Kas nutiko Donbaso verslui? Rusiškos Bezlerio gaujos istorija.

Jurijus Butusovas, 2014 06 29. Vertė Gitana Dambrauskienė.

Dniepropetrovske sutikau bičiulį – jis verslininkas iš Konstantinovkos, turi parduotuvių tinklą, tiekia atsargines automobilių dalis. Prieš dvi savaites pabėgo iš gimtojo miesto. Papasakojo apie priežastis. Žemiau – jo pasakojimas pirmuoju asmeniu.

Kas nutiko Donbaso verslui? Rusiškos Berzlerio reketo gaujos istorija.

Aš bėgau po to, kai po dešimties dienų nelaisvės buvau už 300.000 dolerių išpirktas iš Rusijos specialiųjų tarnybų, įsikūrusių Gorlovkoje, Ukrainos saugumo tarnybos pastate.

Igoris Bezleris, GRU veikėjas, pagarsėjo dar Donbaso įvykių pradžioje - kai iš kažkur atsiradęs, perėmė korumpuotos milicijos valdymą Gorlovkoje

Igoris Bezleris (nuotraukos viduryje, žalias), GRU pulkininkas, pagarsėjo dar Donbaso įvykių pradžioje – kai iš kažkur atsiradęs, perėmė korumpuotos milicijos valdymą Gorlovkoje

Balandžio mėnesį dauguma žmonių mūsų mieste Donecko liaudies respubliką (DLR) vertino teigiamai. Priežastis – daug Donecko srities gamyklų dirba tik pagal Rusijos užsakymus ir tik Rusijos rinkai. Aš verčiuosi žemės ūkiu ir mes taip pat daug parduodame Rusijai. Tačiau aš suprantu, kad Donbasas yra integruotas į Ukrainos ekonomiką ir infrastruktūrą, o Rusija tiesiog neturi pakankamai lėšų Krymui ir Donbasui išlaikyti – tai maždaug 9 milijonai žmonių krizės periodu, tas sritis vienu metu atskėlus nuo Ukrainos. Aiškinau tai žmonėms, bet jie negirdėjo. Jie norėjo į Rusiją, tikėdamiesi išsaugoti darbo vietą, gauti didesnę pensiją, naiviai vildamiesi, kad likusi įprasta gyvenimo sankloda nepasikeis. Niekas negalvojo, kad į Donbasą iš Rusijos ateis ne „mandagūs žmonės“, o tikri banditai („mandagūs žmonės“ – Rusijos propagandos klišė, kuria ten vadinti Rusijos specialūs padaliniai, užgrobę Krymą – red. pastaba).

Continue reading →

Birželio 26 dienos įvykiai

Broliai ir seserys, birželio 26-osios įvykių apžvalga.

Blogosios naujienos

1. Paliaubos, kurios baigiasi rytoj, nieko gero neatnešė (išskyrus politines spurgas Kijevui, kurias, beje, dar per anksti vertinti).

Smogikai kaip šaudė, taip ir šaudo. Padaras vandeninės žiurkės akimis pavarde Cariovas vemia apie kažkokią tai „LLR“ ir „DLR“ konstituciją, kažkokią „neišardomą laisvųjų respublikų sąjungą“ ir kitus ano pasaulio dalykus.

Beje, šioje makalynėje yra pliusas. Jeigu jau teroristai pripažino Cariovą vyriausiuoju savo balagano klounu, tai jis yra būtent tas, kuris vadovaus darbščiųjų Donbaso smogikų brigadai „zonoje“. Nebekankins klausimas, ką paskirti brigadininku.

2. Šiandien Charkovo Euromaidano aktyvistas V. Bystričenko pranešė: Charkovo Dzeržinskio rajono teismas priteisė jam ir dar dviems protestuotojams 50 valandų pataisos darbų už tai, kad protesto akcijoje prieš separatistus jie dainavo žinomą dainelę apie Putiną.

Teisėjas – arba labai drąsus, arba labai kvailas žmogus, jei bausmę paskyrė iš tikrųjų tik už hitą apie Putiną. Ši daina – mūsų nacionalinė vertybė, ji neliečiama, kaip Big Benas Didžiojoje Britanijoje.
Be to juk nėra pasaulyje kitos tokios trumpos dainos, sudarytos tik iš trijų žodžių (įskaitant „la-la-la“), kuri taip tiksliai apibūdintų apdainuojamąjį subjektą individualia psichologine ir užsienio politikos prasme.

Taip kad ponui teisėjui vertėtų pasiteisinti. Kad būtų išvengta nesusipratimų.

3. Marionetinė aneksuoto Krymo valdžia „nacionalizavo“ laivų statybos kompaniją „More“ Feodosijoje.

Didelei mūsų laimei, Kryme pramonės – kaip katino ašarų. Karinės pramonės plotmėje mes, iš esmės, praradome tik dvi svarbias gamybos šakas, kurios neturi atitikmenų žemyninėje dalyje – laivų ant oro pagalvės gamybos (minėta LSK „More“) ir parašiutų gamybos.

Tarp kitko, pastaroji gali būti atkurta žemyne – yra variantų. Tačiau su garsiaisiais desanto laivais ant oro pagalvės „Zubr“ teks atsisveikinti. Iki to laiko, kol iš Krymo bus išvyti okupantai.

Gerosios naujienos

1. Prezidentas P. Porošenko pažadėjo rytoj, birželio 27 dieną, pasibaigus paliauboms, „priimti labai svarbų sprendimą“, jei teroristai nesutiks su jo taikaus plano sąlygomis. Jis taip pat pranešė, kad šiandien teroristų atstovai „pareiškė norą dalyvauti penktadienio susitikime“.

Tikra intriga. Tačiau Porošenko nusiteikimas leidžia tikėtis, kad smogikams vėl ėmus tempti gumą, jis pasirengęs veikti ryžtingai.

Na, pažiūrėsim, kaip bus. O dabar mūsų vaikinai ATO pajėgose laukia adekvačių įsakymų. Jiems nepakeliama sėdėti sudėjus rankas, kai smogikai išsijuosę naudojasi paliaubomis, stiprindami savo pozicijas.

2. Konkretesnis Porošenko pasisakymas. Šiandien jis ETPA pareiškė, kad, negrąžinus Krymo, su Rusija normalių santykių nebus.

Kaip sakoma kariuomenėje, tiesiai į dešimtuką.

Tik kalbų maža. Jau šiandien reikia imtis priemonių Krymui sugrąžinti. Aš tikiuosi, kad būsimoji Nacionalinio saugumo strategija ir Ukrainos karinė doktrina (beje, kada mes išgirsime apie šių dokumentų ruošimo pradžią?) bei tolesnis kariuomenės reformavimo procesas bus orientuoti į šios problemos sprendimą. Nes Krymas – po Donbaso klausimo sprendimo antra pagal didumą mūsų karinė politinė problema.

3. Mūsų jėgos struktūrų atstovai praneša: rusų pasieniečiai naikina į RF iš Ukrainos teritorijos bandančius bėgti teroristus. Tiesa, į Ukrainą įleidžia be problemų.

Tikras NKVD stilius, putiniškasis. Teroristai privalo žinoti: įėjimas į Donbasą kainuoja rublį, išėjimas – du. Lengva patekti, bet sunku palikti: priekyje ATO pajėgų ugnis, už nugaros – rusiškųjų „draugų“ šūviai. Sveiki atvykę į pragarą.

O.Basilašvilis „Šis karas – ne už teisingą reikalą!“

Nuo Didžiojo Tėvynės karo* pradžios praėjo 73 metai. Ir štai dabar Ukrainoje, taip pat, kaip keturiasdešimt pirmaisiais, bombarduojami miestai, nuo antskrydžių ir apšaudymų žūsta taikūs gyventojai, vyksta mūšiai, dalyvaujant tankams ir artilerijai.

(* – taip Sovietų Sąjungoje buvo vadinama Antro pasaulinio karo dalis, vykusi nuo 1941 birželio iki 1945 gegužės. Red. past.)

Apie tai, kodėl šis karas yra nepateisinamas, kalba teatro ir kino aktorius, SSRS liaudies artistas Olegas Basilašvilis.

O. Basilašvilis

– Olegai Valerianovičiau, tas karas, kurio liudininku jūs buvote, seniai pasibaigė, o naujas, matyt, tik prasideda. Ką jūs apie tai manote?

– 1941 metų birželio 22. Tą dieną aš atsimenu labai aiškiai. Aš buvau Maskvoje, gimtojoje Pokrovkoje, 22 name, 15 bute. Rytas buvo aiškus, saulėtas. Mes su mama ėjome per Čistyje prudy į „Koliziejų“ žiūrėti filmo (ten dabar „Sovremenniko“ teatras). Ant kinoteatro laiptelių stovėjo nedidelė minia. Kažkodėl visi buvo apsirengę juodai – aš taip įsiminiau. Tarp tų žmonių, su raudona berete, stovėjo moteris, kuri kinoteatre tikrina bilietus, ir susijaudinus jiems apie kažką pasakojo. Mes priėjome, mama kažką nugirdo. O paskui paėmė mane už rankos ir mėšlungiškai nuvedė namo. Aš buvau beprotiškai nusiminęs, todėl, kad mes turėjome pažiūrėti filmą „Mūsų kiemas“, kuriame dalyvavo klounas Karandašas, o po to važiuoti į Visasąjunginę žemės ūkio parodą. Paaiškėjo, kad moteris raudona berete perpasakojo radijo pranešimą – kalbėjo Molotovas*, prasidėjo karas.

(Viačeslavas Molotovas – SSRS užsienio reikalų komisaras. Red. past.)

Su tuo karu man daug kas susiję. Mano netikras brolis, artilerijos mokyklos kursantas, pabaigęs ją jaunesniuoju leitenantu, buvo išsiųstas į frontą. Jis buvo vardu Žora. Jis kariavo pėstininkų būrio vyriausiuoju, prie Viazmos pateko į apsuptį, pats iš ten ištrūko, praėjo filtracinę stovyklą, buvo išsiųstas į Charkivo frontą – ir ten pateko į apsuptį. Vėlgi pats išsiveržė, pateko į pėstininkų padalinį ir pasitiko savo mirtį tankų mūšyje Kursko lanke netoli Prochorovkos stoties artilerijos būrio vado pareigose – atskiro 76-mm patrankų artilerijos divizijono 125-os pėstininkų brigados būstinės vado…

Mano tėvas praėjo visą karą, grįžo namo majoru jau 1945-ųjų liepą. Kuo vyresnis jis darėsi, tuo dažniau pasakodavo apie karą. Ir dabar man atrodo, kad jis ir tokie kaip jis žmonės buvo laimingi visus tuos keturis karo metus. Todėl, kad jie vykdė teisingą reikalą – gynė savo tėvynę nuo fašistų, savo šeimas, namus, savo mylimus miškus ir laukus. Neveltui mūsų šūkis buvo: „Mūsų reikalas teisingas, priešas bus sumuštas, pergalė bus mūsų“. Bet apie dabartinį karą Ukrainoje – jei sąžiningai, tai aš nelabai suprantu, kas ir kodėl ten vyksta. Kas nuo ko ką gina? Manau, mums visos tiesos apie tai nepraneša. O jei nepraneša, reiškia, kažką mes darome ne visai teisingo.

– Jūs manote, ne už visai teisingą reikalą kovoja Pietų-Rytų savanoriai?

– Aš nesuprantu, už ką būtent jie kovoja. Siaubinga tik tai: žūsta taikūs gyventojai, pirmiausia, žinoma, karo prievolininkai, o tada vaikai, moterys, seni žmonės. Ar jie kuo nors kalti?.. Tie niekšai, kas jie bebūtų, kurie išprovokavo karinius veiksmus, anksčiau ar vėliau bus teisiami visų tautų teismo.

– Ką jūs turite omenyje?

– Aš nežinau. Juk kažkas tuo suinteresuotas! Kažkam reikia, kad žūtų civiliai žmonės, ir Ukrainos Pietuose ir Rytuose būtų kraujuojanti žaizda.

Kam reikalingas svetimas kraujas? O svarbiausia – vardan ko? Aš nesuprantu, kokių tikslų siekia taip vadinami sukilėliai. Atsiskirti nuo Ukrainos? Ne. Tam, kad būtų su Rusija? Irgi ne – jie nekelia šito reikalavimo. O jei ir keltų – maža kas ko reikalauja. Federalizacijos? Taigi, ji jiems pažadėta. Kokių nors konstitucijos pakeitimų? Kijeve su tuo irgi sutinka. Tai ko gi tie žmonės toliau priešinasi?! Gal gana šaudytis, vyručiai – už ką jūs kariaujat? Ne, ir vėl šaudo…

Nieko negali suprasti. Žiniasklaida nepateikia pilno vaizdo apie tai, kas vyksta. Kodėl ten vyksta kažkokie savanoriai iš Rusijos? Kokiu būdu jie ten patenka? Juk yra siena!.. Ji turi būti „po spyna“. O tai dešimtys, šimtai savanorių su ginklais per ją praeina – ir nors tu ką. Kaip taip gali būti? Kokie tai žmonės? O jų naujausi ginklai? O jūs ką – šaunamuoju ginklu galite numušti sraigtasparnį? Ne, negalite, koks jis bebūtų puikus ir tikslus. Bet NZRK (Nešiojamu zenitiniu raketiniu kompleksu) – gali. Tai iš kur tie NZRK? Ar ten Donbase ar Luhansko krašte didžiuliai ginklų sandėliai?

– Ar jums atrodo, jog tiems žmonėms dabar reiktų pasiduoti?

– Reikia baigti tas žudynes. Sukilėlių vietoje aš užlipčiau ant aukštos kalvos, paimčiau į rankas ginklą, padėčiau jį ant žemės ir sušukčiau: „Brolyčiai, viskas! Mes baigiame šaudyti. Baikite ir jūs. Nagi, susėskim ir pakalbėkim…“. O sugebėti nuspausti gaiduką ir patirti seksualinį pasitenkinimą nuo to, kad tu užmuši žmogų, tai – supraskit, ne heroizmas, o nusikaltimas. Aš pats buvau pabėgėliu ir atsimenu, kaip mes bėgome iš Maskvos 1941-ųjų gruodyje. Pamenu, kaip tai sunku ir baisu. Tai kodėl dabar žmones kankinti? Tada, bent jau, mūsų žmonės kovėsi prieš fašizmą, prieš tai, kad vokiečiai gali pavergti mus, rusus ir tarybinius žmones. O dabar tai prieš ką jie kovoja? Ir kas jiems padeda?

– Bet jei savanoriai sudės ginklus – juos užmuš. O taikius gyventojus sudegins kaip Odesoje.

– Palaukit! Tai, jūs manote, Kijevo vadovybės uždavinys – sudeginti Ukrainos Pietryčius?

– Kodėl gi ne? Ten dabar Ukrainos kariškiai bombarduoja ir apšaudo iš patrankų miestus, taikius gyventojus.

– Jie bombarduoja ne taikius gyventojus, o tik tuos, kurie prieš juos kaunasi, kažkokią tų Donecko ir Luhansko respublikų vidaus kariuomenę. Taikūs žmonės tiesiog patenka į ugnį, didelei nelaimei… Visa tai man sukelia negeras mintis. Kam mums šito reikia? Mes, Krymo prijungimo dėka, vietoj brolio ir draugo, esančio šalia mūsų, jau įgijome piktą priešą – visiems laikams.

– Kaip jūs manote, kodėl nugalėjusių fašizmą rusų taip nemėgsta Vakaruose – nei pačioje Vokietijoje, nei kitose Europos šalyse, tame tarpe ir Rytų Europoje?

– Mūsų kareiviams karas buvo pačiu švenčiausiu reikalu. Ir šlovė visiems, tada kariavusiems. Bet štai po to nuo fašizmo išvaduotose taip vadinamose Rytų demokratijos šalyse – Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Jugoslavijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje – mūsų armija įtvirtino naują socialistinę tvarką. Šios šalys pasijuto okupuotos Sovietų Sąjungos. Mes ten diegėme savo taisykles, suiminėdavome režimo priešininkus. Todėl mūsų nemėgsta, mes tapome tarsi antraisiais okupantais. Mes norėjome gero, duoti toms šalims naują gyvenimą, tokį, apie kurį patys svajojome. Bet tai atnešė aukas ir kančias… Aš manau, čia ir visas reikalas. Okupantų niekur nemėgsta, nepaisant geriausių ketinimų, su kuriais jie užima svetimas žemes.

– Šiais metais Kijevo vadovybė atšaukė visas Pergalės dienai skirtas iškilmes. Vakarų Ukrainoje Didžiojo Tėvynės karo veteranams iš viso uždraudė švęsti Pergalės dieną, o visuomeninėms organizacijoms ir partijoms – vykdyti masines akcijas prie karių kapaviečių. Kaip jums tai?

– Jei sąžiningai, tai netikiu. Tai netiesa. To negali būti. Aš buvau Kijeve praeitą vasarą. Ten ant aukšto Dnepro kranto, monumento Tėvynei-motinai papėdėje stovi pabūklai, dalyvavę mūšiuose. Tai – veikiantis kovinės šlovės muziejus. Aš buvau ir kitose Ukrainos vietovėse, kuriose tarybinė armija atrėmė fašizmą. Ir netikiu, kad ten kažkodėl draudžia švęsti gegužės 9. Kam reikalingas šis melas? Nagi, aš jūsų paklausiu: kas jie tokie, kurie priešinasi Ukrainos Pietuose ir Rytuose? Kodėl jie nenori gyventi taikoje, vienoje valstybėje kartu su visais ukrainiečiais ir naująja Kijevo vadovybe, kurią iškėlė Maidanas?

– Jie sako, kad nenori gyventi vienoje valstybėje su banderininkais – fašistų padėjėjo Stepano Banderos ir tų policajų, kurie siautėjo Ukrainoje kartu su vokiečiais, palikuonimis.

– Tai, taip išeina, mes su jumis, ko gero, norime gyventi kartu su fašistais? Rusijoje taip pat jų yra, savų banderininkų. Tai imkime dabar ir taip pat visi sukilkime. Ko gi mes tylime, kodėl nemušam fašistų savo namuose?

– Tai jie mūsuose kol kas neatėjo į valdžią…

– O Kijeve, jūs manote, atėjo? O kodėl? Ar žinote, kiek ten nacionalistai gavo rinkimuose į Radą? Kažkokius menkus procentus. Tai ko mums meluojama apie tai, kad banderininkai paėmė Ukrainoje valdžią?.. Šis melas man ir kelia įtarimą, todėl, kad meluojantis žmogus, pasirodo, meluoja vardan kažkokių negerų tikslų. Kokių – nežinau.

– Egzistuoja nuomonė, kad, atseit, dėl Krymo dabar prasidės Ukrainos karas su Rusija, o vėliau ir su visu pasauliu. Ir vėl mūsų motinoms siųs pranešimus apie mirtį. Ir tam, kad karas neateitų į mūsų namus, reikia atiduoti Krymą atgal. Ir tada mūsų, galbūt nepalies, paliks ramybėje…

– Krymas – ne žaisliukas: atėmei, grąžink atgal. Krymo žmonės – taip pat ne žaisliukas. Reikia skaitytis su tais, kas ten gyvena. Buvo vykdytas referendumas, ir iš tikro, aš tuo tikiu, didžioji krymiečių dalis pasisakė už prisijungimą prie RF. Bet įsivaizduokite, kad Kubanė balsuoja už prisijungimą prie JAV. Tai Valstijos gali ten įžengti ir užvaldyti Kubanę? Tai kaip mes šį aktą pavadintume? Turbūt, okupacija… Ir suomiai galėtų pasakyti: Karelijos sąsmauka – buvusi suomių žemė. Nagi, mes ją atsirėšim! Ir viens po kito. Ir prasideda pasaulinis karas… Jeigu mes norime padėti rusams, kurie nuo Luhansko iki Odesos Ukrainoje kenčia – tai, ką gi, mes šalies rytuose turime daug žemių, ir ne tik ten. Mieliausiai prašome, atvažiuokite, o mes jums padėsime, būsite Rusijos piliečiais. Ko tik pageidaujate, kad tik Rusija neįsitrauktų į jokius karinius konfliktus…

– O jei tų rusų atžvilgiu, kurie negalės išvažiuoti, bus vykdomas genocidas, etniniai valymai? Kaip buvo Jugoslavijoje su serbais? Kas tada?

– Aš netikiu tuo. Ukrainoje genocido būti negali.

– O jei įsivaizduotumėm, kad tai galėtų atsitikti? Ar Rusija turėtų įsikišti?

– Turėtų, be abejo – jei ten naikintų rusus, žydus, totorius, vokiečius, bet kurias tautas. Mes privalome įsikišti, bet kokiu būdu? Tik per Jungtines Tautas. Iškelti ten esminį klausimą – baigti genocidą, įvesti „žydruosius šalmus“. Bet kodėl iki šiol niekas su tokiu reikalavimu nesikreipia į Jungtines Tautas? Kodėl? Kažkas suinteresuotas tuo, kad šis parakas visą laiką rusentų. Tačiau, jeigu nebus sustabdytas, tai šis rusenimas prišliauš iki pasaulinės parako statinės.

– Štirlicas „Septyniolikoje pavasario akimirkų“ sakė: „Iš visų žemėje gyvenančių žmonių aš labiausiai myliu senukus ir vaikus“. Apie ką jūs galvojate, žiūrėdamas į vaikus ir į mūsų veteranus?

– Apie tai, kad reikia užsiimti ne naujų žemių užgrobimu, o vidiniu šalies tvarkymu. Pavyzdžiui, atiduoti dalį butų naujuose elitiniuose gyvenamuosiuose namuose, kuriuose šiandien beveik niekas negyvena (nes ten beprotiškos kvadratinių metrų kainos), dar gyviems karo veteranams. Tegu jie bent likusius gyvenimo metus pagyvena žmoniškose sąlygose. Duokite jiems ne kelių tūkstančių pensiją, o kiekvienam po šimtą tūkstančių. Juk jų beliko tiek nedaug… Neatiduosite? Tai kodėl gi jums taip gaila? Tai kas jūs per skūpailos? Kaip jums negėda žiūrėti į žmones, kurie jus išgelbėjo? Štai kuo mums reikia užsiimti savojoje žemėje.

Andrejus Volodinas

Šaltinis: http://gospravo.mirtesen.ru

Vertė Lightining Rod.

Informacinio karo vaiduokliai. 3 dalis

Girkinas (Strelkovas). Naujasis Donbaso „Ščorsas“. Kovas – gegužė.

„Kai kuriems atrodau pavojingas beprotis“ – I. Strelkovas, „Slovjansko savigynos vadas“

Tęsinys. Pradžia: Informacinio karo vaiduokliai

Tuo pačiu metu Krymo padangėje kilo naujos plačiai reklamuojamos žvaigždės – Aleksandras Borodai (Александр Юрьевич Бородай), būsimasis Donecko liaudies respublikos „ministras – pirmininkas“ ir vadinamojo „Donecko Ščorso“ Igorio Girkino (Strelkovo) bendrininkas, taip pat ir pats Igoris Girkinas (Strelkovas) (Игорь Гиркин (Стрелков)), kuris taip pat buvo ten, Kryme, „savanorių“ gretose. Strelkovas palaikė darbinius ryšius su Krymo premjeru Aksionovu, rinko žvalgybinę apie informaciją apie priemones, kurias planavo Maidano aktyvistai rengiantis referendumui. Pavyzdžiui, perdavinėjo informaciją apie automobilių iš Odesos, kuriuos jie ketino naudoti įvažiavimui į Krymą, numerius.

Panašu, kad tuometinių Strelkovo pastangų valdžia neįvertino. Viename iš kovo 31-osios laiškų (redakcija turi tekstą) jis tiesiai rašė:

Sveikas, Igori!
Problema yra tai, kad aš pats dabar beveik nieko negaliu nuveikti Kryme. Aš vykdau užduotis, susijusias su šiauriniais regionais, o mano vietiniai kolegos ir milicija mane įtarinėja velniai žino kuo ir žiūri į mane kaip į „pavojingą beprotį“. Ir jau patyliukais pradėjo imtis mano žmonių „išgaudymo“. Greitai ir manęs imsis.
Jokio oficialaus statuso (iš viso jokio!) man taip ir nesuteikė ir laikausi tik asmeninių ryšių su pačiu Aksionovu dėka.
Atleisk, bet nuo pagrindiniu užduočių vykdymo neatsitrauksiu (nors neišvengiamai teks, ir ne tiek jau ir mažai – kad ir tvarkant visą tą komplikuotą pasų reikalą). Suprask ir atleisk.
Pagarbiai

Pagal „Novaja Gazeta“ informaciją, iš Krymo Strelkovas migravo į Donbasą, vedamas „rusiškosios misijos“ idėjų pagal Aleksandro Prochanovo interpretacijas. Panašu kad tos užduotys šiauriniuose regionuose (lengvai nuspėjama, kad po jomis slypi Donbasas, kur reikalingas ukrainietiškas pasas) ir buvo Girkino pagrindinės. Kaip ir jo bendražygiui Borodai.

Continue reading →

Informacinio karo vaiduokliai. 2 dalis

Krymas. „Slaptasis patarėjas“. Vasaris – kovas. Projektas „Pavasaris“

Tęsinys. Pradžia: Informacinio karo vaiduokliai

Priešakyje laukė Krymo epopėja. Naujieji Rusijos viešųjų ryšių politikos herojai perėmė estafetę. Į veiksmą įsijungė agentūros „Slaptasis patarėjas“ darbuotojas Aleksejus Kryminas (Алексей Крымин), Valstybės Dūmos deputato, Informacinės politikos komiteto pavaduotojo Leonido Levino (šios agentūros įkūrėjo ir ilgamečio vadovo) padėjėjas, o taip pat viešųjų ryšių specialistė Vera Kerova (ilgą laiką bendradarbiaujanti su „Slaptuoju patarėju“, remiantis oficialia informacija dirbusi prezidento atstove Centrinėje federalinėje apygardoje, pagal neoficialių šaltinių informaciją – dabartinė Rusijos Federacijos prezidento administracijos darbuotoja).

Aleksejus Kryminas buvo pasiųstas į Krymą likus dešimčiai dienų iki referendumo, kovo 6 d. Jis buvo atsakingas už agitacinę-propagandinę informaciją, referendumo parengiamųjų darbų koordinavimą ir vykdė sociologinius tyrimus. Ataskaitose tai buvo vadinama projektu „Pavasaris“. Continue reading →

Gegužės 23 dienos naujienos

Broliai ir seserys, gegužės 23 d. suvestinė.

Blogosios naujienos:

1. Savanorių batalionas „Donbasas“ pateko į pasalą prie Karlovkos kaimo Donecko srityje.

Teroristai buvo ginkluoti iki dantų, turėjo šarvuotąjį transporterį. Daugumai kovotojų pavyko išsiveržti iš pasalos, dalis liko apsuptyje. Vėliau teroristų vadeiva Bezleris bataliono „Donbasas“ vadui S.Semenčenkai pranešė apie paimtų į nelaisvę kovotojų nužudymą.

Mes iš pat ryto bandėme padaryti viską, kas nuo mūsų priklausė, kad kas nors ateitų į pagalbą daug valandų besikovusiems vaikinams. Klibinom visus, ką tik galėjome. Bet nesėkmingai. Aš neišgirdau nė vieno suprantamo paaiškinimo, kodėl vaikinus „nurašė“.

Jei tai – ne išdavystė, tai tada aš nežinau, kas yra išdavystė.

Mes supratome, kad generolų laipsnius turinčių mūsų didžiųjų karvedžių minia neypatingai mėgsta „Donbasą“ dėl jo savarankiškumo. Generolai tai vertina kaip nevaldomumą.

Aš sutinku su generolų logika: visos vieningos operacijos jėgos ir būdai turi paklusti vieningai vadovybei ir vieningai koncepcijai. Bet tai – tuo atveju, kai vieninga vadovybė egzistuoja. ATO mes šito paprasčiausiai nematome.

Užtat mes matome, kad saujelė „nevaldomų“ savanorių vaikinų veikia efektyviau negu mūsų žymieji „strategai“ su generolo juostelėmis ir pavaldžia kariuomene.

Donbase yra ir visai jaunų savanorių

Mes, grupė „Informacinis pasipriešinimas“, šito reikalo jokiu būdu taip nepaliksime. Per daug mūsų vaikinų kraujo išliejama ir per dažnai „pasirodo“, kad niekas asmeniškai dėl to nekaltas. Taip nebūna.

2. Teroristinės organizacijos „Lugansko liaudies respublika“ vadovas V.Bolotovas pažadėjo, kad rinkimų metu bus vykdomi teroro aktai. Todėl jis paragino regiono gyventojus neiti į balsavimo punktus.

Tiesa, Bolotovo žodžiais, teroro aktus vykdys … Nacionalinė gvardija. Atseit, kad paskui tuo apkaltintų teroristus.

Šitam Kremliaus klapčiukui, neseniai po instruktažo Kremliuje parvykusiam iš Rusijos, neužtenka smegenų, kad paaiškintų paprasčiausią faktą: kokių velnių Kijevui žlugdyti rinkimus teroro aktais, kai svarbiausias jo šiandienos tikslas yra įgyti teisėtą prezidentą?

Kartu šis Bolotovo pareiškimas reiškia, kad jis ir jo parankiniai dėl savo nusikalstamų siekių yra pasiruošę žudyti nesvarbu kiek ir nesvarbu ką.

3. Šiandien Rusijos karinių pajėgų generalinis štabas pareiškė, kad Rusijos kariuomenė atitraukiama nuo sienos su Ukraina. Bet šis procesas visiškai bus užbaigtas ne anksčiau kaip birželio 8 d. Kas kliudo anksčiau atitraukti savo tankus, Rusijos agresoriai neaiškina.

Iki šio ryto mes užfiksavome Rusijos grupių sumažėjimą 3-4 tūkstančiais asmenų (palyginus su gegužės 8 d.). Tai lašas jūroje.

Tai reiškia, kad prezidento rinkimai Ukrainoje vyks esant tam pačiam Rusijos įsiveržimo pavojui. Tikėtis, kad iš gynybos juostos išilgai rytinių sienų palaisvėjusi kariuomenė galėtų sustiprinti Donbaso rinkimų saugumo pajėgas, netenka.

Gerosios naujienos:

1. Rusija gerbs prezidento rinkimų rezultatus Ukrainoje ir bendradarbiaus su valdžios organais, suformuotais po rinkimų.

Aišku, jog visa tai – vaidyba. Viena vertus, Rusijos kariuomenė prie sienos, kita – pasiruošimas pripažinti rinkimus. Panašu, jog Kremlius labiau vaidina Vakarams, nei siekia dialogo su Kijevu.

Tačiau tokio pobūdžio sveikos nuovokos prošvaistės iš lūpų, kurios dar vakar dėstė didžiavalstybinius kliedesius – tai jau šis bei tas.

2. Šiandien Sevastopolio 5-ojoje Lesios Ukrainkos gimnazijoje įvyko paskutinio skambučio šventė. Abiturientai, taip pat ir jų mokytojai protestuodami prieš tai, jog Rusija okupavo pusiasalį, atėjo į mokyklą su tautiniais siuvinėtais marškiniais.

Tai – vaikų ir mokytojų drąsos pamoka, kuri būtų naudinga ir pamokanti daugeliui mūsų karo vadų.

3. Rusijos transporto ministras M.Sokolovas pareiškė, jog Krymo uostų pajėgumas neleidžia svarstyti jų plataus masto pritaikymo ir vystymo.

Tikrąsias priežastis jis, žinoma, nutylėjo. Būtent – tai, kad anksčiau Krymo uostai buvo rimtai orientuoti į prekių iš Turkijos srautą, taip pat – iš kitų regiono šalių. Okupacija šitą reikalą užraukė. Pati Rusija nesugeba okupuotame pusiasalyje užtikrinti krovos uostuose. Rezultatas – uostų, kaip biudžetą formuojančių struktūrų, uždarymas ir tūkstančiai bedarbių.

Aišku, gero šitame visame procese – nedaug, nes nukenčia paprasti Krymo gyventojai. Bet tai – viena iš šimto priežasčių Ukrainai pradėti savo darbą atkovojant KAR (Krymo Autonominę Respubliką). Dirbti taip, kaip daug metų dirbo Rusija – aiškinti, įtikinėti, galų gale – įvykdyti tobulą operaciją.

Yra skirtumas – Rusija pavogė tai, kas svetima. Mums teks susigrąžinti tai, kas mūsų.

Krymas: Rusijos pilietybės atsisakymas

Dmitry Tymchuk
Vertė: Milda Petrokaite

Grupės “Informacinis pasipriešinimas” duomenimis, “Rusijos pilietybės atsisakymo” procesas Kryme pavirto į Maskvai nelojalių Krymo gyventojų nustatymo ir jų persekiojimo procesą.
Pati “atsisakymo nuo pilietybės” procedūra tiems gyventojams, kurie nenori priimti Rusijos Federacijos pilietybės, labai apsunkinta – reikalingų dokumentų įforminimas ir stovėjimas eilėse prie Rusijos Federalinės migracijos tarnybos institucijų užtrunka iki savaitės.
Tuo pačiu metu piliečius, nusprendusius atsisakyti Rusijos pilietybės, namuose “lanko” vietinės taip vadinamosios “savigynos” atstovai, kurie reikalauja išsinešdinti iš Krymo. Išsakant tokius reikalavimus grasinama ir fiziniu susidorojimu. Panašius faktus mes užfiksavome ir Simferopolyje bei Sudake.
Visiškai akivaizdu, kad šios provokacijos rengiamos aktyviai dalyvaujant Rusijos federacijos Migracijos tarnybai, kuri perduoda “nelojalių” gyventojų adresus ir pavardes vietinėms banditų gaujoms.
Taip pat reikia paminėti ir tai, kad automatiškas Rusijos pilietybės suteikimas Krymo gyventojams, be jų pačių sutikimo, yra grubiausias tarptautinės teisės normų pažeidimas.

Ukrainiečių kino režisierius Olegas Sentsovas suimtas Rusijos saugumo (FSB)

vertė:Kastytis Rimkevičius

Ukrainiečių kino režisierius ir visuomenės veikėjas Olegas Sentsovas, kuris buvo suimtas Rusijos saugumo (FSB) gegužės 11, perduotas į Maskvą, Lefortovo (kalėjimą, vert.past.)

Sentsovą apkaltino teroristinio išpuolio rengimu ir organizavimu, remiantis dviejų nežinomų žmoniųparodymais, kurie tariamai nurodė jį kaip organizatorių, skelbia „Echo Moskvy“, ir perduoda „Ukrainskaja pravda“.

Antradienį Kanų kino festivalyje Olego bendradarbis kolega, žinomas Ukrainiečių režisierius Sergejus Loznitsa pristatys savo naują filmą „Maidanas“. Savo interviu konferencijoje jis pradės paskelbdamas apie Olego Sentsovo areštą.

Ukrainiečių Kultūros ministerija neseniai pareiškė, kad Sentsovo kaltinimai terorizmu yra nepagrįsti .

Kinematografininkai ir neabejingi režisieriaus likimui renka parašus Peticijai remiančiai Olegą Sentsovą.

„Dokumentinių filmų operatorių, filmavusį Krymo totorių procesiją, OMON‘as sulaikė Simferopolyje.“

Olegas Sentsovas yra talentingas filmų kūrėjas, jo darbai yra labai vertinami tiek žiūrovų, tiek ekspertų prestižiniuose tarptautiniuose kino festivaliuose Vokietijoje , Olandijoje, Ukrainoje ir Rusijoje.

Jis yra vaidybinio filmo „Gamer“ autorius, kurį įvertino žiuri Odesos tarptautiniame kino festivalyje ir 10-jame Tarptautinis Chanty Mansijsko kino festivalyje „Ugnies dvasia“.

Minėtas filmas dalyvavo prestižiniame autorinio kino festivalyje, Tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje, konkursinėje programoje tarptautiniame kino festivalyje GoEast (Vokietija), taip pat buvo rodomas Kijevo tarptautiniame kino festivalyje „Jaunystė“.

Su kitu pilnametražio vaidybinio filmo projektu „Raganosis“ Olegas Sentsovas laimėjo Ukrainos GOSKINO konkursą ir laimėjo juostos finansavimą.

Olegas – tėvas dviejų mažų vaikų, kurie dabar liko be tėvo: – Alina 12 metų , Vladas – 9 metų.

Šaltinis: http://censor.net.ua/n285967

Dmitry Tymchuk. Gegužės 16-os apibendrinimas.

Broliai ir seserys, gegužės 16 apibendrinimas:

Blogybės:

1. Šiandien mes užfiksavome Rusijos kariuomenės, esančios už 100 km nuo sienos su Ukraina, pritraukimą arčiau sienos. Tačiau ji neatėjo visiškai iki sienos, tiesioginio matomumo zonos. Rusijos vadus įspėjo būti pasirengus “taikdariškai operacijai”. Mūsų pasieniečiai konstatuoja: provokacijos pasienyje nurimo. Tai panašu į tylą prieš audrą. Nors jeigu Putinas būtų norėjęs įvesti kariuomenę – Maskva gi tuoj pat būtų pripažinusi gegužės 11-osios pseudoreferendumus Donbase.

Galvojame, kad tai – vis dėlto seno spaudimo pratęsimas. Pažiūrėsim, kas dėsis artėjant prezidento rinkimams Ukrainoje. Bet reikia būti pasirengusiems viskam, – beje, Ukrainos gynybos ministerija atraportavo, kad kariuomenė pasiruošusi įsiveržimo scenarijui.

2. Antiteroristinė operacija ir vėl nuėjo nežinia kur. Po vakarykščių aktyvių veiksmų, jėgos struktūros labai staigiai nurimo. Ir tuoj pat gavo grąžos: Donecke ir Slovjanske vidury baltos dienos teroristai renčia kapitalius blokpostus. Atvaro statybinius kranus, stato betono blokus. Ir vėl šturmuojami daliniai ir netgi štabų struktūros – taip nutiko su Rytų operatyvinio Nacionalinės gvardijos junginio štabu Donecke. Jeigu atvirai – nusibodo. Man trūksta žodžių. Čia jau ne išdavystė ar ATO sabotavimas – tai kažkoks siurrealistinis kruvinas arthouse’as. Nesibaigiantis.

3. Krymo totoriai. Poryt – jų tremties metinės. Šiais metais jie ir vėl pažymės šią tragišką datą naujame kalėjime – tik dabar pavadintame ne “SSRS”, o “Rusijos federacija”. Bet kokius masinius renginius Krymo totoriams uždraudė. Visur vyksta kratos, Krymas užkimštas OMONu. Kitaip tariant – Putino demokratija. Mes neturime užmiršti savo brolių Kryme – nei totorių, nei ukrainiečių. Dabar Kijevas kažkodėl visiškai nekreipia dėmesio į jų problemas. Mes negirdime jokių griežtų ir aiškių pareiškimų Maskvai dėl grubiausių žmogaus teisių pažeidimų Kryme. Mes manome, kad tai – išdavystė. Mes, “Informacinio pasipriešinimo” grupė, atkuriame savo tinklą ir atnaujiname darbą Kryme. Tai – mūsų pareiga. Atleiskite, kad trumpam buvome jį atidėję.

Gerosios žinios:

1. Ukrainos generalinė prokuratūra pagaliau oficialiai pripažinto “Lugansko liaudies respubliką” ir “Donecko liaudies respubliką” teroristinėmis organizacijomis. Apie tai pranešė pirmasis generalinio prokuroro pavaduotojas N. Golomša. Tai, kad šiuos ponus, grobiančius, žudančius, plėšiančius, prievartaujančius niekaip nepavadinsi macramé mėgėjų klubu, buvo aišku kiekvienam. Bet pagaliau turime oficialią formuluotę. Kas yra teroristas – žino kiekvienas.

Šiandien aš dėl to netgi polemizavau su Rinato Achmetovo kompanijos atstove. Ji visam doram pasauliui mėgino įrodyti, kad bendradarbiauti su teroristais, kaip tai daro Achmetovo “Metinvest” (ir dar reikalaudamas iš Ukrainos pajėgų atsitraukti iš Donbaso) – taikos ir gerovės garantas. O aš, kritikuojantis šią švelnią draugystę – labai blogas žmogus. Matote, banditai Donecke – visai ne teroristai, o beveik mieli ir malonūs žmonės. Bet dabar šiems vaikinams jau nusiprausti nepavyks. Visi, kas pripažįsta “DLR” ir “LLR” ir su jais bendradarbiauja – oficialiai laikomi teroristų pagalbininkais. Be mūsų vietinių “kunigaikštukus” – Rytų oligarchų, tai skirta ir pagrindiniams terorizmo sponsoriui Ukrainoje – Rusijai.

2. JTO ataskaita dėl Ukrainos sudėjo taškus ant “i”. JTO papasakojo, kas iš tiesų yra prorusiški “liaudies pašauktiniai” (kaip juos vadina Rusija). Ir šis įvaizdis visiškai sutapo su tuo, ką matome mes – paprasti Ukrainos piliečiai, savo šalies patriotai. O matome mes banditus ir nusikaltėlius.

Juokingiausia, Rusija tuoj pat pasipiktino. Rusijos URM, įprastine megalysčių propagandos terminija, sukritikavo JTO. Rusijos valdžios manymu, jos sutręšę propagandininkai, kurie už purvo upes, liejamas ant Ukrainos, gauna Putino premijas ir apdovanojimus, – tai paskutinė teisingumo instancija. O visas pasaulis – melagiai.

Dievas mato, Kremliaus gyventojų galvose smegenis pakeitė ta pati surūgusi perlinė košė, kurią lapnoja Rusijos kareivukai Rostovo srityje, Ukrainos pasienyje.

3. Luhanske sulaikė pilietį, kurį vadina taip vadinamos “Pietryčių armijos” „vadu”, teroristą Aleksejų Rilke. Rodytųsi – kas čia tokio, nutvėrė eilinį banditėlį. Ausin jam – ir į cypę. Bet iš tiesų išsigimėlių, kiršinančių žmones Donbase, ne tiek jau daug. Pasodinti dešimtį – kitą prorusiškų “veikėjų” (kurie savo pasivadino ministrais, spikeriais ir vyriausiais vadais) – ir pusė problemų išspręsta. Tad – kuo daugiau tokių naujienų.

4. Ukrainos gynybos ministras šiandien pranešė: kariškiams, dalyvaujantiems ATO, bus gerokai padidinti atlyginimai, išplėstos socialinės garantijos ir lengvatos.

Tai –vienas iš labai retų atvejų Ukrainoje, kai reikia ir galima sveikinti naujus lengvatų gavėjus. Tuo pačiu premjeras Arsenijus Jaceniukas nurodė apūpinti būstų šeimas tų karių, kurie žuvo ATO metu. Ir tai taip pat labai aktualu. Vaikinai, liejantys kraują už šalies suverenitetą ir vientisumą – mūsų Didvyriai. Ir valstybė privalo padaryti viską, kad jie jaustų dėmesį ir rūpestį. Tai – teisinga.

Ar gali Kremlius nepralošti?

Jurijus Fiodorovas – karo ir politikos ekspertas (Praha)
Vertė: Dobilas-Šamanas Jankauskas

Pasaulio žiniasklaida, politikai ir analitikai, ginčijasi, kiek veiksmingos galėtų būti sankcijos prieš Rusiją.

Klausimas lieka atviras: sankcijų veiksmingumas priklauso nuo jų įvedimo nuoseklumo. Bet kuriuo atveju tai priminimas rusiškajam establišmentui apie tai, kad jie asmeniškai atsakys už kurstymą ir talkinimą vykdant agresiją, nukreiptą prieš suverenią valstybę. Norėtųsi tikėtis, kad Kremliaus panoptikumo sąrašas, pakliuvęs į sankcijų galiojimo zoną, su laiku, taptų tarptautinio STO tribunolo Hagoje teisiamųjų sąrašu. Tačiau tai tik ateityje. O dabar JAV ir NATO privalo sustabdyti rusišką agresiją prieš Ukrainą, bei neutralizuoti rusišką grėsmę Europai.

Kremlius išprovokavo krizę Europos šalyje, gresiančią pilietiniu karu, galimu chaosu, humanitarinėmis ir technogeninėmis katastrofomis. Šios krizės pasekmės gali būti visa pakopa sunkesnės, nei dešimtojo dešimtmečio karų Balkanuose pasekmės. Toje didelėje erdvėje esančioje „tarp Rusijos ir ES“ sugriauta tarptautinė tvarka, grįsta teisiniu pagrindu. Rusiškos diversinės grupės bei samdinių būriai bando įžiebti pilietinį karą pietiniuose ir rytiniuose Ukrainos rajonuose. Tad ir Moldovai bei Pabaltijui egzistuoja visiškai reali grėsmė, kad pas juos pasikartos „Ukrainos scenarijus“.

Nuo 1999 metų Rusija periodiškai vykdo strateginius karinius mokymus Pabaltijo regione. Mokymuose „Sąjunginis saugumas 2004“, „Sąjungos skydas 2006“, „Vakarai 2009“ ir „Vakarai 2013“ buvo repetuojami kariuomenės veiksmai esant taktinio branduolinio ginklo panaudojimui. Rusijos karinė vadovybė nė karto net nebandė neigti šios informacijos žiniasklaidoje. Tuo tarpu, kariniai mokymai visada parodo, kokiems karams ir kokiose vietovėse yra ruošiama kariuomenė. Kitais atvejais mokymai beprasmiai.

Maskva kategoriškai atsisako svarstyti taktinės branduolinės ginkluotės kontrolės Europoje klausimą. Tačiau taktinių raketų „Iskander“ šalia vakarinių sienų dislokavimas, ir permetimas Kryman strateginių bombonešių Tu-22M3, apie ką buvo pranešta iškart po pusiasalio aneksijos, išduoda Rusijos pasiruošimą branduoliniam konfliktui su NATO. Ir šios raketos, ir bombonešiai idealiai tinka branduoliniam karui Europoje.

С-300 ПМУ2 Фаворит

Rusija stato ant taktinės branduolinės ginkluotės kortos ne veltui. Agresija prieš Latviją, Lietuvą ar Estiją pastatytų NATO prieš dilemą: eiti į karinį konfliktą su Rusija, kuris gali peraugti į branduolinį konfliktą, arba, kad to išvengtų, nevykdyti Varšuvos sutarties penktojo straipsnio įsipareigojimų. Pastaruoju atveju NATO būtų diskredituota visiškai. Ir kaip karinė, ir politinė jėga, o tvarka tarp tautų, susiklosčiusi po šaltojo karo, būtų sugriauta galutinai ir negrįžtamai, ko, atvirai tariant, ir siekia Rusijos valdžia.

Tokios grėsmės Vakarai ignoruot negali. Ir dabar formuojama ilgalaikė strategija ją neutralizuoti. Tai ilgalaikis procesas: būtina išgvildenti ir suderinti efektyvius poveikio Rusijai būdus. Būdus, kurie įmanomai mažiau pakenktų Vakarų šalims. Jau žinoma, kad tie poveikio būdai įtrauks ir draudimą įvežt Rusijon karinio arba pusiau-karinio tipo technologijų produkciją, progresyvų angliavandenių importo Europon mažinimą, rusiškų bankų ir įmonių kreditavimo minimizavimą arba visišką nutraukimą. Tačiau mažai kalbama apie būtent karybos reikalus. Galima tik spėlioti, kokius veiksmus NATO darys, kad užtikrintų Pabaltijo ir Rumunijos saugumą. Svarbiau kitkas: ar sugebės Rusija nepralošt gresiančios dvikovos su Vakarų pasauliu, tame tarpe ir naujųjų ginklavimosi varžybų, panašių į jau kartą TSRS pralaimėtą šaltąjį karą?

Artėjant link devintojo dešimtmečio pabaigos, suminis NATO šalių Bendrasis Vidaus Produktas (BVP) viršijo analogišką Varšuvos šalių rodiklį, apytiksliai, keturis kartus. Bendrai, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos išlaidos karybai buvo 2-2,5 kartų didesnis, nei šalių, Varšuvos sutarties organizacijos (VSO) narių. TSRS, prieš pat jam išyrant, savo karo reikalams, skirdavo, skirtingais duomenimis, nuo 12 iki 15 procentų šalies BVP, nors yra ir drąsesnias sumas įvardijančių. Kitaip sakant, NATO ir VSO išlaidų karybai paritetas buvo palaikomas 2-2,5:1 santykiu NATO naudai. Tos išlaidos, sudariusios 12-15% nuo TSRS vidaus produkto tapo viena iš pagrindinių jos žlugimo priežasčių.

2013-ais bendrasis NATO šalių BVP sudarė apie 35 trilijonus JAV dolerių, o jų suminės išlaidos karybai viršijo trilijoną. Tai atitinka 2,9 procentus jų bendrojo BVP. Tuo tarpu Rusijos BVP 2013-ais, perskaičiavus pagal perkamumo galią, lygus apytiksliai 2,6 trilijonams dolerių. 2014-ais Rusijos išlaidos nacionalinei gynybai buvo įvertintos 2,49 trilijonais rublių arba apytiksliai 100 milijardais dolerių. Gaidaro instituto vertinimais, Rusijos ekonomikos tolerancija kariniams apmokestinimams galėtų viršyti 5% BVP. Kitaip sakant, Rusijos ekonominis potencialas šiai dienai 13,5 kartų mažesnis nei NATO, o šių išlaidų dalis jos bendrame vidaus produkte maždaug pusantro karto mažesnis nei NATO šalių.

Norėdama išlaikyti paritetą su NATO šaltojo karo laikų lygmenyje, karines išlaidas išlaikant santykio 2-2,5 su 1 ribose, šios išlaidos Rusijoje turėtų pasiekti 400-500 milijardų dolerių, taigi padidėti keturis-penkis kartus ir pasiekti 15-17 procentų nuo BVP. Tačiau netgi esant mažiausiam įmanomam karinių biudžetų santykiui, tarkim 5 su 1 NATO naudai, rusų karinis biudžetas turėtų padidėt bent dvigubai ir pasiekti nuo 8% iki 10% BVP.

Rusijos gynybos ministerijos ginkluotės departamento direktoriaus Anatolijaus Guliajevo nuomone, didžioji dalis šalies karinę techniką gaminančių įmonių naudoja pasenusias, 9-10-to dešimtmečio technologijas. Naujesnė nei dešimties metų įranga sudaro mažiau nei 20%, o bendras nusidėvėjimas viršija 70%. Gauti naujas technologijas, reikalingas rusų karinio gamybinio komplekso modernizacijai, galima tik techniškai išsivysčiusiose šalyse – JAV, kai kuriose ES šalyse ir Japonijoje. Tačiau karinių ir dvigubos paskirties technologijų tiekimo Rusijai embargas jau praktiškai įvestas.

Ir galiausiai, kritinę įtaką gebėjimui kurti šiuolaikinę ginkluotę turi moksliniai tyrimai ir inžinerinė veikla. Šių lygį apsprendžia jiems skiriamų lėšų kiekis. Šiuo rodikliu Rusija beviltiškai atsilieka nuo JAV ir ES. 2011-ais Rusija minėtiems tikslams išleido 35 milijardus dolerių, JAV – 430, ES – 320, o Japonija 146 milijardus.

Taigi, aneksuodamas Krymą ir imdamasis agresijos prieš Ukrainą, Kremlius įvarė savo šalį į spąstus. Tęsti dabartinę politiką ir nereaguoti į beprasidedančias ginklų varžybas neįmanoma. Kadangi Putino žodžiais jau niekas nebetiki, kad sustabdytų šias ginklų varžybas, jis turi veiksmais įrodyti kad buvo atsisakyta nuo agresyvių siekių. Tokiu įrodymu galėtų tapti Europai grasinančios taktinės branduolinės ginkluotės sunaikinimas. Tačiau tai yra nepriimtina Rusijos generolams bei karinės pramonės elitui, kuris kartu su specialiųjų tarnybų darbuotojais sudaro režimo jėgos ir politinę bazę. Įsitraukdama į naujas ginklavimosi varžybas, Rusija turės konsoliduoti turimus gamybinio gynybos komplekso ir ginkluotųjų pajėgų resursus, ir neišvengiamai pereiti prie sovietinio tipo mobilizacinės ekonomikos. Tačiau įveikti vis didėjantį atsilikimą nuo vakarų karinėje srityje Rusija vis vien nesugebės. Tuo tarpu mobilizacinės ekonomikos įvedimas reikš ir vartojimo šalies viduje sumažėjimą iki minimumo. To pasekoje, vidutinės klasės tarpe kilsiantį nepasitenkinimą, bus bandoma raminti represijomis. O apie tai, kas bus toliau, galima pasiskaityti Vladimiro Sorokino knygose.

Šaltinis: http://www.svoboda.org
Foto: Andrey Korchagin

Laisvoji Ukraina

Žinios iš Ukrainos

Tag: Krymas