Dmitry Tymchuk
Keletas žodžių Pergalės Dienai
Mano senelis, irgi Dmitrijus Tymčukas, kariavo artileristu. 1942 metais pateko į nelaisvę. 1944 metais po trečio bandymo pabėgo – jau iš „mirtininkų stovyklos“ netoli Drezdeno, į kurią pateko po antro bandymo pabėgti. Vengrijoje į Rytus besibraunantis mano senelis susitiko su atakuojančia II-jo Ukrainos fronto armija. Vėliau, kartu su I-jo Ukrainos fronto armija 1945-ais pasiekė Elbę. „Su ginklu rankose grįžau ten, iš kur pabėgau“,- juokaudavo senelis.
Tiesa tokia, kad Vengrijoje mano senelis pamatė visiškai kitokią Raudonąją armiją. Ne paniškai bėgančią nuo priešo, bet mokančią kovoti. Ne siaubo paralyžiuotą, o smogiančią triuškinančius smūgius. Pergalės armiją.
Skirtingai nei SSRS 41-ais, Ukraina 14-ųjų pradžioje neturėjo galingos armijos, daugelio tūkstančių tankų ir lėktuvų, kolosalaus parengto mobilizacinio rezervo ir neišsemiamų resursų.
Mes stojome į nepaskelbtą karą su Rusija, turėdami „parketinę“ armijos parodiją ir parsidavėlišką miliciją, kiaurai korumpuotą generalitetą ir atsakomybės nepripažįstančius vadus.
Bet šiandien apkasuose palei mūsų rytines sienas gimsta naujoji Ukrainos armija. Mūsų kareiviai ima pasitikėti savo ginklu ir jau moka juo naudotis. Jie pasiruošę sutikti agresorių.
Donbaso mūšiuose gimsta naujoji specialiosios paskirties milicija ir Nacionalinė gvardija.
Vadavietėse ir štabuose generolų-parazitų vietas pamažu užima žmonės, sugebantys daryti sprendimus ir prisiimti atsakomybę. Žmonės, turintys valios jėgą ir mylintys Ukrainą.
Pas mus, deja, dar ne 1944-ji. Bet jau ir ne 1941-ji. Per du mėnesius mes nuėjome kelią nuo 41-jų birželio 22 iki karščiausio Stalingrado mūšio 1943-jų žiemą, kai prasidėjo tos pačios – Pergalės Armijos gimimas.
Toliau neišvengiamai bus mūsų 1945-ji, ir mūsų gegužės 9.
Mūsų seneliai tikėjo, jog kovoja už savo liaudies ir savo šalies laisvę, ir jie nugalėjo. Mes žinome, jog kovojame už savo laisvę. Todėl mes taip pat nugalėsime. Kitų variantų nėra.
Su Švente Jus, mano broliai ir seserys! Su Pergalės diena!