Tag: Ukraina

Birželio 13 dienos suvestinė

Broliai ir sesės, birželio 13-osios apibendrinimas.

Blogybės:

1. Tapo aišku, kodėl tiek ilgai putinkanalai ir klaikraščiai suko dezinformaciją, kad ATO pajėgos neva nuolat naudoja reaktyvinės artilerijos sitemas BM-21 “Grad” operacijos zonoje, nors tokia įranga ATO zonoje Ukrainos jėgos struktūrų pusėje nebuvo pastebėta.

Šiandien teroristų grupė – samdiniai iš Kaukazo ir vietiniai smogikai – apšaudė Dobropolio daržovių bazę iš BM-21. Iš viso teroristai turi 3 tokius įtaisus. Be to, teroristai apsimetinėjo nacionaline gvardija. Nėra ribų ir Kremliaus cinizmui, planuojančiam ir vykdančiam tokias ciniškas operacijas, ir vietinių išgamų iš visokių “DNR” ir “LNR”, klusniai vykdančių Putino valią.

Juk, jeigu nesiimti skubių priemonių, rytoj vietoj daržovių bazės gali būti bet kas kita.

2. Šiandien Rusijos sraigtasparnis Mi-35 pažeidė Ukrainos sieną ir lydėjo koloną. Jis įskrido į mūsų teritoriją labai trumpam, bet glumina įvykio aplinkybės. Juk tai buvo mūsų karinė kolona. Mano supratimu, tai tiesiog įžūlumas. Bet jis galimas tik todėl, kad rusai netiki, jog mūsų jėgos struktūros galėtų efektyviai pasipriešinti. Deja, kaip matome, jų netikėjimas – pagrįstas.

3. Šiandien vienas mūsų politikos veikėjas pareiškė: “Armijai reikia vadų – didvyrių. Vakarykščiame mūšyje prie Sniežno didvyriškai pasirodė generolas Vitalijus Muženko. Jau ne pirmą kartą jis asmeniškai vedė į puolimą”.

Aš – už didvyrių populiarinimą. Bet visgi pripažinkime, kad jeigu generolas, dar ir Generalinio štabo viršininko pavaduotojas (beje, iš tiesų jo vardas – Viktoras), asmeniškai veda kareivius į puolimą, tai mūsų armijai – galas.

Kareiviams vesti į puolimą yra skyrių – būrių – kuopų vadai. Jeigu generalinio štabo vado pavaduotojas ir vienas iš pagrindinių ATO “strategų” turi asmeniškai vesti karius į puolimą, tai reiškia: arba jo pavaldiniai absoliučiai netinkami, ir jis daro jų darbą, arba jam nėra ką veikti ATO štabe.

Ir vienu, ir kitu atveju, toks populiarinimas tampa abejotinu. Manau, kad konkrečiuose mūšiuose reikia parodyti didvyrius iš paprastų karių ir karininkų. O generolų tobulybes ir trūkumus reikia vertinti pagal ATO rezultatus.

Gerosios naujienos:

1. Aktyvioji ATO fazė Mariupolyje baigėsi sėkmingai. Mariupolis – vėl normalus miestas, o ne teroristų gyvatynas.

Mariupolis šiandien

Mariupolis šiandien

Jau antrojoje dienos dalyje, palaikomi personalo ir naudodami vietos bendrovių techniką, gyventojai ardė teroristų barikadas.

Norisi tikėti, kad jau greitai savo apibendrinimuose galėsiu pasveikinti visus su tuo, jog paskutinė teroristų barikada Donbase išardyta. Na o kol kas sveikinu su tuo, kuo mus pradžiugino jėgos struktūros Mariupolyje – tai labai svarbi ir įtikinama pergalė.

2. Rusijos sienos blokavimo operacija tęsiasi ir, nors problemų išvengti nepavyksta, ji vykdoma gan sėkmingai.

Jėgos struktūrų prašymu nepateikiame šių veiksmų smulkmenų – pranešame skurdžiai ir tik įvykus faktui. Prašome mus suprasti. Jeigu visa tai, ką sugalvojo jėgos struktūros bus įvykdyta – tai bus labai svarbus žingsnis tam, kad ATO baigtųsi sėkmingai.

3. Teroristinės organizacijos „DNR“ vadeiva D. Pušilinas Rusijos televizijos kanalo eteryje šiandien papasakojo, kad gyvena it svirplys už krosnies Maskvoje ir iš ten neketina lįsti, nepaisant jokių viliotinių.

Jei pabėgusi svarbiausia žiurkė neketina grįžti į laivą – tai patikimas požymis, kad laivas savo jau atplaukiojo. Būtų gerai, kad tai suprastų ir likusios žiurkės.

Tas pat pasakų didvyris Pušilinas apkaltino Ukrainos žvalgybą, esą, ji pasikėsino į jo gyvybę. Neva tai, vakar prie Donecko apskrities vyriausiojo administracijos pastato sprogęs „Газель“ mikroautobusas – specialiųjų tarnybų darbas. Apie tai, kad apie Pušilino pabėgimą į Rusiją anksčiau nepranešė tik pačios tingiausios žiniasklaidos priemonės – jis nesusimąstė. Arba, matomai, pasikuklino prisipažinti, kad dėl prigimtinio bukumo jo sėbrai iš „DNR“ sprogdina patys save.

4. Pradžiugino ir Dnepropetrovsko gubernatoriaus I. Kolomojskio mintis pastatyti bene 1900 kilometrų ilgio sieną per visą ribą su Rusija. Sienos statybą p. Kolomojskis pasiryžęs apmokėti iš savo lėšų.

Tokių pasiūlymų psichologinis efektas tiesiog stebuklingas. Na o praktinė jų reikšmė – diskusijų objektas. Taip, suprantama, sieną su Rusiją reikia užrakinti. Bet be inžinerinių statinių – svarbūs ir sienos apsaugos būdai bei formos. Nes juk, jei bus tik siena, kurią bet kurioje vietoje galima pralaužti ir laisvai prasmukti į Ukrainą – niekas nesureaguos.

O tai reiškia, kad svarbiausiu tampa klausimas apie esminę sienos apsaugos tarnybos reformą. Neišvengiamai teks stiprinti pasienio apsaugos padalinius, iš naujo kurti motorizuotas manevringas grupes, skirti pasieniečiams ne tik žvalgybos bet ir kovinę aviaciją, užtikrinti glaudžius ryšius su kariuomenės struktūromis dislokuotomis pasienio zonoje.

O taip pat, negailestingai kovoti su korupcija valstybės sienos apsaugos tarnyboje – tai užkratas, nuo kurio neišgelbės jokios sienos.

Birželio 12 dienos suvestinė

Broliai ir seserys, birželio 12-osios įvykių apžvalga.

Blogosios naujienos:

1. Per sieną iš Rusijos teritorijos į Ukrainą veržiasi jau ne tik sunkvežimiai ir BTR‘ai, bet ir tankai. Naujausiais duomenimis kolona, kurioje ir tankai iš Rusijos, juda link Donecko.

RusijosTankasUkrainojeKremlius nusiima kaukę. Jei kas nors dar abejoja, kad tai jau nepridengtas Rusijos įsiveržimas, norėčiau pamatyti tą žmogų. Įdomu pažiūrėti, kaip atrodo naivumo įsikūnijimas.

2. Beje, štai ir jis. ESBO Generalinis sekretorius Lamberto Zannier atvyko į Rusiją, į Rostovo sritį, aplankyti pabėgėlių iš Ukrainos. Ir pradėjo kalbėti labai keistus dalykus. Atseit, reikia nutraukti ugnį Ukrainos Rytuose ir spręsti klausimus politinėmis priemonėmis, už derybų stalo tarp Ukrainos valdžios ir rytinių regionų. Taip pat Zannier pažadėjo aplankyti Slovjanską „taikaus sureguliavimo“ rėmuose.

Susidaro įspūdis, kad ESBO (nors jų misijos dirba visame Donbase) nenori matyti akivaizdžių dalykų. O būtent, kad „taikiam sureguliavimui“ važiuoti reikia ne į Slovjanską, o tiesiai į Maskvą. Ir pradžiai paklausti Putino – kaip ilgai jis dar siųs į Donbasą savo samdinių legionus, kalnus ginklų ir milijonus dolerių teroristams remti?

ESBO kartoja neseną JT žygdarbį. Ne anksčiau kaip šių metų kovą Jungtinės Tautos, vietoje Rusijos pasmerkimo, siuntė žinią Kijevui, kad jam derėtų susitelkti ties visų politinių jėgų „politiniu dialogu“.

Rezultate, kol JT klapsėjo snapu ir užsiiminėjo moralės mokymais, Ukraina prarado Krymą.

Dabar ESBO paisto tas pačias nesąmones, kol Rusija bando atplėšti Donbasą.

Mieli ponai Vakarų atstovai, atverkite gi pagaliau akis. Dabar vyksta plataus masto karinis įsiveržimas į Ukrainą iš Rusijos pusės. Jei jūs taip užsiliūliavę, kad šito nematote – geriau užsiimkite ekologiškai švarių pomidorų auginimu ES. Ir nelįskit į tarptautinę politiką. Nes pagalbos iš jūsų nė už grašį, tik dar blogiau.

3. Šiandien iš Snižno gydytis į Dniepropetrovsko sritį autobusu išvyko 25 vaikai, tarp jų našlaičiai ir šeimos vaikų namų auklėtiniai. Juos perėmė teroristai iš „DLR“ ir išsiuntė autobusą į Rusiją, kirsdami valstybinę sieną per smogikų užimtą pasienio patikros punktą.

Šis faktas – vaikų grobimas, tiesiog grynas kidnepingas. Beje, šiame nusikaltime tiesiogiai dalyvavo Rusijos pasieniečiai.

Netikėtas klausimas ponui Porošenkai: ar jūs su tais niekšais grobiančiais vaikus ir iš esmės imančiais juos įkaitais rengiatės tartis prie derybų stalo? O gal dar prijunkime grupę serijinių žudikų ir seksualinių maniakų? Taip sakant, kad vaizdas būtų pilnesnis. Diskusija žada būti įdomi ir vaisinga.

Gerosios naujienos:

1. Laimei, mūsų sąjungininkai Vakarų asmenyje – tai ne tik apžavėtasis ESBO generalinis sekretorius. Jungtinių valstijų Atlanto Tarybos Viceprezidentas D.Vilsonas jau pareiškė, jog jei pasitvirtins faktas, kad Rusijos tankai kirto Ukrainos sieną, tai Vakarai turėtų įvesti trečią sankcijų prieš RF lygį ir pradėti teikti karinę pagalbą Ukrainai.

Taip, Atlanto Taryba – ne pats aukščiausias pilotažas. Tačiau tokios struktūros formuoja ir visuomenės, ir politikų požiūrį. Laukiame atitinkamų pareiškimų iš aukštų Vakarų valdininkų ir politikų.

Tarp kitko, NATO Generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas šiandien pareiškė, kad Ispanija pasiūlė aviacinę techniką ir „įvairių jūrinių grupių laivų, reaguodama į Ukrainos krizę“.

Pasiūlymas labai laiku. Nes, panašu, kad karas su Rusija tik prasideda. Deja, šią apmaudžią išvadą įtakoja tie rusų veiksmai, kuriuos mes stebime šiandien ir visą pastarąjį metą.

2. Ukrainos Prezidento Spaudos tarnyba pranešė, kad „gerai parengtos operacijos metu Ukrainos kariškiai ir pasieniečiai atgavo daugiau nei 100 km ilgio valstybinės sienos dalies kontrolę“.

Mūsų duomenimis, rezultatas ne toks optimistinis. Plius, neaišku, ar užteks resursų tai kontrolei išlaikyti.

Tačiau tai, kad po ilgų savaičių (net jau – mėnesių) sienos klausimas pagaliau ėmė spręstis – didžiulis ir dar kartą didžiulis pliusas.

3. Ukrainos Gynybos ministerija pranešė, kad Ginkluotųjų pajėgų kariškiai, kurie dalyvauja antiteroristinėse operacijose, gaus 100-procentinę premiją.

Toliau sekė skaičiai, kurie verčia ašaroti. Pavyzdžiui, eilinis-sutartininkas gaus 5 400 grn („normalus“ atlyginimas – 2 700 grn), o desantinės dalies vadas – 8,2 tūkstančių grivinų (atitinkamai, 4,1 tūkstančių grivinų).

Premijos – tai puiku. Parama kariškiams iš esmės nepaskelbto karo metu – tai nuostabu. Bet, gerieji žmonės, negali žmogus ginti Tėvynės už 250 dolerių. Dabar mes galime kalbėti apie patriotizmą, nes kalbame apie šalies likimą. Tačiau jei taikos metu tokius pinigus mokėsime žmogui su antpečiais, neįmanoma tikėtis, kad jis taps profesionalu.

Nuo Rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžios mes mintame karčiais taupymo armijos sąskaita vaisiais. Ir mums visiems tai didžiulė pamoka ateičiai. Tikėsime, kad ji nenueis niekais.

Laimė – kai į tave nešaudo

Eugenijus Šibalovas gegužės 30, 21:00

Mes greitai pripratome gyventi karo vidury. Bauginančiai greitai.

Mūsų vaikai daugiau neprabunda naktį, jei girdisi šūviai. Net nekrūpteli. Priprato.

Užtat mes prabundame. Ir iškart dairomės: ar visi savi namie? Visi. Galima miegoti toliau.

Ir prasmengam į sunkią drumzliną užmarštį be sapnų. Mūsų miegas – poilsis prieš naują sunkią dieną. Gal ir paskutinę mūsų gyvenimo dieną.

Vaikai… Vaikai tapo visiškai kitokiais. Tai – maži suaugusieji. Jie daugiau neberodo kaprizų. Jie tapo tyliais ir paklusniais.

Kai danguje pasigirsta sunkus lėktuvo motoro gaudimas, jie patys lipa iš smėlio dėžių, nuo sūpuoklių, susirenka žaisliukus ir bėga namo.

Kai kažkur-tai, toli ar arčiau, pasigirsta stiprūs sprogimai, jie ima mus už rankos ir žiūri iš apačios į viršų su keista ramybe. Laukia, kol mes pasakysime, ką daryti. Jie jau suprato, kad kare reikia vykdyti įsakymus.

Mokiniai nebebėga iš pamokų „pasitūsinti“ su draugais. Nesavivaliauja. Po skambučio sėdi, kol mes neateisime jų pasiimti. Mes ateiname. Kartais net atbėgame – jei pasiekia gandai, kad prie mokyklos pasirodė ginkluoti žmonės.

Vaikams atrodo – mes žinome, ką daryti. Kad viskas bus gerai.

Mes, aišku, nežinome. Mes tik mokomės. Mokomės gyventi kare.

– Autobusas važiuoja tik iki Panfilovo prospekto. Toliau vyksta kariniai veiksmai., – praneša per garsiakalbį vairuotojas. Jau neužsikerta. Išmoko.

Visi tyli. Išskyrus vieną jaunutę merginą, kuri ištaria, nežinia į ką kreipdamasi:

– Bet juk tai – iš tikrųjų baisu… Turbūt…

Balse – nuostaba. Jai tai keista: turėtų būti baisu, o nebaisu.

Mes mokomės.

Pirma pamoka – niekur neiti ir nevažiuoti, jei nėra būtinybės.

Mes išmokome apsieiti be pasivaikščiojimų, kino teatrų, kavinių. Nepaklusti akimirkos kaprizams. Neužsibūti ilgiau, nei derėtų, vietose, kur daugiau žmonių.

Mūsų judėjimas dabar – griežtai funkcionalus. Darbas, namai, bankomatas, parduotuvė.

Dykinėjantis „šopingas“ ir kiti vartotojiškos visuomenės džiaugsmai – tai jau ne apie mus. Mes perkame ne pramogai. Tik išgyvenimui. Tai, kas reikalingiausia, pagal išankstinį sąrašą.

Svarbiausia – kuo greičiau.

Reikia spėti grįžt namo iki sutemstant. Nes, ar yra komendanto valanda, ar jos nėra – neaišku.

Todėl naktį tiesiog geriau nevaikščioti. Neabejotinas sprendimas. Naktis – karo laikas. Ir – akmeninių džiunglių plėšrūnų naktinės medžioklės.

Mes užmiršome, kas yra piko valandos kamščiai. Mūsų gatvės tuščios. Bet kuriuo dienos metu viešojo transporto neperpildo keleiviai.

Bedarbystė daugiau neatrodo kaip tragedija. Anaiptol, bet kokia galimybė likti namie – kaip laimė. Mes, laimei, kol kas nebadaujame. Poreikis neveja mūsų į gatvę ieškoti vakarienės.

Vadinasi, geriau pasėdėti namie. Gerai, kad vanduo, elektra ir dujos tiekiami be pertrūkių. Ta prasme – ne blogiau, nei visada. Net stebėtina.

Gyvenimas persikėlė į kiemus. Tačiau kiekvienas išėjimas už blokiniais daugiaaukščiais apibrėžto kvadrato – loterija. Ilgas ir sunkus žygis. Be garantijos sugrįžti.

Vakarop kažkada pilnos žmonių alėjos ir skverai pavirsta Silent Hill. Bežadė tyla. Beveik nepagaunamas, vos juntamas pavojaus prieskonis.

Antra pamoka – laikytis kuo toliau nuo ginkluotų žmonių.

Karas_gretaGinkluoti žmonės – mirties pranašai. Savosios ir svetimos.

Jie pritraukia mirtį.

Šią pamoką mes mokėmės nelengvai.

Mes – buvę taikūs gyventojai. Mes užaugome ant kovinių filmų, patosinio heroizmo knygų ir video žaidimų, kur mirtis nebaisi, o graži ir su specialiais efektais.

Barikados, šarvuočiai keliuose, žmonės su automatais gatvėse, sraigtasparniai danguje. Tai buvo nauja, tai buvo įdomu.

Pasakojo, kad moteris iš Slovjansko buvo atsitiktinai sužeista per savo smalsumą. Ji vakare išėjo į balkoną per žiūronus pažiūrėti karo. Iškart buvo šauta į optikos blykstelėjimą, ar tai iš granatsvaidžio, ar tai iš minosvaidžio. Kas šovė – neaišku.

Kiek vėliau mes supratome – ten, kur sėjama mirtis, nėra jokio tikslumo. Atsitiktinė kulka ar skeveldra gali kliūti kiekvienam.

Trys taikūs gyventojai žuvo Donecke ir dešimt sužeistų Slovjanske. Tai – tik per vieną dieną – gegužės 28-osios pirmadienį. O per praeitą – trys užmušti Slavjanske ir vienas Mariupolyje.

O dar nuo karo veiksmų pradžios buvo sužeisti septyni vaikai. Nuo keturių iki septyniolikos metų. Laimei, nei vienas nežuvo.

Mes išmokome šią pamoką. Gatvės akimirksniu tuštėja, jei jomis eina kolona. Ar vaikštinėja „respublikos“ patrulis. Ar kur nors lekia visureigiai be numerių, prikimšti barzdylų kamufliaže.

Ginkluoti žmonės turi savo gyvenimą., sudėtingą ir įvairų. Jie skirstosi į grupuotes. Sudarinėja keistas sąjungas, nepatvarias ir nepastovias.

Iš pradžių stovi blokpostuose po viena vėliava. Vėliau apšaukia vieni kitus „marodieriais“ ir „išdavikais“

Ir kariauja.

Kartais su Ukrainos armija. Kartais tarpusavyje.

Atrodo, jie patys neatsimena, nuo ko viskas prasidėjo. Bet jau nebegali sustoti.

Juos vaikosi mirtis. Bet nebūtinai pasivys. Galbūt, tai, kas paruošta kažkuriam iš jų, atiteks kažkuriam iš mūsų.

Todėl geriau juos apeiti.

Trečia pamoka – nepasitikėti. Niekuo. Niekada.

Mes išmokome pasilaikyti savo nuomonę sau. Kažkada mes mėgome ginčytis ir garsiai įrodinėti savo teisumą. Pliurpti, juokauti ir stoti mūru už beprotiškas teorijas.

Dabar mes sveriame kiekvieną žodį. Ypač su mažai pažįstamais žmonėmis.

Kas žino, į ką ir kaip sureaguos tavo pašnekovas? Šaukdamas puls prie artimiausio patrulio: „Laikykite jį, tai banderininkas“? Duos į snukį, tardamas: „Še tau, separatistų kale“?

Geriau netikrinti. Geriau patylėti.

Mums šiurpu per televizorių išgirsti žodžius „derybos“ ir „visuomeninis dialogas“. Su kuo dialogas? Su mumis?

Bet mes nekalbėsime. Mes jau supratome, kad tylėjimas – saugumo garantas.

Paskutinius pasitikėjimo likučius griauna patys artimiausi žmonės. Gerai tiems, kurių draugai ir artimieji turi vienodus požiūrius. Kurie neturi abejonių, kas šiame kare – saviškiai.

Bet taip būna retai. Neatsargiai tartas žodis kaip degtukas įžiebia bjauriausių barnių laužą. Trūkinėja šeimyniniai ryšiai, sena draugystė pažyra šukėmis.

O vaikai iš kampo tyliai ir liūdnai žiūri į rėkiančius, šlykščiai besiplūstančius, taškančius seiles suaugusius.

Bet neverkia. Jau išmoko. Ar nebemoka?

Mes daugiau nepasitikime viešomis kalbomis ir oficialiomis suvestinėmis. Ypač tomis kalbomis ir suvestinėmis, kurios apie taiką ir saugumą.

Mes jau supratome, kad saugumas būna tik laikinas. O taika kažkada buvo. Daugiau jos nebėra.

Mes skambiname draugams, bičiuliams, pažįstamiems:

– Klausyk, aš tavo krašte turiu reikalą. Ar ten pas jus nešaudo?

– Ryte pašaudė nedaug, dabar lyg tylu.

– Keliai neužblokuoti?

– Blokpostas – senoje vietoje, naujų neatsirado.

Su tais, kuriais mes nepasitikime kiek mažiau, nei likusiais, dalinamės pačiu brangiausiu – pačia svarbiausia ir reikalingiausia informacija. Apie dar veikiančias parduotuves ir bankomatus. Apie blokpostus.

Apie komendanto valandą:

– Tai ji vis tik yra ar jos nėra?

– O velniai ją žino!

Labiausiai mes nepasitikime milicija. Anksčiau mes jų prisibijojome, bet vis tiek laikėme valdžios atstovais. O kas jie dabar?

Mano draugas namie vakarieniauja. Skambutis į duris. Nusiverkusi kaimynė:

– Mano vyrą paėmė! Tie – su automatais – kabinėjosi prie kažkokio žmogaus, o jisai užsistojo. Ir jį nusivedė į UST (Ukrainos saugumo tarnybos) pastatą. Ką man daryti? Juk neskambinsiu į miliciją?

– Žinoma, į kokią miliciją! Klausyk, juk „respublika“ publikavo telefonus, kur reikia pranešti apie pagrobtus žmones…

Skambinti teroristams, kad jie prašytų savo draugų paleisti įkaitą. Čia ir dabar ši mintis neatrodo beprotiška.

Galbūt, tai vienintelis šansas išsigelbėti. O milicija – tai iš viso be šansų.

Dabar mes tiesiog nesuprantame – kas tie keisti žmonės su absurdiška mėlyna uniforma? Kalbama, kad jiems moka atlyginimą. Sklinda gandai, kad jie už tuos pinigus turėtų palaikyti viešąją tvarką ir užtikrinti taikių gyventojų saugumą. Juokinga…

Tarp kitko, ir iš jų yra nauda. Tokia, kaip iš baltų pelių povandeniniame laive – kai pritrūksta oro, pirma ima dusti pelė.

O kai Donecke nusimato susišaudymas ar eiliniai pogromai „respublikos vardu“, pirmieji iš gatvių dingsta milicininkai.

Vadinasi, ir mums laikas išsilakstyti.

…Mes su didelėmis pastangomis išsaugome žmoniškumo likučius. Kol kas mes nesiveržiame miniomis į marodierių atplėštas parduotuves. Mums tai atrodo gėdinga. Bet tai – tik todėl, kad kol kas mūsų šeimos dar nėra ant skurdo ir bado ribos.

Patys sąžiningiausi keikia save už tai, kad pratylėjo, kai dar žodis galėjo kažką pakeisti.

Patys doriausi pripažįsta, jog buvo kvaili, kai manė, jog jų įsivaizdavimas, kokia turi būti laimė, buvo pakankamas pretekstas griebtis ginklo.

Mes vis dar laikomės, kad nenusiristume į visišką chaosą.

O dar mes pagaliau radome, kas mus visus vienija. Nepriklausomai nuo pažiūrų ir simpatijų.

Mes visi, slėpdami vienas nuo kito, žiūrime vakarais pro uždengtus langus į žvaigždėtą dangų ir meldžiame: „Dieve, tegu visa tai greičiau pasibaigia“.

Šaltinis: http://gazeta.zn.ua

Vertė: Lightning Rod

Kodėl „Donecko liaudies respublika“ nenunyks į nebūtį net po antiteroristinės operacijos

Sergej Kostež (žurnalistas, istorikas)

Istorija – tam tikra gyvenimo forma. Kiekviena jos apraiška, sukurta kokių nors tautų ar kultūrų, iš žmogaus organizmo jau neišnyksta, lieka jame kokiu nors pavidalu. Kartais – svarbaus organo, kartais – varginančo šlako, o būna – kaip slapta liga. Norime to ar ne, tačiau bet kuris istorijos gaminys, ypatingai geopolitinis – yra bent jau ilgaamžis, o kartais ir amžinas.

Tarkim, Romos imperijos istorija nėra tiesiog Senovės Roma nuo miesto įkūrimo ir iki jos žlugimo 5-tame mūsų eros amžiuje. O, jei viskas būtų tuomet pasibaigę! Tačiau į Romos imperijos palikimą lygiai 1000 metų pretenduoja daugiau nei dvi dešimtys mažų ir didelių valstybių. Tai ir Bizantija, ir Popiežiaus valstybė, Prancūzija, Ispanija, Austrija, Abiejų Tautų Respublika, pirmasis, antrasis ir trečiasis Vokietijos Reichai, Rusija – trečioji Roma… Visų, ko gero, neišvardinsim! Net šiuolaikinių JAV administracinių ir valstybės statinių architektūroje atpažįstami tie bruožai. Jau nekalbant apie tai, kad visi tie pastatai, kaip ir Romoje, įsikūrę ant Kapitolijaus kalvos…Ten ir Senatas.

Nepaisant istoriniu požiūriu trumpo gyvavimo (trumpiau nei 70 metų, kurie, lyginant su virš tūkstančio metų siekiančiomis Romos ir Bizantijos imperijų istorijomis), Sovietų Sąjunga tapo neoimperine konstrukcija, kuri lengvai nepaleidžia ne tik politinių, bet ir humanitarinių protų, ir ne tik Rusijoje. O dabartinės Rusijos atsigręžimas prie politinių ir socialinių SSRS praktikų liudija sovietinės konstrukcijos įsitvirtinimą masių sąmonėje, nors šią konstrukciją išreiškusios valstybės ir nebėra.

Ukrainoje šis dalykas taip pat yra gana sudėtingas. Pačios Ukrainos gyvybingumas (nežiūrint visų išorinių ir vidinių problemų bei nuolatinių grėsmių) aiškintinas pirmiausiai, žinoma, solidžia istorine proceso trukme – juk Ukrainos ideologinis-politinis konstruktas yra tokio pat amžiaus, kaip Lenkija (nuo Piastų dinastijos centralizuotos valstybės) arba pati Rusija (nuo daugiau nei prieš 500 metų ten sukurtos imperinės trečiosios Romos koncepcijos). Tačiau reikia pasakyti, kad ir jos teritorijoje konkuruojantys istoriniai konstruktai turi rimtą pamatą. Taigi, DLR, kaip koncepcija, remiasi užmarštin nugrimzdusia 1918 m. Donecko-Krivorožsko respublikos patirtim.

Donetsko-Krivorozhskaya-respublikaTa respublika, kaip ir dabartinė DLR, buvo kuriama iš Maskvos ir siekė to paties tikslo – svarbių pramonės regionų kontrolės tuo atveju, jei visos Ukrainos užkariauti nepavyktų. Paradoksalu, tačiau 1918-1919 metais Ukrainą užkariavę bolševikai išsaugojo jos teritorinį vientisumą – Donecko-Krivorožsko respublika Leninui ir Trockiui tapo nebereikalinga, ir jie išsviedė ją kartu su jos vadovu Artiomu (jis labai keistomis aplinkybėmis mirė prieš pasirašant stojimo į SSRS sutartį, o visi jo žmonės buvo išstumti iš USSR vadovybės) į sąvartyną. Nieko keisto, kad kritišku 2014 metų momentu istorijos podėlyje saugotas projektas buvo atgaivintas.

Tačiau neverta apsigauti, nurašant viską Maskvai. Reikalas tas, kad iki 1917 metų Ukrainos pietryčiuose egzistavo galingas nesveikai išpūstos Katerinoslavo (senasis Dniepropetrovsko pavadinimas) gubernijos darinys, apimantis dabartinės Zaporožės, Dniepropetrovsko, Donecko, Luhansko sričių teritorijas ir siekiantis iki pat Azovo bei Taganrogo. Nieko keisto, kad šis pusantro šimto metų Rusijos imperijos žemėlapiuose egzistavęs projektas anksčiau ar vėliau atgims kokiu nors pavidalu. Beje, Kolomoiskio Dono referendumo iniciatyva dėl keleto Donbaso teritorijų prijungimo prie Dniepropetrovsko krašto yra bandymas atgaivinti tą patį konstruktą. Tik iš kitos, proukrainietiškosios, pusės…

Būtent todėl tokie dalykai, kaip DLR, „pietryčiai“ ir pan. iš mūsų gyvenimo nedings net sėkmingai užbaigus ATO. Jų šimtametės istorinės inercijos užteks ir toliau greta Ukrainos riedėti į …ateitį. Ukrainai jų nesustabdyti. Bet ji gali imtis jiems vadovauti, pasukdama juos savo naudai. „Kolomoiskio referendumas“ – puikus pavyzdys. Derybos prie apvalių stalų ir decentralizacija – dar viena galimybė.

Ir, galiausiai, yra trečiasis kelias – vienus konstruktus iš masinės regiono gyventojų sąmonės išstumti kitais. Kodėl niekam nekilo klausimas, dėl kokių priežasčių Dniepropetrovskas taip skiriasi nuo Donecko? Kodėl Zaporožėje kelias dešimtis teroristų išvijo visas miestas, tūkstančiais išėjęs tautinių siuvinėtų marškinių maršan, o Donecke pavojinga su tokiais marškiniais pasirodyti gatvėje? Viskas labai paprasta – Donecke, be DLR, nėra nieko, o Zaporožėje yra Chortica su visu jos istorinių simbolizmu ir paveldu.

Pietryčių istoriją galima rašyti kaip kazokų, didvyrių, ukrainiečių istoriją, O galima ir kaip pramoninio šalies pakraščio, kuriame dygsta apsišaukusios respublikos. Viskas priklauso nuo mūsų. Galima pasirinkti ir į piliečių sąmonę įskiepyti bet kokią istorinę idėją – jiems būtinas koks nors praeities įprasminimas…

Tačiau reikia skubėti – vakuumas galvose liks neilgai, ir jei jo neužpildysime mes, tai už mus padarys kiti. Ir vargu ar mums patiks jų variantas.

Šaltinis: http://hvylya.org

Vertė: Gitana Dambrauskienė

Baimė ir neapykanta Donecke

Ši apybraiža neturi nieko bendro su Hunter’iu Thompson’u (romanas „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ (2007)), tiesiog šie du jausmai dabar apėmę šio miesto gyventojus. Vėliau aš papasakosiu kas iš tiesų vyksta Donecke ir kaip praėjo rinkimai. Jokių prasimanymų iš TV ekranų, jokių verksmingų nuomonių, tik tai, kokį miestą mačiau aš.

“Doneckas – miestas nepaprastas” – toks šūkis puikavosi ant marškinėlių kuriuos aš dalinau 2004 metais užsienio žurnalistams atvykusiems stebėti trečiųjų prezidento rinkimų. 2004 metais dirbau politikos apžvalgininku Donecko srities laikraštyje “Gyvenimas” («Жизнь»). Mūsų redakcija buvo įsikūrusi aštuntame Donecko srities administracijos pastato aukšte. Dabar ten DLR (Donecko Liaudies Respublika; rus. ДНР) vadavietė ir visko gali būti, kad mano buvusiame kabinete kankino žurnalistą Sergėjų Šapolovą (Сергей Шаповал). Puikiai pamenu, kaip mūsų redakcijoje lankydavosi žurnalistai iš Lenkijos, Maskvos, JAV ir net kolegos iš Al-Džaziros. Pasakodavome jiems mūsų regiono istoriją, apie tai kas toks Achmetovas (Ахметов) ir Kolesnikovas (Колесников), kaip gimė projektas “Janukovičius”. Mes jiems aiškinome ką Donbase reiškia posakis: “Geriau jau valdžioje savas vagis, nei svetimas”.

Pirmus du 2004 metų prezidento rinkimų turus aš dirbau Kijeve, o štai trečiam turui grįžau į Donecką. Tuo metu žurnalisto profesija nebuvo pavojinga. Žinoma, galėjai gauti į marmūzę, bandydamas brautis į rinkiminę apylinkę kur buvo padirbinėjami rinkimų rezultatai, bet tai nebuvo pavojinga gyvybei. Tuomet žurnalistai nedingdavo iš miesto bijodami susidorojimo. Jų neimdavo įkaitais, vien už tai, kad dirba Ukrainos žiniasklaidoje, tada jų nežudydavo vien už tai, kad atlieką savo pareigą.

“Now I fear nothing, I’ve been to Donetsk” (Dabar aš jau nieko nebijau, aš pabuvojau Donecke) – su tokiu šūkiu ant marškinėlių mane pasitiko senas draugas ir aktyvus DLR šalininkas.

Dar prieš savaitę jis su draugeliais “bombino” mieste trafaretus su tekstu: “REFERENDUMAS”, o dabar šaiposi iš mano pasisakymo, kad atvykau į Donecką dėl prezidento rinkimų.

Jis kaip ir visi Donecko gyventojai pasipiktinęs ta netvarka kuri vyksta srity. Bet priežasčių jis ieško ne tame, kad banditai užėmė srities administracijos pastatus, kad milicija, dar paskirta Janukovičiaus – neįgali ir net ne tame, kad pats Janukovičius išdavikiškai pabėgo iš šalies. Jo nuomone, priežastis paprasta ir ji MAIDANE. Kai visa likusi Ukraina mano, kad atskaitos tašku tapo 2010 metų rinkimai, kada į sostą užsiropštė Janukovičius.

Čia pagrindiniai įvykių, šiandien skaldančių Ukrainą, vertinimo skirtumai.

Iš esmės, Janukovičiaus valdymo laikotarpiu Doneckas gyveno sąlyginai gerai ir net geriau už likusią Ukrainą. Dėl paprastos priežasties – stambus Donecke registruotas verslas gaudavo valstybines dotacijas, tuo būdu didino maržas, kas, savo ruožtu, mažino priklausomybę nuo pasaulinės konjuktūros bei didino atlyginimus. Kasmetinės valstybinės dotacijos, siekusios daugiau nei 1mlrd. $, konvertuodavosi į geriausius Ukrainoje kelius, švarias gatves, išklotas plytelėmis, įvairiaspalves iliuminacijas, naujus namų fasadus, nuolat veikiančius fontanus.

Anekdotas apie tai, kad paprastiems Donecko gyventojams pavojinga tamsiu paros metu išeiti į gatves, nes juos gaudo ir veža į Kijevą tam, kad jie ten užimtų valdančius postus yra pokštas tik iš dalies. Daugelis, taip vadinamų naujų Doneckinių, “uždarbį” iš Kijevo parveždavo tėviškėn. Čia statė verslo centrus, prabangias sodybas, pirko butus, automobilius, linksminosi restoranuose. Dalis iš Ukrainos pavogtų lėšų nusėdo Donbaso ekonomikoje. Vien dėl to paprasti Donecko gyventojai negalėjo suvokti kodėl atsirado MAIDANAS, juk jie turėjo stabilumą, kurį atėmė “bukagalviai ir zombuoti maidaunai”.

Be to, vietinė valdžia visus gudriai maustė, kad Donbasas perveda į šalies biudžetą daugiau nei gauna, taip kurstydama separatizmą. Pridėkite prie viso to vietinį patriotizmą ir gausite sprogstamą mišinį pavadinimu ANTIMAIDANAS.

Šachtioras – Čempionas!

Šimtuose Donecko reklaminių skydų – plakatai su užrašu „Šachtioras Čempionas“.

Doneckas turi savąjį, lokalų ir kažkuo unikalų patriotizmą. Suprasti vietinį patriotizmą nėra taip lengva, nes jis neturi stiprių atributų ir simbolių. Donecke didžiavosi futbolo komanda-čempionu, aukštu gyvenimo lygiu, gražiais pastatais ir švariomis gatvėmis, naujais restoranais ir gražiomis merginomis, gerais keliais, oligarchais, tuo, kad jų prezidentas valdo šalį, ir netgi tuo, kad jų pažįstami šiuo metu Kijeve sprendžia klausimus.

Juk po 90-ųjų čia gerbiami ne intelektas ir smegenys, o gudrumas ir jėga. Gerbiami tie, kurie palenkia kitus, tie, kurie apgauna sistemą, tie, kurie gali „spręsti klausimus“.

Tuo metu Maidanas atėmė iš Donecko praktiškai visus pasididžiavimo atributus. Taip, čia vis dar liko geri keliai, bet akivaizdu, jog, nesant buvusio dotacijų lygio, jau sekančiais metais jie taps tokiais, kokie yra ir likusioje Ukrainoje. Taip, komanda-čempionas vis dar čia, bet Achmetovas staiga pasirodė išdaviku ir oligarchu, kurį būtinai reikia išbuožinti. Taip, gražios merginos vis dar čia, bet dabar stinga pinigų, kad jas nusivestum į restoraną.

Akivaizdu, DLR ir Naujosios Rusios idėja užpildė šį patriotinį vakuumą, atsiradusį po to, kai Maidanas sunaikino buvusius Donbaso didvyrius.

Baimės miestas

Atrodo, kad čionykštis populiarus moto – „Donbaso niekas nepaklupdė“ – nebeveikia. Donbasas paklupdytas teroristų, nors, būdamas išdidus, kol kas to nenori pripažinti.

Šiandieninis Donbasas labai panašus į Kijevą aštrių priešpriešų Gruševskio gatvėje metu.

Panašus tuo, kad nepaisant įvykių, miestas toliau gyvena savo gyvenimą. Dieną žmonės eina į darbą, o vakare restoranuose visi staliukai užimti. Teoriškai, nesekant naujienų ir apvažiuojant centrinį miesto kvartalą, galima visai ir nejausti krizės, revoliucijos ir t.t. Pamenat, kokia baimė sklandė vasario 18-ąją Kijeve, kai uždarė metro, o žmones išleido iš darbo? Atsimenat, kaip baisu buvo vasario 19-ąją, dangiškosios šimtinės sušaudymo dieną? O pamenat, kaip vasario 22-osios baimė dingo kartu su Janukovičium?

Dauguma bankomatų tušti, nes bankai vengia rizikuoti inkasatorių gyvybėmis.

Dauguma bankomatų tušti, nes bankai vengia rizikuoti inkasatorių gyvybėmis.

O štai Donecke – baimė kitokia ir ji stipresnė. Įsiklausius, tai visi, absoliučiai visi, kalba apie įvykius mieste. O čionykščiai įvykiai – aštrūs, ir, kas blogiausia, jie tiesiogiai veikia tuos, kuriuos tu pažįsti. Pavyzdžiui, žinau mažiausiai tris pažįstamų pažįstamus, iš kurių pastarosiomis dienomis atėmė automobilius, o vienas iš jų guli reanimacijoje su šautine žaizda, nes nenorėjo sustoti banditams reikalaujant. Mano pažįstamos mamą apiplėšė maršrutiniame autobuse Donecko centre! Stotelėje įlipo du ginkluoti žmonės ir pasakė: „sudėkit visą auksą ir pinigus į šį paketą“. Kitoje stotelėje jie išlipo su visu grobiu. Iš visų autosalonų mieste išvežti automobiliai, nes, po pirmos automobilių konfiskacijos DLR naudai, norinčių rizikuoti autodilerių nebeliko. Daugelyje bankomatų nėra grynųjų, nes inkasatorių automobiliai stabdomi ir apiplėšiami pirmiausiai, tad bankai tiesiog nenori tokiu būdu rizikuoti. Gatvėse nėra milicijos, tik „keliukai“, kaip anksčiau, surinkinėja duoklę kur nors toliau nuo miesto centro. Mieste sklando gandai, kad čečėnų smogikai jau prisijungė prie savanorių ir stovi patikros postuose prie įvažiavimo į miestą. O dabar prie viso to pridėkite uždarytas parduotuves ir bendrą savivalę gatvėse. Pavyzdžiui, šiomis dienomis ant mūsų vos neužlėkė per raudoną važiuojanti teroristų mašina, buvusi, žinoma, be numerių. Tarp kitko, vietiniai gyventojai žino, jog nuo mašinų be numerių ir inkasatorių mašinų reikia laikytis kuo atokiau, nes jos – susišaudymo pranašai.

Policijos nematyti, tik "keliukai" saugo neaiškius kortežus ir pelnosi atokesniuose rajonuose.

Policijos nematyti, tik „keliukai“ saugo neaiškius kortežus ir pelnosi atokesniuose rajonuose.

Baimės jausmą sustiprina žmonių trūkumas gatvėse. Ne tai, kad žmonių jau visiškai nėra, bet vizualiai jų mažiau, nei pačią karščiausią pačių derlingiausių metų vasarą. Vietiniai turčiai, laukdami kol stabilizuosis situacija, seniai išvyko iš šalies, o mažiau pasiturintys išvažiavo pas gimines į kitus miestus. Į Kijevą išvažiavo ir regiono „šeimininkas“ Rinatas Achmetovas. Neturintieji galimybės išvažiuoti tiesiog sėdi namuose ir stengiasi neiti į gatvę.

Bet paradoksaliausia tai, kad Doneckas bijo… Ukrainos armijos. Čia kiekvieną dieną laukiama miesto valymo. Nežinia kodėl Donecko gyventojai mano, kad Ukrainos armija mėtys ant miesto bombas ir šaudys į gyvenamuosius namus tam, kad nugalėtų DLR grupuotes. Baimė ne tik sklando ore, ji visokiais būdais stengiasi atakuoti gyventojus. Dėl jos ketvirtadienį, po skerdynių Volnovahos patikros poste, 12.00 visus Donecko metalurgijos gamyklos darbuotojus išleido namo. Vadovybė pasakė, kad bus miesto valymas ir, atsieit, iš Mariupolio pusės jau atvyksta kariuomenė. Tūkstančiai paleistų darbuotojų kaip mat išplatino baimę tarp savo giminaičių ir pažįstamų. Tas pats sekančią dieną įvyko ir kažkuriame technikume.
Visa tai man primena, kaip Maidanas nuo pirmos savo egzistavimo dienos laukė valymo.

Donbasas „stumia dūrą“

Rinkimų diena Donbase buvo ypatinga, juk DLR paskelbė rinkimus už įstatymo ribų. Išvakarėse teroristai ėmė įkaitais rinkiminių komisijų atstovus, grobė rinkiminių komisijų pastatus, grasino gyventojams. Apie tai, jog Donecke rinkimų nebus man sakė kiekvienas Donecko gyventojas jau savaitę iki jų. Gi aš maniau, jog teroristų pernelyg mažai, jog galėtų sukliudyti balsavimui visose apylinkėse. Bet nugalėjo baimė. Žmonės ne tik neatvyko į darbą vietinėse balsavimo apylinkėse, dauguma neatėjo ir balsuoti. Deja, nebuvo pasipiktinusių minių prie apylinkių, kaip pranešė Ukrainos žiniasklaida, nes nebuvo ir pačių apylinkių.

Autoriui priskirta rinkimų apylinkė

Autoriui priskirta rinkimų apylinkė, kurios nėra

Pasivažinėjęs mieste pastebėjau, jog gatvėse žmonių dar mažiau, nei buvo vakar. Aš neradau nei vienos veikiančios apylinkės, nors savo pilietinę pareigą stengiausi įvykdyti net Oro uoste, kuriame valdžia žadėjo įrengti laikiną rinkiminę komisiją. Žmonių, pasiruošusių rizikuoti savo gyvybe Donbase organizuojant rinkimus neatsirado.

Taip fejeriškai baigėsi epocha, kai Donbasas apspręsdavo politinę šalies ateitį. Ir aš manau, kad šios teisės Donbasas jau niekada nebegaus. Laikas Donbasui pripažinti, kad jis ne tik išdidus ir stiprus, bet ir kvailas. Na gerai, gal ir ne kvailas, o pernelyg patiklus. Jį 90-aisiais apgavo kriminalas, 2000-aisiais – Kučma, o 2004-aisiais – Juščenka, dantimis išplėšęs pergalę. Jį apgavo Janukovičius, pabėgęs iš šalies, jį apgavo DLR, įtraukdama į žiaurią avantiūrą, po kurios Donbasas liks išsekęs, nuskurdęs, įžeistas ir piktas.

Viltis

Per artimiausias dvi savaites įvyks prezidento Porošenkos inauguracija ir Ukraina turės savo penktąjį prezidentą. Pergalė pirmajame ture – tai ne gyventojų pasitikėjimo kreditas, o troškimas kuo greičiau stabilizuoti šalies politinę ir ekonominę situaciją. Žmonės nebenori gyventi baimėje. Aš tikiuosi, kad Porošenka tesės savo pažadą ir savo pirmojo prezidentinio vizito atvyks į Donecką.

Aš tikiuosi, jog naujas prezidentas nebus tokiu šlapuku kaip Turčinovas, kuris leidžia banditams valdyti Donbasą. Savo pirmą buvimo Donbase dieną aš aplankiau „karinės šlovės“ vietas: UST (Ukrainos saugumo tarnybą), UGP (Ukrainos generalinę prokuratūrą), RVA (Regiono valstybinę administraciją), Mano didelei nuostabai, UST patikros poste nepamačiau nei vieno žmogaus, prie užgrobtos prokuratūros – nei vieno, ir tik prie RVA – apie dešimt karių. Esu visiškai įsitikinęs, kad tvarką Donecke galima įvesti per vieną dieną, o per savaitę – visuose regiono miestuose ir kaimuose. Suprantama, nepavyks išvengti taikių gyventojų aukų. Bet tai kaina, kurią teks sumokėti už likusiųjų gerbūvį. Galų gale, dešimt bepročių, pasiruošusių gultis po tankais, nebūtų sociumui atnešę naudos, taigi sociumas jų netektį išgyvens.

Žinoma, Doneckas prezidento Porošenkos nepripažįsta, taip pat, kaip nepripažino Juščenkos, surinkusio regione vos kelis procentus. Tačiau pakartosiu – Donbasas pripažįsta jėgos kalbą. Ir jei Porošenka nesielgs kaip mėmė Juščenka, jei pasirodys pakankamai kietas, kad įvestų regione tvarką, tai Donbaso balsas gerokai pritils. Juk nuolankumas – mano žemiečių skiriamasis bruožas. Jiems nuolankumas – išdidumo atmaina, tai jų silpnybė, bet tai – ir jėga.

Teksto ir foto šaltinis: Ярослав Корец

Vertė: Lightning Rod

Gegužės 28 dienos įvykių suvestinė

Broliai ir seserys, gegužės 28-osios apibendrinimas

Blogosios naujienos:

1. Putinas apdovanojo Vyriškumo ordinu teroristų pagalbininkus Saičenko ir Sidiakiną iš rusiško telekanalo LifeNews. Anksčiau šie veikėjai buvo sulaikyti Ukrainos saugumo tarnybos prie Kramatorsko su nešiojamuoju zenitiniu-raketiniu kompleksu, teroristų grupėje.

Kokie gi šių nusikaltėlių „nuopelnai“ – neaišku. Matyt, „vyriškumas pagal Putiną“ – tai pagalba teroristams žudyti žmones. Kremliaus logika visu grožiu.

2. Rusijos URM nusiuntė Ukrainos URM notą su pasiūlymu pristatyti Rusijos humanitarinę pagalbą Ukrainos Rytų regionams. Neva, Maskva iš kažkokių ukrainietiškų „visuomeninių organizacijų“ gauna „daug kreipimųsi“ su prašymu padėti.

Mūsų brangus pone Lavrovai. Ačiū jums už gerumą. Jūsų „humanitarinę pagalbą“ – ginklus ir samdinius – Donbaso teroristai gauna nuolatos. Jūs taip stengiatės ją kuo greičiau perduoti, kad mūsų pasieniečiai nespėja reaguoti į šių kolonų su „pagalba“ prasiveržimus per mūsų sieną.

Geriau padėkite savo pastumdėliams, valdantiems Abchaziją. Štai jiems tikrai reikia „humanitarinės pagalbos“ – kriminalinei pseudovalstybė, sulipdyta Maskvos, lekia į chaosą. O mes jau kaip nors be jūsų bjauraus kišimosi išgyvensim.

3. Kai tik mes šiandien pranešėme, kad teroristai Donbase naudoja „greitosios pagalbos“ automobilius ginklų, sprogmenų ir kovotojų pervežimui, Donecko srities administracija mus tuoj pat paneigė. Neva, visos „greitosios“ vietose, niekas jų nepagrobė.

Ironiška, bet po poros valandų tinklą apskriejo vaizdelis, kur teroristų automobilių kolonoje aiškiai matyti „greitoji“.

Jeigu DSA įsitikinusi, kad „greitųjų“ niekas negrobė, tada tik viena išvada. Būtent – vietos valdžia pati mielai suteikia medicinos pagalbos automobilius teroristams. Kitų variantų – nematau.

Teisėsaugininkams vertėtų pasiaiškinti, kodėl Donecko valdžia taip trokšta padėti teroristams?

Gerosios naujienos:

1. Yra vilčių, kad mūsų sienos su Rusija gynybos problemos visgi išsispręs. Mes vakar pateikėme grupės „IP“ ataskaitą apie šią problemą ir nurodėme, kad pasieniečius reikia sustiprinti kariuomenės vienetais.

O šiandien Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadovas jau pranešė, kad artimiausiu metu turi būti priimtas sprendimas sustiprinti pasieniečių būrius Ukrainos Rytuose kariuomenės vienetais. Stiprins ir kariuomenė, ir Nacionalinė gvardija. Jie sukurs pasienio teritorijoje „buferinę zoną“.

Ypatingai svarbi ir reikalinga iniciatyva. Svarbiausia, kad ji būtų įgyvendinta, ir kuo greičiau – tuo geriau.

Beje, šiandien – pasieniečių profesinė šventė. Nuo visos grupės „IP“ sveikinu tuos, kurie gina mūsų Tėvynės sieną. Sėkmės jums ir tvirtybės!

2. Maskvos patriarchato Ukrainos stačiatikių cerkvės narsiai atsižegnojo nuo teroristų. Neva, jeigu kas grobia įkaitus ir ištisus regionus – tai blogis. Šiandien apie tai papasakojo bažnyčios spaudos sekretorius Georgijus Kovalenko.

Et, kaip norėčiau patikėti! Bet kažkas keisto. Žodžiai – vieni, o iš tiesų – šios cerkvės atstovai, šventikai, vadovauja teroristų grupėms, vienuolynai tampa poilsio bazėmis, cerkvės – antiukrainietiškos propagandos centrais.

Bet pats faktas, kad Maskvos patriarchato cerkvė parodomai pasisako prieš išgamas Rytuose – teigiamas. Tegul tik sužino ją ir ganomieji Donbase. Nes ten tikrai ne visi nutuokia apie šią poziciją.

3. ATO pajėgos visgi sugadino savaeigį artilerijos pabūklą 2С9 «Нона-С», anksčiau užgrobtą teroristų Slovjanske. Mes gavome apie tai pranešimą dar ryte, bet negalėjome patvirtinti. Pagaliau ATO štabas patvirtino.

2S9_Nona_in_Saint-PetersburgIš esmės tai – teroristų artilerijos “pagrindinės jėgos”. Nesuprantu, kaip jie su savo užmojais vadino tą sumautą “Noną” – artilerijos korpusu ar savo “vundervaffe”. Faktas, kad teroristų rankose kraujo ji daug išgėrė. Bet jau gana.

Valstybės sienos apsauga. Trumpa grupės „IP“ ataskaita

Dmitry Tymchuk

Viena iš nuolat aptariamų temų dėl įvykių Rytų Ukrainoje – valstybės sienos apsaugos patikimumas.
Mes, „IP“ grupės koordinatoriai, susitikome su pirmuoju Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pavaduotoju generolu-pulkininku P. Šišolinu. Ir pamėginome išsiaiškinti svarbiausius su šia tema susijusius klausimus.

Trumpa ataskaita

1. Korupcija

Mes konstatuojame, kad VSAT vadovybė pakankamai atvirai nusiteikusi svarstyti šią problemą. Tai leidžia tikėtis konstruktyvumo ją sprendžiant.

Neįmanoma nesutikti, jog VSAT – ne uždara struktūra. Valstybės ir visuomenės ligos būdingos ir jai. Taigi, gydyti galima tik kompleksiškai – nenaudinga kovoti su korupcija tarp pasieniečių, užmerkus akis į tą patį reiškinį kitose valstybės struktūrose. Priemonių sistema turi būti taikoma visos valstybės mastu.

Tuo pačiu, VSAT aplinkoje yra „specifinių“ šios problemos pasireiškimų. Kaip antai, kadangi struktūra pereina prie sutartiniu pagrindu samdomų asmenų, įvairiuose sienos rajonuose tarnauja dažniausiai tų vietovių gyventojai. O juk visuotinai žinoma: visur vietiniai pasienio gyventojai „maitinasi iš sienos“. Jeigu šeimoje, pavyzdžiui, pasieniečio tėvas ir brolis ne vienerius metus verčiasi kontrabanda, sunku tikėtis, kad pats pareigūnas bus itin sąžiningas.

Tačiau ir vėl, šios problemos sprendimas reikalauja kompleksinių priemonių, ir ne tik VSAT.

Operatyviu (bet laikinu) šios problemos sprendimo būtų gali būti pasienio dalinių Luhansko ir Donecko srityse papildymas pasieniečiais, komandiruotais iš kitų regionų.

Bet problema – nuolatinis pajėgumų ir lėšų trūkumas VSAT. Nurodoma, kad pernai šios struktūros poreikių finansavimas sudarė maždaug 25 proc. viso reikalingo kiekio. Tai tas pats, kas garantuoti patikimą apsaugą maždaug ketvirtadaliui mūsų pasienio.

2. Sienos su Rusija apsaugos specifika šių dienų sąlygomis

Paskutinių metų VSAT reforma rėmėsi Europoje priimtais principais. T.y., VSAT yra teisėsaugos struktūra, neturinti karinio potencialo.

Tuo tarpu šiandienos įvykiai Rytų Ukrainoje kelia ne sienos apsaugos, o sienos su Rusija gynybos klausimą. O tam pasieniečiai neturi resursų.

Išeitis – šį klausimą spręsti kartu su Ukrainos Gynybos ministerija ir Generaliniu štabu.

Šiuo metu, palei mūsų rytų sieną, kariuomenės pajėgomis yra parengta gynybos juosta. Būtų gerai, jeigu atskiri batalionai, kuopos ir daliniai (priklausomai nuo poreikių) būtų dislokuoti šalia automobilių ir kaimo kelių netoli nuo sienos.

Veikdami kartu su pasieniečiais, jie galėtų aktyviai dalyvauti ir užkirsti kelią kovotojų bei transporto kolonų su ginklais įsiveržimui iš Rusijos. Šiandien tai yra didžiulė problema, kadangi pasieniečių dalinių – nedaug, ir ginkluoti jie tik lengvaisiais šaunamaisiais ginklais.

Ateityje VSAT mato „kombinuotą“ Ukrainos valstybės sienos apsaugos organizavimą. T.y., pasienyje su draugiškomis valstybėmis siena bus saugoma europietiškais principais. Tuo tarpu pasienio daliniai prie Rusijos turi užtikrinti ne tik sienos apsaugą, bet ir gynybą.

3. Sąveika su Antiteroristinės operacijos (ATO) pajėgomis

Pažymėtina, kad sąveika su ATO pajėgomis – ypač silpna (mes nuolatos pabrėžiame, kad ta pati problema yra ir ATO štabe tarp įvairių jėgos struktūrų atstovų)

Pastebėta daug atvejų, kai pasieniečiai, įsiveržimo pro sieną atveju, negalintys patys sustabdyti įsiveržėlių, prašo ATO pajėgų pagalbos, tačiau jos negauna. Dažniausias „atsikalbinėjimas“ – kad ATO neturi „laisvų“ resursų.

Problemos sprendimas galėtų būti prie ATO štabo sukurta greito reagavimo grupė (su sraigtasparniais ir šarvuočiais). Taip pat – aukščiausiame lygyje sukurtas ATO ir pasieniečių sąveikos algoritmas – pageidautina, ne per Kijevą, o tiesiogiai.

4. Pasienio su Rusija situacijos tyrimas

VSAT vadovybė suteikė galimybę grupės „IP“ koordinatoriams ištirti valstybės sienos apsaugos specifiką pasienyje su Rusija ir pasieniečių darbo sąlygas.

Mes nuoširdžiai dėkojame pasieniečių vadovybei už pagalbą ir bendradarbiavimą ir vyksime į šį pasienio ruožą artimiausiomis dienomis.

Tyrimo išvadas pateiksime ataskaitoje.

Ukrainiečių kino režisierius Olegas Sentsovas suimtas Rusijos saugumo (FSB)

vertė:Kastytis Rimkevičius

Ukrainiečių kino režisierius ir visuomenės veikėjas Olegas Sentsovas, kuris buvo suimtas Rusijos saugumo (FSB)  gegužės 11, perduotas į Maskvą, Lefortovo (kalėjimą, vert.past.)

Sentsovą apkaltino teroristinio išpuolio rengimu ir organizavimu, remiantis dviejų nežinomų žmoniųparodymais, kurie tariamai nurodė jį kaip organizatorių, skelbia „Echo Moskvy“, ir perduoda „Ukrainskaja pravda“.

Antradienį Kanų kino festivalyje Olego bendradarbis kolega, žinomas Ukrainiečių režisierius Sergejus Loznitsa pristatys savo naują filmą „Maidanas“. Savo interviu konferencijoje jis pradės paskelbdamas apie Olego Sentsovo areštą.

Ukrainiečių Kultūros ministerija neseniai pareiškė, kad Sentsovo kaltinimai terorizmu yra nepagrįsti .

Kinematografininkai ir neabejingi režisieriaus likimui renka parašus Peticijai remiančiai Olegą Sentsovą.

„Dokumentinių filmų operatorių, filmavusį Krymo totorių procesiją, OMON‘as sulaikė Simferopolyje.“

Olegas Sentsovas yra talentingas filmų kūrėjas, jo darbai yra labai vertinami tiek žiūrovų, tiek ekspertų prestižiniuose tarptautiniuose kino festivaliuose Vokietijoje , Olandijoje, Ukrainoje ir Rusijoje.

Jis yra vaidybinio filmo „Gamer“ autorius, kurį įvertino žiuri Odesos tarptautiniame kino festivalyje ir 10-jame Tarptautinis Chanty Mansijsko kino festivalyje „Ugnies dvasia“.

Minėtas filmas dalyvavo prestižiniame autorinio kino festivalyje, Tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje, konkursinėje programoje tarptautiniame kino festivalyje GoEast (Vokietija), taip pat buvo rodomas Kijevo tarptautiniame kino festivalyje „Jaunystė“.

Su kitu pilnametražio vaidybinio filmo projektu „Raganosis“  Olegas Sentsovas laimėjo Ukrainos GOSKINO konkursą ir laimėjo juostos finansavimą.

Olegas – tėvas dviejų mažų vaikų, kurie dabar liko be tėvo: – Alina 12 metų , Vladas – 9 metų.

Šaltinis: http://censor.net.ua/n285967