Muitų sąjungos adeptų, bet jų ne tiek daug.

Iš gerų žinių:

1. Po ilgų apmąstymų Ukrainos gynybos ministerija patvirtino mūsų “Informacinio pasipriešinimo” grupės išplatintą informaciją, jog pastarosiomis dienomis šalia Ukrainos sienos sumažėjo Rusijos karių .

Tuo pat metu Putinas pažadėjo Vokietijos kanclerei Angelai Merkel “dalinai atitraukti“ rusų karius nuo Ukrainos sienos.

Aš jau sakiau, ir pasakysiu dar kartą: dar per anksti atsipalaiduoti. Įsiveržimo pavojus niekur nedingo. Bet džiugina pats įtampos sumažėjimas. Vis dėlto, skirtingai nuo rusų, ukrainiečiai nesiveržia pralieti savo kaimynų kraujo.

2. Turčinovas pakankamai netikėtai pareiškė, jog Ukraina peržiūri ankstesnį savo neprisijungimo prie blokų statusą. Tai yra tokio sprendimo dar lyg ir nėra, bet jis neatmetamas.

Mano manymu, tai visiškai adekvatus pareiškimas. Putinas maktelėjo mus nosimi į mūsų neutralumą blokams, nusispjaudamas į visokias sutartėles, tokias, kaip Budapešto memorandumas. Ir mes būtume visiški idiotai, jei mūsų tai nepaskatintų giliai susimąstyti.

Suprantama, jog neprisijungimo prie jokių blokų klausimą Ukraina turėtų peržiūrėti jau išsirinkusi naują Prezidentą. Bet šiuo metu niekas nemaišo tam ruošti dirvą.

3. Jau tradiciniu tapęs linksmasis Ukrainos Užsienio reikalų ministerijos trolingas:

Mūsų diplomatai pareiškė, jog yra pasiryžę pagelbėti Kremliui – pristatydami konfederalizacijos ir 5–10 –ies valstybinių kalbų paskelbimo Rusijoje planą . Deramas atsakas į įsakmų Maskvos toną, nurodinėjantį Kijevui, kaip tvarkytis Ukrainoje.

Garbės žodis, nepagailėčiau savo mėnesinės karinės pensijos, kad pamatyčiau “Kremliaus dogo (šuns)” Lavrovo veidą tuo momentu, kai jis skaitys Ukrainos URM žinutę. Vis dėlto mūsų diplomatai gali pakelti nuotaiką. Ačiū jiems už tai!

Putinas ir Krymas: teisinio absurdo teatras

Pateikta: Dmitry Tymchuk, į lietuvių k. vertė Giedrė Bulgakovienė

Putinas ir Krymas: teisinio absurdo teatras

Krymo prijungimas prie Rusijos - teisinis absurdas, paremtas tik prievarta ir putinistiniais kliedesiais

Krymo prijungimas prie Rusijos – teisinis absurdas, paremtas tik prievarta ir putinistiniais kliedesiais

Grupės „Informacinis pasipriešinimas“ sekcijos „Delta“
analizė

PUTINAS IR KRYMAS: TEISINIO ABSURDO TEATRAS

Šiai dienai dauguma Vakarų analitikų laikosi nuomonės, kad Krymas Ukrainai beviltiškai prarastas. Galbūt… Jeigu užimti pasyvią poziciją ir laukti Europos ir JAV pagalbos.

Na, jie mums , be abejo, padės, bet tik tuo atveju, jeigu Ukrainos vadovybė gins valstybinius interesus ir kovos iš paskutiniųjų už savo teises tarptautiniuose teismuose. O į tarptautinius teismus kreiptis verta, nes tik juose Ukraina gali apginti savo teisę į Krymą, į jame likusias valstybės įmones, užgrobtus laivus ir karinius dalinius.

Papildomas argumentas – palanki mums Europos Tarybos Venecijos komisijos pozicija dėl Rusijos Federacijos Valstybės Dūmos įstatymo projekto (№ 462741-6) apie supaprastintą naujų federacijos subjektų priėmimo tvarką atitikimo tarptautinės teisės normoms.

1. Goblinas* – už įstatymo ribų.

Ir be ginkluotų „marsiečių ateivių“, visuotinai pripažintų normų pažeidimų rengiant ir įgyvendinant Krymo referendumą, jo pasmerkimo tarptautinės bendrijos mastu ( tai patvirtinanti kovo 27 d. Jungtinių Tautų Organizacijos rezoliucija), yra ir daugiau įdomių teisinių momentų .

Continue reading →

Kovo 30 dienos įvykiai

ukrainos_veliava_1Dmitry Tymchuk

Broliai ir seserys, kovo 30 d. apibendrinimas

Blogybės:

1. Pasirodė informacija, kad šimtai ukrainiečių kariškių, šiuo metu esančių Kryme, negali išvykti iš pusiasalio – jie paprasčiausiai neturi tam pinigų.

Mes išsiaiškinome, kad situacija iš tiesų sudėtinga, tačiau, atsakydama į mūsų pretenzijas, Gynybos ministerija pranešė, kad visi šie klausimai yra sprendžiami. Atseit jau nustatyta traukinių bilietų rezervavimo tvarka. Tačiau padėti tiems kariškiams, kurie išvyksta “sava eiga”, t.y. nuosavais automobiliais, iš tiesų nelengva.

Bendrai, kariškai, nesitikėdami pagalbos iš Gynybos ministerijos dėl suprantamų priežasčių, keliasi į žemyną kas kaip gali. O Gynybos ministerija atkreipia dėmesį, kad kaip tik šis stichiškumas neleidžia tvarkingiau suorganizuoti evakuacijos proceso.

Šioje situacijoje kyla tik klausimas apie Gynybos ministerijos surinktas 60 milijonų grivinų, suaukotų būtent kariškiams Kryme. Atrodytų, duokit šiuos pinigus žmonėms už benziną sumokėti, ir tai bus parama – tam gi pinigus ir rinko! O mums atsako: nėra lėšų paskirstymo mechanizmo. Pasekmė – visa viltis tik į savanorių pagalbą.

Apibendrindamas, žemai lenkiuosi mūsų žmonėms. Jie visada pasiūlys petį neadekvačioje būsenoje esančiai valstybei atsiremti. O adekvačios jos dar kol kas niekas nematė.

2. Toli gražu ne visi mūsų bendrapiliečiai supranta, kokioje situacijoje yra Ukraina.

Šiandien Ministrų kabinetas pranešė apie išlaidų gynybai ir saugumui padidinimą iki 52 milijardų grivinų. Reikia suprasti, kad tai ne tik Gynybos ministerijos, bet ir visų kitų jėgos struktūrų biudžetas. Faktiškai armija gaus ne ką daugiau, negu praėjusiais metais. Bus ir infliacija, ir (svarbiausia!) – neaiškus “specfondas” (t.y., lėšos, kurias armija turi uždirbti sau pati).

Ankstesniais metais būdavo, kad armijai pametėdavo “nuo pono stalo” milijardą – pusantro specfondo didinimo sąskaita. Bet armija tuo nesidžiaugdavo, nes tokių pinigų ji negalėjo uždirbti pagal apibrėžimą. Kokia situacija šiandien – neaišku. Aišku tik tai, kad iš paskirtų 52 milijardų jėgos struktūros pačios turi užsidirbti 5 milijardus.

Daug kam vyriausybėje, taip pat įvairaus plauko ekonomikos ekspertams reikia suprasti vieną paprastą tiesą: jei armija nebus pradėta tinkamai finansuoti 2014 metais, tai 2015 metų biudžetą gali priimti jau ne Ukraina, o Mažarusijos autonomija RF sudėtyje.

3. Charkove Ukrainos federalizacijos palaikymo mitinge buvo paskelbta apie naujo visuomeninio judėjimo “Pietryčiai”, jau dabar vienijančio apie 30 visuomeninių Charkovo organizacijų, įkūrimą. Tariamasi ir su Lugansku bei Donecku dėl “pastangų suvienijimo”.

Viena vertus, maža gero šiame separatistų tąsymesi. Kita vertus – tegul grupuojasi: lengviau bus po kalėjmo kameras išskirstyti.

Geros naujienos:

1. Pats svarbiausiais šių išeiginių pozityvas – tai, kad mes jau antrą dieną iš eilės stebime įtampos mažėjimą pasienyje. Rusijos karių kiekis pasienio rajonuose su Rusijos Federacija išlieka maždaug 10000 žmonių.

Tai nereiškia, kad galime imti milinę ir eiti namo. Tačiau įsiveržimo tikimybė vis dėlto aiškiai mažėja. Sakytume, taip: jeigu prieš savaitę Rusijos įsiveržimo tikimybę mes įvertinome 80 proc., tai dabar – kokiais 50 proc. Ir tai džiugina.

2. Vicepremjeras Vladimiras Groismanas pranešė, kad nei vienas iš mūsiškių Kryme nebus paliktas likimo valiai.

Jo žodžiais, „parengta 26 000 vietų kariškių šeimoms, kurios išdėstytos 18 Ukrainos regionų“. T. y., vyriausybė pasirengusi apgyvendinti visus kariškius ir jų šeimas. Ir toks konkretumas džiugina.

Be to Generaliniame štabe mums pažadėjo, kad taip pat nebus problemų suteikiant naujas tarnybos vietas kariškiams. Ką gi, tikėsimės.

3. Mūsų Užsienio reikalų ministerija linksmai ir šmaikščiai trolina Rusijos URM pezėtojus. Užteko Lavrovui eilinį kartą išmykti apie Ukrainos federalizacijos būtinumą, kaip nedelsiant sekė mūsų diplomatų atsakymas. Be kita ko, mūsų URM pasiūlė Rusijos pusei atkreipti dėmesį į „katastrofišką būklę ir visišką beteisiškumą jų pačių tautinių mažumų, taip pat ir ukrainiečių bendruomenės, prieš pradedant diktuoti ultimatyvias sąlygas suvereniai ir nepriklausomai šaliai“. Lakoniška ir garbinga. Jeigu mes taip pat efektyviai atsakinėsime priešui visuose kituose frontuose, o ne tiktai diplomatiniame, tai priešas greitai subliukš. Tai priklausys nuo mūsų.

Ir keletas žodžių apie karą

kudikis_miegaIr keletas žodžių apie karą

Elena Stupak, vertė Lightning Rod

Negąsdinsiu suvestinėmis, noriu pasidalinti asmeniniu atradimu. Gal tai mano susiaurėjusi sąmonė, kad to nepastebėdavau, o gal kažkas iš tikro pasikeitė paskutinėmis dienomis pasaulyje. Ne tiktai Ukrainoje, bet pasaulyje aplink mus, ir pačioje Rusijoje.

Tai, kad mus Ukrainoje tiesiog sukte susuka karo baimė, ne naujiena. O vakar aš sužinojau, kad mano FB draugas iš Lietuvos nemiega ne tik todėl, kad pergyvena su Ukraina ir ukrainiečiais, bet ir todėl, kad labai bijo karo. Man tai buvo nauja, bet, pažinodama agresyviąją RF(Rusijos Federacijos) retoriką, labai nenustebau, ir įsivaizdavau, kaip gali jaustis mažos šalies gyventojas, turintis pašonėje didžiulį išprotėjusį kaimyną.

Man suprantama, kai Moldova nerimauja, esant šalia Padniestrei, ar Armėnija tyli, kai šalia Kalnų Karabachas.
Visai netikėta tai, kad Rusijos gyventojai studijuoja išgyvenimo taisykles miestuose karo veiksmų metu, ir ši informacija turi paklausą. Aš, po teisybei, nesupratau, kas pasikeitė? Pasiklausiau. Esminė Rusijos žmonių baimė dabar yra susijusi su vidaus karu. Pačiu baisiausiu ir šlykščiausiu, koks tik gali būti, cituoju dar vieną draugą iš Piterio:

„…Kai šalis ims griūti nuo bepročio padugnės Putlerio beprotiškų avantiūrų, karas gali ateiti į kiekvieną miestą ir namą… Visų prieš visus…“

Apie ką aš čia… Mes priėjome ribą. Pasaulis gali pasikeisti neatpažįstamai. Tą realiai supranta daugybė žmonių, tai – ne įprastinė politikų retorika.

Ir prie viso šito, šis faktas mane nuramino. Todėl, kad kalba – ne apie lokalinį konfliktą. Čia kalba – apie milijonų žmonių ir dešimčių šalių išlikimo jausmą.

Jei pasaulis neišvairuos, reiškia, gyvybingumo atsargų jis neturi. Ir bijoti nėra prasmės.

Kažkodėl tai aš tikiu, kad gyvenimo geismas yra stipresnis.

Kovo 29 dienos įvykiai

cropped-ukrainos_veliava_kvieciai.jpgDmitry Tymchuk

Broliai ir seserys, kovo 29 dienos įvykių apibendrinimas.

Blogybės:

1. Maskva bando išdurti dėl mūsų ginkluotės ir karinės technikos Kryme.

Kaip jau žinoma, anksčiau Putinas triukšmingai pareiškė, kad Ukrainai bus grąžinta tų dalinių ginkluotė, kurie liko ištikimi Kijevui. Šiandien mes bandėme išsiaiškinti Ukrainos gynybos ministerijoje, kokius variantus iš tikrųjų siūlo Kremlius.

Mes juk puikiai žinome, kad negalima tikėti nė vienu Putino žodžiu. Taip ir atsitiko. Formaliai Kryme nėra nei vieno mūsų dalinio, kurio visi kariai būtų perėję į priešo pusę. Kaip nėra ir tokio, kuriame visi būtų likę ištikimi Ukrainos priesaikai. T. y., jei tikėtume Putino žodžiais, Ukrainai galima atiduoti visą ginkluotę. O galima ir nieko neatiduoti.

Neoficialiuose pokalbiuose rusų karinė vadovybė siūlo mūsiškiams nesiekti neįmanomo. Atseit, atiduosim nereikalingą metalo laužą, o sau pasiliksime daugmaž veikiančią ir vertingą ginkluotę. Na, o po to Maskva giedos giesmelę, kad viską atliko sąžiningai. Grynas maskvietiškas „lochotronas“.

2. Vengrai Užkarpatėje reikalauja „kultūrinės autonomijos“. 39 vengrų organizacijos Ukrainos valdžiai iškėlė „lygiateisiškumo visuose lygmenyse“ reikalavimą (tiesa, nepateikė faktų, kas ir kur juos engia). O svarbiausia – reikalauja „pripažinti dvigubos pilietybės institutą“. Kreipimąsi šiandien vakare paskelbė Užkarpatės žiniasklaida.

Tai panašu į peilio smūgį į nugarą. Šalyje, kurioje separatizmas šiandien – mirtina liga, reikalauti dvigubos pilietybės gali tiktai provokatorius. Aš tuo esu giliai įsitikinęs.

Geros naujienos:

1. Pirmą kartą nuo invazijos pradžios mes truputį ramiau atsikvėpėm. Maskva ne tik karštai įtikinėja, kad nesiruošia veržtis toliau į Ukrainą, bet ir atitraukė kai kuriuos dalinius nuo sienų.
Ar tai buvo pagarsėjusio Putino ir Obamos pokalbio rezultatas? Nežinau.

Bet šį rytą konstatavome, kad prie mūsų sienos liko 10 000 rusų karių. Tai visiškai ne priežastis atsipalaiduoti: nemažos priešo jėgos iš RF gilumos gali patekti į Ukrainos teritoriją vos per kelias valandas.

Tuo labiau, kad „dalinių atitraukimą“ reikia priimti kaip nuoseklius manevrus. Kariniai vienetai gali judėti ir palei siena, ir prie jos priartėdami ar nutoldami. Tai reiškia – jei šiandien vakare prie pat sienų rusų karių ne taip jau ir daug, tai rytoj ryte jų gali būti daugiau, nei pastarąjį mėnesį.

Bet vis vien, šiandien mes užfiksavome pačią mažiausią pajėgų koncentraciją. Tai jau šis tas.

2. Baltarusija nebus įsiveržimo į Ukrainą placdarmu.
Šiandien ryte, pateikdami priešo įsiveržimo pajėgų apžvalgą, mes sąmoningai nepaminėjome tų priešo pajėgų grupių, kurios yra Baltarusijoje. Tai buvo padaryta po mūsų konsultacijų su Ukrainos valstybės struktūromis.

Vėliau Turčinovas po susitikimo su Baltarusijos prezidentu Lukašenko visiškai oficialiai patvirtino šį teiginį. Baltarusija tvirtina, kad iš jos teritorijos įsiveržimo nebus.

Mes neprieštaraujame, bet situacijos sekti nenustojame. Sunku tikėti Lukašenko, kuris prieš tai pripažino Krymo aneksiją.

3. Jaceniukas įtikinėja, kad Ukraina 2014 gaus 13,5 milijardų JAV dolerių kredito lėšų. Taip pat planuojamas gynybos pramonės komplekso modernizavimas.

Šie skaičiai netgi labai optimistiški. Tiesa, čia kyla du klausimai. Pirma, dar neaišku, kiek šių lėšų išvogs. Klausimas nėra nepagrįstas, nes prie valdžios svertų vis daugiau tų žmonių, kurie anksčiau sąžiningumu ir nesavanaudiškumu nepasižymėjo.
Antra, mes kol kas nematome iš tikrųjų įspūdingo Ukrainos valdžios plano kaip modernizuoti ūkį. Tuo tarpu kreditų suvalgymas užuot investavus į ateitį – tai kelias į prarają. Mes ir taip šiuo keliu ėjome neįsivaizduojamai ilgai.

Jei kalbėsime apie gynybos pramonę, tai šiandien paaiškėjo, kad Ukrainos valstybinis koncernas “Ukroboronprom” nutraukė ginklų tiekimą Rusijos Federacijai.

Pagaliau. Nes susidarė įspūdis, kad mes ir toliau padėsime Maskvai mus užkariauti, ją ginkluodami. Bet, nors ir po truputį, Kijevo absurdo teatras apie Putino įsiveržimą visgi panašėja į adekvačią reakciją. Duok Dieve!